Vadovų asmeninė atsakomybė konkurencijos kontekste: „Irdaivos“ ir PST atvejis

Šių metų vasario 17 d. LVAT nutartimi buvo išspręstas buvusių AB „Panevėžio statybos trestas“ ir UAB „Irdaiva“ vadovų asmeninės atsakomybės už įmonių padarytą Konkurencijos įstatymo (KĮ) pažeidimą klausimas. Siekiant išvengti abejonių dėl komentarų objektyvumo, iš karto deklaruoju, kad esu atstovavęs vieną iš įmonių konkurencijos pažeidimo byloje, tačiau šioje byloje dėl vadovo asmeninės atsakomybės nedalyvavau.

Kita vertus, šią nutartį noriu pakomentuoti ne konkrečios bylos aplinkybių kontekste, bet kaip teisinei praktikai įdomų/aktualų precedentą. Skirtingai nuo daugelio ankstesnių asmeninės vadovų atsakomybės taikymo atvejų, šioje byloje nubausti buvo pakankamai didelių, tam tikrą korporatyvinę struktūrą (bei atsakomybės delegavimą) turinčių įmonių vadovai. Iš patirties žinome, jog didelėse organizacijose vadovas objektyviai negali įvertinti ir kontroliuoti visų įmonės veiklos aspektų, net jeigu jis ir „deda“ savo parašą. Dėl to, šios nutarties kontekste kyla fundamentalūs klausimai – ar įmonės nubaudimas už konkurencijos pažeidimą automatiškai suponuoja ir vadovo atsakomybę? Koks elgesio standartas yra taikomas vadovui ir ką tai reiškia?

Užbėgdamas į priekį pasakysiu, jog mano vertinimu nutartis nevienareikšmė – kai kuriuos teismo pozicijos aspektus sveikinu, su kai kuriais – nesutinku, o kai kur man pritrūko tesimo argumentacijos aiškumo.

Pagal KĮ, vadovo atsakomybė kyla už „prisidėjimą“ prie tam tikro konkurencijos teisės pažeidimo (antikonkurencinio konkurentų susitarimo arba piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi). Prisidėjimas gali būti tiesioginis arba netiesioginis. Teismai konstatavo, jog vienas iš vadovų prie pažeidimo prisidėjo tiesiogiai, nes pasirašė konkurencijos taisykles pažeidžiančias sutartis. Antrasis vadovas, teismo vertinimu, prie pažeidimo prisidėjo netiesiogiai – nors pats sutarčių nepasirašinėjo ir (kaip teigiama) apie tas sutartis nežinojo, tačiau teismas vadovo nežinojimą apie tai, kad įmonė kartu su konkurentu jungtinės veiklos pagrindais dalyvauja 29 viešuosiuose pirkimuose įvertino kaip aplaidumą.

Sutinku su teismo nutarties 22-24 pastraipose pateikiama pozicija, jog siekiant įvertinti vadovo atsakomybę, reikia analizuoti, ar įmonės vadovo elgesys atitinka jam keliamą standartą. Tokią teismo argumentaciją vertinu kaip patvirtinančią, jog vien tos aplinkybės, kad įmonė yra baudžiama už konkurencijos teisės pažeidimą, nepakanka vadovo asmeninei atsakomybei pagrįsti. T. y., norint bausti vadovą, reikia įvertinti, ar yra jo „asmeninis indėlis“ į situaciją. Šią išvadą pagrindžia ir ta aplinkybė, jog KĮ numato atskirą vadovo patraukimo atsakomybėn procedūrą, kuri inicijuojama tik po to, kai įsigalioja nutarimas konstatuojantis įmonės padarytą pažeidimą.

Problema, kurią įžvelgiu šioje nutartyje, yra susijusi su tuo, jog teismas nutartyje plačiau nepaaiškina, koks yra vadovui keliamas elgesio standartas arba tiksliau, ką jis reiškė konkrečios situacijos kontekste. Skaitant LVAT argumentus santykyje su pirmosios instancijos teismo pozicija galima suprasti, jog teismų vertinimu vadovas turi pareigą užtikrinti, kad įmonių sudaromi susitarimai nepažeistų konkurencijos teisės reikalavimų. Atitinkamai, vienos iš įmonių vadovas šią pareigą pažeidė pasirašydamas 17 jungtinės veiklos sutarčių, o kitas vadovas šią pareigą pažeidė dėl to, jog sutarčių pasirašymą delegavo darbuotojui, kuris nebuvo tiek kompetentingas, kad pastebėtų konkurencijos pažeidimo riziką.

Mano vertinimu, toks vadovo atsakomybės (prisidėjimo prie pažeidimo) pagrindimo būdas nelabai paaiškina, kur vadovas suklydo. Tiksliau, formaliai toks paaiškinimas yra – suklydo, nes įmonės vardu buvo sudarytos konkurenciją ribojančios sutartys. Tačiau toks paaiškinimas nėra pakankamas atsižvelgiant į tai, jog ir paties teismo nuomone reikia vertinti būtent vadovo veiksmus.

Pirmiausia reiktų pradėti nuo to, jog ne visi konkurencijos teisės pažeidimai yra aiškūs ir akivaizdūs. Tokie pažeidimai kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, apskritai gali būti susiję su poreikiu atlikti gilią ekonominę analizę. Kai kurių galimų pažeidimų atveju taip pat nėra aiškaus teisinio standarto leidžiančio aiškiai atskirti teisėtą elgesį nuo neteisėto (pvz., kas yra nesąžininga ar per didelė kaina?).

Galbūt konkurentų sudarytų susitarimų vertinimas yra kiek paprastesnis, jei susitarimu yra siekiama riboti konkurenciją. Tokiu atveju poveikis konkurencijai nėra vertinamas. Tačiau net ir tokie atvejai neretai yra gana kontraversiški (galime prisiminti vadinamąją „E-Turo“ bylą).

Kitaip tariant, net ir „normalios kvalifikacijos“ teisininkas pasižiūrėjęs į sutartį nebūtinai joje įžvelgs problemą, ką jau besakyti apie didelės įmonės vadovą, kuris tikėtina netgi nėra teisininkas (ir nebūtinai visais atvejais skaito ir turi skaityti tai, ką pasirašo).

Dėl to, mano nuomone, tai, jog pats įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo pasirašė sutartis, kurios vėliau buvo įvertintos kaip ribojančios konkurenciją, savaime dar nesuponuoja, jog jis tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo prie pažeidimo. Vėlgi, galbūt tokia mano išvada būtų neteisinga šios konkrečios bylos kontekste, jeigu LVAT būtų, pavyzdžiui, padaręs išvadą, kad konkurencijos taisyklių pažeidimas buvo tiek akivaizdus, kad bet kuris vadovas vien sužinojęs apie numatomo įmonės bendradarbiavimo faktą su konkurentu turėjo sureaguoti tam tikru būdu. Tačiau teismo nutartyje tokio argumento aš neįskaitau.

Ką aš tuo noriu pasakyti? Mano nuomone, vadovas galėtų būti traukiamas atsakomybėn, jeigu jis nepadaro kažko, ką rūpestingas vadovas atitinkamoje situacijoje padarytų arba turėtų padaryti. Kadangi konkurencijos pažeidimo situacijos praktikoje būna labai įvairios, turbūt nėra vieno universalaus elgesio standarto.

Pavyzdžiui, jeigu turime situaciją, kai, konkuruojančių įmonių vadovai slapta derina viešojo pirkimo rezultatus, tokiu atveju šis jų elgesys (susitikimai, kainų aptarimas ir pan.) ir sudaro tiek įmonėms, tiek vadovams inkriminuojamos atsakomybės faktinį pagrindą. Tokioje situacijoje galima teigti, jog vadovas privalo išmanyti pagrindines (elementarias) konkurencijos taisykles ir, kad atlikdamas atitinkamus veiksmus vadovas prisidėjo prie pažeidimo tiesiogiai. Kita vertus, tais atvejais, kai sutarties pobūdžio įvertinimas reikalauja gilesnės analizės ar kvalifikuoto (teisinio-ekonominio) vertinimo, vadovo atsakomybė galėtų būti siejama su tinkamos pažeidimo prevencijos sistemos nebuvimu. Kitaip tariant, tokiose situacijose teismas turėtų vertinti, ar įmonėje buvo įdiegta efektyvi pažeidimų prevencijos sistema, ir, jei taip, kodėl ji nesuveikė. Tokia mano interpretacija yra grindžiama natūraliu vertinimu, jog (a) įmonės veiksmų atitikimo KĮ vertinimas reikalauja specialių žinių ir dažnu atveju gilios analizės, o (b) įmonės vadovas nėra ir neturi būti konkurencijos teisės specialistas. Daugeliu atveju jis objektyviai negalėtų įvertinti sutarties teisėtumo konkurencijos teisės požiūriu. Tačiau kaip vadovas jis gali įdiegti tam tikrą sistemą, kuri minimizuotų tokių pažeidimų padarymo riziką.

Vėlgi, šie mano pamąstymai suponuoja klausimą, ar gali būti tokia situacija, jog įmonė pažeidžia KĮ, tačiau vadovas nėra kaltas? Aš laikyčiausi pozicijos, jog tokia situacija yra galima, jeigu pripažintume, jog net ir pati efektyviausia prevencijos sistema nebūtinai visada suveikia. Priešingu atveju tektų pripažinti, jog vadovui tenka atsakomybė ir už tas aplinkybes, kurių jis nekontroliuoja ir negali kontroliuoti.

Grįžtant prie aptariamos LVAT nutarties, įdomi pasirodė ir teismų argumentacija ginčo dalyje dėl sankcijos dydžio. Mano supratimu, teismai, vadovams paskirtų bausmių dydį (vienam paskirta maksimali, kitam beveik maksimali bausmė), susiejo su įmonei paskirtos bausmės dydžiu, t. y. teismai atsižvelgė į tai, kad įmonėms buvo skirtos maksimalios bausmės, kas suponuoja didelį pažeidimo pavojingumą.

Man tokia teismo pozicija pasirodė abejotina dėl trijų priežasčių. Pirma, skiriant baudą įmonei, pažeidimo pavojingumas yra tik vienas iš bausmės dydį apsprendžiančių „komponentų“. Greta pažeidimo pavojingumo baudos dydžiui įtakos turi ir, pavyzdžiui, pažeidimo trukmė. Atitinkamai, vien tai, kad įmonei paskirta bauda sudarė „maksimumą“, t.y. 10 proc. jos metinių pajamų, savaime vargu ar ką gali pasakyti apie paties vadovo pažeidimo sunkumą. Antra, vėlgi, tokia teismo argumentacija sutapatina įmonės ir vadovo atsakomybę. Tačiau įmonės ir vadovo atsakomybė (bent jau mano supratimu) turėtų būti vertinamos pagal skirtingus kriterijus. Vadovas gali prie pažeidimo prisidėti ir tyčia, ir neatsargiai, to tarpu įmonės atsakomybės kontekste kaltės formos klausimas nėra aktualus. Todėl vien tai, kad įmonei skiriama maksimali bausmė, savaime nebūtinai reiškia, jog maksimali bausmė turi būti skiriama ir vadovui. Trečia, galima pastebėti ir tai, jog Konkurencijos tarybos praktikoje visi arba beveik visi institucijos ištiriami KĮ 5 str. pažeidimai yra kvalifikuojami kaip „sunkūs“, dėl ko vadovo atsakomybės „pririšimas“ prie įmonės atsakomybės automatiškai sumažina prielaidas vadovų atsakomybės diferencijavimui.

Aš taip pat pasigedau aiškaus paaiškinimo ir dėl to, kodėl abiem pažeidime dalyvavusių įmonių vadovams buvo paskirtos skirtingos sankcijos – maksimali sankciją vienam vadovui ir šiek tiek mažesnė sankcija kitam vadovui. Vėlgi, formalus argumentas matyt būtų toks, jog vienas vadovas prie pažeidimo prisidėjo tiesiogiai, o kitas (šiek tiek mažesnę sankciją gavęs vadovas) – netiesiogiai. Tačiau, turint omenyje, kad (tikėtina) nei vienas, nei kitas vadovas nėra konkurencijos teisės ekspertas, aš nelabai matau skirtumo tarp situacijos, kai vadovas pats padeda parašą ant sutarties, ir situacijos, kai sutartį pasirašo vadovo įgaliotas asmuo.

Kita vertus, sprendimas skirti maksimalią (arba artimą maksimaliai) sankciją šioje byloje mane stebina kaip praktiką ir dėl to, jog šių konkrečių vadovų prisidėjimas prie pažeidimo (kad ir koks jis būtų) nėra pats sunkiausias dalyvavimo pažeidime arba prisidėjimo prie pažeidimo atvejis/pavyzdys. Konkurencijos taryba savo praktikoje neretai tiria bylas, kur įmonių vadovai ne šiaip pasirašo sutartis, bet ir patys suorganizuoją visą „kartelį“ suprasdami, kad tai yra neteisėta. Kitaip tariant, prie pažeidimo prisideda veikdami tyčia. Šioje LVAT nutartyje nagrinėtoje byloje vargu ar būtų galima įžvelgti tyčios elementą. Taip teigiu todėl, kad įmonių bendradarbiavimas buvo viešas, o jeigu būtų veikiama tyčia, tai įmonės neviešintų savo bendradarbiavimo. Kitaip tariant, netgi jeigu lygintume praktikoje ištiriamus KĮ pažeidimus viešųjų pirkimų ar horizontalaus bendradarbiavimo srityje, nesunkiai galima pamatyti, jog panašiai arba analogiškai kvalifikuojami atvejai gerokai skiriasi. Kalbant neteisiniais terminais, vienais atvejais galima įžvelgti akivaizdų „piktybiškumą“, kai įmonių vadovai, suprasdami, jog veikia neteisėtai, organizuoja konkursų pasidalinimo „schemas“, kitais atvejais galima įžvelgti klaidą, kai įmonėms susitarimus sudaro suklydusios dėl situacijos teisinio kvalifikavimo arba apskritai neatlikusios tokio vertinimo. Galbūt toks situacijų „skirtumas“ neturi teisinės reikšmės kai yra sprendžiamas įmonių atsakomybės klausimas, tačiau nematau priežasčių, kodėl į tai neturėtų būti atsižvelgiama tada, kai sprendžiamas dėl fizinio asmens – vadovo – atsakomybės.

Dėl to, man atrodo, jog maksimalių sankcijų skyrimas šioje byloje suniveliuoja situacijas, kai vadovai kažko nepadaro (pvz., neįdiegia reikiamo prevencijos sistemos) su situacijomis, kai vadovai tyčia ir sąmoningai eina į konkurencijos teisės pažeidimą.

Apibendrinant, ši LVAT nutartis man sukelia nemažai minčių. Neginčiju vadovo atsakomybės instituto tikslingumo. Tačiau būdamas praktiku aš matau, jog įmonės neretai susiduria su tokiomis situacijomis, kur susitarimo ar vienašalių veiksmų vertinimas nėra toks vienareikšmis ar paprastas. Lygiai taip pat, tenka matyti, jog ir konkurencijos teisės pažeidimai, kuriuos Konkurencijos taryba kvalifikuoja kaip sunkius ir „apdovanoja“ maksimaliomis sankcijomis, yra gana įvairūs. Dėl to aš pasisakyčiau už tai, kad sankcijos vadovams būtų siejamos ne su įmonės veiksmais ar įmonei paskirta sankcija, bet su paties vadovo veiksmais ar neveikimu, įvardinant konkretų elgesio standartą, kurioje buvo tikimasi iš vadovo konkrečioje situacijoje, bei atsižvelgiant į jo kaip fizinio asmens kaltės formą. Priešingu atveju KĮ įtvirtinta atskira vadovo patraukimo atsakomybėn procedūra praranda savo prasmę.