Nenusistovinčios teisingumo svarstyklės: perkančiųjų organizacijų pareiga tinkamai apibrėžti pirkimo objektą v. tiekėjų prisiimama rizika

Kartais šalia vienas kito einantys ir į tą patį tikslą vedantys keliai nereiškia, kad savaime yra visiškai tapatūs. Pavyzdžiui, stadiono bėgimo takeliai, kurie, nors ir išdėstyti paraleliai vienas kito, anaiptol nėra vienodi ilgiu. Dėl to įprasta ilgų distancijų varžybose matyti, kad bėgikai varžosi ne visuose takuose vienu metu, o bėga vienas paskui kitą trumpiausiame vidiniame.

Kita vertus, viešųjų pirkimų procedūrose galioja ne tik fizikos ar matematikos dėsniai, todėl norint finišo tiesiojoje tapti laimėtoju, nebūtinai reikia bėgti trumpiausiu keliu. Vienas didžiausių idealią konkurenciją iškreipiančių „dopingų“ viešųjų pirkimų konkursuose – informacija, tik daugiau ne ta, kuri nurodyta pirkimo sąlygose, o tokia, kuri „slepiasi“ tarp eilučių ar kuria objektyviai (teisėtai) disponuoja tik dalis tiekėjų ar išorinių trečiųjų asmenų.

Tiekėjų tarpusavio varžymosi sąžiningumą užtikrina ne tik formalus pirkimo sąlygų aiškumas (formuluočių suprantamumas), bet ir tiekėjų varžymasis išskirtinai pagal iškeltus ir vienodai taikomus reikalavimus, kuriam nedarytų įtakos papildomi išoriniai aspektai. Greičiausiai būtent dėl tokios tiekėjų konkurencijos sampratos anuomet nacionalinėje jurisprudencijoje buvo ribojamos pirkimo sąlygomis sukuriamos praktikos tiekėjams teikti vienodas kainas ir varžytis išimtinai dėl pasiūlymų pateikimo greičio. Juolab kad pirkimą pralaimėjusiam tiekėjui niekada nepavyktų įrodyti, kad laimėtojo pasiūlymo pateikimas per pusvalandį nuo pirkimo paskelbimo buvo nesąžiningų veiksmų rezultatas.

Šiais metais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmoji paskelbta viešųjų pirkimų ginčų nutartis (Lieplaukės kelio byla) paskatino iš naujo apsvarstyti sąžiningo tiekėjų konkuravimo sampratą ir jos santykį su perkančiosios organizacijos pareigomis nustatant aiškų pirkimo objektą bei įvertinti, ar nacionalinė jurisprudencija yra pasirinkusi vieną kryptį šioje srityje.

Iš pažiūros Lieplaukės kelio byloje LAT spręsta situacija ypatingai neišsiskiria iš kitų ginčų dėl neįprastai mažos kainos nustatymo ir vertinimo: ieškovas (antros vietos laimėtojas), susipažinęs su Pirkimo laimėtojo pasiūlymu, nustatė, kad 2 iš 95 darbų žiniaraščių eilučių buvo nurodyti 0,01 Eur įkainiai, todėl ikiteisminėje ginčo stadijoje ir teismo procese kėlė klausimus dėl tokių įkainių pagrįstumo neįprastai mažos kainos kontekste ir ar laimėtojas pateikė pasiūlymą dėl visos pirkimo objekto apimties. Visų instancijų teismai iš esmės racionaliai atmetė kaip nepagrįstas šias ieškovo abejones dėl laimėtojo pasiūlymo vertinimo.

Vis dėlto vienas iš įdomesnių šalių ginčo aspektų buvo susijęs su laimėtojo atsiliepime į ieškovo ieškinį nurodyta aplinkybe, kad prieš pateikdamas pasiūlymą nuvyko į darbų atlikimo vietą ir atliko numatyto remontuoti kelio ruožo žemės sankasos matavimus bei nustatė, jog šių darbų vykdyti greičiausiai nereikės. Taigi „nuobodus“ ginčas dėl laimėtojo pasiūlymo vertinimo įkainių pagrįstumo prasme tapo žymiai spalvingesnis, todėl teismai papildomai pasisakė dėl tiekėjų teisės prisiimti tam tikro lygio riziką, dėl sąžiningos konkurencijos ir dėl tiekėjų galimai pažeistų teisių gynybos tinkamumo.

Ieškovas savo argumentus dėl neteisėtų Pirkimo rezultatų, be kita ko, grindė aplinkybėmis, kad 2 žiniaraščio eilučių, laimėtojo pasiūlyme įkainotų po 0,01 Eur, bendra suma sudarė apie 500 Eur, o ieškovo beveik 300 tūkst. Eur (šio tiekėjo įkainiai atitinkamai buvo 11,16 ir 4,97 Eur); be to, abiejų tiekėjų pasiūlymų vertė siekė apie 2,2 mln. Eur, o abu pasiūlymus skyrė tik apie 56 tūkst. Eur. Taigi, jei ir ieškovas būtų žinojęs apie tikrąjį pirkimo objektą ir kitaip įkainojęs ginčo žiniaraščio 2 eilutes, jis būtų laimėjęs Pirkimą.

Kasacinio teismo nutarties argumentų, kuriais iš esmės patvirtinti žemesnių teismų motyvai, esmę sudaro šie aspektai: (i) ieškovas pavėluotai ginčijo Pirkimo sąlygų teisėtumą, nes tik dublike nurodė argumentus dėl neteisingai apibrėžto pirkimo objekto; (ii) Pirkimo sąlygos buvo aiškios, jose konkrečiai nustatyta, kad darbų kiekis preliminarus, be to, atskirai nurodyta, kad, „suderinus su projektuotoju ir užsakovu, žemės sankasos sustiprinimo (pagerinimo) darbų netaikyti“; (iii) pagal Pirkimo sąlygas statybvietės apžiūra nebuvo draudžiama, o laimėtojo savo iniciatyva atlikti bandymai ir gauta informacija nesuponuoja jo nesąžiningumo, neiškreipia konkurencijos ir nepažeidžia tiekėjų lygiateisiškumo; (iv) jei vykdant sutartį pirkimo objekto apimtis nepasikeis, rangovas privalės atlikti visus darbus, įskaitant ir tuos, kuriuos įkainojo 0,01 Eur.

Pristatomos kasacinio teismo 2023-01-05 nutarties argumentai pirmiausia sukelia déjà vu jausmą. Nors ne visiškai identiškas, bet prieš mėnesį kasaciniame teisme išspręstas rangovo ir perkančiojo subjekto ginčas dėl viešojo pirkimo sutarties kainos sumažinimo, atsižvelgiant ne į neįprastai mažos kainos pagrindimo turinį pirkimo procedūrų metu, o į tam tikrų žiniaraščių eilučių konkrečias išraiškas (žr. taip pat mano kolegos advokato Mato Malijonio įžvalgas šiuo klausimu) (Rail Baltica ruožo byla). Įdomu pastebėti, kad Lieplaukės kelio byloje ieškovas kartu su apeliaciniu skundu, siekdamas parodyti abiejų bylų panašumus ir anksčiau nagrinėto ginčo padarinius, apeliacinės instancijos teismui pateikė viešus straipsnius apie Rail Baltica ruožo byloje spręstą ginčą dėl viešojo pirkimo sutarties kainos sumažinimo.

Atmetus tam tikrus šių dviejų bylų faktinius ir procesinius skirtumus – (i) ginčas dėl pirkimo sąlygų, o ne dėl sutarties kainos sumažinimo; dėl to atitinkamai interesus gina pirkimą pralaimėjęs tiekėjas, o ne pati perkančioji organizacija; (ii) informacija gauta nuvykus į statybvietę, o ne galimai gauta iš projektuotojo; (iii) pirkimo objektas tik greičiausiai sumažės, o ne darbų dalies iš tiesų jau atsisakyta –  abu ginčus vienija tai, kad tiekėjai, disponuodami atitinkama informacija, „prisiėmė“ aiškią ar tikėtiną riziką dėl pirkimo objekto sumažėjimo ir tam tikrus darbus įkainojo anormaliais įkainiais, o teismai tokius tiekėjų veiksmus pripažino kaip teisėtus, kartu pirkimo objekto apibrėžtį įvertino kaip atitinkančią skaidrumo ir aiškumo kriterijus.

Kita vertus, šiomis dvejomis kasacinio teismo nutartimis pradėta formuoti tam tikra kryptis, kuria turėtų sekti viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektai (perkančiosios organizacijos ir tiekėjai), kartu sukelia jamais vu pojūtį, juolab kad abejuose LAT procesiniuose dokumentuose nereferuojama į ankstesnę savo praktiką dėl tiekėjų rizikos prisiėmimo santykio su sąžininga konkurencija ir perkančiųjų organizacijų pareigomis aiškiai apibrėžti pirkimo objektą.

Pirma, Lieplaukės kelio byloje teismai iš esmės vertino, kad Pirkimo sąlygos dėl kai kurių darbų kiekių buvo visuomet aiškios, todėl ieškovas, be kita ko, netinkamai pasinaudojo savo teisių gynyba ikiteisminėje ginčo stadijoje nekeldamas jokių abejonių ar neprašydamas paaiškinimų. Šią teismų motyvaciją galimai sustiprino faktinė aplinkybė, kad Pirkimo laimėtojas nuvyko į statybvietę, o ieškovas – ne, taigi konkurencinis laimėtojo pranašumas kilo tik dėl jo paties pastangų.

Primintina chrestomatinė kasacinio teismo teisės aiškinimo taisyklė (kuri vėliau įtvirtinta CPK) dėl tiekėjų aktyvumo ikiteisminėje ginčų stadijoje : ieškovo teisme iškelti perkančiosios organizacijos galimi pažeidimai turėtų sutapti su iškeltaisiais pretenzijoje, t. y. ieškovas savo reikalavimą teisme galėtų grįsti tik tokiais pažeidimais, kurie buvo priešpastatyti pretenzijoje ir perkančiosios organizacijos arba neišnagrinėti, arba išnagrinėti, tačiau pripažinti kaip nepagrįsti. Ieškovo laikomos dviprasmiškomis, nelogiškomis, netiksliomis konkurso sąlygos tokiomis turėjo būti nuo pat pradžių, o ne tik po to, kai jos buvo pritaikytos.

Vis dėlto ilgainiui šis griežtas tiekėjų teisių gynybos modelis, pagrįstas tik laiko atžvilgiu, LAT praktikoje buvo švelninamas nustatant, kad tiekėjams, kurie nors ir laikytini profesionaliais viešųjų pirkimų subjektais (tokiomis pripažįstamos ir perkančiosios organizacijos), neturi tekti neigiami padariniai tik dėl to, jog šie nepasinaudojo teise paprašyti paaiškinti ar patikslinti pirkimo reikalavimų; taip pat Teisingumo Teismo pagalba sukuriant eVigilo taisyklę, pagal kurią tam tikrais atvejais pirkimo sąlygos turinys gali paaiškėti tik įvertinus pasiūlymus.

Lieplaukės kelio byloje eVigilo taisyklė kasacinio teismo buvo prisiminta, tačiau iš esmės LAT nenustatė griežtų jos taikymo sąlygų. Be to, atitinkamos techninės specifikacijos nuostatos teismų nebuvo kvalifikuotos kaip akivaizdžiai neteisėtos, dėl to teismai neturėjo pareigos peržengti šalių ginčo ribų. Taigi, teismų vertinimu, ieškovui techninės specifikacijos nuostatų turinys buvo žinomas nuo pat pradžių (paskelbus Pirkimo sąlygas).

Iš tiesų nagrinėjamu atveju nei Pirkimo sąlygų formuluotės buvo neaiškios (pvz., nenustatyti konkretūs darbų kiekiai), nei tarp skirtingų reikalavimų buvo prieštaravimų (pvz., nevienodi darbų ir medžiagų kiekiai). Kita vertus, Lieplaukės kelio byloje susiklostė klasikinė techninio projekto ir realaus gyvenimo neatitikties situacija, kurią sunku įvertinti pirkimo sąlygų neaiškumo aspektu, nes ji gali paaiškėti tik paskelbus konkurso rezultatus ar net pradėjus vykdyti sutartį.

Kasacinio teismo jau spręsta, kad, kai nustatyta projektavimo klaida, dėl kurios pirkimo sąlygose nurodytas darbų kiekis neatitinka realios situacijos, susiklosčiusi situacija nekvalifikuotina kaip rangovo rizika, nes taip būtų devalvuota techninio projekto reikšmė ir tiekėjų pasiūlymų teikimas pagal aiškius žiniaraščius (Baisogalos aikštės byla). Vis dėlto ginčas dėl tokios techninio pobūdžio klaidos, kasacinio teismo vertinimu Baisogalos aikštės byloje, nelaikytinas įprastiniu ginču dėl pirkimo sąlygų neaiškumo, todėl jam spręsti neaktuali jurisprudencija dėl pirkimo sąlygų aiškumo ir tikslumo, dėl šios pareigos nevykdymo neigiamų padarinių kilimo perkančiajai organizacijai, dėl tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų teisės kreiptis išaiškinimo ar paaiškinti savo iniciatyva pirkimo sąlygas, dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektų profesionalumo ir pan.

Lieplaukės kelio byloje ginčas kilo dar nesudarius viešojo pirkimo sutarties ir ne dėl darbų kiekio padidėjimo, bet sumažėjimo. Vis dėlto abejotina, ar tik tokie skirtumai galėtų lemti kitokį vertinimą, kas laikytina aiškiomis ir tinkamomis pirkimo sąlygomis, nes atitinkami ieškovų teisių gynybos būdai nulemti ne iš esmės skirtingų aplinkybių, o jų paaiškėjimo momento.

Antra, taip pat kyla klausimas, ar iš tiesų Pirkimo sąlygose įtvirtinta kainodaros taisyklė (fiksuotas įkainis) bei bendro pobūdžio galimybė, kad, rangovui (t. y. tiekėjui, sudariusiam rangos sutartį), patikrinus sankasą, jos stiprinimo darbų galbūt nereikės atlikti, lemia tinkamai apibrėžtą pirkimo objektą. Tai, kad darbų galbūt nereikės atlikti ir kad jų iš tiesų (labai tikėtina) nereikės atlikti nėra tapačios kategorijos. Be to, pats fiksuoto įkainio taisyklės taikymas vykdant sutartį sureguliuoja kontrahentų tarpusavio atsiskaitymus, todėl Pirkimo sąlygose nustatyta galimybė atsisakyti darbų vykdant sutartį nesukuria pridėtinės vertės. Taigi, jei vykdant sutartį, paaiškėtų, kad atitinkami darbai tapo nebereikalingi, už juos tiekėjas ir negautų atlygio.

Kita vertus, kasacinio teismo ankstesnėje praktikoje pasisakyta, kad perkančiųjų organizacijų pareiga kaip įmanoma tiksliau apibrėžti pirkimo objektą nesumenksta tik dėl to, kad viešojo pirkimo sutartis bus vykdoma ne pagal fiksuotos kainos, o pagal fiksuoto įkainio kainodaros taisyklę; be to, net kai perkančioji organizacija nustato, kad pirkimo objekto apimtis (kiekis) gali ženkliai svyruoti didėjimo ir (ar) mažėjimo prasme, tokia situacija de jure tampa labai artima tai, kai pirkimo objektas visai neapibrėžtas; didelis atitinkamų vykdomų darbų kiekio pokytis reiškia ne tik netinkamą, bet ir neteisėtą perkančiosios organizacijos poreikių nustatymą, suponuojančiu viešojo pirkimo procedūrų ir sutarčių vykdymo neskaidrumo grėsmę (Zapyškio kelio byla).

Atviras klausimas, ar Lieplaukės kelio byloje susiklostė būtent tokia de jure visai neapibrėžto pirkimo objekto situacija. Kita vertus, Zapyškio kelio byloje kasacinis teismas pirmiau nurodytą išvadą apie ne tik netinkamą, bet ir neteisėtą perkančiosios organizacijos poreikių nustatymą padarė, įvertinęs tai, kad pirkimo sąlygose asfaltuojamo kelio ploto buvo nenustatyta 36 proc., dėl ko vykdant sutartį šių darbų apimtis padidėjo 50 proc. Lieplaukės kelio byloje sankasos stiprinimo darbų apimtis lyginant kokia ji nustatyta pirkimo dokumentuose ir kaip apskaičiuota Pirkimo laimėtojo būtų panaši, o jei šių darbų apskritai nereikėtų vykdyti, pirkimo objekto apibrėžties kreivė būtų dar ryškesnė – nuo 100 iki 0 proc.

Trečia, Lieplaukės kelio byloje ieškovo iškeltas ir teismų spręstas ginčo klausimas dėl statybvietės apžiūros reikšmės galimai lems tam tikrą posūkį šioje srityje. Primintina, kad tiek Baisogalos aikštės byloje, tiek kitose bylose bendro pobūdžio galimybė apžiūrėti objektą ir nepasinaudojimas tokia teise, kasacinio teismo, priešingai nei įprastai apeliacinės instancijos teismo, nebūdavo vertinami taip, kad darbų kiekio pokytis tenka rangovo atsakomybei.

Taip iš tiesų LAT praktikoje buvo atmestas supaprastintas pasaulio supratimas, kad tiekėjai yra profesionalai, todėl už viską atsakingi. Galbūt prieštaros tarp ankstesnės ir naujosios LAT praktikos ir nėra, nes ją bendrai galima aiškinti taip, kad, jei tiekėjas pasinaudos apžiūros teise, jis gali dėl to teisėtai gali turėti naudos, jei ne – dėl to neturėtų nukentėti.

Vis dėlto kasacinio teismo ligšiolinėje praktikoje bet kokiu atveju didesnė reikšmė buvo suteikta pirkimo objekto apibrėžčiai pagal pirkimo sąlygas, o ne de facto paaiškėjusią situaciją. Būtent dėl to Baisogalos aikštės byloje (kartu ir kitose) atskirai pasisakyta, kad svarbiausiu kriterijumi spręsti dėl pirkimo objekto laikytinas techninis projektas, kurio reikšmė neturi būti nuvertinama. Tai, be kita ko, atitiko Teisingumo Teismo (TT) aksiomą – konkurso specifikacijų apimtis turi būti nustatoma iš potencialių viešojo pirkimo dalyvių pozicijų.

Net spręsdamas sutartinio pobūdžio ginčą kasacinis teismas Zapyškio kelio byloje yra nurodęs, kad būtent viešojo pirkimo procedūrų metu tiekėjams išviešinta informacija apie pirkimo objektą ir jos pagrindu suformuluoti pasiūlymai, inter alia, darbų žiniaraščiai, apibrėžia viešojo pirkimo sutarties šalių teises ir pareigas; tiekėjams turi būti sudaromos galimybės varžytis dėl visos, objektyviai nustatytinos (inter alia, atsižvelgiant į pateisinamas paklaidas) pirkimo objekto apimties (kiekio), o ūkio subjektų lygiateisiškumas nesuderinamas su situacija, kai tikrasis pirkimo objektas, sudarius ir (ar) pradėjus vykdyti viešojo pirkimo sutartį, paaiškėja iš esmės tik vieninteliam viešojo pirkimo laimėtojui. Šių reikalavimų neatitinkančios situacijos didina perkančiųjų organizacijų piktnaudžiavimo riziką.

Ketvirta, Lieplaukės kelio byloje teismai konstatavo, kad Pirkimo laimėtojo veiksmai apžiūrint statybvietę laikytini sąžiningais, jis įvertino sutarties vykdymo naudą ir riziką, todėl tiekėjų konkurencija vyko lygiateisiškumo sąlygomis. Iš tiesų tokiems argumentams neįmanoma surasti „priešnuodžių“. Galbūt ieškovo pasirinktas kelias nevaisingai akcentuoti savo konkurento nesąžiningumą ir lėmė tokią ginčo procesinę baigtį, juolab kad byloje nenustatyta kliūčių pačiam ieškovui patikrinti statybvietę, atlikti sankasos matavimus.

Neginčytina, kad Lieplaukės kelio byloje nenustatyta neteisėtų Pirkimo laimėtojo veiksmų. Vis dėlto kyla klausimas, ar nagrinėjamu atveju iš tiesų kalba eina apie klasikinę riziką, atsižvelgiant į tai, kad iš esmės nuliniai įkainiai pasiūlyti disponuojant lyginant su kitais dalyviais didesnės apimties informacija, net jei ji ir gauta teisėtai. Nors iš Lieplaukės kelio bylos nutarties konkrečiai nematyti sankasos stiprinimo darbų atsisakymo tikimybės konkretaus laipsnio, akivaizdu ir tai, kad tokių neįprastų įkainių pateikimas šią tikimybę priartina prie nustatyto fakto situacijos. Atsiliepime į apeliacinį skundą Pirkimo laimėtojas nurodė, kad patikrinimų rezultatai jam leido numatyti, kad daugelyje numatyto rekonstruoti kelio ruožo vietų greičiausiai nereikės taikyti papildomų priemonių kelio sankasos gruntams pagerinti.

Rizika paprastai prisiimama, kai tokie anormalūs įkainiai siūlomi nežinant, kad darbų nereikės, o ne priešingai. Informacijos turėjimas (jos gavimo teisėtumas šiuo atveju teisiškai nereikšmingas) įvairias verslo grėsmes sumažina, o ne padidina. Būtent dėl to Tarandės viaduko byloje kasacinio teismo nuspręsta, kad neaiški tvarka, kai perkančioji organizacija net prašoma konkrečiai nepaaiškino, kaip bus atsiskaitoma už techniniame projekte nenustatytus, bet būtinus darbus, lemia tiekėjų privertimą prisiimti nepateisinamas rizikas.

Be to, kasacinio teismo anuomet pasisakyta, kad kartais tiekėjo rizikos prisiėmimas yra objektyviai nulemtas pirkimo objekto ir pirkimo sąlygų; be to, tiekėjai ne pagal pirkimo sąlygas, o savo valia gali prisiimti tam tikrą papildomą sutarties vykdymo riziką, bet ir tokiu atveju perkančioji organizacija turi patikrinti, ar ši proporcinga, pagrįsta ir nelems sutarties netinkamo įvykdymo ar neįvykdymo grėsmės; būtent fiksuoto įkainio nustatymas, kai nežinomas tikslus darbų (paslaugų) atlikimo poreikis, ir yra rizikos tarp šalių tinkamas paskirstymas, todėl tiekėjas negali būti verčiamas pats ją prisiimti.

Nors Pirkimo laimėtojas tik savo pastangų dėka gavo informacijos, kuri jam leido laimėti Pirkimą, kyla klausimas, ar tokia situacija prilygsta objektyviai susiklosčiusiam konkurenciniam pranašumui (pvz., dėl apyvartos tiekėjas nelaikytinas PVM mokėtoju). Net jei atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, taip pat kiltų klausimas dėl tiekėjų lygiateisiškumo: jei pirkimo objektą tiksliai galima nustatyti tik iš fizinės statybvietės apžiūros, ar visi ūkio subjektai – nacionaliniai, bet ypač užsienio – turi vienodą galimybę šiuo instrumentu pasinaudoti. Įdomu pastebėti, kad asfaltuojamo kelio ruožas yra išsidėstęs iš esmės per vidurį nuo Pirkimo laimėtojo – ūkio subjektų grupę sudarančių rangovų – buveinių.

Bet kokiu atveju, jei sankasos darbų iš tiesų nereikėjo atlikti ir tai būtų aiškiai pažymėta Pirkimo dokumentuose, pati fizinė objekto apžiūra nė vienam ūkio subjektui nebūtų suteikusi realaus pranašumo. Taigi būtent Pirkimo sąlygų turinio kokybė ir jo tinkamas atskleidimas buvo esminiai šiame ginče.

Teisingumo Teismo pažymėta, kad nors perkančioji organizacija ir turi teisę tikėtis, jog suinteresuotieji ūkio subjektai bus pakankamai informuoti ir įprastai rūpestingi, tokio teisėto lūkesčio sąlyga yra tai, kad pati perkančioji organizacija turi būti aiškiai suformulavusi savo reikalavimus; a fortiori šiuo lūkesčiu negali būti remiamasi siekiant atleisti perkančiąsias organizacijas nuo įpareigojimų, kurie joms nustatomi pagal viešųjų pirkimų direktyvas.

***

Nėra per drąsu teigti, kad teismų praktikoje koegzistuoja kelios savarankiškos išaiškinimų linijos, kurių kiekviena akcentuoja skirtingus aspektus – tiekėjų teisę prisiimti papildomą riziką ir perkančiųjų organizacijų pareigą tinkamai apibrėžti pirkimo objektą. Akivaizdu, kad abi šios praktikos linijos neprilygsta IN ir JANG, todėl aptartos prieštaros nėra viena kitą papildančios ir galinčios nuolatos būti kartu.

Jei perkančiųjų organizacijų pareigos tinkamai nustatyti pirkimo objektą laipsnis bus švelninamas, vienas iš tokios praktikos plėtojimo pagrindų greičiausiai bus tiekėjų prisiimama ar jiems tenkanti rizika (ir jų profesionalumo akcentavimas). Vis dėlto, jei bus laikomasi griežtesnės pozicijos dėl pirkimo sąlygų turinio atitikties faktinei realybei, ūkio subjektų galimybė rizikuoti ar gudrauti kardinaliai sumažės.

Būsimi kasacinio teismo išaiškinimai šioje srityje yra be galo svarbūs, kadangi apibrėš perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų teisių ir pareigų pusiausvyros konkretų turinį. Kol kas tiek vieni, tiek kiti bent kažkiek rizikuoja, kad nagrinėjant ginčą teisme jų pozicija bus atmesta pagal vieną iš dviejų paralelinių teismų praktikos išaiškinimų.

Laukiant, koks konkretus kelias bus pasirinktas, tiekėjams siūlytina kaip įmanoma atidžiau nagrinėti viešojo pirkimo sąlygas ir nepamiršti, kad tikrasis jų turinys gali atsiskleisti ne tik iš popierių, bet ir objekto fizinės apžiūros. Gi perkančiosioms organizacijoms pravartu prisiminti, kad kuo tiksliau bus apibrėžtas pirkimo objektas, tuo ne tik sąžiningesnis tiekėjų varžymasis susiklostys pirkime, bet ir iš tiesų bus išrinktas pigiausias pasiūlymas. Lieplaukės kelio ir Rail Baltica ruožo bylos tai realiai įrodo.

Kita vertus, tiek šis (taip pat Rail Baltica ruožo byla), tiek kiti panašaus pobūdžio ginčai, galintys kilti bet kurioje pirkimo procedūrų ar sutarties vykdymo stadijoje, patvirtina, kokie svarbūs yra projektuotojo ir jo darbą tikrinančio eksperto vaidmenys. Techninių projektų kokybė tiesiogiai koreliuoja su sąžininga rangos konkursų dalyvių konkurencija ir jų lygiateisiškumu tiek prie starto, tiek finišo linijų. Atviras klausimas, ar perkančioji organizacija, anuomet neužtikrinusi projektų kokybės, galutinį projektą įgyvendina (įgyja rangos darbų rezultatą) racionaliai panaudojusi lėšas.