Paramos teikimo teisiniai iššūkiai ir rizikos. Vaistų siuntimas į Ukrainą

Nepriklausomai nuo industrijos, turbūt reta verslo įmonė nėra skyrusi paramos visuomenei naudingiems tikslams. Karo Ukrainoje kontekste stebime vis daugiau pasirašytų paramos sutarčių, kai parama yra teikiama tiek pinigais, tiek natūra (pavyzdžiui, vaistais, medicinos pagalbos priemonėmis, drabužiais ir pan.).

Nepaisant to, jog paramos teikimas Lietuvoje yra gan įprastas reiškinys, dažnai parama yra sumaišoma su dovanojimu arba paslaugų teikimu, o pastaruoju metu pamirštami ir teisės aktų reikalavimai, susiję su vaistinių preparatų apyvarta. Įvertinus tai, toliau apžvelgiami pagrindiniai paramos teikimo teisiniai iššūkiai, su kuriais susiduria daugelis bendrovių, teikiančių paramą.

Paramos gavėjo statusas – būtina paramos teikimo sąlyga

Parama, taip, kaip ji yra suprantama pagal Labdaros ir paramos įstatymą, gali būti teikiama tik paramos gavėjo statusą turintiems juridiniams asmenims. Priešingu atveju, jeigu naudos gavėjas neturi paramos gavėjo statuso, paramos davėjo suteikiama nauda (pinigai, daiktai ir pan.) bus kvalifikuojama kaip dovanojimo, bet ne paramos, sandoris. Pažymėtina ir tai, jog paramos sutartys, kurių pagrindu yra perleidžiamos lėšos fiziniams asmenims (pavyzdžiui, apmokamos gydytojo dalyvavimo mokslinėje konferencijoje išlaidos) taip pat bus kvalifikuojamos kaip dovanojimo, bet ne paramos sutartys, kadangi fiziniai asmenys negali įgyti paramos gavėjo statuso (su nedidelėmis išimtimis).

Be to, tiesiogiai suteikus paramą užsienio subjektams (pavyzdžiui, Ukrainoje įsisteigusioms, įmonėmis), tokią sutartį taip pat reiktų kvalifikuoti kaip dovanojimo, bet ne paramos, kadangi tokie užsienio subjektai neturi paramos gavėjo statuso, kaip to reikalauja Labdaros ir paramos įstatymas.

Paramos teikimo esmė – grįžtamosios naudos nebuvimas

Praktikoje labai paplitęs reiškinys – remti renginio/mokslinės konferencijos išlaidas (jas traktuojant kaip paramą) ir mainais gauti bilietus į renginį, vietą reklaminiam stendui, galimybę skaityti konferencijoje pranešimą ir pan. Deja, tačiau tokie santykiai būtų kvalifikuojami verčiau kaip paslaugų teikimo, o ne paramos santykiai. Suteikiant paramą, paramos davėjas negali gauti jokios grįžtamosios naudos paslaugų, prekių ar jokia kita forma. Kitaip tariant, paramos teikimo esmė – geranoriškas ir nesavanaudiškas paramos teikimas visuomenei naudingais tikslais nesitikint ir neįpareigojant naudos gavėjo už tai kaip nors atsilyginti. Visuomenei naudingais tikslais laikoma veikla tarptautinio bendradarbiavimo, žmogaus teisių apsaugos, mažumų integracijos, kultūros, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo, švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse. Tačiau ši taisyklė turi išimtį – leidžiama reikalauti iš paramos gavėjo viešinti informaciją apie paramos davėją, tačiau išlaidų suma tokiam viešinimui negali viršyti 10 proc. suteiktos paramos vertės. Jeigu paramos davėjas gauna kitą naudą, kuri viršija nurodytą procentinę dalį paramos vertės, tokia sutartis bus laikoma paslaugų teikimo, o ne paramos sutartimi.

Kodėl svarbu tinkamai kvalifikuoti paramą?

Pirmiausiai, suteikus paramą, kaip ji yra suprantama pagal Labdaros ir paramos įstatymą, paramos davėjui (jei tai pelno siekianti organizacija) leidžiama iš pajamų du kartus atskaityti suteiktos paramos vertę. Ši taisyklė netaikoma, jei sudaromos dovanojimo sutartys. Todėl, siekiant išvengti netikėtumų, kai minėta lengvata nebus pritaikyta pateikus ataskaitas VMI, svarbu tinkamai suprasti, kas yra (ir kas nėra) laikoma parama. Na ir žinoma, sudarinėjant sutartis su paramos gavėjais, visada svarbu tinkamai įforminti tikruosius šalių ketinimus bei preciziškai kvalifikuoti susiklosčiusius teisinius santykius.

Paramos teikimo vaistais problematika

Jeigu parama yra teikiama vaistais, atsiranda papildomų reikalavimų, kuriuos privalo žinoti paramos davėjai.

Remiantis Labdaros ir paramos įstatymu, paramos davėjas turi būti paramos savininkas. Nors iš pirmo žvilgsnio tai paprasta ir gan logiška taisyklė, tačiau praktikoje sukelianti labai daug probleminių ir teisinių klausimų, ypač – kai parama yra teikiama vaistais.

Remiantis šiuo metu galiojančiais teisės aktų reikalavimais, vaistinius preparatus platinti ir sandėliuoti gali juridiniai asmenys, kurie turi išduotą ir galiojančią vaistų gamybos ir (ar) didmeninio platinimo licenciją. Vaistus išduoti fiziniams asmenims šiuo metu gali vaistinės veiklos licenciją turintys juridiniai asmenys (tam tikrais vaistais taip pat gali prekiauti mažmeninės prekybos įmonės) bei sveikatos priežiūros įstaigos.

Įvertinus tai, juridiniai asmenys (ir juolab fiziniai asmenys), kurie neturi nurodytų licencijų, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, negali teisėtai platinti vaistų, įskaitant ir paramą, kurią sudaro vaistai. Tokie ribojimai natūraliai išplaukia iš griežtų reikalavimų, taikomų vaistų laikymui, gabenimui, pakavimui ir pan., tam, kad būtų užtikrinta tinkama vaistų kokybė.

Atitinkamai, bendrovės (neturinčios reikiamų licencijų) ir fiziniai asmenys turėtų susilaikyti nuo privačia iniciatyva surinktų vaistų siuntimo sveikatos priežiūros įstaigoms (ar kitiems asmenims) tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse (pavyzdžiui, Ukrainoje).

Leidžiami būdai teikti paramą vaistais

Nepaisant nurodytų draudimų, bendrovės ir fiziniai asmenys gali prisidėti prie paramos teikimo vaistais nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, susijusių su vaistų platinimu.

Viena iš alternatyvų – remti pinigais paramos ar labdaros organizacijas (ar tiesiogiai sveikatos priežiūros įstaigas), kurios pasirūpina teisėtu vaistų tiekimu. Kita alternatyva, itin patogi bendrovėms – sudaryti trišales sutartis, kurių šalys būtų paramos davėjas, paramos gavėjas ir juridinis asmuo, turintis didmeninio platinimo licenciją. Sudarant tokią sutartį, didmeninio platinimo licencijos turėtojo vaidmuo būtų pasirūpinti reikiamais (nurodytais) vaistais, jų supakavimu ir transportavimu, o paramos davėjas apmokėtų nurodytas išlaidas. Remiantis tokia tvarka, bendrovės galėtų tiesiogiai prisidėti prie paramos teikimo vaistais nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Šiuo metu Vyriausybė yra paskelbusi pavyzdines (šablonines) trišales vaistų paramos sutartis, kurias gali naudoti bendrovės (sutarčių šablonus galima rasti skiltyje „Kaip galiu padėti ukrainiečiams?“.

Patarimai paramos davėjams

Įvertinus šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, prieš teikdamos paramą bendrovės turėtų įsivertinti toliau nurodytus esminius momentus:

• Įsitikinti, jog parama yra teikiama paramos gavėjo statusą turinčiam asmeniui.
• Už suteiktą paramą paramos davėjas negauna jokios naudos, išskyrus viešinimo naudą, neviršijančią 10 proc. suteiktos paramos vertės.
• Parama yra teikiama daiktais, kurių apyvarta nėra ribojama.
• Jeigu parama teikiama vaistais – turi būti sudaroma trišalė paramos sutartis tarp paramos davėjo, paramos gavėjo ir juridinio asmens, turinčio vaistų didmeninio platinimo licenciją. Svarbu užtikrinti, jog tik vaistų didmeninio platinimo licencijos turėtojas pasirūpintų konkrečiais vaistais, jų sandėliavimu, pakavimu ir pristatymu, t. y., nei fizine nei teisinio statuso prasme, paramos davėjas negali savo dispozicijoje turėti vaistų, jeigu neturi atitinkamos licencijos.