Viešieji pirkimai ir mokestiniai pokyčiai: ar turime atsparumo mechanizmus?

Viešojo pirkimo sutarčių kainų indeksavimas turėtų būti priemonė, padedanti išlaikyti ekonominę pusiausvyrą, kai keičiasi aplinkybės, kurių nei pirkėjas (valstybė), nei tiekėjas negali kontroliuoti. COVID-19 pandemija išmokė mus lankstesnio požiūrio į sutarčių sąlygų koregavimą, tačiau vis dar įprasta, jog viešieji pirkimai leidžia sutarčių kainų indeksavimą – tik pasikeitus pridėtinės vertės mokesčiui (PVM). Kyla klausimas: ar tai pakankama ir teisinga? Kai valstybė siekia būti ne tik didžiausia pirkėja, bet ir patikima partnerė, toks ribotas indeksavimo modelis kelia abejonių dėl skaidrumo bei verslo aplinkos tvarumo. 

Muitų karai – nematoma grėsmė tiekimo grandinėse 

Pastaraisiais metais vis ryškesni tampa vadinamieji muitų karai. Europos Sąjunga paskelbė papildomus tarifus kiniškiems elektromobiliams, Jungtinės Amerikos Valstijos ketina apmokestinti žaliųjų technologijų komponentus, o Kinija atsakė įvesdama antidempingo muitus kai kurioms Europos prekėms, tarp jų – ir konjakui. 

Ši dinamika rodo, kad muitų tarifai artimiausiu metu gali smarkiai kisti. Toks pokytis tiesiogiai paveikia tiekimo sąnaudas įmonėms, vykdančioms viešojo pirkimo sutartis. Nors muitų dydžiai priklauso nuo valstybės ar tarptautinių sprendimų, o ne tiekėjų valios, dauguma sutarčių Lietuvoje nenumato galimybės perskaičiuoti kainos dėl tokių išorinių veiksnių – nes muitai nėra laikomi PVM. 

Pavyzdžiui, Lietuvos medicinos technologijų bendrovė, tiekianti diagnostinę įrangą ar vienkartines medicinos priemones pagal ilgalaikę viešojo pirkimo sutartį, gali susidurti su staigiu sąnaudų šuoliu, jei komponentai ar galutiniai gaminiai iš Kinijos pabrangs dėl naujų muitų ar eksporto ribojimų. Tokie pokyčiai gali padidinti savikainą net 15–30 proc. Esant minimalioms pelno maržoms, tokia našta gali paversti sutarties vykdymą ekonomiškai neįmanomu. 

Lankstesnis kainų indeksavimas – mažiau rizikos ir ginčų 

Tiek neseniai priimti pelno mokesčio pakeitimai, tiek augantys muitai – tai objektyvūs valstybės politikos sprendimai, tiesiogiai veikiantys tiekėjų finansinius įsipareigojimus ir sutarčių vykdymo kaštus. Tačiau šie pokyčiai praktikoje dažnai nėra laikomi pakankamu pagrindu keisti sutarties kainą. 

Rezultatas – paradoksas: valstybė vienašališkai keičia ekonomines sąlygas, didindama verslo išlaidas, tačiau neleidžia šių pokyčių atspindėti sutartyse, jei tai nėra susiję su PVM. Toks požiūris kuria disbalansą tarp sutarties šalių ir gali mažinti pasitikėjimą viešaisiais pirkimais – tiek dėl finansinės rizikos, tiek dėl galimų teisminių ginčų, kurių būtų galima išvengti, įtvirtinus aiškesnes ir lankstesnes indeksavimo nuostatas. 

Ką daro kitos valstybės? 

Ši problema nėra būdinga tik Lietuvai. Daugelis Europos šalių jau yra pripažinusios, kad tokie išoriniai veiksniai kaip nauji muitai, mokesčių pokyčiai ar geopolitiniai sprendimai daro tiesioginę įtaką sutarčių vykdymui, ir yra sukūrusios mechanizmus, leidžiančius į tai reaguoti. 

Vokietijoje viešojo sektoriaus sutartyse plačiai taikomi kainų indeksavimo mechanizmai, susieti su vartotojų kainų indeksu arba konkrečių sąnaudų komponentais – darbo užmokesčiu, medžiagomis, net muitais. Tokia sistema leidžia automatiškai koreguoti kainą, palaikant šalių ekonominę pusiausvyrą. 

Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Skandinavijos šalyse viešųjų pirkimų teisės aktai dažnai numato aiškius ir standartizuotus mechanizmus, leidžiančius perskaičiuoti kainą dėl fiskalinių ar prekybos politikos pokyčių, tokių kaip nauji muitai, eksporto apribojimai ar subsidijų pokyčiai. 

Todėl atsakingos institucijos Lietuvoje turėtų imtis iniciatyvos dar prieš tai, kai dėl nepakankamų indeksavimo nuostatų ir besikeičiančios mokestinės aplinkos ims strigti sutarčių vykdymas. Rekomendacijos perkančiosioms organizacijoms indeksuoti kainas ne tik dėl PVM, bet ir dėl kitų reikšmingų mokestinių pokyčių padėtų išvengti neefektyvumo ir teisinės rizikos. 

Pusiausvyra tarp stabilumo ir lankstumo 

Globali ekonomika ir geopolitinė įtampa lemia, kad verslas turi nuolat prisitaikyti prie aplinkybių, kurių pats nekontroliuoja. Valstybė, kaip viešųjų pirkimų sutarties šalis, negali likti pasyvi tokios dinamikos akivaizdoje – būtina numatyti mechanizmus, kurie apsaugotų tiekėjus nuo priverstinio veikimo nuostolingomis sąlygomis. 

Tik užtikrinus sąžiningą rizikų pasidalijimą tarp šalių, viešieji pirkimai išliks ne tik konkurencingi, bet ir patrauklūs ilgalaikei, tvariai partnerystei tarp valstybės ir verslo.