Bankroto inicijavimas: kada vadovo teisė tampa pareiga su pasekmėmis?

Vadovavimas įmonei yra neatsiejamas nuo nuolatinio balansavimo tarp skirtingų su įmone susijusių asmenų interesų. Ši vadovams tenkanti užduotis dar labiau pasunkėja įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais. Suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų pareiga atsižvelgti ne tik į pačios įmonės ir jos dalyvių, bet ir į jos kreditorių interesus. Nors finansinių sunkumų sprendimo procese dalyvauja ir kiti įmonės organai bei jos dalyviai, tai savaime neeliminuoja su sunkumais susiduriančios įmonės vadovo teisių, pareigų bei atsakomybės.

Įmonės vadovas geriausiai žino bendrovės finansinę būklę, todėl iš visų įmonės organų teisę inicijuoti nemokumo procesą įstatymas suteikia būtent jam. Tuo pačiu įstatyme numatyta ir imperatyvi vadovo pareiga inicijuoti nemokumo procedūras įmonei tapus nemokia. Šios pareigos nevykdymas praktikoje traktuojamas kaip neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos bei pagrindą kilti vadovo atsakomybei.

Natūraliai kyla klausimas, kada vadovo teisė inicijuoti nemokumo procesą tampa pareiga ir kaip šią pareigą vadovui įgyvendinti tinkamai, kad vėliau nebūtų be pagrindo apkaltintas neteisėtu neveikimu?

Realios įmonės finansinės būklės prioritetas

2019 m. įsigaliojus Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (JANĮ), nemokumo sąvoka buvo pakeista. Juridinio asmens nemokumas apibrėžtas kaip būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas) arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (balanso testas).

Naujai įsigaliojęs reguliavimas sulaukė nemažai kritikos dėl šios sąvokos išplėtimo. Įtvirtintus minėtus likvidumo ir balanso tęstus, kurie turėtų indikuoti nemokumo momentą, imta nuogąstauti, kad praktiškai bet kuri įmonė kažkuriuo etapu gali atitikti nemokumo kriterijus. Tai reikštų ne tik kreditorių teisės, bet ir vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą atsiradimą bei atitinkamos atsakomybės kilimą. Nepaisant to, formuojama praktika rodo, kad teismai nėra linkę nemokumo sąvokos aiškinti ir taikyti formaliai ar pernelyg plačiai.

Nemokumas vertinamas ne tik pagal aukščiau nurodytus formalius likvidumo bei balanso testus, bet ir atsižvelgiant į individualią įmonės situaciją. Įmonei vis dar esant gyvybingai, tiek galiojantis teisinis reguliavimas, tiek jo pagrindu formuojama teismų praktika, skatina vadovus prioritetą teikti įmonės restruktūrizavimui, t. y. mokumo atkūrimui ir veiklos tęstinumui.

Atitinkamai, kiekvienoje situacijoje vertinama, ar įmonė vykdo veiklą, kuria siekiama pelno, ar toks juridinis asmuo sugeba turimomis priemonėmis (grynaisiais pinigais, atsargomis, gautinomis sumomis, kitu turtu) dengti savo turimus trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus, koks yra įmonės veiklos pelnas. Be finansinės atskaitomybės dokumentų tokiu atveju gali būti vertinami ir pirminiai apskaitos dokumentai, patvirtinantys ūkines operacijas, įmonės sudarytos sutartys ir duomenys apie jų vykdymą, dokumentai apie turto rinkos vertę ir pan.

Nemokumo tikimybė savaime nesukuria pareigos inicijuoti bankroto procesą

2021 m. greta sąvokos „juridinio asmens nemokumas“ JANĮ papildomai buvo įteisinta ir nauja sąvoka „juridinio asmens nemokumo tikimybė“ – apibrėžiant, kad tai padėtis, kai realiai tikėtina, kad juridinis asmuo taps nemokus per artimiausius tris mėnesius. Taip pat buvo įtvirtintos atitinkamos vadovo pareigos atskirais etapais, t. y. esant juridinio asmens nemokumo tikimybei ir juridiniam asmeniui jau tapus nemokiam.

Tiek esant nemokumo tikimybei, tiek įmonei esant nemokiai, įstatymas numato vadovo pareigą (i) imtis veiksmų kreditorių interesams apsaugoti bei (ii) vengti tyčinių ir (ar) didelio neatsargumo veiksmų, kuriais būtų keliamas pavojus juridinio asmens gyvybingumui.

Tačiau įstatymas nenumato pareigos vadovui kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai egzistuoja tik vadinamoji juridinio asmens nemokumo tikimybė. Esant juridinio asmens nemokumo tikimybei, vadovas turi tik teisę kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip ir teisę kreiptis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo.

Kitaip tariant, tokiu reguliavimu siekiama palikti kažkiek erdvės vadovui susivokti įmonės finansinėje situacijoje, apsvarstyt visus galimus finansinių sunkumų sprendimus ir nepulti prie kraštutinių (ultima ratio) priemonių – bankroto. Vis tik, vadovui suteikta veiksmų laisvė tuo pačiu reiškia, kad, nesant pagrindų rinktis įmonės restruktūrizavimo kelią ir įmonės finansinei būklei negerėjant, jo teisė inicijuoti bankrotą virsta pareiga, kurios savalaikis neįgyvendinimas gali sąlygoti asmeninę vadovo atsakomybę.

Pagrindas kilti vadovo civilinei atsakomybei – objektyviai nepateisinamas delsimas

Atsakomybė galima ne tik įmonės vadovui tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, bet ir tokią padėtį nerūpestingai ignoruojant. Įstatymas šiuo atžvilgiu numato, kad vadovas privalo atlyginti žalą, kuri atsirado dėl įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, t. y. įskaitant ir vengimą inicijuoti nemokumo procesą.

Sprendžiant klausimą ar bankroto procesas inicijuotas savalaikiai, teismų praktikoje pabrėžiama, kad aplinkybė, jog įmonė vykdo veiklą, savaime nėra pakankama, kad šalintų vadovo atsakomybę. Kai įmonė vykdo veiklą, tačiau didėja jos nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai teismų praktikoje pripažįstami neatitinkančiais protingos verslo rizikos ir prieštaraujančiais geriems verslo standartams.

Atitinkamai, tęsiant veiklą įmonės galimybės visiškai atsiskaityti su kreditoriais turi būti realistiškos, o įmonės valdymo organai turi imtis konkrečių ir aktyvių veiksmų įmonės gyvybingumui atkurti bei palaikyti. Pareigos inicijuoti bankroto procesą nevykdymas negali būti pateisinamas subjektyviomis priežastimis, tokiomis kaip tikėjimasis, kad finansinė padėtis pagerės, verslo rizika ir pan. Nesikreipdamas į teismą dėl bankroto esant tokiai situacijai, įmonės vadovas paprasčiausiai prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo inicijuoti bankroto procesą.

Suprantama, kad nemokia jau tapusi įmonė nebegali būti dar kartą „privesta prie nemokumo“, tačiau tokios įmonės padėtis gali būti dar labiau pabloginta. Taigi, nors įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų vadovo veiksmų rezultatas, vėlesni jo veiksmai taip pat gali pažeisti įmonės bei jos kreditorių teises ir sudaryti pagrindą kilti vadovo atsakomybei. Be to, pareigos inicijuoti bankroto procesą savalaikis nevykdymas gali pažeisti ne tik jau esančių bendrovės kreditorių (jei toliau didėtų bendrovės skolos), bet ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas).

Taigi, momentas, kada įmonės vadovo teisė inicijuoti nemokumo procesą virsta pareiga kiekvienoje situacijoje nustatinėjamas individualiai. Nors turime įstatymu įtvirtintą teorinį nemokumo tikimybės ir faktinio nemokumo atribojimą, vis tik riba tarp šių dviejų etapų yra pakankamai plona. Todėl bet kuriam su finansiniais sunkumais susiduriančios įmonės vadovui yra svarbu veikti aktyviai, kritiškai vertinti įmonės finansinę būklę bei tolimesnės veiklos vykdymo perspektyvas.