Lietuvos teisės paradoksas, arba Ar tavo sutuoktinis žino, kur investuoji?

Lietuvoje mėgstame pasilyginti su kaimyninėmis šalimis savo pasiekimais ir ambicijomis. Norime būti regiono startuolių, aukštųjų technologijų centru, siekiame didesnio visuomenės finansinio raštingumo. Norime, kad sparčiau daugėtų smulkiųjų investuotojų, vyrų ir moterų, kurie investuotų kapitalo rinkose ir taip pasirūpintų finansine ateitimi. Tam reikia ne vien edukacijos, bet ir reguliacinių pokyčių. Pernai įsigaliojusi investicinė sąskaita – vienas tokių, ilgai lauktų pokyčių. Galbūt atėjo metas atsisakyti dar vieno teisinio relikto – kalbu apie Civilinio kodekso nuostatą (3.92 straipsnis), reikalaujančią sutuoktinio „palaiminimo“ kiekvienam vertybinių popierių sandoriui.

Tebegaliojanti nuostata, verčianti pasijusti globos reikalaujančiu asmeniu, prasilenkia su šiandienos laiko dvasia ir mūsų ambicijomis. Gal išties metas šį reikalavimą pasiųsti į archyvus? Šį klausimą pradėjo svarstyti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Diskusija nėra paprasta: vienoje pusėje stovi finansų rinkos atstovai, pavargę nuo biurokratijos, kitoje – notarai, kuriems patikėta šeimos turto sargo vaidmuo. Abi pusės, paradoksalu, yra savaip teisios.

Kai geri norai virsta galvos skausmu

Įsivaizduokite tokią situaciją: dirbantis, mokesčius mokantis žmogus nusprendžia, kad indėlių palūkanos jo netenkina, jos per mažos ir nekompensuoja infliacijos poveikio, todėl nusprendžia dalį santaupų nukreipti į akcijas ar obligacijas. Visiškai racionalus ir sveikintinas žingsnis siekiant apsaugoti finansinio turto perkamąją galią.

Tačiau jei žmogus yra susituokęs, operacija dažnai nebūna tokia paprasta. Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai ir investavimo platformos privalo įsitikinti, kad disponavimas vertybiniais popieriais nepažeidžia sutuoktinių interesų. Todėl praktikoje jos reikalauja sutuoktinio sutikimo ar įgaliojimo. Vienur pakanka, kad sutuoktinis atvyktų į banką ir tokį sutikimą (įgaliojimą) išduotų banko darbuotojo akivaizdoje arba pasirašytų jį el. kvalifikuotu parašu, kitur – prašoma notariškai patvirtinto sutikimo (įgaliojimo). Kitaip tariant, net investuojant per reguliuojamą ir skaidriai veikiantį tarpininką, susituokusiam asmeniui tenka įrodinėti savo teisę disponuoti lėšomis.

Čia ir išryškėja didžiausias paradoksas. Jei tas pats žmogus nuspręstų tuos pačius pinigus išleisti vartojimui, pralošti lažybų punkte ar „investuoti“ į abejotinos reputacijos investavimo platformas kažkur užsienyje, niekas jo sutuoktinio ar sutuoktinės parašo neprašys. Valstybė čia tarsi primerkia akis, bet vos tik pasirenkamas skaidrus, legalus ir vietinis kelias – iškart užkraunama biurokratinė-administracinė našta.

„Kokia nesąmonė, kodėl turiu prašyti vyro / žmonos leidimo investuoti savo pinigus?“, – finansų konsultantai tokius klausimus girdi nuolat. Rezultatas: kapitalas lieka gulėti neįdarbintas arba investuojamas per užsienio platformas, kuriose Lietuvos teisės normų taikymas jų konkrečiai situacijai nėra taip tikrinamas. Taip siekdami apsaugoti sutuoktinių interesus, netiesiogiai skatiname investuotojus rinktis sudėtingiau Lietuvos teisei pasiekiamas alternatyvas.

Saugumo iliuzija ar būtinas stabdis?

Lietuvos notarų rūmai į šią situaciją žiūri per kitą prizmę, jų argumentai taip pat nusipelno dėmesio. Jų teigimu, šeimos teisės normos pirmiausia skirtos sutuoktinių turtinių interesų apsaugai. Vertybiniai popieriai nėra tik skaičiukai ekrane – tai gali būti ir 100 proc. dešimtmečius kuriamo šeimos verslo akcijų. Jei vienas sutuoktinis be kito žinios jas perleis ar įkeis, nukentės visa šeima, o atstatyti teisybę teismuose bus be galo sunku.

Notarai vertina, kad atsisakę formalaus sutikimo, prarasime svarbią prevencinę priemonę. Jų nuomone, dabartinė tvarka skatina sutuoktinius kalbėtis, derinti sprendimus, geriau suprasti šeimos finansinę situaciją. Baiminamasi, kad vėliau kilusiuose ginčuose teismams bus neįmanoma įrodyti, ar „bendras sutarimas“ apskritai egzistavo, o gal tai tebuvo vienašališkas sprendimas.

Kiek pasitiki antrąja puse?

Tačiau čia kyla esminis klausimas – ar „popierinis“ sutikimas iš tiesų yra tas vaistas, kuris gydo nepasitikėjimą šeimoje? Jei sutuoktiniai nesikalba apie finansus arba, dar blogiau, kažkuris iš jų bando nuslėpti turtą, joks notarinis antspaudas nuo to neapsaugos.

Tuo metu Finansų ministerijos suformuota Kapitalo rinkos taryba, vienijanti rinkos profesionalus, pokyčiams pritaria. Jų pozicija aiški: šiandien investavimas yra dinamiškas procesas, reikalaujantis greičio ir lankstumo, o ne klaidžiojimo biurokratinėmis teisės aktų kilpomis.

Išvada, kurios teks palaukti

Diskusija Seime juda lėtai, galbūt todėl, kad joje susiduria dvi stiprios vertybinės pozicijos. Viena siekiama apsidrausti – užtikrinti maksimalų saugumą ir garantijas, kad niekas nebūtų apgautas. Kita siekiama proveržio kuriant modernią, pasitikėjimu grįstą visuomenę ir gyvą kapitalo rinką.

Akivaizdu, kad stovėti vietoje negalime. Dabartinė formaliais draudimais paramstyta sistema baudžia tuos, kurie nori veikti ir veikti skaidriai, tačiau ir nesulaiko tų, kurie rizikuoja šeimos turtu abejotinose, šešėlinėse veiklose.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji teisininkė Aušra Abraitytė-Gedminė