Akcininkų ginčas: kodėl versle pabunda ugnikalniai?

2018-02-26

 

Ne viena didelė Lietuvos bendrovė prieš 25-erius metus atrodė kaip verslo pradinukė. Tai, kad verslą pavyko užauginti, lėmė verslininkų sugebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių ir nuolatinis noras mokytis. O vieni iš geriausių mokytojų lietuviams buvo užsienio partneriai ir investuotojai. Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ teisininkai Miroslav Nosevič ir Rūta Besusparytė teigia, jog šiuolaikinė akcininkų sutartis – puikus iš užsienio perimtos praktikos pavyzdys.

 

Kontoros asocijuotasis partneris Nosevič pažymi, kad Lietuvos Civiliniame kodekse sąvokos „akcininkų sutartis“ apskritai nėra. „Vadinasi, susitarti galima dėl visko, išskyrus tai, kas yra imperatyviai draudžiama“, – apibendrina asocijuotoji teisininkė Besusparytė. Pasak teisės ekspertų, išsami ir kruopščiai parengta  akcininkų sutartis padeda išvengti akcininkų konfliktų, kurie gali ne tik paralyžiuoti sprendimų priėmimo mechanizmą bendrovėje, bet ir sužlugdyti verslą.

 

 

M. Nosevič: Manau, kad daug įtakos turi patirtis. Verslas Lietuvoje suskaičiavo 25 metus ir tai – pakankamai solidus bagažas. Kuo sparčiau verslas vystosi ir auga, tuo dažniau iškyla ilgalaikių įsipareigojimų ir akcininkų sutarties poreikis. Plėtra, nauji akcininkai ir partneriai, įmonių jungtuvės, įvairūs verslo struktūros pokyčiai – visa tai verslininkus atveda prie naujų sprendimų ir susitarimų. Garsiai praeityje skambėję atvejai, kai akcininkų kovos tęsdavosi 4-7 metus, daugumai šiandienos verslininkų atrodo lyg košmaras.

 

R. Besusparytė: Lietuva yra globalios ekonomikos dalis, natūralu, kad perimame aukščiausius pasaulinius standartus. Keičiasi verslo kultūra ir problemų sprendimo būdai. Mūsų komanda mato, kad verslininkai Lietuvoje yra labai imlūs, greitai perpranta ir pritaiko gerąsias užsienio praktikas. Todėl šiandien kalbant apie akcininkų sutartis pasaulinių kompanijų, investuotojų standartai mums tapo artimi ir niekuo nenustebina. Bendri projektai su užsienio verslu Lietuvoje veikiantį verslą daug išmokė. Galbūt pirmą kartą sutartį inicijavo užsienio partneris, užtat vėliau vietos verslas jau ėmė savarankiškai orientuotis, kada reikalinga akcininkų sutartis, kokius punktus būtina įtraukti į dokumentą. Prie šios evoliucijos žymiai prisideda ir teisiniai patarėjai, tiek dėl įgytos patirties, tiek dėl specializacijos ir įsigilinimo į verslo specifiką.

 

M. Nosevič: Mūsų praktika rodo, kad užsienyje ir Lietuvoje šiuo metu sudaromos akcininkų sutartys yra labai panašios. Jeigu anksčiau užtekdavo 4-5 esminių punktų, tai dabar sutartys būna gana ilgos, pilnos įvairių nuostatų, papildomų sąlygų ir išimčių. Jose pabrėžiamas konfidencialumas, itin dažnai numatoma galimybė kreiptis į arbitražą.

Dar atkreipčiau dėmesį į tai, kad į viešumą itin retai iškyla gerieji pavyzdžiai, kai ginčas kilo, bet laiku buvo rastas kompromisinis sprendimas ir pasiektas susitarimas. Toks ginčas viešojoje erdvėje paprastai būna visiškai nematomas ir negirdimas, nors vyksta labai intensyviai – akcininkų sutartį abi pusės perskaito ne kartą ir ne du, įsigilina į kiekvieną sąlygą.

 

– Kokie klausimai gali būti reglamentuojami sutartyje?

 

R. Besusparytė: Praktika rodo, kad keli baziniai punktai lengvai eliminuoja daugelį ginčų. Visų pirma, sutartis turi atsakyti į klausimą, kas valdys įmonę. Akcininkai susitaria, kas skirs vadovą, kaip jam bus atlyginama už darbą. Taip pat derėtų nustatyti kompetencijos apimtis ir ribas, kada vadovo sprendimui reikia valdybos ar akcininkų patvirtinimo.

Toliau paskaitę standartinę akcininkų sutartį tikriausiai rasime skyrių, kuriame nustatoma, kas ir kokiomis dalimis investuos į bendrovę. Žinoma, investicijos nebūtinai yra finansinės. Žinios ir paslaugos taip pat gali būti laikomos investicija.

 

M. Nosevič: Tobulėjančioje organizacijoje žinios ir kompetencijos gali augti greičiau negu finansiniai rodikliai. Verslo žmonės yra aktyvūs, smalsūs, jie nuolat ieško galimybių. Kai ieškant naujų galimybių yra peržengiama riba bei prasideda nesąžiningi žaidimai, pavyzdžiui, kai vienas iš akcininkų užsimano steigti nuosavą „side business“, konkuruojantį su pagrindine bendrove, – taip prasideda konfliktai. Akcininkų sutartimi tokiems žaidimams galima tiesiog nepalikti erdvės – įvesti atitinkamas taisykles ir įsipareigojimus.

 

R. Besusparytė: Be nekonkuravimo susitarimo apimties ir jo galiojimo, akcininkai turėtų sutarti ir dėl termino, kiek laiko negalima perleisti akcijų. Šis punktas padidina bendrovės veiklos stabilumą, nes apsaugo nuo netikėto akcijų pardavimo. Svarbus momentas, kad įsipareigojimas neperleisti akcijų būtų pažymimas vertybinių popierių sąskaitose, kurias tvarko arba pati bendrovė, arba sąskaitos tvarkytojas – tokiu būdu akcijas perleisti nesilaikant susitarimo tampa labai sudėtinga.

 

O galiausiai vienas iš esminių sutarties punktų yra akcininko išėjimo iš bendrovės, pasitraukimo iš sutarties, aptarimas – susitariama dėl vieno iš akcininkų arba visų akcininkų išpirkimo sąlygų.

 

 

M. Nosevič: Verslo sprendimams priimti yra būtina informacija, todėl tenka pastebėti, kad dėl teisės gauti informaciją kyla nemažai ginčų.

 

Po Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimų tarsi atveriama galimybė informaciją apie bendrovę gauti visiems akcininkams, nes bendrovės teisę atsisakyti suteikti informaciją lemia vertinamasis kriterijus. T. y. atsisakyti suteikti informaciją galima tada, kai informacija yra vertinama kaip konfidenciali, be to, jos perdavimas galėtų pakenkti bendrovei. Kitas kraštutinumas: bendrovė gali nepagrįstai riboti informaciją – tai dar labiau sumažina smulkesnių akcininkų galią. Tad akcininkų sutartis – priemonė pusiausvyrai išlaikyti ir atitinkami abipusiai įsipareigojimai. Akcininkų sutartyje informacijos suteikimo ribojimo atvejus galima apibrėžti labai paprastai ir aiškiai.

 

R. Besusparytė: Į akcininkų sutartį siūlome žvelgti kaip į ilgalaikę platformą dialogui, kuris vyksta šiandien ir tęsis ateityje. Todėl numatyti perspektyvą yra labai svarbu. Galbūt šiandien kai kurie klausimai yra neaktualūs, tačiau po trejų, penkerių ar dešimties metų gali susiklostyti visiškai kitokia situacija – juk verslo pasaulis yra labai dinamiškas. Tad akcininkų sutarties dokumentas gali būti įvairios apimties. Šiais laikais sutartyje numatoma daug žingsnių į priekį, kruopščiai suderinamas sprendimų priėmimo mechanizmas. Apskritai, kuo detaliau parengta sutartis, tuo lengviau ateityje išvengti konfliktinių situacijų, verslą draskančių rietenų.

 

M. Nosevič: Kadangi nuolat dirbame su akcininkų sutartimis, konsultuojame klientus derybų klausimais ir atstovaujame klientams ir teisminiuose, ir ne teisminiuose ginčuose, žinome, kad akcininkų sutartis gali būti puikus atskaitos taškas vertinant ginčo ištakas ir jo perspektyvas.

 

– Akcininkų sutartis yra tarsi verslo saugiklis, tačiau ir jis ne visada suveikia. Dėl ko dažniausiai įsiplieskia akcininkų ginčai?

 

M. Nosevič: Iš tiesų pastebime, kad anksčiau akcininkų ginčai vykdavo, nes nebūdavo minėto atskaitos taško – akcininkų sutarties. Pastaraisiais metais padažnėjo atvejų, kai akcininkai nesutaria, nes skirtingai interpretuoja turimos akcininkų sutarties sąlygas. Paprastai tariant, abi pusės nesutaria, kaip reikia skaityti sutartį, kokios yra jų galios, teisės ir įsipareigojimai.

Kita situacija, drebinanti verslo pamatus, susiklosto tada, kai vienas iš lygiaverčių verslo partnerių nutaria pasitraukti arba turi visiškai kitokią ateities viziją. Nesutampa požiūriai, prasideda kova.

 

Trečias atvejis: didesnis ir mažesnis akcininkai susipyksta, kai iš UAB mažesnis nori pasitraukti, tačiau didesnis nesutinka išpirkti akcijų arba siūlo nepriimtiną kainą, kuri neatspindi, mažumos akcininko požiūriu, jam priklausančios grąžos. Mažesnis ieško įvairių galios svertų siekdamas priversti didesnįjį išpirkti akcijas ir taip realizuoti mažumos akcininko investicijas, neretai ima trikdyti sprendimų priėmimo mechanizmą bendrovėje, kaišo pagalius į ratus – visa tai gali priminti sabotažą ir skaudžiai paveikti bendrovės veiklą. Kartais tai tiesiog mažumos akcininko noras padidinti jo akcijų pardavimo kainą kai didysis akcininkas parduoda akcijas trečiajam asmeniui ir tariasi dėl bendro akcijų paketo pardavimo.

 

Ketvirta situacija – jau minėtas „side business“, kai vienas iš akcininkų sumano žengti žingsnelį į šoną ir susikuria šalutinį verslą, kuriantį vertę tik jam, o ne visiems.

 

Penktasis „ugnikalnis“ versle yra asmeninės akcininkų ambicijos. Iš vienos pusės, ambicijos yra varomoji verslo jėga, suteikiančios bendrovei postūmį viena ar kitokia kryptimi , o iš kitos – griaunamoji, kuri išryškėja per akcininkų ginčus, kai net žiniasklaidoje ištrykšta „lavos fontanai“ – vieši vienas kito kaltinimai, žodžių karai ar nemalonios asmeninio gyvenimo detalės, o viskas dėl skirtingai matomos bendrovės ateities strategijos.

 

R. Besusparytė: Dar kalbant apie fizinius asmenis paminėčiau atvejį, kai vienas iš akcininkų sunkiai suserga arba miršta. Toks netikėtas pasitraukimas verslą gali labai stipriai supurtyti ir įpūsti nesantaikos ugnį, kai akcijos atitenka paveldėtojams ir nėra susitarta dėl bendrovės valdymo tokiu atveju.

 

Apibendrinant ginčų priežastis, galima daryti išvadą, kad konfliktai dažniausiai kyla dėl skirtingo požiūrio į verslo perspektyvas – tokiu atveju ieškoma kuo mažiau įmonei kenkiančių išeičių (pvz. išperkant akcijas pagal akcininkų sutartį arba kreipiantis į arbitražą), o viešojoje erdvėje manau daugiausia girdime apie atvejus dėl piktnaudžiavimo. Ar tai būtų vieno iš akcininkų įsuktas šalutinis verslas, ar mažojo pastangos kišti pagalius į ratus didžiajam, ar didžiojo nenoras suteikti informaciją mažajam – visa tai verčia atkreipti dėmesį į savo teises ir imtis priemonių jas ginti.

 

Kai kurie ginčai išeina ir į naudą – skaidrina bendrovių veiklą, kartu ir visą rinką, ypač, jeigu kalbame apie listinguojamas bendroves. Dramą žiniasklaidoje neretai pakursto vadinamasis mažųjų akcininkų aktyvizmas, kuris į dienos šviesą iškelia daug informacijos. Tokiais atvejais aktyvizmas suteikia postūmį suformuoti geresnę bendrovės valdymo sistemą – kaip pavyzdį galime prisiminti nesenas istorijas pieno pramonės sektoriuje.