Siūlomoje Civilinio kodekso pataisoje dėl artimo ryšio pasigendama turinio

Neseniai LR Seimas pateikimo stadijoje pritarė dviejų konkuruojančių įstatymų projektų – Civilinės sąjungos įstatymo bei Civilinio kodekso papildymo 2.23(1) straipsniu įstatymo – tolesniam svarstymui komitetuose bei Seime. Civilinės partnerystės įstatymo projektas po registravimo buvo gan plačiai aptartas viešojoje erdvėje. Tuo tarpu Civilinio kodekso papildymo projektas dėl asmens teisės į artimą ryšį pripažinimo susilaukė mažiau dėmesio, nors šiuo projektu siūlomas įtvirtinti artimo ryšio institutas kelia daugiau klausimų dėl jo teisinės prasmės ir sukeliamų teisinių padarinių, nei pateikia atsakymų.

Ko siekiama Civilinio kodekso papildymu?

Pats įstatymo projektas yra itin lakoniškas ne tik apimtimi, bet ir teisiniu turiniu. Artimo ryšio sąvoka projekte aiškinama išimtinai emocinę būseną apibrėžiančiomis, o ne teisinėmis kategorijomis: kaip asmeninis santykis, kylantis iš tvaraus ir pasitikėjimu grįsto asmeninio socialinio ryšio. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog pateiktas apibrėžimas gali būti taikomas bet kurių asmenų, kuriuos faktiškai sieja „tvarus ir pasitikėjimu grįstas ryšys“, santykiams, projekto autoriai pabrėžia, jog vien faktinio emocinio ryšio neužtenka – teisines pasekmes jis sukeltų tik įstatymų numatytais atvejais. Kokie tai atvejai ir kokios tos teisinės pasekmės atsirastų – projekte net nenurodoma.

Projekte nurodoma, kad artimą ryšį savaime turi šeimos nariai, artimieji giminaičiai, taip pat preziumuojama, jog tokį ryšį turėtų asmenys, kuriuos sieja globos, rūpybos santykiai ar susitarimas dėl tarpusavio išlaikymo. Kitais atvejais asmenų turimas socialinis ryšys būtų pripažįstamas vėlgi tik  įstatymų nustatytais atvejais (nors nėra aišku, kokių).

Šioje vietoje kyla klausimas dėl siekiamo įtvirtinti teisinio reguliavimo praktinės reikšmės bei teisinių padarinių. Pačiame projekte numatytais atvejais – kalbant, pavyzdžiui, apie globos ar rūpybos santykius, sutuoktinių, tėvų ir vaikų ryšį – tokių asmenų tarpusavio teisės ir pareigos jau yra detaliai reglamentuojamos atskiroje Civilinio kodekso Šeimos knygoje, todėl artimo ryšio instituto įtvirtinimas yra perteklinis ir nesukuriantis jokio papildomo reguliavimo.

Tuo tarpu asmenų, vedančių bendrą gyvenimą nesudarius santuokos, kurių tarpusavio teisės ir pareigos šiuo metu apskritai nėra reglamentuojamos, atveju toks artimo ryšio instituto įtvirtinimas taip pat nesukels jokių teisių ir pareigų, kadangi joks kitas teisės aktas jų faktinio artimo ryšio nepripažįsta.

Juolab, jog, kaip minėta, projekto rengėjai taip ir nenurodo, kokias teisines pasekmes artimas ryšys bent teoriškai sukeltų, net jei būtų pripažintas.

Kartu su Civilinio kodekso pakeitimo projektu jo rengėjai taip pat nepateikė nei vieno papildomo (lydinčiojo) teisės akto pakeitimo projekto, todėl priėmus minėtą įstatymo projektą, jis taptų vien blanketine norma, o teisinio turinio neįgytų.

Santykius puoselėtų, bet teisinės naudos neduotų

Atskirai paminėtina ir projekto autorių siūloma artimo ryšio instituto vieta teisės aktų (šiuo atveju Civilinio kodekso) normų sistemoje. Kadangi artimas ryšys pagal prasmę yra emocinė būsena, kuri, projekto autorių siūlymu, savaime sieja šeimos narius ir artimuosius giminaičius, atrodytų natūralu šį institutą įtvirtinti Civilinio kodekso Šeimos knygoje, reglamentuojančioje tiek turtines, tiek neturtines šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, iš jų ir išimtinai emocines – tokias kaip vaikų ar sutuoktinio pareigą gerbti tėvus ar sutuoktinį. Vis dėlto, projekto rengėjai pasirinko institutą įtvirtinti Civilinio kodekso antrojoje – Asmenų – knygoje. Toks pasirinkimas yra abejotinas jau vien dėl to, jog kitos šios knygos normos apskritai nėra skirtos konkretų ir artimą santykį turinčių asmenų tarpusavio santykiams reglamentuoti, o nustato asmenų teisinį statusą, teises ir pareigas prieš neapibrėžtą asmenų ratą, t. y., visus kitus asmenis (pavyzdžiui, asmens veiksnumas, asmeninės neturtinės teisės į vardą, atvaizdą, garbę ir orumą, kūno neliečiamumą ir pan.).

Be to, nors projekto rengėjai nurodo, kad artimo ryšio reglamentavimas „prisidėtų prie santykių, kylančių iš brolybės, neparemtos vien artima giminyste ar santuoka, pripažinimu ir puoselėjimu“, siūlomame straipsnio projekte įtraukia nuostatą, numatančią, jog šeimos narius siejantis artimas ryšys vis dėlto yra „pirmesnis“ nei kitais pagrindais atsiradęs ryšys. Įstatymo projekte bei jį lydinčiuose dokumentuose nepaaiškinama ne tik, kas yra toks „pirmumas“, bet ir kokius teisinius padarinius jis galėtų nulemti. Lieka spėlioti, ar, pavyzdžiui, remiantis siūlomu reglamentavimu, artimas ryšys tarp šeimos narių galėtų nulemti pirmumą gauti informaciją apie asmenį iš medicinos įstaigų ar netgi pirmenybės teisę paveldėti prieš kitus asmenis, kuriuos sieja artimas ryšys.

Dar daugiau, pati siūlomo CK 2.23(1) str. 1 d. formuluotė, numatanti, jog „artimas ryšys yra būtent asmens santykis su kitu asmeniu, kylantis iš tvaraus ir pasitikėjimu grįsto asmeninio socialinio ryšio“, pati savaime paneigia artimo ryšio „pirmenybę“ giminystės ar „šeimos nario“ pagrindu (nes šeimos nariai ar giminaičiai gali ir neturėti artimo socialinio ryšio).

Galiausiai, vertinant svarstomą teisės akto projektą kyla klausimas, kokie asmenys būtų laikomi šeimos nariais? Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje šeimos narių apibrėžimai yra įtvirtinti ne viename teisės akte, dėl šeimos gyvenimo ne kartą yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šeimos sąvoka skirtinguose teisės aktuose ir teismų išaiškinimuose siejama tiek su asmenų santuoka, tiek su bendru gyvenimu, asmenų susitarimu tuoktis, giminyste, svainyste (sutuoktinio giminaičiai) ar netgi kitais papildomais kriterijais – pavyzdžiui, išlaikytiniai kartu su nuomininku išgyvenę ir tvarkę namų ūkį, gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais teismo tvarka.

Atsakymų į minėtus klausimus Civilinio kodekso 2.23(1) straipsnio projektas nepateikia, o priešingai –  sukelia dar daugiau teisinio neapibrėžtumo ir netikrumo: projektu yra ketinama ne tik teisinėmis priemonėmis susiaurinti ir teisiniame vakuume palikti faktiškai tarp asmenų egzistuojančius socialinius (emocinius) ryšius ir santykius, tačiau tai daroma dar ir labai neaiškiai bei skubotai, kartu neteikiant svarstyti lydimųjų teisės aktų pakeitimų projektų.