Kova prieš sintetines vaizdo klastotes: ar žmogaus veidas ir balsas turėtų būti ginami kaip autoriniai kūriniai?

Šiandien žmogaus veidas ar balsas – tai ne tik asmens tapatybės bruožai. Pažangios dirbtinio intelekto (DI) sistemos geba per kelias minutes atkurti ne tik išvaizdą ar balso tembrą, bet ir jo manieras, emocijas ar net mimikas. Taip gimsta sintetinės vaizdo klastotės arba vadinamieji „deepfake“ – itin tikroviški, bet suklastoti vaizdo ar garso įrašai. Jie gali būti naudojami tiek pramogai, tiek ir dezinformacijai skleisti. Turbūt daugelis jau esame matę netikrus Marko Zuckerbergo, Elono Musko ar net popiežiaus Pranciškaus vaizdo įrašus. 

Pavojus gali atrodyti nedidelis, kol tai nepaliečia asmeniškai. Tačiau įsivaizduokite, kad vieną dieną internete pamatote savo veidą – ne nuotraukoje, o vaizdo įraše – visiškai tikroviškai sakantį viešą kalbą, kurios iš tiesų niekada nesakėte. Šiuo metu apsiginti nuo tokio skaitmeninio „klonavimo“ teisinėmis priemonėmis būtų sudėtinga. 

Kodėl sudėtinga gintis nuo „deepfake“ turinio? 

Šiandien galiojantys įstatymai, žinoma, gina asmens teisę į atvaizdą, vardą, garbę ir orumą. Lyg ir būtų galimybių ginti šias neturtines teises teisme, tačiau pirmiausiai reikia žinoti, ką paduosite į teismą. Jeigu Jūsų tapatybę klastojantį turinį sugeneravo ir paskleidė konkretus egzistuojantis žmogus, o dar žinote ir jo gyvenamąją vietą – puiku. Kreipsitės į teismą, greičiausiai pasieksite, kad turinys būtų pašalintas, turėsite galimybę reikalauti ir žalos atlyginimo. Tačiau neturtinių teisių pažeidimo atvejais žalos atlyginimas, bent jau Lietuvoje, būtų tikrai kuklus – apie šią problematiką plačiau galite paskaityti čia.  

Tačiau, kai klastotės skleidėjas slepiasi po slapyvardžiu, tarkim „notyourbusiness999“, situacija tampa sudėtinga. Kaip sužinoti, kas yra turinio skleidėjas, juolab kur jis gyvena? Kreiptis į teismą tampa beveik neįmanoma. Visada turite galimybę kreiptis į interneto tarpininką (pvz., „Facebook“ ar „Instagram“) su prašymu pašalinti neteisėtą turinį, tačiau, asmeninių neturtinių teisių pažeidimo atvejais dar prireiks pačiam tarpininkui įrodyti savo tapatybę ir tai, kad Jūsų teisės buvo pažeistos. Tai užtruks. Tuo tarpu, jei klastotė jau paplito – jos plitimo sustabdyti gali ir nebepavykti. 

Naujas požiūris įstatymuose: autorių teisės į save? 

Turbūt niekas negalėtų paneigti, kad visi esame unikalūs – tiksliau, esame savo esybės originalas. Apie tai savo legendinėje dainoje „Born this way“ (liet. Toks gimiau) dainuoja ir Lady Gaga. Tad kai DI be leidimo atkuria jūsų atvaizdą, balsą, mimikas, kyla klausimas, ar tai negalėtų būti platesnio masto pažeidimas, pavyzdžiui – autorių teisių pažeidimas, kuriam teisės normos numato efektyvius apsaugos būdus.  

Danijoje neseniai pristatytas ir iškart plataus susidomėjimo sulaukęs įstatymo projektas, kuriuo žmogaus atvaizdas, balsas ir net elgsena galėtų būti ginami autorių teisių principu – tarsi tai būtų žmogaus „kūrinys“ autorių teisės prasme. Aišku, iškart kyla teisinių iššūkių: kas būtų laikomas tokių „kūrinių“ autoriumi – pats asmuo? Ar tai atitiktų ES teisėje įtvirtintą originalumo reikalavimą? 

Verta pastebėti, kad apsauga būtų taikoma ne pačioms asmens savybėms savaime, o toms savybėms, kurios yra imituojamos (klastojamos) konkrečiame DI sugeneruotame turinyje. Kadangi DI sugeneruotas turinys įprastai nėra saugomas autorių teisių, turime savotišką paradoksą – autorių teisių apsauga būtų suteikta asmeniui į tokį objektą, kurio jis nesukūrė, o dar daugiau – jį „sukūrė“ DI. Todėl konkrečiai „autorių teisių“ idėją reikėtų atmesti. 

 Kelias kovai su  klastotėmis – atsakomybe pasidalinti su platformomis 

Vertinant Danijos įstatyminę iniciatyvą per ES teisės prizmę, tikėtina, kad asmens bruožus sintetinėse vaizdo klastotėse gintų būtent autorių teisių įstatymai, tačiau tai visgi būtų naujas – sui generis – teisinis institutas, kuris išlaikytų balansą tarp bendrųjų neturtinių ir autorių teisių.  

Nors toks modelis ir kelia teisinių diskusijų, jis turi vieną svarbų pranašumą – suteikia galimybę greitai ir technologiškai efektyviai reaguoti į DI sukurtas klastotes, platinamas internete. Taip yra todėl, kad esant neteisėtam autorių teisių saugomo turinio naudojimui, teisės aktai numato gerokai platesnę interneto tarpininkų atsakomybę nei tuo atveju, kai pažeidžiamos asmens teisės į vardą ar atvaizdą. 

Tai reikštų, kad tam tikrais atvejais, tokios platformos kaip „Facebook“ ar „Instagram“, kur dažniausiai ir plinta DI klastotės, galėtų būti pripažintos pačios tiesiogiai padariusios pažeidimą ir turėtų prisiimti atsakomybę už pažeidimą nepaisant to, koks konkretus asmuo skleidė pažeidžiantį turinį. Tikėtina, kad tai stipriai paskatintų tokius interneto tarpininkus atsakingai imtis kovos su DI klastotėmis veiksmų, o nukentėjusiems asmenims – leistų efektyviau apsiginti ir siekti jau visai kitokios žalos (tiek formos, tiek dydžio prasme), priteisimo. Žinoma, akivaizdu, koks krūvis tokiu atveju tektų platformoms ir kyla natūralus klausimas, kaip joms pavyktų su tuo tvarkytis.  

Nors klausimų daug, aišku viena – skaitmeninėje erdvėje asmens tapatybė tampa ne tik asmeniniu, bet ir teisiniu iššūkiu. Todėl būtina, kad teisė gebėtų pasiūlyti veiksmingas ir šiuolaikinius iššūkius atitinkančias apsaugos priemones. Kol kas – tai tik pirmosios pastangos, tačiau taip greitai vystantis DI įrankiams ir žmonėms vis labiau įgundant jais naudotis, snausti, panašu, nebus, kada.