Ar 2050 m. trečdalis Lietuvos gyventojų bus izoliuoti užmiestyje?
Ar kada iškėlėte sau klausimą, kaip norėtumėte leisti laiką senatvėje? Eiti į teatrą, kiną, skaityti ir vaikštinėti vietose, kurioms taip niekada ir nepavyko atrasti laiko anksčiau? O gal tiesiog ramiai leisti dienas su knyga užmiestyje? Jeigu šiandien galvojate apie antrąjį variantą – puiku, nes, pirmasis, aktyvusis, kol kas šiandieniniams senjorams, gyvenantiems priežiūros centruose, yra nelabai prieinamas.
Mažėjantis gimstamumas ir ilgėjanti gyvenimo trukmė šiandien nulemia tai, kad mūsų visuomenė sensta. Prognozuojama, kad 2050 m. vyresnio amžiaus žmonės sudarys 30,8 % nuolatinių Lietuvos gyventojų, vidutinė gyvenimo trukmė pakils iki 85,9 metų, o 100-ui darbingo amžiaus žmonių teks 53 senjorai, kuriuos reikės išlaikyti. Tad aktualiausias klausimas – kur ir kaip gyvens trečdalis visuomenės?
Atsakymas šiandien ne toks ir sudėtingas – tiesa, nelabai džiuginantis – užmiestyje ir kaime. Reikia pripažinti, kad šiais klausimais Lietuvos valstybės požiūris gerokai skiriasi nuo to, kurį turi Skandinavijos šalys, o mūsų šalyje galiojantis teisinis reguliavimas irgi kol kas nežada pozityvių pokyčių.
Vis kalbame apie socialinės atskirties mažinimą, bet mūsų politika senjorų atžvilgiu, deja, šiandien yra „stumti“ juos kuo toliau į užmiestį – globos namus senjorams įkurti paprastai renkamasi kuo toliau nuo miestų centrų.
Be to, daugelis įstaigų yra įrengtos posovietinio tipo pastatuose – buvusiose sanatorijose, vaikų darželiuose ar ligoninėse, kuriuose dominuoja plačios ir neefektyvios erdvės. Šie pastatai turi didelius koridorius bei kitas kliūtis, trukdančias ten gyvenančių senjorų bendravimui. Tokia infrastruktūra ne tik prastina gyvenimo kokybę, bet ir dar labiau didina šių žmonių izoliaciją.
Gerų pavyzdžių praktikoje tikrai yra, bet pirmiausia norisi nustoti žvalgytis į posovietinį paveldą ir nustoti mėginti ten įkurti kiek įmanoma daugiau senjorų. Metas pradėti vadovautis sėkmingais pavyzdžiais iš Vakarų ir Skandinavijos valstybių, kur vis labiau populiarėja į globos namus integruoti bendruomenės veiklą. Čia gyvenančius senjorus lanko kaimynai, vaikų darželių auklėtiniai, netgi įkuriamos kavinės ar nedidelės koncertų salės. Taigi, globos namų gyventojai tampa neatskiriama bendruomenės dalimi.
Tokia geroji pasaulinė praktika – tvarūs ir remiantis holistiniu požiūriu įkurti vyresnio amžiaus žmonių priežiūros centrai. Jiems kurti reikalingam nekilnojamojo turto (NT) objektui (t.y. pastatui) Vakarų ir Skandinavijos valstybėse yra svarbūs trys aspektai. Pirmiausia – patogi vieta. Tada – išmintingai suprojektuotas pastatas su jam priklausančiomis erdvėmis ir galiausiai, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę teikiamos priežiūros paslaugos, rūpestingai ir vadovaujantis holistiniu požiūriu.
Sklandžiam tokio centro kūrimui čia taikomas specifinis verslo modelis – sveikatos paslaugų teikimo veikla atskiriama nuo NT objekto, kuriame šios paslaugos teikiamos, valdymo. NT valdymo bendrovė būna atsakinga už tinkamo žemės sklypo įsigijimą ir plėtrą, o sveikatos paslaugas teikianti įstaiga tik šias paslaugas ir teikia. Abiejų subjektų finansinė sąveika vyksta pagal nuomos sutartį, tad NT bendrovei yra užtikrinamas reguliarus pajamų srautas ir suteikiama galimybė veiksmingai paskirstyti veiklos riziką.
Čia svarbu paminėti, kad Lietuvoje pagal teisinį reglamentavimą yra išskiriamos dvi skirtingos priežiūros rūšys. Viena forma yra globa, kuri apima pagalbą kasdienėje veikloje, pavyzdžiui, prausiantis, apsirengiant ir vartojant vaistus. Ir yra slauga, apimanti visą parą teikiamą medicininę pagalbą. Lietuvoje reikalinga licencija, norint teikti tiek vienos, tiek kitos priežiūros rūšies paslaugas. Tiesa, slaugos forma yra lengviau įgyvendinama, nes jai keliama mažiau formalių reikalavimų, tačiau šias paslaugas teikti galima tik administracinės paskirties žemėje, pastatytame priežiūros centre. O priežiūros (pagalbos) paslaugas teikiantis centras turi būti kuriamas gyvenamosios paskirties žemėje.
Suprantama, kad NT turto plėtotojams sveikatos priežiūros sektorius nėra pati patraukliausia finansiškai investicijų sritis, tad čia reikėtų daugiau valstybės ir savivaldybės įsitraukimo.
Reikia pripažinti, kad yra ir viena gera žinia – Vilniaus regione nuo 2018 m. iki 2022 m. vietų apgyvendinti senjorams skaičius padidėjo 19 proc. (nuo 1491 iki 1775 vietų). Panaši tendencija matoma ir Kauno bei Klaipėdos regionuose. Taigi, pozityvus postūmis bent viena linkme tikrai vyksta. Vietų, kur senjorai galėtų gyventi, turime, dabar tik liko pagalvoti apie tokių centrų plėtrą arčiau miestų centrų ir gal dar šiek tiek pamąstyti apie tai, kaip padaryti, kad visi gyventų kokybiškai ir jaustųsi pilnaverte bendruomenės dalimi. Na, gal ne tik pamąstyti, bet ir veikti ta linkme.
