Nauji reikalavimai elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigoms: tarp reguliacinės atitikties ir gerosios valdysenos principų

Nuo šių metų pradžios įsigalioję nauji Lietuvos banko (LB) teisiniai reikalavimai dėl vidaus kontrolės atsakomybių paskirstymo valdymo struktūroje elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų vadovams sukėlė nemažai klausimų. Didžiausias iššūkis – kaip atitikti naujuosius priežiūros reikalavimus ir nepažeisti gerosios valdysenos principų?

Elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigos kurį laiką nebuvo griežtai saistomos teisinių reikalavimų dėl priežiūros funkcijos, apimančios, be kita ko, vidaus auditą ir rizikų valdymą, formalizavimo ir priskyrimo. Nuo 2021-ųjų LB sukonkretino, kad jei įstaiga neturi stebėtojų tarybos, funkciją turi atlikti valdyba arba, jei, pagal Akcinių bendrovių įstatymą ši funkcija nėra priskirta valdybai, – visuotinis akcininkų susirinkimas.

Minėtame įstatyme taip pat yra reikalavimas, kuomet valdyba vykdo ir priežiūros funkciją, jos nariu negali būti įstaigos vadovas – o tai anksčiau buvo gana dažna praktika, ypač tarp mažesnių finansų rinkos dalyvių. Negalėdamos dėl to funkcijos patikėti valdybai, įstaigos ją perkeldavo visuotiniam akcininkų susirinkimui. Ilgainiui susiformavusi praktika ėmė kelti abejonių – ir dėl visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijos vykyti priežiūros funkciją, ir dėl atvejų, kai notarai atsisakydavo tvirtinti įmonės įstatus, jei juose būdavo numatyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas vykdys ir priežiūros funkciją.

„Dvigubas“ valdybos vaidmuo

Nuo šių metų reguliavimas reikšmingai keičiasi – visais atvejais, kai įstaigoje nėra suformuota stebėtojų taryba, tačiau yra (arba turi būti pagal Akcinių bendrovių įstatymą) valdyba, priežiūros funkcija privalės būti priskirta valdybai. Tačiau LB laikosi pozicijos, kad „priežiūros funkcija“ pagal LB reguliavimą ir pagal Akcinių bendrovių įstatymą yra skirtingi dalykai, kas leidžia valdyboje likti ir įstaigos vadovui. Skiriasi ir reikalavimas dėl valdybos narių skaičiaus – pagal Akcinių bendrovių įstatymą, pakanka trijų narių, tuo metu LB rekomenduoja turėti bent keturis (trijų narių valdyba priimtina tik labai mažoms įstaigoms).

Vertinant formaliai, atrodytų, nėra priežasčių, kodėl ir didesnė įstaiga negalėtų tinkamai funkcionuoti su trijų asmenų valdyba, jei visi jos nariai yra nepriklausomi profesionalai. Interesų konflikto ir nepriklausomumo rizikos būtų suvaldytos. Tačiau šiuo atveju svarbus yra būtent naujas „dvigubas“ valdybos vaidmuo – kyla abejonių, ar tikrai vos trijų narių valdyba galės veikti ir kaip valdymo, ir kaip priežiūros organas. Jei valdyboje bus 4 nariai, valdymo ir priežiūros vaidmenis galima bus padalinti po lygiai – du nariai būtų atsakingi už vieną, kiti du – už kitą sritį. Bet ar taip tiesmukai padaliję atsakomybes, užtikrinsime kolegialią valdyseną?

Iššūkis užtikrinti sprendimų kolegialumą

Iš pirmo žvilgsnio vertinant, naujos funkcijos apsiėmimas neturėtų sukelti didesnių sunkumų – svarbu, kad įstaigos su „dvigubu“ valdybos vaidmeniu vidaus tvarkose aiškiai apsirašytų, kada valdyba sprendimus priima vykdydama valdymo funkciją, kada – priežiūros. Tačiau kortas sumaišo dar vienas svarbus naujas reguliatoriaus reikalavimas – individualių atsakomybių priskyrimas valdybos nariams. T. y. kiekviena pagrindinė įstaigos veiklos sritis (strateginis planavimas, pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencija, rizikos valdymas, vidaus auditas, kt.) turi būti priskirta bent vienam valdybos nariui. Jei vienos srities priežiūrą vykdo keli nariai, jų atsakomybės taip pat turi būti aiškiai atskirtos, o jei valdyba atlieka ir valdymo, ir priežiūros funkciją, iškyla klausimas, ar tas pats narys gali būti atsakingas už jas abi.

Toks funkcijų atidalinimas kelia klausimų, o kaip užtikrinti valdybos kolegialumą, jei faktiškai ji turi būti išskaidoma į dvi sprendimus priimančių asmenų grupes? Valdyba pagal savo prigimtį yra kolegiali struktūra – sprendimus priima grupė asmenų, tai yra jų bendras žinių ir valios produktas. Tad kaip užtikrinti kolegialų sprendimą, jei teisę priimti jį turi tik pusė narių? Ar tikrai valdybos narys turi nebalsuoti valdybai priskirtais klausimais, nes jam / jai tai nėra individualiai priskirta atsakomybė? Klausimas, kaip užtikrinti šį reikalavimą ir suderinti jį su korporatyvinės valdysenos principais, lieka atviras.

Vadovas valdyboje: būti ar nebūti?

Ar verta įstaigos vadovui likti valdyboje – dar vienas nemažai diskusijų pastaruoju metu sukėlęs klausimas. Nors tiesioginio draudimo įstaigos vadovui eiti pareigas valdyboje nėra, įstaiga turi prievolę įrodyti, kad yra įdiegusi tinkamus interesų konfliktų valdymo mechanizmus. Ką tai reiškia? Pirmiausia, kaip nurodoma 2023 m. LB patvirtintuose gerosios valdysenos praktikos principuose, įstaigos organizacinė struktūra negali sudaryti prielaidų, kad tas pats asmuo priimtų sprendimus srityse, kurias pats ir prižiūri. Be to, reguliatorius yra išreiškęs poziciją, kad nepriklausomi nariai valdyboje ir vadovo (ar kito vykdomosios vadovybės nario) neskyrimas į valdybą yra tinkamiausia interesų konfliktų valdymo praktika.

Dar vienas argumentas ne(be)įtraukti vadovo į valdybą – praktinės problemos, kurios iškyla kai formuojant valdybą neįvertinama, ar jos sudėtis bus pakankama, jei vadovui (ar kitam nariui) tektų nusišalinti dėl interesų konflikto. Pavyzdžiui, penkių narių valdybai priimti sprendimą reikalingas bent keturių narių dalyvavimas (didesnė nei 2/3 dauguma) – jei valdyboje yra bent du priklausomi nariai (įskaitant vadovą), kuriems tektų nusišalinti, priimti sprendimą bus neįmanoma, nes niekaip nepavyks užtikrinti reikalingos daugumos.

Taigi vadovui likus įstaigos valdyboje, jos galimybės veikti efektyviai kaip valdymo ir kaip priežiūros organui mažėja. Kita vertus, noras įtraukti daugiau nepriklausomų narių gali būti irgi sunkiai įgyvendinamas – kuo daugiau reikia nepriklausomų narių, tuo sunkiau mažoje rinkoje juos surasti ir išlaikyti.

Ką daryti?

Akivaizdu, kad elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigoms reikia peržiūrėti ir įsivertinti esamą valdybos sudėtį, narių skaičių, galimybę valdybai priskirti priežiūros funkciją ir ją realiai vykdyti. Labai tikėtina, kad siekiant atitikti Lietuvos banko lūkesčius ir reikalavimus, kils klausimų, kaip tai suderinti su korporatyvinės teisės principais ir reikalavimais, ir ne į visus klausimus bus galima rasti šimtaprocentinius atsakymus.

Galbūt verta apsvarstyti ir galimybę pereiti prie dvipakopės valdymo struktūros – formuoti stebėtojų tarybą. Bet ir čia yra iššūkių – net jei ryžtamasi pakeisti įstaigos įstatus, korporatyvinę valdymo struktūrą ir visą vidinę dokumentaciją (politikas, tvarkas, procedūras ir kt.), dar reikia ne tik surasti bent tris naujus kandidatus į naujai formuojamą organą, bet ir pereiti griežtus reguliatoriaus „filtrus“. Nemenkas iššūkis mažoje vietos rinkoje yra rasti profesionalų, kurie nebūtų susiję su įstaiga, nedirbtų konkurentams, atitiktų nustatytą patirties ir kompetencijos standartą.

Komentaro autorė: Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ advokatė Lina Radavičienė