Kodėl tiek daug triukšmo dėl Konkurencijos tarybos sprendimų „asociacijų“ tyrimuose?

Kadangi „Ellex Valiunas“ advokatų kontora abiejuose tyrimuose atstovauja klientams, buvau nusprendęs šių nutarimų nekomentuoti, bent jau iki tol, kol bylos bus išspręstos teisme. Tačiau kuo daugiau viešojoje erdvėje apie juos buvo diskutuojama, tuo labiau šis mano pasiryžimas tirpo. Savaime vieša diskusija yra gerai. Ji padeda teisinės kultūros sklaidai. Tačiau tokios diskusijos trūkumas, mano galva, yra tai, jog siekiant prisitaikyti prie TV žiūrovų ar radijo laidų klausytojų, aptariamus atvejus bandoma supaprastinti tiek, kad „būtų aišku paprastam žmogui”. Tai, vėlgi, yra natūralu. Abu nutarimai ilgi (kiekvienas virš šimto lapų), juose daug faktinių detalių, nuorodų į precedentus ir pan. Kitaip tariant, nei TV žiūrovai, nei radijo laidų klausytojai, nei straipsnių skaitytojai jų patys neskaitys. Net ir viešoje erdvėje komentuojantys ne visada būna tuos nutarimus paskaitę arba supratę (bent jau toks mano subjektyvus įspūdis).

Tačiau tas noras viską pateikti supaprastintai bylose, kurios nėra tokios paprastos, kartais sukuria atvirkštinį efektą. Bent jau man žiūrint/klausant/skaitant susidarė keistas įspūdis tarsi abi ginčo pusės kalbėtų apie visiškai skirtingus atvejus. Konkurencijos taryba teigia, kad situacija aiški ir elementari – vienu atveju įmonės susitarė dėl kainų, kitu atveju pasidalino rinką. Asociacijos tai neigia. Į diskusiją įsijungia dar ir kitos asociacijos, teigdamos, jog Konkurencijos tarybos sprendimas „vaistinių“ tyrime sukūrė esminį neaiškumą dėl to, kur yra riba tarp teisėtos ir neteisėtos asociacijų veiklos. Konkurencijos tarybos atstovai tai įvertino kaip viešųjų ryšių kampaniją.

Tokiame kontekste bet kam, kas per daug nesigilino į tuos nutarimus, natūraliai turėtų kilti klausimas, kodėl beveik nesiginčydamos dėl faktų, abi ginčo pusės tas pačias faktines aplinkybes vertina taip skirtingai? Darydamas kompromisą su pradiniu pasiryžimu nekomentuoti tyrimų, kurie taps teisminėmis bylomis, pabandysiu paaiškinti dėl ko kilo šie ginčai, t.y. kur yra šių ginčų teisinė problematika. Pasistengsiu susilaikyti nuo komentarų ar įrodinėjimo, kas yra teisus, o kas ne. Tai nuspręs teismas. Tačiau jeigu kolegos iš Konkurencijos tarybos įžvelgs mano subjektiškumą ar šališkumą – visada gali pateikti pastabą komentaruose.

Vaistinių tyrimas.

Ginčas susijęs su 2017 m. Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vykdyta kompensuojamųjų vaistų antkainių peržiūra. Kadangi antkainiai nustatomi priimant teisės aktą, ministerija inicijavo procesą, į kurį įtraukė suinteresuotus asmenis atstovaujančias asociacijas. Tarp jų buvo ir vaistinių asociacija – LVA. LVA savo narių vardu teikė pasiūlymus dėl galimo antkainių reglamentavimo, dalyvavo SAM darbo grupėje ir t.t. Konkurencijos taryba pažeidimą sieja su ta aplinkybe, jog LVA, teikdama pasiūlymus dėl antkainių reglamentavimo, juos parengė ir pateikė kaip bendrą visų narių poziciją. T. y. LVA pasiūlymai iš esmės buvo jos narių parengti ir aptarti pasiūlymai. Konkurencijos tarybos nutarime yra nurodoma žymiai daugiau faktinių aplinkybių, susijusių su pačiu teisėkūros procesu, tačiau manau nesuklysiu teigdamas, jog ginčas yra susijęs su bendro, tarp LVA narių suderinto pasiūlymo parengimu.

Tiksliau, iš teisinės pusės ginčo esmė yra susijusi su klausimu, ar Konkurencijos įstatymas apskritai gali būti taikomas įmonių bendradarbiavimui rengiant pasiūlymus teisėkūrai. Konkurencijos taryba traktuoja, jog konkurencija tarp įmonių gali vykti ir teisėkūros proceso metu, teikiant pasiūlymus dėl teisinio reglamentavimo. Todėl institucija tą aplinkybę, jog asociacijos nariai bendrai išreiškė savo poziciją dėl to, kokio antkainio reguliavimo jie norėtų, traktuoja kaip susitarimą nekonkuruoti kainų pasiūlymais. LVA nariai laikosi pozicijos, jog teisėkūros procese nėra konkuruojama kainų pasiūlymais. Konkrečiau, LVA nariai laikosi pozicijos, jog dalyvavimas teisėkūroje yra ne ekonominio pobūdžio veikla ir įmones, net ir veikdamos kartu, gali kreiptis į valdžią bet kokiais klausimais. Viešoje diskusijoje Konkurencijos taryba taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ministerijai galėjo reikėti tų duomenų, kuriais disponavo atskiros įmonės. Tačiau, mano nuomone, tai yra antraeilis klausimas, kadangi esminis ginčas kyla dėl to, ar pasiūlymų teikimas teisėkūros procese gali būti prilygintas konkurencijai rinkoje (ir patekti į Konkurencijos įstatymo veikimo sritį), ar ne.

Vėlgi, kiekviena šalis turi savų argumentų savo pozicijai pagrįsti, tačiau jų aptarinėti aš nenoriu, kad neatrodytų, jog bandau formuoti viešąją nuomonę klientams palankia linkme. Taip pat pridedu rezervaciją, kad ir LVA narių poziciją pateikiu savo nuožiūra pabandęs apibendrinti tai, kas nurodyta Konkurencijos tarybos nutarime. Visų narių neatstovauju, pozicijos jų vardu neformuluoju, todėl ginčo dalyvių pozicijos gali nesutapti su mano vertinimais.

Mano tikslas yra tiesiog paaiškinti, kodėl abi ginčo pusės diametraliai priešingai mato tą pačią situaciją, nes viešojoje erdvėje šio ginčo problematika pateikiama labai paviršutiniškai. Institucija sako, jog kainos buvo fiksuojamos, asociacija sako, kad nebuvo. Žurnalistai išklauso abiejų pusių ir ima klausinėti „o kodėl kyla kainos“. Tuo tarpu minimos kontroversijos priežastis būtent ir yra tai, jog ginčas kyla ne tiek dėl faktų, kiek dėl įstatymo interpretavimo. Kada prasideda Konkurencijos įstatymo ginama konkurencija – ar dalyvaujant teisėkūroje, ar veikiant rinkoje? Ar pasiūlymo dėl antkainius reglamentuojančio teisės akto suderinimą galima prilyginti kainų suderinimui, ar ne? Tokiame kontekste nestebina ir kitų verslo asociacijų įsiliejimas į diskusiją. Jeigu Konkurencijos įstatymas bus aiškinamas taip, kad pasiūlymų teikimas valdžiai (kad ir tam tikrais atvejais) yra prilyginamas konkurencinei veiklai, tokiu atveju rizikos laipsnis, susijęs su bendra veikla per asociacijas, neišvengiamai padidės.

To, ar Konkurencijos tarybos nutarimas pateikia pakankamai aiškias asociacijų veiklos gaires ar ne, aš nekomentuosiu, nes tai yra atskira tema. Tačiau nepripažinti, kad jis keičia „žaidimo taisykles”, būtų nekorektiška.

Nekilnojamojo turto agentūrų asociacijos tyrimas.

Konkurencijos tarybos tyrimas susijęs su keliomis asociacijos pasitvirtinto Etikos kodekso nuostatomis, kurias galima sugrupuoti į dvi grupes.

Etikos kodekso nuostatos, kurios reglamentuoja vienos NT agentūros specialistų kontaktavimą su konkurento klientais. Jų yra kelios. Dalis numatė reikalavimą tam tikrais atvejais, prieš „perimant“ konkurento klientą, informuoti apie tai su klientu dirbusį agentą. Viena nuostata įtvirtino bendro pobūdžio reikalavimą konkurentų atžvilgiu veikti sąžiningai, pateikiant nesąžiningo veikimo paaiškinimą.

Agentūros teigia, jog dalis aptariamų nuostatų yra taikomos tik specifiniams atvejams, kai klientas sudaro išimtinumo sutartį su NT agentu ar agentūra. Tokiais atvejais konkurentas, norėdamas pradėti dirbti su kito agento klientu, privalo apie tai informuoti su tuo klientu dirbusį agentą. Agentūros šią nuostatą aiškina siekiu išvengti tokios situacijos, kai tą patį objektą bando parduoti ar išnuomoti du ar daugiau agentų, kurių dalis galvoja, jog jie vieninteliai teikia paslaugą klientui. Tokiu būdu yra išvengiama ginčų dėl to, kieno pastangomis yra sudarytas sandoris, ir kam klientas privalo sumokėti.

Bendro pobūdžio reikalavimą konkurentų atžvilgiu elgtis sąžiningai agentūros aiškina kaip draudžiantį vilioti klientus žeminant konkurentą, pasinaudojant jo investicijomis ir pan.

Konkurencijos taryba visas šias nuostatas vertina kaip ribojančias galimybes konkuruoti dėl klientų ir kvalifikuoja jas kaip rinkos pasidalinimą. Konkurencijos tarybos vertinimu, subjektyvus asociacijos požiūris į atitinkamų nuostatų paskirtį nekeičia tos aplinkybės, jog savo esme tos nuostatos apsunkina konkuravimą dėl klientų.

Šis ginčo epizodas yra nemažai susijęs su faktologija, t. y. pačių nuostatų formuluotėmis, interpretavimu, jų taikymu praktikoje, todėl sudėtinga jį apibendrinti. Tačiau iš esmės jis kyla dėl skirtingo požiūrio į tokių nuostatų paskirtį, veikimą bei į tai, kas draudžiama agentams.

Antra nuostatų grupė, arba tiksliau viena nuostata, neetišku elgesiu pripažino konkurento darbuotojų ar NT specialistų viliojimą. Konkurencijos taryba šią nuostatą vertina kaip susitarimą nekonkuruoti dėl darbuotojų ar NT specialistų.

Šio epizodo kontekste aktualia/įdomia aplinkybe laikytina tai, jog pačiame Konkurencijos įstatyme yra nuostata, kuri konkurento darbuotojų viliojimą tam tikrais atvejais kvalifikuoja kaip neteisėtą, t.y. nesąžiningą konkurenciją. Iš esmės agentūros tokios nuostatos įtvirtinimą Etikos kodekse grindžia nuorodomis į Konkurencijos įstatymą. Konkurencijos taryba, tuo tarpu, atkreipia dėmesį į tai, jog Etikos kodekso nuostata nebuvo identiška tai, kuri įtvirtinta Konkurencijos įstatyme. Taigi, šios ginčo „dalies” kontekste kyla įdomūs klausimai: ar tokia Etikos kodekso nuostata gali būti laikoma ribojančią konkurenciją „pagal tikslą“, turint omenyje, kad tas pats Konkurencijos įstatymas panašius veiksmus įvardina nesąžininga konkurencija?

Vėlgi, kaip ir prieš tai, pridedu išlygą, jog nekalbu nei asociacijos, nei jų narių vardu. Neturiu tikslo išsamiai aptarti visų ginčo klausimų ar argumentų. Tiesiog pabandžiau paaiškinti, kodėl žiūrėdamos į tas pačias aplinkybes abi ginčo pusės mato skirtingą vaizdą.

Tuo tarpu tiems, kas nori susidaryti pilnesnį vaizdą apie ginčo esmę, patarčiau skaityti pačius nutarimus bei sulaukti teismų sprendimų.