Ar verta ginti verslo intelektinę nuosavybę? Tokių abejonių Lietuvoje nebėra

2017-12-15

 

Pastarųjų metų statistika rodo, kad Lietuvoje daugėja ginčų dėl intelektinės nuosavybės. Pasak ekspertų, tai lemia per pastaruosius dešimtmečius itin išaugusi verslo koncentracija, konkurencija ir, žinoma, geresnis turimų intelektinės nuosavybės teisių suvokimas bei noras jas ginti. Šiandien, palyginus su pirmaisiais Nepriklausomybės metais, sąlygos ginti intelektinę nuosavybę Lietuvoje yra beveik analogiškos Vakarų Europai. Apie intelektinės nuosavybės teisės raidą ir verslo požiūrį į ją kalbamės su  advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partneriu prof. dr. Vytautu Mizaru ir advokatu dr. Mantu Rimkevičiumi.

 

 

Vytautas Mizaras: Intelektinės nuosavybės samprata yra nusistovėjus jau gana ilgą laiką. Siauresne prasme, intelektinė nuosavybė yra bet kokios kūrybinės veiklos rezultatai. Kita vertus, teisės požiūriu, prie intelektinės nuosavybės sutartinai priskiriami ir ne visai tiesioginiai kūrybinės veiklos rezultatai. Pavyzdžiui, ne tik dainos, bet ir atlikimai, garso įrašai, filmų įrašai, transliacijos, taip pat prekių ženklai, kiti žymenys, naudojami komercinėje veikloje ir identifikuojantys tam tikrą įmonę kaip prekių ir paslaugų gamintoją, tiekėją. Tai yra marketinginis turtas, kuris yra labai svarbus verslui, nes padeda komunikuoti su vartotojais ir juos pritraukti.

 

Mantas Rimkevičius: Intelektinė nuosavybė taip pat skirstoma į autorių teisę ir pramoninę nuosavybę – tai prekių ženklai, pramoninis dizainas, išradimai, saugomi pagal patentų teisę arba kaip komercinės paslaptys.

 

 

Vytautas Mizaras: Tenka pripažinti, kad ši teisės sritis ir jos ekosistema yra itin paini, nes yra labai daug reguliavimo šaltinių. Be teisininkų pagalbos, matyt, neįmanoma suprasti ir suvokti visų detalių ir niuansų. Be to, kalbant apie Lietuvą, tai nėra pačių mūsų sukurta teisės sritis. Beveik visą reguliavimą sąlygojo tarptautinės sutartys, o pastaruosius 15 metų – Europos Sąjungos (ES) teisė.

 

Žiūrint istoriškai, ne tik Lietuvos mastu, šį reguliavimą sąlygojo visuomeniniai santykiai, jų progresas. Intelektinės nuosavybės raidai didelę įtaką visada turėjo pramonės revoliucijos ir technologijos. Dar iki 1990-ųjų prasidėjo skaitmenizavimo era, kas praplėtė šiuolaikinę intelektinės nuosavybės apsaugą. O dabar yra atskirų technologijų tarpusavio suderinimo era: atsiranda technologijos, kurios leidžia tarpusavyje sujungti fizinį, skaitmeninį ir biologinį pasaulius. Tai yra dar didesnis iššūkis intelektinės nuosavybės apsaugos prasme.

 

 

Mantas Rimkevičius: Lietuvoje daugiausiai ginčų intelektinės nuosavybės srityje yra dėl prekių ženklų, antroje vietoje – dėl autorių teisių  ir gretutinių teisių. Trečioje vietoje – ginčai dėl nesąžiningos konkurencijos, įskaitant reklamą. Tuomet rikiuotųsi dizaino ginčai, o mažiausiai ginčų šiandien Lietuvoje vyksta dėl patentų.

 

Vytautas Mizaras: Globalizacija turi savų pliusų ir savų minusų. Žmonės yra linkę kopijuoti, imituoti, o šiandien, kai informacija pasiekiama žaibišku greičiu, tai daryti tapo dar paprasčiau. Reikia turėti omenyje, kad intelektinė nuosavybė nėra absoliuti teisė. Jei įregistravau prekių ženklą, tai dar nereiškia, kad bet kam, bet kokiu būdu, bet kokioje srityje galėsiu drausti jį naudoti. Intelektinės nuosavybės teisės yra pakankamai ribotos, jų apsauga ribojama, atsižvelgiant į atitinkamų teisių paskirtį: tarkim, mano įregistruotas prekių ženklas negali būti klaidinamai panašus arba tapatus į kito gamintojo, gaminančio tapačias ar panašias prekes, ženklą. Tačiau jei įregistruosiu prekės ženklą „berželis“ ir gaminsiu baldus, o kiti ženklu „berželis“ žymės drabužius, pagal bendrą taisyklę negalėsiu uždrausti naudoti šio žodžio – vartotojas baldus nuo drabužių atskirs.

 

 

Mantas Rimkevičius: Jeigu kalbėtume apie prekių ženklus, lyginant skirtingus prekės ženklus taikomi trys pagrindiniai kriterijai – fonetinis, vizualus ir semantinis panašumas. Gali atrodyti, kad vizualiai ženklai labai skirtingi, tačiau fonetiškai gali būti labai panašūs. Svarbu ir tai, kad verslas gali įsivaizduoti vieną pavadinimo skambesį, o vartotojai jį tars visai kitaip, ir tai sąlygos panašumą. Pasitaiko, kad ieškinio dėl prekės ženklo panašumo verslas sulaukia net po kelerių veiklos metų, kai ženklas jau yra garsus, išvystytas, į jį yra daug investuota. Tada patiriama ypatingai didelė žala, nes išankstinis prekių ženklų palyginimas nebuvo atliktas, ir finale tęsti ženklo naudojimo nebegalima, nors vėlesnis prekių ženklas visuomenei tapo žinomesnis už ankstesnį prekių ženklą. Žinoma, čia svarbus yra senaties terminas – užginčyti prekės ženklą dėl panašumo galima per penkerius metus nuo jo registracijos, išskyrus atvejus, kai yra įrodomi nesąžiningi ketinimai.

 

 

Mantas Rimkevičius: Pirmas veiksmas, kurį reikia atlikti sukūrus prekę ar paslaugą, yra ženklo registravimas, nes vėliau tai gali būti sudėtinga. Dažnai nutinka taip, kad pirmiausia verslas sukuria visą rinkodaros strategiją, ir tik tada eina pas teisininką siekdamas ženklą užregistruoti. Tada jau būna sugaištas laikas, prie ženklo spėta emociškai prisirišti. O po to teisininkai išaiškina, kad toks ženklas ar labai panašus į jį jau egzistuoja, ir užregistruoti negalima. Todėl manau, kad prekės ženklo kūrimas turėtų vykti lygiagrečiai konsultuojantis su teisininkais, nes vėliau gali tekti daug ką daryti iš naujo.

 

Vytautas Mizaras: Bendrovė ar kita organizacija, kurianti intelektinę nuosavybę arba turinti tam tikrą marketinginį turtą, turi gerai apgalvoti ir savo strategiją. Pavyzdžiui, į kokias rinkas norima eiti su savo produkcija ar paslaugomis. Tai leis nuspręsti, kokiose valstybėse reikia apsaugos, pavyzdžiui, prekių ženklo registravimo. Jeigu ženklas registruotas tik Lietuvoje, tai tik Lietuvoje ir bus saugomas. O norint gaminti ar platinti kitose valstybėse, apsaugoti prekės ženklą, patentą ar dizainą, reikėtų ir ten. Be to, dabar verslui tampa labai svarbus, galima vadinti, „skaitmeninis turtas“ (socialinių tinklų paskyros ir jose talpinama informacija ar finansinės paskyros, elektroninės komunikacijos turinys), „didieji“ duomenys (pvz., informacija apie klientus ir kita komercinė informacija). Taigi atsiranda poreikis arba dar kūrybiškiau aiškinti intelektinės nuosavybės sampratą, arba galvoti apie specialų teisinį minėtosios informacijos (turto) apsaugos reguliavimą.