Kiek saugios lietuviškos investicijos į gynybą?

Prieš ketverius metus Rusijai užpuolus Ukrainą, Lietuvoje prasidėjo aktyvi gynybos infrastruktūros plėtra – įžengėme į visiškai naują investicijų epochą. Milijardams eurų judant per viešojo ir privataus sektorių partnerystes (VPSP), tokių projektų finansuotojų investicijų apsauga tampa rimtu iššūkiu rinkai ir išbandymu valstybei. 

Investicijos į gynybos projektus auga

Lietuva aktyviai investuoja į gynybą – patvirtintame 2026–2028 m. valstybės biudžete bendros gynybai šiemet planuojamos skirti išlaidos siekia 5,38 proc. bendrojo vidaus produkto. Skiriamų lėšų dydis ir gynybos srities specifika lemia, kad valstybė gynybos projektams įgyvendinti renkasi ilgojo laikotarpio partnerystės modelį, į kurį įtraukiamas ir privatus kapitalas – kaip partneris, padedantis finansuoti ir įgyvendinti projektus.

Tarp reikšmingiausių pastarojo meto VPSP projektų išsiskiria Rūdninkų karinis miestelis, kurio vertė siekia apie 1,5 mlrd. eurų. Šis iki šiol bene didžiausias Lietuvos istorijoje karinės infrastruktūros projektas pastarosiomis savaitėmis įgavo pagreitį – šių metų pradžioje Krašto apsaugos ministerijoje pasirašytos antrojo etapo sutartys su konkursą laimėjusiomis bendrovėmis UAB „Rudina“, UAB „VPSP B“ ir UAB „VPSP C“.

Ne mažiau svarbus ir Kairių karinio miestelio projektas, į kurį planuojama investuoti apie 0,5 mlrd. eurų. Sutartis dėl statybos bei priežiūros turėtų būti pasirašyta taip pat šiemet, iki metų pabaigos. Įgyvendinama ir dar keliolika mažesnio masto karinės infrastruktūros projektų, kurių bendra vertė artėja prie 4 mlrd. eurų.

Skaičiai rodo, kad gynybos infrastruktūra tampa ne tik nacionalinio saugumo, bet ir reikšminga kapitalo investicijų sritimi. Investicijoms sparčiai augant, pavienių projektų biudžetams perkopiant šimtus milijonų eurų, vis aktualesnis tampa klausimas: kaip efektyviai užtikrinti investuotojų interesus projektuose, kuriuose praktiškai neįmanomas turto įkeitimas?

Turtą kurti galima, įkeisti – negalima

Tradicinėje finansavimo schemoje kreditoriaus interesai saugomi įkeitimu ar hipoteka – realus turtas, į kurio sukūrimą dažnai ir nukreipiamos skolinamos lėšos, tampa prievolių įvykdymo garantu.

Tačiau kariniuose VPSP projektuose toks mechanizmas teisiškai neįmanomas – kuriami statiniai ir infrastruktūra nuo pirmos dienos yra valstybės nuosavybė ir, pagal nacionalinio saugumo reikalavimus, negali būti nei perduoti, nei įkeisti ar kitaip apriboti privačių subjektų naudai. Dėl šių priežasčių investuotojų finansinis saugumas gynybos projektuose turi būti užtikrinamas specifiniais sutartiniais mechanizmais, pritaikytais prie karinės infrastruktūros specifikos.

Taigi kariniai VPSP projektai iš esmės keičia rizikos valdymo logiką – investuotojai, įpratę remtis turtu kaip užstatu, turi iš esmės pasikliauti valstybės teisiniu patikimumu ir sutartiniais įsipareigojimais.

Valstybės pažadas kaip patikimumo instrumentas

VPSP projektuose valstybė prisiima sutartinį įsipareigojimą privačiam partneriui mokėti už tai, kad infrastruktūra būtų pastatyta ir tinkamai prižiūrima eksploatavimo metu visą projekto laikotarpį. Tokie mokėjimai yra grindžiami biudžeto planavimu, viešųjų finansų disciplina ir valstybės tęstinumo principu.

Atitinkamai rizika valdoma įvairiomis teisinėmis priemonėmis – iš valstybės gautinų lėšų įkeitimu, teisėmis, leidžiančiomis finansuotojui perimti projekto vykdymą esant privačiojo partnerio neveikimui ir kitais kompensaciniais mechanizmais. Tačiau nelieka įprasto užstato tipo – t. y. rinkai įprasto ir finansuotojams ypač patrauklaus statomo nekilnojamojo turto įkeitimo. Valstybė nesuteikia jokių garantijų ar laidavimų ir už privataus partnerio tinkamą įsipareigojimų vykdymą.

Tokio tipo projektuose investuotojo lėšos tampa atsietos nuo jomis finansuojamo sukurto turto, todėl nesėkmės atveju kreditorius negalės nukreipti išieškojimo į materialų paskolintų lėšų rezultatą. Nesant statomų nekilnojamųjų daiktų įkeitimo, valstybei nesuteikiant laidavimo ar garantijos už privatų partnerį, finansuotojams stabilumą ir investicijų saugumo garantijas valstybės kaip projekto dalyvės dalyvavimo projekte lygmeniu turi užtikrinti pasitikėjimą valstybės mokumu ir pažadu mokėti lėšas.

Ką tai reiškia verslui

Kariniai ir gynybos infrastruktūros projektai tampa svarbiu išbandymu Lietuvos teisinės sistemos patikimumui. Jų mastas ir specifika reikalauja, kad valstybė veiktų kaip prognozuojamas partneris, laiku vykdantis sutartinius įsipareigojimus.

Investuotojams, svarstantiems dalyvavimą VPSP projektuose, svarbios tampa sutartinių garantijų kokybė, valstybės fiskalinis patikimumas ir aiškus teisinis reguliavimas. Gynybos srities infrastruktūros projektuose tai įgauna dar didesnę reikšmę, nes investicijų apsauga dažnai grindžiama išimtinai teisiniais ir sutartiniais mechanizmais, atsisakant turto įkeitimo kaip įprastos rinkai užtikrinimo priemonės. Tokių projektų sėkmei būtinas didesnis teisinis preciziškumas tiek rengiant sutartis, tiek jas vykdant, tačiau kartu tai atveria galimybių finansų rinkai: pasitikėjimas valstybe vis dažniau tampa investicinio saugumo pagrindu, o valstybės įsipareigojimų kokybė – esminiu „užtikrinimo“ kriterijumi.

Tokie modeliai nėra visiškai apsaugoti nuo netikėtumų. Nenugalimos jėgos (force majeure), pavyzdžiui, karinio konflikto ar kitos ekstremalios situacijos atveju, valstybės įsipareigojimų vykdymas gali būti sustabdytas. Ne išimtis būtų ir VPSP sutarčių vykdymas, todėl investuotojai turi itin atidžiai vertinti tokių aplinkybių riziką ir diversifikuoti projekto užtikrinimo priemones.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“  advokatė, viešojo ir privataus sektorių partnerystės finansavimo projektų finansavimo, pinigų plovimo ir finansinio sukčiavimo prevencijos ekspertė Kristina Saukalienė