Dar kartą apie vedybų sutartis: kodėl jų nereikia bijoti

Meilė yra. Ir net ne viena. Tai patvirtintų kiekvienas su šeimos teise dirbantis advokatas. Tačiau tikėtina, kad meilei pasibaigus ir prireikus pasidalinti turtą, bent vienas iš sutuoktinių gali jaustis nuskriaustas.

Kita vertus, turto dalybos ne būtinai yra apie meilę. Pasiturinčių ir verslus vystančių šeimų kasdienybėje turtinių klausimų sureguliavimas vedybų sutartimi išsprendžia ir įvairių finansinių rizikų klausimus. Taigi, vedybų sutartis jau seniai nebėra įžanga į skyrybų procesą. Pakalbėkime plačiau.

Įstatymas numato bendrą taisyklę, kad visas sutuoktinių santuokos metu įgytas turtas yra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o sutuoktinių dalys yra lygios. Žinoma, jeigu sutuoktiniai nėra nusprendę (ir teisiškai įforminę sprendimą) kitaip.

Vedybų sutartis yra įrankis patiems nuspręsti, kaip reguliuoti tarpusavio turtinius santykius, pasirenkant, koks teisinis režimas bus taikomas tiek jų esamam, tiek ir būsimam turtui santuokos metu bei kokios bus kiekvieno sutuoktinio pareigos turto atžvilgiu.

Vedybų sutartis leidžia sutuoktiniams patiems pasirinkti turto teisinį režimą, kartu valdant rizikas dėl kito sutuoktinio įsipareigojimų ar verslo.

• Dažniausiai sutuoktinių vedybų sutartyse pasirenkamas „atskiro turto režimas“, pagal kurį jie susitaria, jog turtas, įgytas vieno sutuoktinio vardu santuokos metu – bus laikomas to sutuoktinio asmenine nuosavybe, o prisiimti įsipareigojimai – asmeniškai vykdomi tik iš to sutuoktinio asmeninio turto. Tokia vedybų sutartis leistų sutuoktiniui savarankiškai disponuoti savo turtu (išskyrus išimtis dėl šeimos turto), apsaugotų antrosios pusės turtą nepasisekus sutuoktinio verslui, prisiėmus asmeninių paskolų, padarius žalos ir pan., taip pat palengvintų turto dalybų procesą, santuokai vis dėlto nepavykus.

Žinoma, vedybų sutartis negali būti sudaroma siekiant išvengti atsakomybės kreditoriams, ignoruojant įsiteisėjusius teismo sprendimus. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2016 m. išaiškino, kad nėra draudžiama sudaryti povedybinę sutartį, jau po to, kai iš vieno sutuoktinio yra priteista skola, o teismo nutartimi vykdymo procese nustatyta vieno iš sutuoktinių, kaip skolininko, dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.

Kitaip tariant, jeigu skolininkas yra tik vienas iš sutuoktinių, išieškojimas galimas tik iš šio sutuoktinio asmeninio turto arba iš jam priklausančios turto dalies bendrame sutuoktinių turte. Teismo nagrinėtoje situacijoje, kuomet buvo nustatyta, kad antstolis turi teisę nukreipti išieškojimą į 1/2 bendro sutuoktinių turto ir pajamų, šeima sudarė povedybinę sutartį, kuria susitarė, kad kiekvieno sutuoktinio gaunamos pajamos iš darbinės veiklos yra kiekvieno jų asmeninė nuosavybė. Taigi, povedybine sutartimi jie užsitikrino, kad antstolis išieškojimą nukreiptų tik į skolingo sutuoktinio pajamas, kas ypač aktualu tuo atveju, jei sutuoktinių pajamos nėra vienodos.

Šis pavyzdys rodo, kad net ir nesiruošiant nutraukti santuokos, vedybų sutartis veikia kaip priemonė, galinti padėti išsaugoti kito sutuoktinio turtą, taip apsaugant ir šeimos vaikų interesus.

• Vedybų sutartimi taip pat galima susitarti, kad turtas, įgytas susituokus, bus bendra dalinė sutuoktinių nuosavybė: šalys gali pasirinkti turtą įgyti tam tikromis proporcijomis pagal kiekvieno iš sutuoktinių finansinį įnašą. Pavyzdžiui, visas sutuoktinių nekilnojamasis turtas bus sutuoktinių bendra daline nuosavybe 60:40 proporcijomis, arba kiekvieną kartą – pagal šalių nurodytus įnašus ir proporcijas. Tai gali būti ir 50:50.
• Mažiausiai populiarus vedybų sutarties modelis, kuomet pasirenkama turtą, įgytą tiek iki santuokos, tiek po santuokos įregistravimo, laikyti bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tai leidžia sutuoktiniams tarpusavyje sureguliuoti ilgai „užgyvento“ turto iki santuokos klausimą, jeigu sutuoktiniai sutaria, kad „viskas yra bendra“.

Atkreiptinas dėmesys, kad vedybų sutartyje galima nustatyti, kad viena iš turto teisinio režimo rūšių bus taikoma visam turtui arba tik tam tikrai jo daliai ar tik konkretiems daiktams. Pavyzdžiui, galima nustatyti, kad nekilnojamasis turtas bus bendras, o įmonių akcijos ir iš to gaunama nauda – asmeninis kurio nors iš sutuoktinių turtas. Tokio susitarimo tikslas – tiek valdyti tam tikras rizikas, susijusias su verslu, tiek ir aiškiai atspindėti šalių valią dėl sutuoktinio, sukūrusio verslą, turto apsaugos esat santuokos nutraukimui.

Vedybų sutartis leidžia išvengti turto dalybų ir santuokos nutraukimo atveju

Nors Vedybų sutarties sąlygos turi būti teisingos ir sąžiningos abiem sutuoktiniams, tačiau jos nebūtinai turi būti vienodai palankios abiem šalims: sutarties sudarymo metu sutuoktinių padėtis gali būti nelygiavertė, o vienas iš geresnę turtinę padėtį turinčio sutuoktinio tikslų būtent ir yra apsisaugoti nuo santuokos nutraukimo padarinių.

Nepasisekus santuokiniam gyvenimui, vedybų sutartis taip pat leidžia santuokos nutraukimo turtinius klausimus išspręsti daug paprasčiau, pigiau ir greičiau. Turto ir įsipareigojimų dalybos nutraukiant santuoką dažnai ištęsia teisminį procesą ne vieneriems metams, o tai ne tik sukuria nemažo „galvos skausmo“ ginčo šalims, bet ir lemia nemažus finansinius kaštus.

Vedybų sutartimi šalys gali pasirinkti tik turto teisinį režimą, nenustatydami, kokios pasekmės bus taikytinos santuoką nutraukiant ar gyvenant skyrium (separacija), arba priešingai – gali aiškiai susitarti, kokios turtinės pasekmės bus taikytinos nutraukiant santuoką. Pavyzdžiui, nuspręsti dėl išlaikymo sutuoktiniui, dėl turtinės kompensacijos ar turto pasidalijimo principų.

Kadangi vedybų sutartis gali būti sudaryta tiek iki santuokos (ikivedybinė), tiek ir po jos sudarymo (povedybinė), verta nepamiršti, kad net ir praėjus nemažai santuokos metų, siekiant pakeisti turto teisinį režimą, suvaldyti galimas rizikas, užsitikrinti tam tikras turtines teises, tokia sutartis gali padėti išspręsti net keletą sutuoktinių siekiamų įgyvendinti tikslų.