Tiekimo grandinės vėl trūkinėja. Ar verslas išmoko pamokas?
Nepaisant to, kad pasaulinėse tiekimo grandinėse matomas tam tikras pagerėjimas, ekspertų prognozės ateičiai verčia suklusti. Problemos su komponentų ir medžiagų įsigijimu ir pristatymu gali tik paaštrėti, o tai savo ruožtu trukdo verslams vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir daro neigiamą poveikį tolimesniems tiekimo grandinės etapams.
Verslai imasi įvairių priemonių pasiruošti galimiems nesklandumas. Prieš pandemiją ir šiuo metu vis dar plačiai versle naudojami Lean metodai, pavyzdžiui, Just-In-time (liet. – pačiu laiku) atsargų praktika yra peržiūrima įvertinant, ar ji nepalieka įmonės su nepakankamu kiekiu atsargų. Susiduriama su esamų tiekėjų likvidumo problemomis, nepakankamais atsargų rezervais – verslai ieško naujų tiekėjų/alternatyvų.
Peržiūrint verslo praktiką, nemažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į teisinius niuansus. Jei dėl įsipareigojimo neįvykdymo atsidurtumėte teisme, pirmiausiai teisėjai žiūrės į sudarytas sutartis. Itin svarbu, ką jos numato. Jei nenorima palikti visko bendram reguliavimui, reikia įvertinti sudarytų ar sudaromų sutarčių sąlygas, padėsiančias apsiginti įvykus blogiausiam scenarijui. Sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti, be kita ko, dėl atsakomybės ribojimo, sutarties sąlygų keitimo ar nutraukimo įvykus tam tikroms aplinkybėms bei priežasčių pateisinančių sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.
Be to, pastarųjų metų įvykiai (pvz. ekstremalios padėties įvedimas, sankcijos ir kt.) taip pat sukuria poreikį atkreipti dėmesį ir į bendrą reguliavimą ar teismų praktiką dėl tokių teisinių institutų kaip sutarties keitimas iš esmės pasikeitus aplinkybėms, nenugalima jėga ar valstybės veiksmai, o galiausiai ir sutarties nutraukimas.
Atsakomybės ribojimas sutartyje
Viena labiausiai paplitusių priemonių suvaldyti teisines rizikas yra atsakomybės sutartyje apribojimas. Pavyzdžiui, šalis galimus iš jos reikalauti nuostolius sutartyje apsibrėžia maksimalia suma ar procentu nuo sutarties kainos. Dažnai sutartyse atsakomybė ribojama tik tiesioginiais nuostoliais (taip siekiant užkirsti kelią ateityje iš šalies reikalauti ir netiesioginių nuostolių – negautų pajamų).
Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį, kad tokie atsakomybės ribojimai nebūtų taikomi tuo atveju, jei nuostoliai padaromi dėl šalies tyčios ar didelio neatsargumo. Taip pat draudžiama apriboti civilinę atsakomybę už sveikatos sužalojimus ar gyvybės atėmimą.
Sutarties keitimas dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių
Sutartyse šalys dažnai aptaria tvarką, kuomet sutarties sąlygos gali būti keičiamos, pvz. numato kainos indeksaciją/peržiūrėjimo galimybę ar kainą pririša prie savikainos, kuriai didėjant didėja ir sutarties kaina, maržos procentą paliekant nekintančiu. Šiuo metu itin aktualus klausimas yra sutarties (pvz. statybos rangos) kainos keitimas dėl infliacijos. Jei šalys sutartyje neaptaria kainos keitimo galimybės esant didelei infliacijai, jos įtaka gali būti pagrindas peržiūrėti sutarties kainą. Vis dėlto, ne bet kokia infliacija, o būtent neįprastai didelė galėtų būti pagrindas kainą keisti. Tai, infliacija yra neįprastai didelė ar ne, priklausys ir nuo sutarties sudarymo metu buvusios situacijos, t. y. ar neįprastai didelės infliacijos tikimybę buvo galima numatyti. Jei sutartis yra ilgo termino, natūralu, jog infliacijos įtaką sutarčiai numatyti yra sudėtingiau.
Kalbant bendrai, jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau, ji turi galimybę inicijuoti sutarties keitimą. Sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti.
Sutarties sąlygų keitimas įmanomas, kai situacija atitinka šias sąlygas: (i) iš esmės pasikeičia sutartinių prievolių pusiausvyra (t. y. iš esmės padidėja įvykdymo kaina; arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas); (ii) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos; (iii) tokių aplinkybių negalima buvo protingai numatyti sutarties sudarymo metu; (iv) šios aplinkybės tampa žinomos po sutarties sudarymo; (v) šių aplinkybių šalis negali kontroliuoti. Teismų praktikoje teigiama, jog siekiant pritaikyti šį instututą turi egzistuoti ekstraordinarios aplinkybės – bet kokios kitos aplinkybės nebūtų laikomos pagrindu sutartį keisti. Tai yra išimtinė priemonė, kurios prašanti šalis privalo įrodyti pagrindą sutarties pakeitimui.
Bet kuriuo atvjeu, kiekvienas atskira situacija turi būti nagrinėjama individualiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra pažymėjęs, kad finansinės būklės pablogėjimas dėl ekonominės krizės savaime nėra pagrindas keisti sutartį, tačiau ekonomikos krizė taip pat nepripažintina ir absoliučiu pagrindu, dėl ko reikalavimai pripažinti jos įtaką sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimui visais atvejais turėtų būti atmetami. LAT taip pat nurodo, kad juridinis asmuo savo veikloje prisiima tam tikrą riziką, įskaitant ir nuostolių atsiradimo tikimybę, o vien tai, kad sutarties sąlygos yra vienai šaliai nepalankios, savaime nereiškia, kad pažeidžiama sutartinių prievolių pusiausvyra.
Šalis, norinti pasiremti iš esmės pasikeitusiomis aplinkybėmis sutarčiai pakeisti, turi nedelsiant apie tai informuoti kitą šalį bei jai tenka pareiga įrodyti, kad sutarties šalių pusiausvyra iš esmės pasikeitė. Jeigu šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, šalis turi teisę kreiptis į teismą ir tik teismas gali pakeisti sutarties sąlygas arba sutartį nutraukti.
Nenugalima jėga (force majeure)
Žymiojoje LAT byloje, kur ginčas kilo tarp nuomininko ir nuomotojo, teismas pateikė reikšmingų išaiškinimų dėl pandemijos kaip priežasties, pateisinančios įsipareigojimų nevykdymą. Kasacinis teismas, be kita ko, nurodė, jog pandemija savaime negali būti pretekstu išvengti sutartinių įsipareigojimų, todėl kiekvieną situaciją reikia vertinti individualiai. Vis dėlto, LAT pripažino, jog nenugalimos jėgos aplinkybe galima remtis ne tik tuomet, kai siekiama pateisinti sutarties nevykdymą, bet ir tuo atveju, kai vienai iš šalių sutartis netenka ekonominės prasmės. Savaime nenugalima jėga nesuteikia teisės nutraukti sutartį, nebent tokia teisė įtvirtinta sutartyje. Šiuo atveju šalys turi dėti pastangas ir inicijuoti derybas dėl sutarties keitimo ir (ar) nutraukimo.
Bendrąja prasme kalbant apie nenugalimą jėgą – šalis yra atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad prievolė neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių (i) nebuvo galima numatyti; (ii) šalis nebuvo prisiėmusi jų kilimo rizikos; (iii) šalis šių aplinkybių negalėjo kontroliuoti; (iv) šalis objektyviai negali įvykdyti prievolės. Nebus laikoma, kad šalis neįvykdė sutarties dėl nenugalimos jėgos, jeigu: (i) rinkoje nėra reikiamų prekių; (ii) šalis neturi finansinių išteklių; (iii) šalies kontrahentai pažeidžia prievoles jos atžvilgiu. Analizuojant Lietuvos teismų praktiką nenugalimos jėgos kontekste matyti, kad teismai nenugalimą jėga aiškina itin siauriai ir griežtai dėl ko didžiojoje dalyje bylų teismai šalių nurodytų aplinkybių nelaikė nenugalima jėga.
Siekiant pasiremti force majeure sąlyga, privalu apie tai raštu pranešti kitai šaliai. Taip pat gali būti kreipiamasi į Prekybos, pramonės ir amatų rūmus dėl pažymos apie nenugalimos jėgos aplinkybes išdavimo. Tačiau šios pažymos nereikėtų suabsoliutinti – kaip yra nurodęs LAT, tokia pažyma savaime materialinių teisinių padarinių nesukuria ir ji bus vertinama kaip įrodymas civilinėje byloje. Kas reiškia, kad joje pateiktas aplinkybių vertinimas gali būti paneigtas.
Valstybės veiksmai
Valstybės veiksmai – tai privalomi ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti. Prievolės neįvykdymas dėl valstybės veiksmų gali būti pateisinamas tuo atveju, jei (i) yra priimti valstybės institucijų veiksmai (aktai); (ii) veiksmai (aktai) turi būti numatyti ir privalomi asmeniui; (iii) šių veiksmų (aktų) nėra galimybės apskųsti; (iv) dėl jų tampa neįmanoma įvykdyti įsipareigojimų.
Siekiant pasiremti valstybės veiksmais kaip pagrindu nevykdyti prievolių, būtina apie tai nedelsiant pranešti kitai šaliai bei pagrįsti ir įrodyti, kad aukščiau aptartos sąlygos egzistuoja.
Sutarties nutraukimas
Sutartis gali būti nutraukiama pačioje sutartyje ar įstatyme numatytais pagrindais arba šalių susitarimu, kurio forma turi būti analogiška kaip ir pačios sutarties. Vienai iš sutarties šalių nevykdant ir (ar) pažeidžiant sutartį, aktualiu tampa vienašalio sutarties nutraukimo, kaip ultima ratio priemonės panaudojimo, klausimas.
Tuo atveju, jei nutraukimo pagrindai sutartyje neaptarti ir (ar) šalis sutartį pageidauja nutraukti kitais pagrindais – vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį galima tik esant esminiam sutarties pažeidimui arba jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir prieš tai nustačius papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti. Kitais atvejais, kai pažeidimas nėra esminis, sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka, nebent įstatymas numato kitaip (pavyzdžiui, specifinių sutarčių – kaip antai paslaugų teikimo sutarčių – atveju).
Vertinant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, teismų praktika pateikia kriterijus: (i) vertinami du prievolės vykdymai: pažeistasis ir faktiškai atliktas; (ii) sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, analizuojama, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievole praradimą; (iii) sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia; (iv) sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti; (v) vertinama, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.
LAT nurodo, kad sutarties nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turi reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo.
