„The Tinder Swindler“: ką apie santykius patartų advokatas?

Pasaulį sudrebinęs „Netflix“ dokumentinis filmas „The Tinder Swindler“ pajudino kone pūliuojančią finansinių nusikaltimų problemą, kai pelnomasi iš patiklių, romantinių santykių pasiilgusių žmonių. Filmo siužetas sukasi apie vyrą, kuris fenomenaliais sukčiaus gebėjimais iš moterų išviliojo apie 10 milijonų eurų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad, žvelgiant plačiau, tokios istorijos nutinka ne tik moterims, o patirti nuostoliai kiekvienam skirtingai dideli.

Lietuvos policijos suvestinėse tikrai yra pasitaikę „The Tinder Swindler“ tipo istorijų, kurios bent jau mūsų šalyje baigiasi kur kas kuklesniais nuostoliais – aukos savo simpatijoms paima kelių tūkstančių eurų vertės greituosius kreditus ar namuose pasigenda brangių papuošalų, nepakankamai slėptų grynųjų. Ir tik tuomet, nukritus rožiniams akiniams, aukos skuba ieškoti teisininkų pagalbos.

Taigi, ką gali patari advokatas tiems, kurie įkliuvo į sukčių pinkles? Ko galima tikėtis iš teisėsaugos savo noru atidavus pinigus sukčiui? Ir kokius įrodymus reikėtų turėti, jei norite iš savo ex išsireikalauti pinigų?

Gera žinia ta, kad pinigų ar turto išviliojimas, pasinaudojant apgaule, ir neturint tikslo jų grąžinti – yra sukčiavimas, už kurį asmuo yra baudžiamas LR Baudžiamojo kodekso numatyta tvarka. Toks asmuo taip pat įpareigojamas grąžinti visus iš nukentėjusiųjų išviliotus pinigus.

Bene visais sukčiavimo atvejais sukčius vienija tai, kad patikimumo įspūdžiui sukurti naudojamasi įvairiais statuso ženklais – nuotraukose pozuojama su prabangiai atrodančiais laikrodžiais, vardiniais rūbais ar aukštos klasės automobiliais. Tai derinama su pagyromis sau, perdėtu dėmesiu bei komplimentais aukai, vėliau sugalvojant istoriją, kodėl staiga, nepaisant prabangaus gyvenimo būdo, prisireikia pinigų ir kaip jie greitai bus grąžinti išsprendus vieną ar kitą problemą. Auka yra drąsinama pasiimti kreditą, nes netrukus turtingasis simpatija užbaigs svarbų sandorį ir toliau tęsis judviejų idiliška draugystė.

Deja, bet net ir apgaule įtikinus pasiimti kreditus ir gautas lėšas pervedus sukčiui, pinigus kredito įstaigai vis tiek turės grąžinti auka. Jai tuo tarpu tenka kliautis teisėsaugos institucijų pagalba ir tikėtis, kad bent kiek sukčiaus turto bus išieškota ir jis bus grąžintas nukentėjusiems. Tačiau neretu atveju pervestomis lėšomis sukčiai pasinaudoja iškart, o įsigytą turtą išslapsto, taip apsunkindami galimybes jį surasti.

Nepavykus iš sukčiaus susigrąžinti išvilioto turto, o aukai neišgalint tokių skolų grąžinti, aukai keliamos bankroto bylos, kurios trunka ne vienerius metus, po kurių dalis skolų gali būti nurašoma. Tačiau sukčiaus asmens bankrotas nuo skolų grąžinimo niekada neišgelbės, nes bankrutuoti gali tik sąžiningi skolininkai.

Dalis asmenų Lietuvoje neišgalėdami grąžinti skolų renkasi „bankroto turizmą“ – bankrutuoja tose šalyse, kuriose tai vyksta greičiausiai ir paprasčiausiai. Bent jau iki „Brexit“ tokia bene populiariausia fizinio asmens bankroto jurisdikcija buvo Anglija.

Užsienyje keliamas diskusijos, ar pasimatymų platformos, tokios kaip „Tinder“, „Hinge“ ar „Match“ neturėtų prisiimti dalį atsakomybės už sukčiavimus, kurie įvyksta pasinaudojus šiomis platformomis. Ypatingai tais atvejais, kai platforma nepakankamai deda pastangų nustatyti asmens tikrąją tapatybę ar laiku nesiima veiksmų, paaiškėjus galimiems sukčiavimams per sukčių sukurtas platformos paskyras. Kilus „The Tinder Swindler“ skandalui, pasimatymų platforma „Tinder“ parengė gaires, kaip apsisaugoti nuo tokių sukčiavimų.

Tačiau ieškoti kaltų, jau išviliojus pinigus, gali būti per vėlu, todėl efektyviausia imtis prevencinių priemonių. Informacinių technologijų amžiuje IT saugumas yra kaip asmens higiena. Sukčiavimo per pažinčių ar kitas platformas požymiai gali būti nepakankamai atskleista asmens tapatybė – nepilnas asmens vardas, pavardė arba akivaizdu, kad naudojamas slapyvardis, neatskleista darbovietė, draugai, ar gyvenamoji vieta. Pažinčių portalai jau seniai tapo tarptautiniai, tad prevencija galėtų būti net ir vaizdo skambutis – siekiant įsitikinti, ar tikrai bendraujate su realiu žmogumi.

Patikimiausia apsauga nuo sukčiavimo yra bendri pažįstami, iš kurių galima būtų sužinoti kuo daugiau apie dėmesį patraukusį asmenį. Taip pat verta atidžiai įvertinti darbovietę, ar ji egzistuoja, ar nėra sukurta tik fiktyviai, ar yra pakankamai apie ją nepriklausomos informacijos, ar jos interneto svetainė atrodo pakankamai profesionaliai. Šiais laikais viešai prieinamose interneto svetainėse ir nemokamai galima sužinoti apie įmonės kreditingumą, ar įmonės skolinga SODRAI ar ji turi darbuotojų ir pan. Ir tokios informacijos paieška tetrunka kelias minutes.

Nereikėtų pasikliauti tik simpatijos „verslo“ ar darbovietės interneto tinklapiu – juk šiais laikais tokius galima sukurti per keletą valandų ir visiškai nemokamai. Google paieškoje nereikėtų panaršyti „giliau“, galbūt net paprašyti draugo ar draugės „užmesti akį“ į naujos simpatijos asmenybę. Kartais žvilgsnis iš šalies gali padėti suvaldyti bręstančią bėdą.

Mezgant santykius tiek internetu, tiek gyvai, reikia turėti omeny „raudonas korteles“, iš kurių pagrindinė – prašymas paskolinti sau kitam asmeniui pinigų ar kitą turtą. Dažniausiai tai daroma arba dramatiškais pasakojimais apie priešus ir susidorojimą, arba elementariomis aplinkybėmis apie neva užblokuotas sąskaitas ar pamesta bankines korteles. Tarsi sukuriamas netikėtumo, atsitiktinumo įspūdis su būtina dedamąja – turtingoji simpatija sumą netrukus grąžins, juk pinigai, anot nuotraukų, jam ranka pasiekiami. Įkyrus domėjimasis darbu, investavimu, pajamomis ar perdėti komplimentai – taip pat „raudonos kortelės“, iš kurių galima spręsti apie gresiantį sukčiavimo atvejį. Kaip bebūtų keista, istorijos rodo, kad pinigų prašymai prasideda jau po kelių savaičių. Toks periodas turėtų būti dar viena „raudona kortelė“.

Dažnai manoma, kad aukai apsiginti gali padėti įrodymai: nuotraukos, tam tikra sukčiaus asmeninė informacija (pvz. kontaktai), banko sąskaitų numeriai, susirašinėjimai, kitų aukų liudijimai ir kt. Jeigu jau nusprendėte skolinti pinigus, niekada to nedarykite grynaisiais. Nes vėliau neturėsite svarbių įrodymų, kad jie buvo paskolinti. Nors tai neprisidės prie romantiškos draugystės atmosferos, bet jeigu jau prašoma skolinti pinigų, kodėl nepaprašius (kol pinigai negrąžinti) palaikyti pas save kokį nors to žmogaus turtą, pvz., brangenybes, aukso dirbinius ar net automobilį? Tai suveiktų kaip tam tikras užstatas. Jeigu išsisukinėjama iš tokių prašymų, tai taip pat „raudona kortelė“.

Praktika rodo, kad susigrąžinti pinigus dažniau pavyksta, kai naiviai elgėsi tiek auka, tiek nepatyręs sukčius. Tačiau „The Tinder Swindler“ pademonstravo, kad romantinis sukčiavimas yra technologijų amžiaus verslo niša. Todėl kaip advokatas džiaugiuosi, kad filmas tapo puikia šviečiamąja priemone, o aukos nepabijojo apie tai prabilti viešai.