4 mlrd. Eur statybos rangos darbų viešiesiems pirkimams – o gal geriau iš čia kažką paimkim krašto gynybai?

Ieškant krašto gynybos finansavimo šaltinių žvalgomasi į žemiausiai kabančius vaisius – mokestinę reformą ir skolinimąsi. Tačiau valstybė tikrai turi galimybių ne tik didinti biudžeto pajamas, tačiau išmintingai mažinti ir jo išlaidas. Galimybė sutaupyti neabejotinai egzistuoja ir efektyvinant viešųjų pirkimų procesus.

Valstybė viešųjų pirkimų „pagalba“ per metus išleidžia kiek daugiau nei 9 mlrd. Eur. Daugiau nei pusę šios sumos – statybos rangos darbams. Tai reiškia, jog susikoncentravę išimtinai tik į vieną tikslą – išsišlavę ir susitvarkę vien statybos rangos darbų viešųjų pirkimų sritį, atvertume didesnę konkurenciją net 4 mlrd. Eur vertės viešuosiuose pirkimuose. Patirtus sutaupymus kiekvienais metais galėtume nukreipti krašto gynybos finansavimui. Atrodo paprasta, tiesa? 

Valstybės dėmesys nukreiptas kitur 

Vis dėlto tenka konstatuoti, kad valstybės dėmesys viešųjų pirkimų sektoriaus priežiūroje nukreiptas kitur – į informacinių technologijų, medicinos sektoriaus viešuosius pirkimus, šių pirkimų centralizavimą. Nors šių pirkimų dalis visame pyrage, sąžiningai pripažinkime, yra gana menka. 

Viešojo pirkimo sutarčių vykdymo kontrolę atliekančios institucijos džiaugiasi vaikų viešojo maitinimo paslaugų sutarčių patikrų rezultatais ir užtikrinta aukštesne maisto kokybe, tuo pat metu 4 mlrd. Eur vertės statybos rangos darbų viešųjų pirkimų sutarčių vykdymą palikę savieigai. 

Tuo tarpu įstatymų leidėjas jau seniai yra apleidęs viešųjų pirkimų teisėkūrą, kurią, neapsikentę įstatymų leidėjo pasyvumo, de facto perėmė teismai, precedentais iš esmės formuodami naujas teisės aiškinimo taisykles. Viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas tiesiog prašosi bent smulkaus „remonto“. 

Sutarčių vykdymo savomis jėgomis problema 

Viešuosiuose pirkimuose tiekėjams įprastai keliami reikalavimai kvalifikacijai (patirčiai), pavyzdžiui, praeityje būti atlikus konkrečios vertės konkretaus statinio statybos rangos darbus. Todėl dalyvaudami viešuosiuose pirkimuose tiekėjai perkančiosioms organizacijos privalo įrodyti, jog yra įgiję reikiamą patirtį – įvykdę konkrečias sutartis, atlikę konkrečios vertės, apimties statybos rangos darbus. 

Istoriškai susiklostė taip, jog didelius projektus įgyvendina generaliniai rangovai, konkrečioms užduotims pasitelkdami mažesnius subrangovus. Todėl kyla klausimas, ar vykdant didelį projektą įgyta patirtis (įvykdytų statybos rangos darbų vertė) turėtų būti laikoma tik generalinio rangovo patirtimi? Ar vis dėlto generalinio rangovo įgyta patirtimi turėtų būti laikoma tik savomis jėgomis įgyta patirtis, eliminavus subrangovų atliktų statybos rangos darbų vertę?  

Teisinis reguliavimas ir jį aiškinanti teismų praktika labiau pripažįsta antrąjį požiūrį. Toks pasirinkimas lemia, kad dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose netinkamai savo jėgomis įvykdytų sutarčių vertę įvertinę (pavyzdžiui, iš statybos rangos darbų vertės neatėmę projektavimo paslaugų vertės arba prie savo jėgomis atliktų darbų vertės priskyrę subrangovų atliktų darbų vertę) tiekėjai ne tik yra pašalinami iš konkretaus viešojo pirkimo procedūrų, tačiau kartu jiems uždraudžiama vienerius metus ateityje dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose dėl pateiktos melagingos informacijos apie įgytą patirtį.  

Prie naujos realybės greičiausiai prisitaikę tiekėjai preciziškai apskaičiuoja konkurentų savomis jėgomis atliktų darbų vertę, todėl dabar iš viešųjų pirkimų negailestingai (tačiau teisėtai) svaidomi net ir mažiausią aritmetinę ar fakto klaidą padarę tiekėjai, kurie vieneriems metams pasodinami ant viešųjų pirkimų atsarginių suolelio.  

Praktikoje apstu pavyzdžių, kai didžiausią kainą pasiūlęs tiekėjas sėkmingai ginčija visų mažesnę kainą pasiūliusių tiekėjų pasiūlymus vien dėl neteisingai apskaičiuotos savomis jėgomis įvykdytos sutarties vertės.  

Turbūt ir be detalesnės ekonominės analizės yra aišku, kad už tokį konkurencijos panaikinimą statybos rangos sektoriuje (teisėtomis, be ne visiškai teisingomis priemonėmis) valstybei tenka statybos rangos darbus įsigyti ženkliai didesnėmis kainomis. Nors šiuos darbus tinkamai ir laiku galėtų atlikti ir tiekėjai, kurių pasiūlymai buvo atmesti išimtinai formaliais pagrindais. 

Praktikoje sutinkami atvejai rodo, jog statybos rangos darbai įsigyjami keliais milijonais eurų brangiau vien dėl tos priežasties, jog pirkimo laimėtojas geriau moka naudotis skaičiuotuvu ir tiksliau apskaičiavo savomis jėgomis atliktų darbų vertę. Kartu toks tiekėjas užsitikrina, jog ateityje viešuosiuose pirkimuose konkurencinis spaudimas būtų ženkliai mažesnis. 

Visa ši neracionalaus lėšų naudojimo istorija užsibaigtų vien iniciavus teisės aktų pakeitimus, sudarant galimybes atlaidžiau vertinti tiekėjus, skaičiuojančius savomis jėgomis atliktų darbų vertę. O sutaupytas lėšas galėtume nukreipti krašto gynybos finansavimui. 

Kita problema – reikalavimų tiekėjų kvalifikacijai įvairovė 

Skirtingos perkančiosios organizacijos įsigyja iš esmės panašius statybos rangos darbus – mokyklos, stadiono, baseino, administracinio pastato statybos darbus. Visos šios organizacijos siekia apsisaugoti nuo tų pačių rizikų.  

Nepaisant to, įstatymų leidėjas yra suteikęs teisę kiekvienai perkančiajai organizacijai nustatyti specifinius ir/ar „siurprizinius“ reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai. 

Toks platus kvalifikacijos reikalavimų „spektras“ mažina konkurenciją ir reikalauja tiekėjus atidžiau rinktis, kuriuose viešuosiuose pirkimuose dalyvauti. Todėl standartizavę reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai statybos rangos darbų pirkimuose, neabejotinai pajustume didesnę tiekėjų konkurenciją ir mažesnes kainas, kartu neaukojant šių darbų kokybės. 

Žinoma, reikėtų nepamiršti ir elementarių konkurenciją skatinančių pratimų – tikintis užsienio tiekėjų dalyvavimo išversti pirkimo dokumentus į anglų kalbą, organizuoti „tiekėjų dienas“ ir viešai pranešti apie planuojamus vykdyti pirkimus. 

Aptartos problemos puikiai iliustruoja bendrą statybos rangos darbų konkursų situaciją, kai nors nuoširdžiai norime kuo didesnės tiekėjų konkurencijos ir konkurencingesnių pasiūlymų, tačiau kartais pamirštame elementariausius link to vedančius žingsnius. Tuo tarpu net minimalūs ir didelių pastangų, politinio sutarimo nereikalaujantys teisės aktų pakeitimai galėtų ženkliai sumažinti viešojo sektoriaus išlaidas šioje srityje.