Privataus gyvenimo duomenų balansas – ką apie tokias galimybes sako teismai?

ES Teisingumo Teismo Didžioji kolegija priėmė ir paskelbė labai svarbų sprendimą byloje OT prieš Vyriausiąją tarnybinę etikos komisiją, kuriame buvo keliamas klausimas dėl privačių interesų deklaracijų informacijos viešo skelbimo. Sprendime formuluojami atsakymai į itin svarbius klausimus, susijusius su korupcijos prevencijos siekio ir privataus gyvenimo informacijos balansu. Rekomenduoju paskaityti visiems, kam šių temų sankrita įdomi ir aktuali. O žemiau – kelios mano įžvalgos, jei viso sprendimo skaitymui pritrūktų laiko.

Keletas svarbesnių su duomenų apsauga susijusių įžvalgų:

Duomenų kiekio mažinimo principo svarba. Teismas iš esmės konstatavo, kad kiekvienas duomuo, kuris skelbiamas viešai, turi būti įvertintas per prizmę, ar jo skelbimas yra būtinas konkrečiam tikslui pasiekti. Konkrečiai, Teisingumo Teismui labiausiai užkliuvo asmens sutuoktinio, sugyventinio ar partnerio vardo ir pavardės skelbimas, taip pat informacijos apie sandorius, kurių vertė didesnė nei 3 000 eurų, sąrašo paskelbimas internete. Teismas konstatavo, kad „nors, siekiant užkirsti kelią interesų konfliktams ir korupcijai viešajame sektoriuje, gali būti pagrįsta reikalauti nurodyti privačių interesų deklaracijose informaciją, leidžiančią identifikuoti deklaruojančio asmens tapatybę, taip pat informaciją apie jo sutuoktinio, sugyventinio ar partnerio veiklą. Vis dėlto viešųjų lėšų gaunančios įstaigos vadovo sutuoktinio, sugyventinio ar partnerio, taip pat jam artimų ar kitų jam žinomų asmenų, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, asmenvardžių duomenų viešas paskelbimas internete, atrodo, viršija tai, kas griežtai būtina. Iš tiesų, kaip generalinis advokatas pažymėjo, neatrodo, kad iškelto viešojo intereso tikslo nebūtų galima pasiekti, jei viešo paskelbimo tikslais būtų tik bendrai nurodytas sutuoktinis, sugyventinis ar partneris, atitinkamai jį susiejant su turimais interesais dėl jo veiklos.“ Kalbant apie tam tikros vertės sandorių skelbimą, Teismas konstatavo, kad „neatrodo, kad sistemingas deklaruojančio asmens sudarytų sandorių, kurių vertė didesnė nei 3 000 eurų, sąrašo paskelbimas internete yra griežtai būtinas atsižvelgiant į siekiamus tikslus“. Tad bent jau šių dviejų asmens duomenų kategorijų skelbimas ateityje tikrai turės būti peržiūrėtas.

Proporcingumo principo svarba. Teismas konstatavo, kad „bendrojo intereso tikslo negalima siekti neatsižvelgiant į tai, kad jis turi būti derinamas su pagrindinėmis teisėmis, kurioms daro įtaką atitinkama priemonė, nustatant pusiausvyrą tarp bendrojo intereso tikslo ir nagrinėjamų teisių.“. Praktikoje tai turėtų reikšti, kad įstatymų leidėjas turėtų atlikti pusiausvyros principo (tam tikro teisėto / viešojo intereso) analizę prieš priimdamas teisės aktą, susijusį su viešu asmens duomenų skelbimu. Teismas konstatavo, kad tokio pratimo jis šiuo atveju pasigedo. Teismas taip pat pasakė, kad „siekiant įvertinti šio suvaržymo stiprumą, be kita ko, reikia atsižvelgti į nagrinėjamų asmens duomenų pobūdį, ypač į galimą šių duomenų jautrumą, taip pat į tokių duomenų tvarkymo pobūdį ir konkrečią tvarką, ypač į tai, kiek asmenų turi prieigą prie tokių duomenų, ir prieigos prie jų tvarką.“ Tad gali keistis ne tik viešai skelbiamų duomenų apimtis, bet ir prie jų prieinančių asmenų ratas ar kategorizuojama, kurių konkrečiai asmenų duomenys ir kokiu lygiu / apimtimi gali būti skelbiami viešai, o kurių – ne.

Bendras kontekstas vs. atskiros detalės. Teisingumo teismo samprotavimai apie tikrąją skelbiamų asmens duomenų apimtį ir jų bendrą reikšmę tik dar kartą patvirtina, kad į viską turime žiūrėti per protingumo prizmę. Teismas konstatavo, kad „tokio suvaržymo stiprumas gali dar padidėti dėl asmens duomenų, kurių viešas paskelbimas ginčijamas pagrindinėje byloje, kumuliacinio poveikio, nes jų visuma leidžia susidaryti itin išsamų duomenų subjektų privataus gyvenimo vaizdą“. Tad negalime žiūrėti nei į vieną normą, nei į vieną dalį asmens duomenų atsietai – visuomet turime įvertinti bendrą vaizdą.

Keletas bendrų įžvalgų:

Institucijos negali remtis finansavimo trūkumo argumentu, nevykdydamos tam tikrų prievolių ar įsipareigojimų. Nors teismas to nepasakė, manau, tai gali būti pritaikyta ir privačioms organizacijoms – tai, kad šiemet biudžete nenumatėte lėšų atitikčiai, matyt, negali būti argumentu nevykdyti teisės aktų reikalavimų.

Kas parašyta teisės akte – nebūtinai yra teisėta. Dažnai girdžiu sakant: „bet tai juk įtvirtinta XYZ teisės akte, todėl nėra jokios kitos išeities, kaip tik tai vykdyti“. Jokiu būdu nesakau, kad nereikia laikytis teisės aktų. Pabrėžiu – jų laikytis privalu! Bet tai tik dar kartą įrodo, kad priėmus BDAR ne visi teisės aktai spėjo „adaptuotis“ – kai kuriais aspektais teisinį reguliavimą reikia peržiūrėti dar ir dar kartą, nes kartais vis dar išlenda frazių „bet mes taip pripratę ir taip buvo visada!“. Gyvenimas nestovi vietoje, ir nesame izoliuoti – viską reikia vertinti kontekste.

Galiausiai – visame kame yra labai svarbu balansas. Šiuo atveju, nagrinėtas buvo korupcijos prevencijos siekio ir privataus gyvenimo detalių skelbimo balansas. Daug kur ta riba yra plonytė arba apskritai išnykusi.

Tad pabaigai – ir mano palinkėjimas: kuo daugiau balanso visame kame!

O jei matote ir kitų sričių, kurios vis dar nesuspėja vytis duomenų apsaugos reikalavimų – susisiekime, ir galbūt bendromis jėgomis pavyks išjudinti teigiamus pokyčius!

Nuoroda į sprendimą: CURIA – Documents (europa.eu).