Valiūnas: per mūsų rankas perėjo daugiau nei pusė visų didžiųjų užsienio investuotojų

Teisininkas Rolandas Valiūnas šiandien turi dvi svajones: kad jam nebereikėtų važiuoti į verslo keliones ir kad niekas nebeskambintų. „Čia yra pavyzdys, kad bijotum, ko nori, nes gali išsipildyti“, – pastebi jis.

1992 metais, kai R. Valiūnas su partneriais atidarė advokatų kontorą, kuri šiandien vadinasi „Ellex Valiūnas“, jo svajonės buvo visiška priešingybė.

„Turėjau dvi svajones. Pirma, kad kuris nors klientas pakviestų į komandiruotę užsienyje, pavyzdžiui, į Londoną. Antra svajonė – kad padovanotų mobilųjį telefoną ir galėtų su manimi bet kada susisiekti“, – interviu LRT.lt prisiminė jis.

LRT.lt straipsnių ciklas „Verslo lyderiai“ – tai išskirtiniai pokalbiai su įtakingiausiais, įžymiausiais ir įdomiausiais Lietuvos verslo pasaulio atstovais. Ekonomiką kuriančios asmenybės juose atskleidžia savo darbo užkulisius, požiūrį į gyvenimą ir verslo filosofiją.

R. Valiūnas pokalbio metu apžvelgė trejus Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius, kaip keitėsi jo klientai ir šalies visuomenė.

„Daugybė dalykų versle ir politikoje buvo daromi taip, kad šiandien žmonės net ir baisiausiame sapne nesusapnuotų“, – pasakojo jis.

Pašnekovas taip pat atskleidė planus kitais metais „Ellex Valiūnas“ suteikti juridinį statusą – įsteigti advokatų profesinę bendriją.

– Interviu ciklu „Verslo lyderiai“ stengiamės iš arčiau susipažinti su žinomais Lietuvos verslo pasaulio vardais. Su kuo man asocijuojasi Rolandas Valiūnas? Tai – raktažodžiai „investuotojai“, „kapitalas“, „laisva rinka“, „maži mokesčiai“. Žmogų taip pat galima pažinti per jo santykį su aplinkiniu pasauliu. Labai įdomu, kaip jaučiatės, kai Vyriausybės vairą perima profsąjungietė Inga Ruginienė?

– Laukiu, kas bus, tikrai neturiu išankstinės pozicijos, kad bus blogai. Ponia Ruginienė buvo profsąjungų vadovė ir ji dirbo savo darbą kaip profsąjungų vadovė. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ji elgsis kaip profsąjungų vadovė būdama Lietuvos premjere. Nes pozicija vis dėlto gerokai skiriasi.Aš šiandien nuoširdžiai galvoju, kad gali būti visaip. Taip, gali būti to „perdėto“ rūpinimosi socialiniu teisingumu. Socialinis teisingumas yra labai svarbu, tačiau iš patirties žinau, kad kai teisingumu labai rūpiniesi, dažnai socialinį teisingumą sumažini, o ne padidini. Kartais priemonės būna visiškai netinkamos tam. Lygiai taip pat manau, kad galime pamatyti puikių sprendimų. Palaukime ir pamatysime.

– Kairiajai Vyriausybei būnant valdžioje jūs labai aršiai pasisakėte mokesčių klausimu – prieš.

– Tarp politikų ir valdininkų yra nemažai išmintingų žmonių. Lygiai kaip ir versle. Vis tik yra ir mažiau išmintingų ir net tokių, kurių ten neturėtų būti. Tačiau kalbėkime apie tuos išmintinguosius – kurie siekia tų pačių tikslų kaip ir mes. Visi norime, kad Lietuvoje gyventi būtų geriau. Visai nesvarbu – turi pinigų daugiau ar mažiau – nori, kad žmonės aplink gyventų gerai, nes tada ir pats jautiesi ir saugiau, ir komfortiškiau. Mes negyvename rezervatuose. Kaip šiandien pamenu savo 1996 metų įspūdžius iš Naujojo Delio. Ten skurdo buvo (ir, matyt, vis dar yra) tiek daug, jog tau reikia gero viešbučio vien tam, kad turėtum kur grįžti pailsėti nuo neigiamų įspūdžių. Vilnius ir visa Lietuva tikrai nėra tokie. Manau, norime tų pačių dalykų, bet skirtingai suprantame priemones, kurios ten veda. Man tie žodžiai „kapitalas“, „maži mokesčiai“ – nėra joks tikslas. Man tie žodžiai yra priemonės pasiekti tikslą. Būtent graži ir geriausia vieta gyventi: Lietuva ir Vilnius (sunkiai save įsivaizduoju gyvenantį kur nors kitur, nes net ir oras man čia pats geriausiais).

Mano supratimu, reforma, kuria politikai siekė socialinio teisingumo ir lygybės (šalia gynybos pramonės plėtros) duos priešingą rezultatą. Ji nepadidins pinigų biudžete (išskyrus gal pirmais ir antrais metais). Reforma jį sumažins, o dėl to bus mažiau pinigų mokytojų atlyginimams, keliams ir kitiems mūsų poreikiams. Taip įvyks dėl to, kad mes bloginame investicinę aplinką Lietuvoje, kuri, palyginus su kitomis Europos valstybėmis, geopolitine prasme yra ir taip sudėtinga. Sunku sugalvoti ką nors tokio konstruktyvaus, ką galime pateikti užsienio investuotojams – dėl ko Lietuva yra geresnė vieta investuoti už Čekiją, Slovakiją, Lenkiją ir t. t.

Juk neturime didelės vidinės rinkos, gal niekada nebuvome, bet dabar tikrai nebesame tranzito šalis Rytų ir Vakarų ar Šiaurės ir Pietų, neturime geriausios pasaulyje viešosios sistemos, neturime geriausios pasaulyje švietimo sistemos. Kodėl tada mes tokie sėkmingi? Kodėl mūsų atlyginimai ir pensijos per pastaruosius penkerius metus kilo sparčiausiai Europos Sąjungoje? Kodėl Latvijoje ir Estijoje bendrasis vidaus produktas (BVP) šiuo metu krenta, o Lietuvoje auga bene greičiausiai ES?

Randu tik vieną atsakymą: mes vis dar alkani. Tas alkis mano apgailestavimui pastaruoju metu mažėja ir mane tai labai gąsdina, bet mes vis dar alkani ir užsienio partneriai tai mato. Alkani žmonės sugeba padaryti daugiau, jie nori pasiekti daugiau, dėl to turime tokią sėkmingą situaciją. Tačiau net ir alkaniems žmonėms blogi sprendimai gali užkirsti kelią. Sėkmingi žmonės nori pasiekti rezultatą ir jei mato, kad to negali padaryti čia, tada tai darys kitur.

Turime šimtus Lietuvos verslininkų, žiemas leidžiančių Ispanijoje ir kitose šalyse. Jų mobilumas yra didžiulis. Jie gali pasirinkti daugybę kitų vietų. Lygiai taip pat užsienio įmonės. Klausimas – o kodėl jos turėtų ateiti čia? Be lietuvių alkio nesugalvoju jokio kito dalyko.

Lenkijoje yra didelė rinka, gali susirasti darbuotojų, šalia Vokietija. Lietuvoje to nerasi. Todėl kiekvienas blogas sprendimas mūsų situaciją dar apsunkina. Tuo metu investicijų kiekis visame pasaulyje per pastaruosius dvejus metus buvo be galo mažas. Pavyzdžiui, pagalvokite, ar ateina pas mus naujų paslaugų centrų? Ar vis dar turime tą finansinių technologijų bendrovių skaičių, norinčių steigtis Lietuvoje? Ar ateina plyno lauko investicijos? Manau, nelabai ką rasite. Taip, yra plėtros pavyzdžių, bet muitų karas gali privesti prie didžiulių pokyčių, nes dalis amerikietiškos kilmės arba į JAV daug eksportuojančių įmonių dėl to gali tiesiog būti priverstos perkelti gamybą į Ameriką.

Dėl to kiekvienas neteisingas politinis sprendimas, kuris blogina aplinką Lietuvoje, mums turi pasekmes. Būtent dėl to mes garsiai ir kalbėjome apie tai, kad iš gero gyvenimo nereikia daryti tokių pokyčių, nes jie gali pakeisti gerą gyvenimą į blogesnį.

Tos Vyriausybės, kuri pasiūlė šiuos sprendimus, jau praktiškai nebėra. Kita Vyriausybė gyvens su jų rezultatais. Kokie jie bus – niekas negali apskaičiuoti, nes Lietuva yra tokia maža šalis, kad vienas didelis investuotojas gali BVP augimą pakeisti labai smarkiai. Kaip mes sužinosime, ar jis ateis, ar ne?

Mums labiausiai reikia aukštųjų technologijų (informacinių, dirbtinio intelekto, biologinių) investicijų. Šios sritys paremtos talentais, gerai apmokamais darbuotojais. Jei progresiniu tarifu apmokestiname daug uždirbančius žmones, tada sprendimų priėmėjams yra kitų pasirinkimų pasaulyje.

– Grįžkime šiek tiek į praeitį. 1990 metų kovo 11 d. – Lietuva atkuria nepriklausomybę, jums – 25 metai. Ką tuo metu veikėte? Kokie tai buvo laikai?

– Buvo praėję metai, kai baigiau Vilniaus universitetą ir dirbau advokatu Vilniaus pirmojoje juridinėje kontoroje Odminių gatvėje. Kadangi buvo tik pirmosios verslo Lietuvoje užuomazgos, daugiausia dirbau su baudžiamosiomis bylomis, atstovaudavau sutuoktiniams ginčuose skyrybų atveju ir pan.

1991–1992 metais matėsi pokyčiai, atsirado užsienio investuotojai. Su kolegomis pradėjome diskutuoti, galbūt galime kai ką daryti šiek tiek kitaip. Turėjome du didžiulius privalumus, lyginant su vyresniais ir daug labiau patyrusiais kolegomis: anglų kalba ir tai, kad neturėjome, ko prarasti. Jie jau turėjo savo praktiką, didžiulę patirtį, savo klientus ir t. t., o mes neturėjome nieko. Tada gali prisiimti tam tikrą riziką.

Taip pat įvairios gyvenimo aplinkybės kartais nuveda vienu ar kitu keliu. Pamenu, būtent dėl anglų kalbos man paskambino tuometis Advokatų tarybos pirmininkas Kęstutis Lipeika. Sako: atvyko įmonė iš Austrijos, nori įsigyti kitą įmonę Lietuvoje, gal tu su jais susitik. Susitikau, o kadangi mano patirtis tiek su užsienio investuotojais, tiek su verslo teise buvo nulinė, dar pasikviečiau savo kolegą Gintautą Bartkų (dabar jau buvusį teisingumo ministrą), kad būtų drąsiau.

Taip mes dviese pradėjome diskutuoti, veikti. Patirtis pamažu pradėjo kauptis. Kažkada tvarkiau archyvą ir suradau savo 1993 m. ruoštą sutartį. Ji siaubingai atrodo šios dienos akimis. Bet, matyt, tuo metu Lietuvoje geresnio nebuvo. Visi mes buvome labai panašiame lygyje. Taigi, judėjome į priekį, mokėmės iš savo klaidų ir darėme dalykus, kurie mums patiko.

Tik priminsiu, kad tais laikais, kai reikėjo paskambinti klientui į Londoną, turėdavai eiti į „Telekomo“ pastatą Vilniaus gatvėje, užsiregistruoti skambučiui ir ateiti kitą dieną paskirtą valandą. Jeigu siųsdavai faksą, važiuodavai į Savanorių prospekto „Telekomo“ skyrių, jį išsiųsdavo, o kitą dieną važiuodavai pasiimti savo išsiųsto dokumento. Laikai buvo kitokie, o kartais pagalvoju, kad ir žymiai geresni, nes blogiausias žmonijos išradimas yra elektroninis paštas. Dabar jie tavęs nepaleidžia, o tais laikais bent jau per atostogas turėjai laisvės.

Šiaip 1992 m. turėjau dvi svajones. Pirma, kad kuris nors klientas pakviestų į komandiruotę užsienyje, pavyzdžiui, į Londoną. Antra svajonė – kad padovanotų man mobilųjį telefoną ir galėtų su manimi bet kada susisiekti. Dabar vėl turi dvi svajones. Pirma, kad nereikėtų važiuoti į jokias verslo keliones. Antra – kad niekas neskambintų. Čia yra pavyzdys, kad bijotum, ko nori, nes gali išsipildyti.

– Skaitant jūsų biografiją akis užkliuvo už fakto, kad 1994 metais studijavote Karalienės Marijos ir Vestfildo koledže, Londono universitete. Pačios studijos tai – viena, bet įdomu, kokį pėdsaką jūsų gyvenime paliko Anglija, kaip šalis?

– Man gyvenime kažkaip visą laiką sekdavosi. Visą laiką gaudavau įvairias stipendijas kur nors važiuoti, vis kažkas pakviesdavo. Beje, prieš tai dar buvo viena svarbi kelionė į Daniją 1993 metais.

Danų advokatai pakvietė Lenkijos ir Baltijos šalių advokatus, kad padėtų, patartų, pamokytų, kaip dirbti. Pamenu, man tai buvo kaip stebuklas – lankytis tose kontorose ir matyti, kaip jos dirba, ką daro. Tas mėnuo man davė labai daug. Tuo metu Danijoje buvo trys advokatų kontoros, turėjusios daugiau nei 100 teisininkų. Pasakiau sau, kad Lietuvoje per 20 metų irgi gali atsirasti bent viena tokia kontora. Taip ir atsitiko su dabartine „Ellex Valiūnas“. Tos psichologinės paskatos, kurias gavau Danijoje, man buvo labai svarbios.

Londone gavau stipendiją, kuri buvo skirta standartinės magistro programos pusmečiui. Galėjau pasilikti ir metams, bet nebegalėjau palikti kontoros Lietuvoje, kurios buvo tik užuomazgos. Taigi, po pusmečio grįžau. Ten kiekvieną dieną turėjome paskaitas, o po pietų dar dirbdavau vienoje advokatų kontoroje įvairius darbus. Buvau toje aplinkoje, kuri tuo metu atrodė šviesmečiais toliau, negu buvome mes. Buvai labai tarptautinėje erdvėje, visai kitaip pamatei pasaulį.

Aš ir savo vaikus skatinu, kad tam tikras periodas, praleistas užsienyje, yra naudingas. Pamatyti pasaulio, patirti kitokį gyvenimo skonį. Tiesa, labai nenoriu, kad vaikai liktų užsienyje, kol kas man sekasi, jie vis dar Lietuvoje.

– Advokatų kontora „Ellex Valiūnas“ – didžiausias jūsų projektas. Ar galėtumėte papasakoti, kaip jis gimė, vystėsi?

– 1992 m. pabaigoje su G. Bartkumi pradėjome diskusijas, kad reikia kažką daryti. Pasikvietėme dar kelis kolegas – dėl drąsos, nes buvo baisu. Buvo baisu palikti tą nors ir nelabai gražų kabinetą Odminių g. 3, bet ten turėjai savo stalą, galėjai priimti klientus.

Kaip šiandien atsimenu, 1992 m. birželio 1 d. įsikėlėme į šį pastatą (Jogailos g. 9), į keturis kabinetus Smetonos g. pusėje. Kadangi mano kolegos išvažiavo į stažuotes, į kelionę Amerikoje ir pan., pirmąją savaitę sėdėjau vienas. Sėdėjau kabinete prie stalo ir tiesiog laukiau, kol kas nors paskambins.

Dabar jau nepasakysiu, kurią dieną tas telefonas suskambėjo ar kažkas užėjo, bet taip atsitiko. Pamažu reikalai pradėjo judėti. Tiesa, pradžia buvo sudėtinga. Dabar žmonės gali mokytis iš kitų, o tada visko mokėmės iš savęs. Pavyzdžiui, pamenu, vienam klientui kaip atsakymą apie konkurencijos teisę pateikiau tiesiog šiek tiek paredaguotą įstatymo tekstą. Iš to kliento, aišku, daugiau nieko niekada nebegirdėjau.

Toks supratimas buvo… Bet mokėmės mes greitai, o tada pasipylė ir labai garsūs vardai, kurie ateidavo į Lietuvą. Kadangi konkurencija čia buvo gana maža, daugumą tų klientų ir gaudavome.

Buvo Skandinavijos oro linijos SAS, „McDonald‘s“, „Coca-Cola“, „Danisco Sugar“. Manau, per mūsų rankas perėjo daugiau nei pusė visų didžiųjų užsienio investuotojų. Tai buvo dar iki 1995 m. – tas didelis atėjimų vajus, nes visiems buvo įdomu ateiti į Rytų Europą.

Dar buvo daugybė bankų. Dabar juos labai sunku pritraukti, bet tada visiems buvo labai įdomu, jie judėjo šia kryptimi. Man atrodo, 1993 m. jau vos spėjome tvarkytis, pradėjome augti, samdyti daugiau teisininkų, plėstis. Jau ne tik patys mokėmės, bet ir kitus mokėme. Dabar tiems žmonėms jau ir po daugiau nei 50 metų. Tada jie dar buvo gerokai jaunesni už mus. Dėl to galėjome jiems patarti ir padėti.

– Jie vis dar kartu su jumis dirba ar savo kontoras turi?

– Daug žmonių išaugo čia ir išėjo, bet yra žmonių, kurie vis dar yra. Tai natūralus procesas – kad organizacijai augant ambicingiems asmenims vietų neužtenka. Be abejo, pasiekę tam tikrą lygį, jie renkasi pradėti kažką patys. Kartais pajuokaujama, kad užauginome pusę Lietuvos verslo advokatų kontorų.

Atsimenu, kai dirbome keturiese, šešiese, dabar Lietuvoje turime maždaug 120 teisininkų, o iš viso kontoroje yra apie 170 darbuotojų. Tai didžiulė organizacija.

Beje, aš taip pusiau juokais sakau, kad vieną teisininką reikia skaičiuoti kaip dešimt žmonių. Pagal lyderystės sudėtingumą galima pagalvoti, kad turime 1,2 tūkst. darbuotojų. Teisininkai yra labai ambicingi žmonės, jokiais įsakymais, nurodymais čia daug nepasieksi. Turi rasti priėjimą, sprendimus, kurie jiems tiktų.

– Galbūt dar galėtumėte daugiau papasakoti apie dešimtmečius iki 2010-ųjų ir iki 2020-ųjų? Kas jų metu buvo svarbu?

– Pirmasis dešimtmetis buvo mokymosi, augimo ir lengvo klientų gavimo. Dėti pastangų, kad juos surastum, nereikėjo. Jie patys atsirasdavo, nes ir adresų, kur jie galėdavo nueiti, buvo tik trys ar keturi. Jeigu tuometines klaidas darytume dabar, prarastume labai daug.

Kartu gyvenome šalyje, kurioje buvo daug laukinio kapitalizmo. Daugybė dalykų versle ir politikoje buvo daromi taip, kad šiandien žmonės net ir baisiausiame sapne nesusapnuotų. Reikdavo rasti sprendimus, kaip klientams nepakliūti į bėdą. Būdavo ir turto prievartavimo, ko tik nori.

Kadangi dirbome daugiausia su užsienio klientais, galėjome nemažai išmokti iš teisininkų, kurie su savimi atsinešdavo savo kultūrą, požiūrį. Dažnai mūsų darbą prižiūrėdavo jų užsienio advokatai.

Labai įdomus pavyzdys yra „Williams“ istorija, kai ši amerikiečių kompanija įsigijo „Mažeikių naftą“. Man teko nuo pirmos dienos iki pat jų išėjimo dirbti su šiuo projektu. Atsiminimų čia yra visokių: ir teigiamų, ir neigiamų. Tai buvo didžiulė mokykla, kuri galutinai įtvirtino žinias, kurios būtinos dirbant su dideliais verslo projektais.

Taip, investicija pinigais gal ir nebuvo tokia milžiniška, būna žymiai didesnių, bet buvo sudėtinga dėl verslo santykių su Vyriausybe ir politikais (derybos vyko su valdžia, ne tiek pačia „Mažeikių nafta“). Iš tikrųjų ir mano klientai tuo metu į Lietuvą galbūt žiūrėjo šiek tiek iš aukšto. Vis dėlto, ėjo tik aštunti nepriklausomybės metai, Lietuva amerikiečiams atrodė dar tokia šiek tiek atsilikusi. Tai turėjo įtakos jų matymui.

Antras dešimtmetis, jei imsime maždaug nuo 2002 iki 2012 metų, buvo brendimo etapas. Jo pradžioje Lietuvoje dar buvo daug privatizacijos projektų, vis dar ateidavo daug užsienio investuotojų, bet jau smarkiai augti pradėjo lietuviškas verslas. Kita vertus, šiandien sakau, kad iš tuo metu buvusių lietuviškų įmonių nesusipykusių akcininkų nebeliko nė vieno.

Tų verslininkų, kurie pradėjo darbą kartu, natūralu, anksčiau ar vėliau interesai išsiskiria. Atsiranda nesutarimų ir pykčių. Antras dešimtmetis man asocijuojasi su akcininkų ginčais. Tačiau Lietuva taip pat labai sustiprėjo instituciškai. Pavyzdžiui, Konkurencijos taryba ar Valstybinė mokesčių inspekcija. Pirmą dešimtmetį jų požiūris buvo „paimk ir padalink“, o vėliau atsirado supratingumas, netgi noras įvertinti, ar tikrai didesnės baudos yra gerai verslo plėtrai.

Trečiasis dešimtmetis yra brandos laikai. Pastarąjį dešimtmetį esminių skirtumų su tuo, kas yra dabar, nėra. Yra cikliškas judėjimas tiek ekonomikoje, tiek politikoje. Būna, politikai priima labai gerų sprendimų, kurie padeda verslui, o priima ir labai blogų, kurie trukdo investicinei aplinkai. Manau, ir mūsų organizacija yra subrendusi. Dar vienas dalykas yra socialinė atsakomybė, kuri tampa visai kitokio lygio.

Visi gyvenime esame pasakę ne pačių geriausių dalykų… Grįžtant į 1993 m. ir prie mano vizito į Daniją, atsimenu, mane pakvietė vakarienės jų advokatų generalinis sekretorius, kuris prieš tai buvo ir Danijos saugumo vadas. Žmogus buvo labai mielas, išmintingas, komunikabilus, kalbėjome apie viską, o jau prieš desertą jis manęs paklausė: „Rolandai, kaip yra su žmogaus teisėmis Lietuvoje?“ Atsakiau impulsyviai: „Kokios žmogaus teisės, mes dabar turime darbą dirbti.“

Pamačiau, kad jis iškart nuliūdo, bet nelabai supratau, kodėl. Dabar suprantu – nes tiek verslas, tiek mes patys subrendome. Į daugelį dalykų žiūrime visiškai kitaip nei tada. Žmogaus teisės ir socialinė atsakomybė dabar yra labai svarbu. Svarbia tema tapo žalumas, daugybė kitų dalykų.

Anksčiau požiūris į darbuotoją būdavo, kad jis gauna atlyginimą ir turi dirbti, „nesuk man galvos“. Dabar ilgalaikė investicija į darbuotoją organizacijoje tapo svarbi. Nėra tikslo kažką padaryti šiandien ar rytoj, tavo sprendimai orientuoti į 5 ar 10 metų į priekį.

Labai geras pavyzdys yra nuotolinis darbas. Visi mes balansuojame, nes verslui nuotolinis darbas intuityviai nėra gerai. Trumpalaike perspektyva, tai patogu, nes darbuotojai laimingesni, gali rinktis, tada būna labiau motyvuoti. Vieni dirba iš namų, kiti ateina į darbą, turi mažų vaikų ir pan. Tačiau ryšiai komandoje pradeda silpnėti. Ir tai neatsiranda per mėnesį, 2 ar 6 mėnesius, bet per 2-ejus ar 3-ejus metus pasekmės tampa akivaizdžios.

Taigi, turiu didžiulę dilemą: ar leisti tiems ryšiams silpnėti, ar vis dėlto priimti sprendimą, kuris yra gana sunkus ir pavojingas, kad visi dirba iš organizacijos? Tada tikrai prarasi dalį žmonių. Koks sprendimas geresnis? Žinoma, lengviausia nueiti į kompromisą, leisti porą dienų dirbti laisvai, o kitas – organizacijos viduje.

Dešimtąjį dešimtmetį tokius dalykus paimdavai ir nuspręsdavai, dabar pradedi galvoti visai kitaip. Galvoji, kokių pasekmių tai turės. Nemanau, kad šiandien yra skirtumų tarp mūsų ir tos pačios Danijos advokatų. Taip, jų įkainiai žymiai didesni, jie uždirba daugiau, dėl to gali žymiai daugiau investuoti į specialistus, kurie padeda paruošti ir priimti geresnius sprendimus. Mes to sau galime leisti mažiau. Atmetus tai, manau, esame pasiekę tą patį lygį ir galime tuo didžiuotis.

– Kokia yra nuotolinio darbo tvarka „Ellex Valiūnas“?

– Vis dar pirmadienį ir penktadienį yra darbuotojų pasirinkimas, o antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį visi dirbame čia.

– Šiuo metu turite 22 partnerius, pats esate vadovaujantis partneris ir jūsų pavardė yra pavadinime, o kitų – ne. Kodėl?

– Pirmasis kontoros pavadinimas buvo „Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“. Tačiau su laiku pavadinimai turi tendenciją trumpėti, ilgi yra nepatogūs. Dabar „Ellex“ mūsų pavadinime identifikuoja bendrą Baltijos šalių organizacijos prekės ženklą. Tik dėl tam tikrų susitarimų Latvijoje ir Estijoje pasirinkome kiekvienoje šalyje dar vieno partnerio pavardę. Mano kolegos norėjo, kad mano pavardė būtų.

– Jūs pats nenorėjote?

– Jei taip iš tikrųjų – pamenu mūsų 1992 metų diskusiją dėl kontoros pavadinimo. Kolegos siūlė pavadinti „Valiūnas ir partneriai“. Aš sakiau: „Ne, sudėkime visų tuo metu buvusių advokatų pavardes pagal abėcėlę.“ Taip ir buvo. Matyt, bijojau: o jeigu nepasiseks? Aš nenoriu, kad visa gėda tektų man. Niekas nežinojo tuo metu, pasiseks ar ne.

– Kokia yra advokatų kontoros struktūra, ar galima ją palyginti su bendrove? Nes nesate juridinis asmuo kaip tam tikras vienetas.

– Advokatas gali dirbti arba vienas, arba partnerystėje pagal sutartį, arba gali steigti profesinę bendriją. O tai jau būtų juridinis asmuo.

Mes nuo 1992 metų iki šiol dirbome kaip partnerystė, pagal sutartį. Tačiau nuo kitų metų, matyt, jau pereisime į profesinę bendriją, juridinį statusą, kuris suteiks tam tikrų patogumų. Nes pasiskolinti iš banko pinigų neturint juridinio asmens statuso yra gana sudėtingas dalykas. Žinoma, juridinio asmens statusas atneš ir trukdžių, nes reikės naujos sutarties, kitų dalykų.

Pas mus partneriu kolega tampa išdirbęs organizacijoje 7–10 metų. Be abejo, jis turi būti puikus teisininkas, klientai turi jo norėti. Jis turi turėti kitų gerų profesinių savybių: turi sugebėti suburti komandą, pasikviesti į ją tinkamus žmones, organizuoti darbą ir t. t.

Pas mus yra partneriai, yra samdomi teisininkai ir yra administracija, kurioje dirba apie 50 žmonių, iš kurių apie 15 studentai. Kiti yra atsakingi už finansus, rinkodarą, žmogiškuosius išteklius ir pan.

Visas teisinis darbas organizuojamas šešiose praktikos grupėse. Pavyzdžiui, viena jų yra įmonių grupė, kuri užsiima įmonių pirkimo ir pardavimo dalykais. Yra bankų ir finansų grupė, tai – finansavimas, kovos su pinigų plovimų, „fintech“ darbai.

Tada turime komercinės praktikos grupę, kuri apima įvairias reguliuojamas sritis (energetika, konkurencija, viešieji pirkimai, valstybės pagalba, prekyba, informacinės technologijos, intelektinė nuosavybė ir pan.). Ji dar suskirstyta į pogrupius.

Dar yra turto grupė (nekilnojamasis turtas, statybos, prekyba NT), mokesčių grupė ir ginčų grupė, kur žmonės bylinėjasi teismuose arba arbitražuose.

Kiekviena organizacija turi savo struktūrą. Svarbiausi sprendimai priimami partnerių susirinkime, bet dar yra ir valdymo komitetas, susidedantis iš trijų asmenų. Ir yra vadovaujantis partneris – sunkiausią gyvenimą gyvenantis žmogus.

– Kodėl sunkiausią?

– Kaip ir sakiau, su teisininkais nėra lengva, o su partneriais – tuo labiau. Nes analogas būtų įmonėje dirbantis akcininkas (tarkim, su 10 ar su 25 proc. akcijų). Jis yra ne direktorius, o direktoriaus pavaduotojas. Jis žino įmonę iš vidaus ir jam negali liepti, turi įtikinti. Tai yra procesas, kuris užima laiko.

– Eidamas į interviu su įmonės vadovu visada perskaitau jos finansinę ataskaitą, patikrinu vidutinį darbo užmokestį. Ateidamas pas jus negalėjau to padaryti. Tačiau galbūt galite ką nors papasakoti apie apyvartą, apie atlyginimus?

– Įstatymas nereikalauja advokatų kontorų to skelbti, dėl to mes to ir neskelbiame. Lietuva, mano galva, vis dar yra šalis, kur pinigai yra blogis. Tada intuityviai nenori kalbėti apie pinigus, nes sukeli žmonėms visokių jausmų, kurie nepadeda gyventi. Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau įstatymas pasikeis ir būsime įpareigoti skelbti. Tada skelbsime ir niekur nedingsime. Apie apyvartą dabar nekalbėsiu.

O kalbant apie teisininkų atlyginimus, tai yra labai gerai apmokami specialistai. Konkurencija dėl gerų teisininkų rinkoje yra didžiulė. Stojančiųjų į teisės specialybę universitetuose sumažėjo gerokai, palyginti su tuo, kaip buvo prieš 20 metų. Be abejo, turi mokėti tiek, kad turėtum pačius geriausius specialistus. Pirma, kad ateitų pas tave po universiteto, o tada ir vėliau, kad neišeitų. Teisininkų atlyginimai Lietuvoje verslo kontorose yra gana dideli, tikrai žmonės negali skųstis, bet pinigai uždirbami tikrai sunkiu, streso pilnu darbu.

Mūsų darbe žodis „palauk“ dažnai neegzistuoja, nes klientas, jei turi problemą, palaukti tiesiog negali. Jeigu turi sandorį, kurio vertė gali būti daugiau nei milijardas eurų, tai ten dirba didžiulės žmonių komandos, kartais ir kitoje Atlanto pusėje. Yra ir laiko prasilenkimas.

Aš savo gyvenime esu nuo pirmadienio iki ketvirtadienio vieną kartą miegojęs lygiai 3 valandas. Čia buvo tas pats jau minėtas klientas „Williams“ 1999 m., kai įsigijo „Mažeikių naftą“.

Pamenu, ketvirtadienį turėjo būti akcininkų susirinkimas ir mums reikėjo iki tada pasirašyti sutartį. Tokiame sudėtingame sandoryje būna daug detalių ir nuomonių. Aišku, darbingumas naktį būdavo abejotinas, bet klientas dirbdavo, toliau derėdavosi. Juk nevažiuosi miegoti, kai klientas yra čia. Sakyti, kad pasiilgčiau tokios savaitės – tikrai ne. Bet būna tokių dalykų.

Beje, nebūna taip, kad laimėsi visas bylas. Nors mūsų komandos statistika yra apie 90 proc. laimėtų bylų, jeigu nesuvaldysi kliento lūkesčių, pralaimėta byla gali sukelti labai daug streso ir klientui, ir tau pačiam. Manau, kad mūsų darbas yra gana sudėtingas, sunkus. Matyt, viena priežasčių, kodėl jaunimas nebeskuba būti teisininkais, advokatais – jie žino, koks sudėtingas, kompleksiškas ir kupinas streso tai darbas.

– Kokių dar įsimintinų klientų esate turėję?

– Tokių įsimintinų įvykių buvo labai daug. Tas pats „Kesko“ „Senukų“ įsigijimo sandoris, kur aš pats asmeniškai dirbau. Dar buvo „Teva“ „Sicor Biotech“ įsigijimas.

Galų gale net pirmieji „McDonald‘s“ žingsniai Lietuvoje buvo pilni sunkumų. Tuo metu valstybės požiūris buvo, kad verslas turi mokėti mokesčius ir nesukti jiems galvos. To požiūrio yra likę ir dabar. Pamenu, viena garsi finansų ministrė mums sakė, kad verslas jiems svarbus tik tiek, kiek sumoka mokesčių.

Dar man tikrai įsiminė „Fermento“ pardavimas „Thermo Fisher“. Tuomet atstovavau Lietuvos akcininkams, kurie pardavė. Tai buvo labai kompleksiškas sandoris.

Dar labai įsiminė kovido istorija, kai „Thermo Fisher“, su kuriais dabar dirbame, Lietuvoje pradėjo gaminti tam tikrus vakcinų komponentus ir reikėjo skubiai pastatyti naują pastatą. Kiek reikėjo įdėti pastangų, kad tai būtų padaryta efektyviai.

Nuotykių ir labai įdomių sandorių gyvenime turėjau nemažai. Sakau, kad Lietuvoje labai mažai įvyko sandorių arba investicijų, prie kurių mes neprisidėjome. Jeigu nutarčiau rašyti memuarus, tikrai turėčiau ką pasakyti. Bet tikiuosi, nenutarsiu.

– Pereikime prie jūsų visuomeninės veiklos. Pirmiausia – asociacija „Investors` Forum“. Kodėl tam skiriate laiko?

– Dėl to, kad tiek man, tiek visai mūsų organizacijai – mums ne tas pats, kokioje šalyje mes gyvename. Investicinė ir teisinė aplinka mums yra svarbu. Natūralu, kad nuo pirmos dienos aktyviai dalyvaujame steigiant Investuotojų forumą, o kažkuriuo metu man buvo pasiūlyta tapti jo valdybos pirmininku. Man tai atrodė svarbu ir jau nemažai metų juo esu.

Mūsų tikslas, kad Lietuvos investicinė aplinka būtų geriausia ES. Kadangi neturime kitų privalumų, siekiame, kad galėtume investuotojams lengvai parodyti, jog čia yra patogu ir gera dirbti, kad jie norėtų ateiti. Tai daroma ne šiaip sau dėl pačios investicinės aplinkos, bet dėl to, kad visiems žmonėms čia būtų gera gyventi.

Daug dirbame su Vyriausybe, ministerijomis, kitomis institucijomis, turime išsigryninę kelias temas, kurios mums atrodo labai svarbios. Visų pirma, švietimas. Tai, kad reformos Lietuvoje vis nevyksta, mums labai liūdna. Pats dalyvavau keliose darbo grupėse, kurios paruošė, mano vertinimu, gerus pasiūlymus, pavyzdžiui, dėl universitetų. Tačiau politika yra politika ir jie nugulė kažkur stalčiuose.

Kita tema – mokesčiai, padedantys pritraukti investuotojus. Tada yra lengva ir patogi talentų imigracija. Pamenu, prieš 4-erius metus turėjome potencialų investuotoją Lietuvoje, kuris pasakė, kad jam reikės 4 tūkst. inžinierių. Na, iš kur mes Lietuvoje vienai įmonei tiek jų surastume?

Dar šešėlinė ekonomika ir viešojo sektoriaus reforma mums labai svarbu. Kartais žmonėms sunku tuo patikėti, bet mums rūpi, kad viešojo sektoriaus darbuotojai būtų kuo geresni, kad uždirbtų kuo daugiau, nes geri ir motyvuoti žmonės priima teisingus sprendimus, užtikrinančius geresnes sąlygas verslui.

Neseniai kalbėjau su vienu valstybės valdomos įmonės vadovu, diskutavome, kaip pasiekti geresnių rezultatų. Ir jis man dar kartą pasakė, ką ir taip žinojau: jų nelankstumas kyla iš baimės „gauti auditą“. „Mus kala prie kryžiaus už tai, kad buvome lankstūs ir priėmėme sprendimus taip, kad būtų patogiau, greičiau ir t. t.“

Kai žmonės gauna per galvą už savo sprendimus, tada jie renkasi kitą kelią – elgtis grynai pagal instrukcijų raidę, sprendimus priimti paskutinę dieną, kad nekiltų klausimų, o kodėl tu čia taip greitai išsprendei, gal kažkokią naudą iš to turėjai. Šito Lietuvoje yra ir tai turi keistis.

Beje, Gintauto Palucko Vyriausybėje buvo labai geras dalykas – inicijuota biurokratijos mažinimo grupė. Pirmi susitikimai buvo labai geri ir priimta sprendimų. Ar ši programa tęsis, ar bus naujos premjerės prioritetas – nežinau.

– Kita sritis – menas. Tai „Ellex Valiunas meno rėmimo fondas“, „Lietuvos dailės fondas“, „Lietuvos meno pažinimo centras Tartle“ – viešosios įstaigos, kur esate valdybos pirmininku. Iš kur polinkis šia kryptimi?

– Visų pirma, kai pirmoje klasėje tėvelis liepė eiti dainuoti į tuometinį Kapsuko (dabar Marijampolės – LRT.lt) chorą „Vyturėlis“. Tėvas pasakė – ir ėjau, bet kai jau buvau ketvirtoje klasėje, Kapsuke atsidarė keturmetė dailės mokykla ir tėvas liepė rinktis: eiti dainuoti į chorą ar eiti į dailės mokyklą. Kadangi choro man jau buvo gana, nuėjau į dailės mokyklą.

Ją pabaigęs labai gerais pažymiais, nė karto nepaėmiau teptuko į rankas. Matyt, dėl to, kad prieš tai buvau priverstas tuo užsiimti. Tačiau tam tikri polinkiai manyje išliko.

Kolekcionuoti pradėjau labai atsitiktinai. Kai mūsų šeima 1998 m. išsikėlė į naujus namus Jeruzalės rajone, sienos buvo tiesiog tuščios. Mane kolega nuvežė pas vieną kolekcininką, kuris leido išsirinkti paveikslų. Tada pamačiau jo kolekciją ir man pasaulis atsivėrė visai kitomis spalvomis.

Tais pačiais metais atostogavome Havajuose ir viename miestelyje užėjau į antikvarinę parduotuvę. Žiūriu – daugybė žemėlapių ir jau ėjau pro duris, kai šeimininkas manęs paklausė: „O iš kur tu?“ Sakau: „Jūs neturėsite iš Lietuvos žemėlapio.“ – „Ne, – sakė, – palauk.“ Paėmė ir padėjo prieš mane keturis žemėlapius. Tuo metu nelabai įsivaizdavau, kad tokių dalykų galima nusipirkti. Aišku, vieną iškart nusipirkau.

O trečias akstinas buvo, kai kartą ėjau Totorių gatve ir užėjus į antikvariatą man savininkas sako: „Gal nori šios graviūros?“ Ji buvo ir istorijos vadovėlyje, Gedimino pilies statybos. Kai įsigyji tokį daiktą, tai sukrečia.

Tada pradėjau vis labiau domėtis, žiūrėti, pradėjau kolekcionuoti paveikslus, kartu pamažu atsirado ir skulptūrų, žemėlapių, graviūrų ir pan. Aš 10 metų priešinausi pasiūlymams kolekcionuoti senąsias knygas, nes sakiau, kad to tikrai nebereikia, bet po to palūžau ir supratau, kiek nuostabių knygų praėjo pro šoną, kiek jos buvo pigesnės.

Taip pamažu išsiplėčiau ir dabar esu toje stadijoje, kai didžiuojuosi ne tada, kai ką nors nuperku, o tada, kai įtikinu save nepirkti. Kolekcionavimas yra didžiulė aistra, bet ir problema kolekcininkui. Manau, palyginimas su žmonėmis, turinčiais problemų su narkotinėmis medžiagomis, nebūtų visiškai neteisingas. Tau reikia vėl ir vėl, tu nori, ir išmokti valdytis yra labai sunku.

Tačiau kolekcionavimas yra ir didžiulis džiaugsmas, didžiulis žinių šaltinis. Tai yra galimybė dalintis su žmonėmis. Tai, kad į muziejų „Tartle“ kiekvieną dieną ateina žmonių, kurie susipažįsta su tais dalykais, sužino daugybę informacijos, – man tai atrodo labai svarbu.

Beje, „Tartle“ yra škotiškas žodis, kuris apibrėžia jausmą, kai matai žmogų, žinai, kad tikrai esi jį matęs, bet neatsimeni, kur. Nenustosiu kartoti, kad lietuviai taip žiūri į savo istoriją. Ką žinome: kad turėjome didžiuosius kunigaikščius (Gediminas, Vytautas, Jogaila). Dažnai lietuvis nepasakys, kas buvo kieno tėvas ar sūnus, o jei paklausi, kas buvo kunigaikštis po Vytauto, tuo viskas ir pasibaigia. Užtemimas tęsiasi iki 1918 metų (na, gal dar ten XIX amžiuje yra du sukilimai, spaudos draudimas).

Dėl ko taip įvyko – bijojimas prarasti savo tautiškumą po Pirmojo pasaulinio karo, kai visa lietuviška aristokratija kalbėjo lenkiškai. Tuometiniai Lietuvos politikai pasirinko atsisakyti visko, kas jiems asocijavosi su lenkų kalba. Tokiu būdu atsisakė didelės dalies istorijos, nes ji tapo nebe mūsų. Mano supratimu, tai buvo didžiulė klaida.

Mano viena misijų yra sugrąžinti istorinę atmintį. Sugrąžinti tas kultūros vertybes, kurios nuo Vilniaus užėmimo 1655 metais tik keliaudavo iš Lietuvos ir labai retai keliaudavo į Lietuvą. Iš tų 8 tūkst. eksponatų, kurie yra kolekcijoje, mažiausiai pusė yra atkeliavę iš užsienio aukcionų ir galerijų.

Vienas mano mėgstamų klausimų, kai kartais pats būnu gidu muziejuje, yra: kaip lietuviai viduramžiais vadino Vilnių? Vienas istorikas man anksčiau sakė, kad „Vilnius“ prie Jono Basanavičiaus atsirado, o po gero mėnesio nuo to pokalbio atsitiktinai nusipirkau knygą, išspausdintą lietuviškai XVII amžiuje, tai paaiškėjo, kad lietuviai Vilnių ir tada vadino Vilniumi. Tai yra žinios, kurios atėjo iš kolekcionavimo.

Kitas mano mėgstamas klausimas – kokia kalba kalbėjo dauguma darbininkų, stačiusių Gedimino pilį? Gali būti lietuvių, rusėnų, rusų, lenkų, vokiečių, jidiš ir t. t. Visaip gali būti. Beje, Lietuvoje tuo metu buvo daug lenkų belaisvių. O teisingas atsakymas yra, kad niekas nežino.

Gal kada nors sužinosime, jei dar koks istorikas nuvažiuos į Vokietijos archyvus ir suras dar kokią nors kroniką, kur bus parašyta, kad riteris jojo pro miestą, kurį žmonės vadino Vilniumi ir kur žmonės kalbėjo keista kalba, naudojo žodžius „vėjas“, „pievos“ ir pan.

– Naudodamasis proga norėčiau kelis filosofinius klausimus jums užduoti. Kaip manote, kas yra pagrindinis žmogaus motyvacijos šaltinis? Pinigai? Statusas visuomenėje? Kažkas kitkas? Kas skatina keltis kas rytą ir būti alkaniems, kaip sakėte pradžioje?

– Manau, kad žmonių motyvacijos šaltinis kinta su laiku. Žmonės ateina iš skirtingų pozicijų. Pavyzdžiui, jei ateina iš turtingos šeimos, tai pinigai jam gali būti visai ne motyvacijos šaltinis, nes jis viską turi. Jei žmogus ateina iš skurdžios šeimos, nebūtinai, bet pinigai gali būti pagrindinis motyvacijos šaltinis.

Jei klaustumėt, kas man yra motyvacijos šaltinis, manau, kad jis kito. Matyt, šiuo metu jau pasiekiau visišką brandą ir man motyvacijos šaltinis dabar yra pasidalinti. Žinau, galbūt sunku patikėti tuo, tačiau kai kalbame apie „Tartle“, manau, kad jausčiausi blogai, jei sėdėčiau ten vienas arba tik su šeima, kai išleidau tiek daug pinigų tam projektui.

Šiandien man norisi, kad kuo daugiau žmonių tai pamatytų. Ten leidžiame žmones ir į terasą, kur yra toks mažas skulptūrų parkas (jis nebūna visą laiką atidarytas, bet kelis kartus per metus ten gali užeiti, kas tik nori). Man svarbu, kad kuo daugiau žmonių pamatytų tai, kuo aš žaviuosi. Taip pat ir vaizdą, kurį galima pamatyti iš Užupio terasų. Manau, tai nuostabiausias vaizdas Vilniuje.

– Su kokiais žmonėmis, jūsų vertinimu, dirbti neįmanoma?

– Taip, būna tokių ir netgi esu atsisakęs dirbti su tam tikrais klientais. Matyt, arogancija ir žiūrėjimas iš aukšto yra pirmas bruožas, kuris mane privers pagalvoti, ar aš tikrai noriu dirbti su tokiu žmogumi.

Nebūtinai arogancija mano atžvilgiu, bet kitų žmonių. Galbūt kalbėjimas „ką jūs toje savo suknistoje Lietuvoje čia darote“. Pasitaiko tokių investuotojų, kurie vartoja tokius žodžius ir sąvokas. Man čia yra raudona linija. Su tokiais žmonėmis nenoriu dirbti.

Šiaip gyvenime man kelia daugiausiai neigiamų emocijų žmonės, kurie viską žino geriau už kitus, kurie yra agresyvūs, kurie nori lipti per kitų lavonus aukštyn ir nesustodami, taip pat – žmonės, kurie yra perdėm teisingi. Perdėtai teisingi žmonės, visiški teisuoliai, dažnai turi visai kitą tikrąjį veidą. Dėl to iškart man atsiranda įtarumas.

– Daug metų aktyviai dalyvaujate Lietuvos viešajame gyvenime. Kaip mūsų valstybė pasikeitė nuo nepriklausomybės atgavimo? Ar džiaugiatės rezultatu?

– Manau, kalbame apie dieną ir naktį. Mūsų valstybė ir visuomenė pasikeitė labai dramatiškai. Tiek žmonių požiūriu, tiek išsilavinimu.

Dar atsimenu, kai 1990-ųjų pabaigoje skaitydavau knygas apie Lietuvos asmenybes (tas baigė mokslus Paryžiuje, tas – Šveicarijoje, kitas – Londone), pagalvodavau, kad pas mus visi mokslus baigė Vilniuje, Kaune arba Maskvoje. Galvojau – kiek tie žmonės būdavo kitokie, pamatę pasaulio. Dabar nuėjome daug kartų toliau nei tarpukario Lietuvoje. Turime labai pažengusią visuomenę.

Kartais mus lyginu su Lenkija. Manau, kad esame XX amžiuje praradę per daug gerojo elito. Kalbu ne apie pinigus, bet apie išsilavinusius žmones, kurie mums labai svarbūs. Čia reiktų paminėti ir tuos 20 tūkst. žydų, kurie buvo labai svarbus faktorius Lietuvai vystantis.

Tačiau iš viso elito praradimų turėjome tris kartus. 1920 metų pradžioje savo noru atsisakėme lenkiškai kalbančio elito, prieš ir po karo praradome žmones, kurie buvo išvežti į Sibirą ir negrįžo, per karą praradome žuvusius žmones, o 1944 metais praradome daugybę emigravusių žmonių.

Daug kitų šalių prarado žymiai mažiau, ypač kalbant apie Centrinę ir Vakarų Europą, išskyrus Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą. Sunku patikėti, bet net dabartinė Rusijos teritorija procentiškai prarado mažiau savo žmonių.

Tai turi pasekmių, bet mes pamažu kompensuojamės. Tačiau vis dar turime tam tikrų keistų požiūrių, pavyzdžiui, verslas yra blogis ir pan. Matyt, tarybiniai metai ir elito netekimas turėjo tam įtakos. Tačiau, manau, kad judame labai greitai. Pasikeis dar viena karta ir mes mentalitetu nebesiskirsime nuo kitų išsivysčiusių ES šalių.