Pacientų teisės ir žalos sveikatai atlyginimas – ar nauji įstatymo pakeitimai pakankami?

Su žala sveikatai, patirta dėl gydymo įstaigų kaltės, susidūrę pacientai savo teises Lietuvoje gali ginti teikdami prašymus Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai (toliau – Komisija). Pastaroji veikia prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir yra ikiteisminė ir privaloma institucija, nagrinėjanti pacientų prašymus dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo. Per pastaruosius metus ši Komisija išnagrinėjo ir priėmė 222 sprendimus, o per 9 šių metų mėnesius buvo priimti 33 Komisijos sprendimai dėl 355 626,54 Eur žalos pacientams atlyginimo. Tai tik parodo, jog šia savo teise pacientai naudojasi tikrai aktyviai, o ir pačiai Komisijai, veikiančiai išimtinai pacientų labui, veiklos netrūksta.

Visgi, Lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymo projektą (įsigaliosiantį 2023 m. sausio 1 d.), kuriuo siekiama tobulinti nuo 2020 m. galiojantį jau nebe tokį „naująjį“ pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo „be kaltės“ modelį, įtvirtintą Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme (toliau – įstatymas).

Beveik treji metai – užtektinai pamatyti, kokie įstatymo trūkumai ir (ar) privalumai. Taigi, kokios dabartinės tendencijos, ką siekiama pakeisti ir kodėl?

Komisijoje trūksta specialistų, galinčių kvalifikuotai įvertinti galimai atsiradusią žalą. Tiek 2020 m., tiek 2021 m. dažniausiai prašymuose nurodoma žala paciento sveikatai, galimai kilusi teikiant odontologinės priežiūros (pagalbos) paslaugas (apie 18 proc.) chirurgijos paslaugas (apie 11 proc.), šeimos medicinos paslaugas (apie 10 proc.), skubiosios medicinos pagalbos paslaugas (10 proc.)  ir kt. Atsižvelgiant į opiausios – odontologinės priežiūros (pagalbos) – paslaugos specifiką, šios žalos Komisijos nariai gydytojai, kurie neturi odontologijos studijų krypties išsilavinimo, negali įvertinti, todėl visais atvejais dėl tokių prašymų išvadų kreipiasi į odontologijos srities ekspertus. Šiuo metu veikiančioje Komisijoje nėra nė vieno odontologo, nes jo nedelegavo nei vienas įstatyme nurodytas subjektas. Minėtu įstatymo pakeitimu siūloma, jog Komisijoje privalomai būtų specialistas, turintis aukštąjį universitetinį  odontologijos studijų krypties išsilavinimą. Toks pakeitimas, atsižvelgiant į dabartinę situaciją, yra tikrai reikalingas, tačiau tuo pačiu ir toliau reikėtų turėti idėją dėl kitų specialybių gydytojų (bent jau opiausių), įtraukimą į Komisijos sudėtį.

Antra, Komisijos narių parties reikalavimas turėtų būti didinamas, atsižvelgiant į ekspertams keliamus reikalavimus. Jeigu pati Komisija neturi asmenų, galinčių priimti kvalifikuotą sprendimą, ji turi teisę kreiptis į ekspertus. Tačiau suprantame, kad galutinį sprendimą vis vien priima specialistas, esantis Komisijos sudėtyje. 2021 m. Komisija 103 kartus (beveik pusę nuo visų priimtų sprendimų) kreipėsi išvadų į ekspertus, o išvadas teikė 143 ekspertai. Per 2021 m. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos nariams ir ekspertams priskaičiuota atlygio 60 197,69 Eur, išmokėta atlygio 58 003,39 Eur, iš jų ekspertams – 7 629,47 Eur.

Įstatyme Komisijos nariams nustatytas slaugos, medicinos ar teisinio darbo patirties reikalavimas –1 metai, tačiau tame pačiame įstatyme numatyti slaugos, medicinos arba odontologijos praktikos patirties reikalavimai į ekspertų sąrašą įrašomiems asmenims – ne mažiau kaip 5 metai. Įvertinus tai, kad Komisija gali priimti sprendimus ir nesikreipdama į ekspertus, jų kompetencija turėtų būti pakankama sprendimams priimti, tuo labiau, kai būtent Komisijos nariams, o ne ekspertams, yra mokamas ženkliai didesnis atlyginis. Atsižvelgiant į tai, įstatymo pakeitimo projekte siūloma Komisijos nariams nustatyti bent jau 3 metų patirties reikalavimą. Tai padėtų užtikrinti kokybiškų Komisijos sprendimų priėmimą, mažintų poreikį kreiptis į ekspertus (taip taupytų sąskaitos lėšas) bei galimai sumažintų teismui skundžiamų sprendimų skaičių.

Trečia, numatytas akivaizdžiai per trumpas pacientų prašymų nagrinėjimo laikas. Pagal įstatymo 24 str. 5 d. Komisija sprendimą priima ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo prašymo gavimo dienos. Šis terminas gali būti pratęsiamas dar 1 mėnesiui dėl objektyvių priežasčių (sudėtingas žalos nagrinėjimo atvejis, reikia gauti papildomas išvadas, ekspertizes, kitus sprendimui priimti būtinus dokumentus ir kt.). Tuo tarpu realiai tokie „primesti“ terminai atrodo tiesiog fikcija. 2016–2019 m. Komisijos vieno pareiškimo nagrinėjimo vidutinė trukmė buvo 107 ± 53 dienos. Komisija 2016–2019 m. laikotarpiu per 2 mėn.  vidutiniškai laiku išnagrinėjo vos 16 proc. visų skundų, daugiausiai 2019 m. – 32 proc. visų per metus gautų skundų. Be to 67 proc. visų skundų išnagrinėta tik per 4 mėnesius. Komisija 2021 m. laiku išnagrinėjo 181 prašymą, o 66 prašymus (36 proc.) – viršydama įstatyme numatytą terminą. Pagrindinės priežastys – ekspertų trūkumas, asmens sveikatos priežiūros įstaigų vėlavimas pateikti atsakymus Komisijai, skundžiamos daugiau nei viena asmens sveikatos priežiūros įstaiga, ne pilna Komisijos sudėtis ir kt.

Tai rodo, kad prašymų nagrinėjimo terminai yra per trumpi. Komisija nespėjo išnagrinėti dalies pareiškimų net per maksimalų 4 mėnesių skundo nagrinėjimo terminą, tai ką jau kalbėti apie šiuo metu esantį 2 mėnesių terminą, kurį galima pratęsti tik 1 mėnesiui. Pastebėtina, kad iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusioje įstatymo redakcijoje buvo numatytas 2 mėnesių sprendimo priėmimo termino pratęsimas, tačiau naujuose pakeitimuose to nebeliko. Visgi, logiška būtų nurodyti bent iki 4 mėnesių terminą, numatant ir ilgesnę jo pratęsimo galimybę, kadangi tik tokiu atveju mes galime tikėtis terminų laikymosi ir veiksmingo, neskuboto Komisijos darbo.

Nors gali atrodyti, jog tai prašymų nagrinėjimo terminai per ilgi, reikia pažymėti, jog Suomijos pacientų draudimo centre vidutiniškai gauto skundo išnagrinėjimas trunka apie 7,5 mėn., tačiau gali užsitęsti iki vienų metų. Panašų skundų nagrinėjimo laikotarpį nurodo ir Norvegijos Pacientų traumų kompensacijos agentūra –8 mėn. nuo skundo pateikimo, papildomai apie 11 mėnesių užtrunka atlygintinos žalos dydžio nustatymas ir perdavimas. Nurodyti skundų nagrinėjimo terminai užsienio šalyse yra dvigubai ar trigubai ilgesni nei Lietuvoje.

Svarbu pažymėti, kad jei dėl prašyme nurodytos žalos vyksta ikiteisminis tyrimas ar baudžiamoji byla, prašymo nagrinėjimas Komisijoje turėtų būti sustabdytas iki ikiteisminio tyrimo arba bylos pabaigos. Tai svarbu, kadangi tokių procesų metu gali būti pareikštas dar ir civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo.

Ketvirta, šiuo metu nenumatoma galimybė gauti žalos atlyginimą už klinikinio vaistinio preparato tyrimo arba bet kurio kito biomedicininio tyrimo metu padarytą žalą tiriamojo sveikatai. Pagal LR biomedicininių tyrimų etikos įstatymą, iš sąskaitos galės būti atlyginama ir klinikinio vaistinio preparato tyrimo arba bet kurio kito biomedicininio tyrimo metu padaryta žala tiriamojo sveikatai. Pagal įstatymą, žala atlyginama tik jeigu Komisija nustato, kad ji padaryta teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, todėl žala, padaryta procedūrų, kurios atliekamos išimtinai biomedicininių tyrimų tikslais, neatitiks šios sąlygos ir negalės būti atlyginama iš sąskaitos. Atsižvelgiant į tai, įstatyme turėtų būti nustatyta, kad žala atlyginama, jeigu Komisija nustato, kad ji padaryta ne tik teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, bet ir atliekant biomedicininį tyrimą, kuris kelia tik nedidelį nepageidaujamą laikiną poveikį (jei tai nėra neišvengiama žala).

Galiausiai, reikia atsižvelgti, jog matomi aiškūs įmokų į sąskaitą skaičiavimo, mokėjimo kontrolės ir sąskaitos administravimo trūkumai. Pirma, įstatyme būtina pašalinti teisinio reguliavimo spragą ir nustatyti įmokos į sąskaitą apskaičiavimo būdą ir asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios negauna pajamų už asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Antra, būtina aiškiai nustatyti, kokio dydžio įmokas turi mokėti konkrečias Bendrųjų paslaugų sąraše nurodytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Trečia, kai kurių asmens sveikatos priežiūros įstaigų įmokos į sąskaitą yra labai mažos – nesiekia 100 Eur. Atsižvelgiant į tai, visos asmens sveikatos priežiūros įstaigos turėtų prisidėti prie sąskaitos lėšų sukaupimo tokia įmoka, kuri būtų ne simbolinė, o leistų realiai kaupti lėšas. Todėl įstatyme tikslinga nustatyti, kad įmoka apskaičiuojama įstatyme nustatyta tvarka, tačiau negali būti mažesnė kaip 100 Eur.

Taigi, šiuo metu susiduriama su akivaizdžiomis problemomis, susijusiomis tiek su Komisijos kompetencija, patirties reikalavimais, tiek ir su pačiais prašymų nagrinėjimo terminais, sprendimų priėmimu ar net sąskaitos lėšų surinkimo ir administravimo trūkumais. Natūralu, kad šie trūkumai atsiranda praktikoje veikiant tokiam pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo „be kaltės“ modeliui, todėl tik galime džiaugtis, jog įstatymų leidėjas yra linkęs juos koreguoti. O ar būtent šie Seimo priimti pakeitimai tikrai realiai pakeis mūsų žalos atlyginimo „be kaltės“ modelio veikimą? Jie įsigalios 2023 m. sausio 1 d. ir tikimės, jog veiksmingai patobulins Lietuvoje veikiančią sistemą. Realius pokyčius galėsime pamatyti ir įvertinti tik po metų ar kelių.