Tarptautinė sutartis: kai rizikos analizė atliekama tik „popieriuje“

Beveik visose tarptautinėse verslo sutartyse rasime dvi standartines sąlygas – susitarimą dėl taikytinos teisės ir susitarimą dėl kompetentingo teismo. Jų paminėjimas tekste sukuria saugumo jausmą – ginčo mechanizmas numatytas, teisinis aiškumas užtikrintas. Tačiau kilus verslo ginčams neretai paaiškėja, kad dalis rizikų neįvertina, dalis – įvertinta tik „popieriuje“. Sudarydamos tarptautines sutartis verslo įmonės turėtų prisiminti penkias dažniausias klaidas, kurios atneša realias finansines ir teisines pasekmes. 

Pasirinkimo laisvė – su apribojimais

ES teisė suteikia plačią autonomiją sutarties šalims pasirinkti tiek taikytiną teisę (choice of law), tiek kompetentingą teismą (choice of court), tačiau ji turi aiškias ribas. Ji negalioja arba yra ribojama tais atvejais, kai taikomos vartotojų ir darbuotojų apsaugos taisyklės, imperatyvios normos, sankcijų režimai ar išimtinės jurisdikcijos taisyklės (pavyzdžiui, dėl nekilnojamojo turto).

Vadinasi, net ir aiškiai sutartyje suformuluotas susitarimas dėl taikytinos teisės negarantuos, kad ginčo atveju nebus taikomos visai kitos valstybės taisyklės. Kaip ir  jurisdikcijos susitarimas nepanaikins išimtinės teismų kompetencijos. Todėl prieš pasirenkant konkrečią teisę ar teismą būtina įvertinti, ar sandoris nepatenka į specialų apsaugos režimą, ar nėra taikytinos imperatyvios normos, ar pasirinkimas neprieštaraus išimtinei jurisdikcijai, ar neturės įtakos sankcijų ar kitų reguliavimo reikalavimų taikymui.

Taikytina teisė nelygu kompetentingam teismui

Neretai manoma, kad sutartyje pasirinkus, pavyzdžiui, Vokietijos teisę, ginčas automatiškai bus sprendžiamas Vokietijoje. Tačiau taip nėra. Taikytiną teisę reglamentuoja ES „Roma I“ reglamentas, o jurisdikciją – „Briuselis I bis“.  Todėl visiškai įmanoma situacija, kai Lietuvos teismas, nagrinėdamas tarptautinį verslo ginčą, taikys Vokietijos teisę, tuo metu Vokietijos teismas nagrinės ginčą taikydamas kitos valstybės teisę.

Būtent dėl to susitarimas dėl taikytinos teisės ir susitarimas dėl kompetentingo teismo neturėtų būti vertinami kaip du formalūs sutarties punktai. Tai tarpusavyje susiję strateginiai sprendimai. Kai įmanoma, praktiškai saugiausia rinktis vienos valstybės teisę ir tos pačios valstybės teismus. Toks sprendimas paprastai sumažina proceso sudėtingumą, išlaidas, poreikį samdyti užsienio teisės ekspertus.

Priešingu atveju gali susiklostyti situacija, kai komerciškai patrauklus teisės pasirinkimas sukuria sudėtingą ir brangų ginčo nagrinėjimo modelį. Net ir tinkamai pasirinkta teisė nebūtinai reiškia efektyvų ginčo sprendimą, jei jurisdikcija neapgalvota.

Reikalavimai galiojančiam susitarimui dėl teismingumo

Susitarimas dėl kompetentingo teismo neturėtų būti formalus sutarties pabaigoje įrašytas sakinys. Teismo pasirinkimo sąlyga turi būti aiškiai ir tiksliai suformuluota. Abstraktūs ar dviprasmiški apibrėžimai, pavyzdžiui, teismingumo suteikimas „kompetentingiems teismas“ neįvardinant konkrečios valstybės teismų, gali tapti ginčo objektu. ES reglamentas „Briuselis I bis“ reikalauja, kad toks susitarimas būtų sudarytas raštu arba kita forma, kuri atitinka nustatytus įrodymo kriterijus.

Kilus ginčui turi būti aiškiai matyti, jog abi šalys susitarė ir aiškiai išreiškė savo valią dėl konkretaus teismo. Ginčo atveju ne mažiau svarbūs įrodymai, kad kita šalis iš tiesų sutiko su jurisdikcijos sąlyga. Tai ypač aktualu, kai naudojamos bendrosios sutarties sąlygos, elektroninės platformos ar standartiniai užsakymo patvirtinimai. Pavyzdžiui, susitarimas dėl teismingumo nebus laikomas sudarytas, jei kompetentingas teismas bus numatytas tik kitai šaliai išsiųstame užsakymo patvirtinime, tačiau iš tos šalies nebus gautas sutikimas su pasiūlytu kompetentingu teismu. Jei sutikimas nėra aiškus ar įrodomas, teismo pasirinkimas gali būti ginčijamas.

Be to, jurisdikcijos susitarimas negali prieštarauti išimtinės jurisdikcijos taisyklėms, pavyzdžiui, tais atvejais, kai ginčas susijęs su nekilnojamuoju turtu ar tam tikrais registruotinais klausimais. Šalių susitarimas neturi viršenybės prieš reglamente nustatytą teismų kompetenciją.

Galiausiai, silpnesnės šalies – vartotojo ar darbuotojo – atveju, jurisdikcijos susitarimai yra papildomai ribojami. Tokiose situacijose teismo pasirinkimas gali būti laikomas negaliojančiu arba taikomas tik tam tikromis sąlygomis.

Todėl teismo pasirinkimo sąlyga turėtų būti vertinama ne tik kaip derybų rezultatas, bet ir kaip teisinis sprendimas, kuris turi atitikti aiškius galiojimo kriterijus. Priešingu atveju ginčas gali būti nagrinėjamas visai kitoje jurisdikcijoje nei planuota, o tai reiškia papildomą finansinę ir procesinę rizikas.

Pasirinkta teisė neapima visų su sandoriu susijusių klausimų

„Roma I“ reglamentas leidžia šalims susitarti dėl taikytinos teisės sutarčiai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad šis reglamentas taikomas tik sutartiniams santykiams ir tik tiek, kiek konkretus klausimas patenka į jo reguliavimo sritį.

Taigi ne visi su sandoriu susiję klausimai laikomi „sutartiniais“ pagal „Roma I“ reglamentą. Tam tikri atstovavimo aspektai, bendrovių steigimo, veiklos ar dalyvių atsakomybės klausimai, taip pat ikisutartiniai santykiai nepatenka į šio reglamento taikymo ribas. Vadinasi, pasirinkta teisė galios tik tiems klausimams, kurie patenka į „Roma I“ reguliavimo sritį. Jei konkretus ginčo aspektas į ją nepatenka, taikytina teisė bus nustatoma pagal kitus kolizinius kriterijus.

Dėl to sudarant tarptautines sutartis svarbu įvertinti ne tik pagrindinę prievolę, bet ir visą sandorio kontekstą – ar visi galimi klausimai iš tiesų bus sprendžiami pagal pasirinktą teisę. Priešingu atveju dalis rizikos gali būti reguliuojama kita teise, nei buvo tikėtasi.

Nepakankamai įvertinamas sprendimo vykdymas

Praktikoje ginčo rezultato vertė priklauso ne tik nuo to, kurioje šalyje bus priimamas sprendimas, bet ir nuo to, ar jis bus realiai ir efektyviai įvykdytas. Taigi  šiuo atveju pirmas klausimas, į kurį turėtų atsakyti sutartį pasirašanti verslo įmonė – kurioje šalyje yra atsakovo turtas? Jei jis yra kitoje valstybėje nei sutartyje nurodytas pasirinktas teismas, gali tekti inicijuoti papildomas procedūras. Nors ES viduje sprendimų pripažinimas ir vykdymas yra supaprastintas, tai nereiškia, kad procesas visada bus greitas ar pigus.

Svarbu įvertinti ir kitus aspektus: ar pasirinktoje jurisdikcijoje galima greitai taikyti laikinąsias apsaugos priemones; kiek laiko užtrunka vykdymo procesas; kokie yra vykdymo kaštai ir procesinės rizikos; ar egzistuoja praktiniai barjerai, pavyzdžiui, sudėtingos administracinės procedūros.

Tarptautiniuose sandoriuose neretai susiklosto situacija, kai teisiškai palankus sprendimas tampa ekonomiškai ribotos vertės vien dėl to, kad jo įgyvendinimas yra sudėtingas, ilgas ar brangus. Į tai reikia atsižvelgti prieš pasirenkant jurisdikciją. Ginčas nesibaigia teismo sprendimu, jis baigiasi, kai sprendimas yra įvykdomas. Būtent šiame vykdymo etape ir paaiškėja, ar pasirinkta strategija buvo pagrįsta.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji partnerė Agnė Kisieliauskaitė