Ginčų sprendimo patirtis paklojo pamatus bendrai svajonei

2018-02-26

 

Pasaulio kontekste Lietuva vertinama kaip ypač proarbitražiška valstybė. Tarptautiniuose Londono, Paryžiaus ir Stokholmo arbitražuose savo klientams atstovaujantys Lietuvos teisininkai teigia, kad arbitražo puoselėtojai mūsų šalyje nuveikė didelį darbą, kurio įtaka tiek teisinei, tiek verslo aplinkai šiandien yra akivaizdi.

 

„Teisinė bazė Lietuvoje atitinka naujausias tarptautines arbitražo praktikos tendencijas. Turint tokį stiprų pamatą, galima kelti aukštus ir ambicingus tikslus – tapti vienu iš komercinio arbitražo centrų visame regione. Tai – bendra arbitražo specialistų svajonė“, – sako advokatė Giedrė Aukštuolienė, kartu su kolega Ramūnu Petravičiumi bendrai vadovaujanti advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ Ginčų sprendimo praktikos grupei, kuri šiemet išaugo iki 21 profesionalo komandos. Kontoros partneris Petravičius žino daug atvejų, kai Lietuvos teisininkai tarptautiniuose arbitražuose pasiekė įspūdingų pergalių. Tačiau ne apie visas bylas ir pergales ekspertas gali kalbėti – arbitraže ginčai nagrinėjami ir sprendžiami konfidencialiai. Vis dėlto konfidencialumas nėra svarbiausia priežastis, kodėl verslas nusprendžia ginčą spręsti tarptautiniame arbitraže.

 

 

G. Aukštuolienė: Tarptautinės ginčų sprendimo institucijos pastaruoju metu sparčiai persitvarko – tampa lankstesnės ir patogesnės. Arbitražai mažina mokesčius, paprastina procedūras. Pavyzdžiui, mažos vertės (iki 2 mln. dolerių) ginčai vyksta supaprastinta tvarka: vyksta rašytinis procesas, dalyvauja vienas arbitras, todėl ginčą galima išnagrinėti greitai, efektyviai ir nebrangiai. Verslo aplinka yra labai dinamiška, todėl natūralu, kad prie spartaus tempo įpratęs verslas greito bei profesionalaus proceso tikisi ir iš ginčų sprendimo institucijų, ir iš teisinių patarėjų. Lėtas teisingumas nebetenkina verslo subjektų. Šią tendenciją pastebime ir nacionaliniuose teismuose, ir tarptautiniame arbitraže. Greitis ir aukšta paslaugų kokybė yra svarbiausi verslo prioritetai.

 

R. Petravičius: Verslas į ginčų sprendimą žvelgia kaip į tam tikrą paslaugą. Tarptautinių kompanijų poreikiai atspindi globalizaciją – verslas peržengia valstybių sienas, veikia skirtingose jurisdikcijose. Todėl ir Lietuvoje matome atvejų, kad, jeigu viena ginčo šalis yra iš užsienio, procesas perkeliamas į tarptautinį komercinio arbitražo teismą, kur ginčas išsprendžiamas konfidencialiai.

Apskritai, įmonės nemėgsta ginčų – tai nėra natūrali verslo procesų dalis. Juolab konflikto detalių viešinimas neretai tik dar labiau ardo šalių santykius. Konfidencialiai arbitraže išspręstas ginčas galbūt palieka daugiau galimybių atkurti ir tęsti verslo santykius negu ilgai trunkanti kova nacionaliniuose teismuose.

 

 

G. Aukštuolienė: Jeigu byla yra nesudėtinga, arbitraže jos nagrinėjimas vidutiniškai trunka nuo pusmečio iki metų. Sudėtingos, kompleksinės bylos gali užtrukti metus, dvejus ar dar ilgiau. Proceso trukmė labai priklauso nuo konkretaus ginčo. Pasitaiko, kad sprendimas byloje priimamas ir greičiau negu per pusmetį.

 

R. Petravičius: Kai kuriose valstybėse teismai yra labai ilgas procesas. Keliaudamas per skirtingų instancijų teismus ginčas gali trukti 5-10 metų. Įsivaizduokite, ką toks ilgas periodas reiškia verslui: didelės laiko sąnaudos, užstrigęs įmonei svarbių sprendimų priėmimas, finansinės išlaidos ir nuostoliai. O arbitražas yra viena instancija ir tai – didelis privalumas.

 

G. Aukštuolienė: Labai svarbu atsižvelgti ne vien į procesų trukmę. Kitas ypač svarbus aspektas – bylos išnagrinėjimo ir sprendimų priėmimo kokybė. Tarkim, vienu atveju, valstybės teisme teisėjai per dieną išnagrinėja dešimt bylų: pradedant nuo šeimos skyrybų, teritorijų planavimo atvejų ir baigiant verslo ginču. Antru atveju, kai pasirenkama alternatyva – arbitražas, bylą nagrinėja išskirtinai tos srities specialistas, gerai išmanantis industriją. Iškilus poreikiui, arbitras ir ginčo šalys gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus, kurie savo išvadas pateikia per mėnesį. Palyginkime: jeigu ekspertizės klausimas iškyla nacionaliniame teisme, procesas automatiškai prasitęsia dar pusei metų ar ilgiau.

 

R. Petravičius: Žinoma, kad ir kiek trunka procesas, bylą mes laikome laimėta tada, kai arbitražo sprendimas yra įgyvendinamas. Dažniausiai tarptautinio arbitražo sprendimai yra vykdomi geranoriškai. Mūsų kontoros sėkmingai klientams baigtų ginčų procentas jau daug metų yra ne mažesnis kaip 80 procentų. Arbitražuose tenka atstovauti klientams tiek investiciniuose ginčuose, tiek komerciniuose.

 

G. Aukštuolienė: Apskritai, ginčų pobūdis labai atspindi verslo raidą globalizacijos sąlygomis. Vis rečiau pasitaiko, kad ginčas būtų izoliuotas, nebūtų sąsajų su kitais procesais. Pavyzdžiui, Londone ar Paryžiuje nagrinėjama arbitražo byla, keliose jurisdikcijose turime pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriose vyksta susiję paraleliniai teismo ar arbitražo procesai. Todėl nuolat stipriname savo koordinavimo ir tarpininkavimo įgūdžius, vis daugiau dirbame su užsienio advokatų kontoromis, užsienio klientais, kai kompleksiniai ginčai yra išsiraizgę po visą Europą ar net dar plačiau, apima ne vieną jurisdikciją. Vadinasi, mūsų teisininkai turi matyti ne fragmentus, o visą paveikslą, būti pajėgūs formuoti ir įgyvendinti pačias efektyviausias strategijas, puoselėti gerus ryšius su užsienio institucijomis, užsienio advokatų kontoromis ir su ekspertais, kurių gali prireikti.

 

 

R. Petravičius: Pasaulyje yra susiklosčiusios ilgametės tradicijos, susiformavę arbitražo traukos centrai. Britų kompanijos ir teisininkai, ko gero, visada prioritetą teiks Londono arbitražui. Jeigu Lietuvoje sutartys sudaromos su užsienio subjektais – ginčas gali nuvesti į arbitražą Paryžiuje ar Stokholme, pastarąjį dažnai girdime žiniasklaidoje ir tai atspindi mūsų regiono rinkos dalyvių pasirinkimą. Kodėl Stokholmas sulaukia daugiau dėmesio, nors tuo pat metu Suomija turi arbitražą Helsinkyje? Manau, tai lemia tradicija, valstybės dydis, kuris daro įtaką verslo apimtims ir aktyvumui. Nemažiau svarbus yra arbitražo institucijos atstovų sugebėjimas skleisti žinias apie savo veiklą ir megzti tarptautinius ryšius, pelnyti tarptautinio verslo pasitikėjimą.

 

 

G. Aukštuolienė: Manau, kad Stokholmo arbitražo instituto istorija gali būti puikus pavyzdys Vilniui ir Lietuvos teisininkų bendruomenei, kaip ilgas nuoseklus darbas, atkaklios pastangos duoda puikų rezultatą. Matydami savo veiklos rezultatus pasaulio kontekste, galime tvirtai pasakyti, kad Lietuvoje sukurta labai palanki arbitražui teisinė aplinka. Ilgas ir nuoseklus Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininko akad. prof. hab. dr. Vytauto Nekrošiaus darbas visoje Lietuvoje vykdant švietėjišką veiklą, aiškinant arbitražo principus ir populiarinant šią ginčų sprendimo instituciją tarp verslo atstovų, dabar duoda vaisių. Mūsų teisininkai kompetencija nenusileidžia užsienio kontorų advokatams – lietuviai yra baigę studijas užsienyje, įgiję tokį patį išsilavinimą, kaip ir teisės profesionalai, dirbantys Londone, Niujorke ar Paryžiuje. Lietuvoje dirba daug išsilavinusių teisininkų ir teisėjų, turime proarbitražišką teismų praktiką ir gerą teisinę bazę. Lietuvos komercinio arbitražo įstatymas yra vertinamas kaip vienas pažangiausių – teisės aktas buvo sukurtas taikant geriausią tarptautinę praktiką, atsižvelgiant į kitų valstybių sprendimus probleminiais klausimais, kuriuos buvo būtina spręsti Lietuvoje. Tad įstatymo projektą rengusi darbo grupė, kurioje dalyvavo ir „Ellex Valiunas“ kontoros partneriai Vilija Vaitkutė Pavan ir dr. Andrius Smaliukas, atliko didžiulį ir itin svarbų darbą, žymintį visos šalies teisinę pažangą. Šios srities reguliavimas Lietuvoje atitinka pasaulio tendencijas, o teisėjai vertina arbitražo vaidmenį, seka užsienio teismų praktiką, domisi, kaip kitose šalyse taikoma 1958 metų Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, kurią ratifikavusios yra daugiau negu 150 pasaulio valstybių, taip įsipareigojusios pripažinti ir vykdyti tarptautinio arbitražo susitarimus, sprendimus, priimtus kitose valstybėse. Niujorko konvencija yra labai patogus instrumentas, užtikrinantis, kad arbitražų sprendimus galima pripažinti ir vykdyti praktiškai bet kurioje pasaulio šalyje. Lietuvos teisininkų bendruomenė tai puikiai suvokia ir siekia, kad mūsų šalis taptų vienu didžiausių arbitražo centrų pasaulyje. Tai yra didelė svajonė ir ambicingas tikslas, kuriam pasiekti prireiks nemažai laiko ir bendrų pastangų.

 

– Kaip augantis arbitražo specialistų būrys atspindi Lietuvoje vykstančius verslo raidos procesus?

 

G. Aukštuolienė: Per 25-ius metus užaugo ne viena lietuviško kapitalo įmonė, kuri šiandien aktyviai veikia užsienio rinkose, dirba su tarptautiniais partneriais. Į Lietuvą atėjo daug pasaulinių kompanijų. Tad verslo aplinkos progresas yra akivaizdus ir neatskiriamas nuo visos valstybės pažangos. „Ellex Valiunas“ komanda tarptautiniuose arbitražuose yra atstovavusi tiek verslo subjektams, tiek valstybei. Sukaupėme patirtį dirbdami visose didžiosiose pasaulio arbitražo institucijose ir šis bagažas nuolat auga. Šiandien mums nėra didelio skirtumo, ar mūsų laukia byla Vilniaus komercinio arbitražo teisme, Stokholmo arbitražo institute, Paryžiaus ICC  ar Londono arbitražo teisme.

 

R. Petravičius: Didžiosios bylos, kuriose atstovavome Lietuvos valstybei, sulaukusios daug dėmesio tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje buvo susijusios su Rusijos energetikos milžinu „Gazprom“. Vyko du investiciniai arbitražai: vienas dėl Kauno termofikacinės elektrinės – šilumos kainų reguliavimo, o antrasis – dėl trečiojo Europos Sąjungos energetikos paketo įgyvendinimo – „Lietuvos dujų“ skaidymo. Rusijos koncernas buvo pareiškęs pretenzijas, tačiau vėliau abiejuose arbitražuose savo ieškinius atsiėmė, nes suprato, kad bylos nėra perspektyvios. Trečia byla, kai taip pat atstovavome Lietuvos valstybei ginče su „Gazprom“, buvo kainos arbitražas. Nors Lietuvos ieškinys nebuvo patenkintas, tačiau bylai įpusėjus „Gazprom“ tiekiamų dujų kainą Lietuvai nusprendė sumažinti 20 procentų – tokia nuolaida irgi yra tam tikras laimėjimas. Šiose bylose labai pravertė kontoros patirtis, įgyta investicinio arbitražo byloje pagal Italijos verslininko Luigiterzo Boscos ieškinį Lietuvos Vyriausybei – tai buvo vienas pirmųjų investicinių ginčų, kai Lietuva buvo kaltinama investicijų režimo apsaugos pažeidimu per „Alitos“ privatizavimą. Visi L. Boscos reikalavimai buvo atmesti – byla arbitraže laimėta Lietuvos valstybės naudai.

 

G. Aukštuolienė: Verslas įgyja vis daugiau teisinių procesų patirties, įmonių teisininkai plečia ir gilina savo kompetencijas, o mes pastebime, kad verslo subjektai vis dažniau yra linkę ginčus spręsti taikiai. Vadinasi, verslas Lietuvoje rezultatų dažniau siekia ne per konfliktą, o per susitarimą ir bendradarbiavimą, norėdamas išsaugoti santykius ir žaisti pagal visiems vienodas, sąžiningas taisykles. Ši tendencija skatina tobulėti ir teisės profesionalus – išmokti būti tikraisiais mediatoriais ir derybininkais, kad padėtume klientams ginčus išspręsti pačioje ankstyviausioje stadijoje, nesikreipiant į tarptautinį arbitražą ar nacionalinį teismą. Mūsų praktika rodo, kad klientų, kuriems padedame išspręsti ginčą pradinėje stadijoje, pasitenkinimas yra pats didžiausias.