Reikia pinigų gynybai? Pinigų yra!

Lietuva ieško pinigų gynybai. Iš kurios kišenės juos paimti? Diskutuojame apie mokesčius, skolinimąsi, biudžeto perskirstymą. Bet sprendimas gali būti ir paprastesnis. Pinigų nereikia ieškoti, jų yra, bet ar mes juos pasiimsime – štai kur klausimas.

Gal jau ne visi prisimena, bet kadaise buvo toks liūdnai pagarsėjęs bankas „Sekundė“ su liūdnai pagarsėjusiu šūkiu „Reikia pinigų? Pinigų yra!“ Tik imk. Susigundžiusiųjų netrūko, kuo viskas baigėsi – žinome.

Šiandien niekas tokių stebuklų nebežada, bet klausimas iš esmės tas pats – iš kur paimti pinigų? Gynybai. Ir štai čia atsakymas, kuris skamba netikėtai paprastai: pinigų yra. Tik jie – ne bankuose ir ne mokesčių mokėtojų kišenėse, jie – žemėje.

Valstybė pradeda pardavinėti

Ilgą laiką valstybė buvo žemės savininkė, bet ne pardavėja. Valstybinė žemės ūkio paskirties žemė buvo nuomojama, dirbama, bet neperleidžiama.

Dabar tai keičiasi. Po neseniai įsigaliojusių Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pakeitimų atsirado reali galimybė tokią žemę įsigyti. Tačiau ne visiems – pirmiausia tiems, kurie ją jau dirba, turi ūkininko statusą, realiai užsiima žemės ūkiu. Kitaip sakant, tiems, kas jau yra „sistemos dalis“. Tai nėra kvietimas „ateiti ir supirkti Lietuvą“. Tačiau esmė čia ne  ūkininkai ir jų nuomojama (dirbama) valstybinė žemė, esmė šio pokyčio – valstybė pradeda savo valdomą turtą versti pinigais.

Pinigai nemaži

Svarbu akcentuoti (ši detalė viešose diskusijose kartais praslysta pro akis) – valstybė žemės neparduoda pigiau nei privatus savininkas. Priešingai. Kaina yra nustatoma pagal rinkos vertę, bet tuo viskas nesibaigia – ji dar papildomai padidinama 25 procentais. Be to, pati vertė tikrinama keliais būdais ir pasirenkama didesnė.

Kitaip tariant, valstybė sąmoningai parduoda žemę brangiau nei „vidutinė rinka“. Tai leidžia užtikrintai sakyti, kad nevyksta valstybinio turto išpardavimas, tai yra būdas iš sandorio išeiti su maksimumu, aukščiausia kaina. Ir čia prasideda įdomioji dalis.

Kiekvienas hektaras – ir šiek tiek gynybos

Šio sprendimo politinis svoris atsiskleidžia labai paprastai: didžioji dalis pajamų iš pardavimo keliauja į Valstybės gynybos fondą. Tai reiškia, kad kiekvienas parduotas hektaras yra ne tik sandoris tarp valstybės ir ūkininko, tai ir tiesioginė įmoka į Lietuvos gynybą.

Taip susijungia dvi sritys, kurios įprastai egzistuoja atskirai: žemės ūkis ir nacionalinis saugumas. Taigi atsirado reali nauja galimybė padidinti šalies gynybos fondą nerenkant naujų papildomų mokesčių, o tiesiog pasitelkiant turimus resursus.

Pinigų yra, klausimas – kiek jų pasiimsime

Valstybė šalyje valdo reikšmingus žemės plotus. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos skelbiamą statistiką, 2025 sausio 1 d. duomenimis, valstybės nuosavybėje yra apie 262 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės. Jei tik dalis tokios žemės būtų parduota, kalbame apie šimtus milijonų eurų vertės sandorius.

Tai nėra vienkartinis „reikia pinigų, pinigų yra“ triukas ar pažadas. Tai gana lėtas sprendimas su aiškiu mechanizmu paversti neaktyvų turtą aktyviais pinigais. Ir tai daroma gana „kietai“ – ne diskontuojant, bet, priešingai, prašant didesnės kainos nei rinka.

Ar viskas taip paprasta?

Kaip visada – ne visai. Toks kainos nustatymas kelia nemažai klausimų. Ar didesnė nei rinkos kaina neatbaidys dalies pirkėjų? Ar valstybė neparduos to, kas ilgainiui galėtų būti strategiškai svarbu? Ar procesas bus skaidrus?

„Sekundė“ žadėjo lengvus pinigus „iš oro“. Valstybė šiandien daro priešingai – bando pinigus pasiimti iš to, ką turi. Be pažadų, be triukų, be stebuklų. Ar tai veiks – priklausys, kaip visuomet, nuo detalių įgyvendinant. Bet pats principas vertas dėmesio: kartais sprendimų nereikia ieškoti toli, pakanka pasižiūrėti, kas guli po kojomis.

Komentaro autorius: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotasis partneris Edvinas Džulis