Ar paslaugų centrų laukia pokyčiai?
Bankams, draudimo, kitų finansinių paslaugų grupėms, taip pat sveikatos ar švietimo paslaugų teikėjams PVM dažnai būna nemažas galvos skausmas. Teikdami PVM neapmokestinamas paslaugas, jie negauna galimybės atskaityti pirkimo PVM, susijusio su įsigyjamomis prekėmis ir paslaugomis, reikalingomis jų pačių paslaugoms teikti. Tai apima ne tik elektrą, vandenį ar internetą, bet ir iš šalies įsigyjamas ženklių žmogiškųjų išteklių reikalaujančias paslaugas: buhalterinės apskaitos, skambučių centrų, informacinės infrastruktūros priežiūros, rutininių procesų administravimo ir pan. Dėl jų sumokamas PVM kaip sąnaudos tampa papildoma savikainos dalimi. Paradoksas tame, kad šioms įmonėms pačioms įdarbinant atitinkamą personalą, jos jokių papildomų PVM kaštų nepatirtų, tuo tarpu už šias žmogiškąsias paslaugas mokant išoriniam paslaugų teikėjui – PVM atsiranda kaip papildomos sąnaudos.
Ilgą laiką vienu iš sprendimų tokioms įmonių grupėms, vienijančioms keletą vienoje ar skirtingose ES valstybėse PVM neapmokestinamas paslaugas teikiančių bendrovių, buvo nepriklausomos grupės režimas, numatytas tiek ES PVM direktyvoje (132 straipsnio 1 dalies f punkte), tiek ir jį įgyvendinančiame Lietuvos PVM įstatyme. Šiuo režimu besinaudojantys paslaugų centrai grupės nariams sąskaitas už savo paslaugas (kuriomis paskirstomos tokio paslaugų centro veiklos sąnaudos) galėjo išrašyti be PVM, taip iš esmės užtikrinant PVM neutralumą: PVM neatsirasdavo nepriklausomai nuo to, ar tas pats asmuo (pvz., buhalteris ar IT specialistas) buvo įdarbintas kiekvienoje iš PVM neapmokestinamas paslaugas teikiančios grupės įmonėje, ar tiesiog šias įmones aptarnaujančiame grupės paslaugų centre.
Taip buvo iki 2017-09-21 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendimų bylose C-605/15 (Aviva) ir C-326/15 (DNB Banka). ESTT minėtose bylose nurodė, kad ES PVM direktyvos 132 straipsnio 1 dalies f punktas turi būti aiškinamas taip, jog šioje nuostatoje numatytas nepriklausomos grupės režimas gali būti taikomas tik grupėms, kurių nariai vykdo su visuomenės interesais susijusią veiklą, pvz., sveikatos priežiūra, socialinė globa, kultūra ir kitos panašios PVM neapmokestinamos paslaugos. Todėl, ESTT nuomone (kuri šiais sprendimais tapo ES teisės dalimi), nepriklausomos grupės išimtimi negali pasinaudoti kitas, su visuomenės interesais nesusijusias PVM neapmokestinamas paslaugas teikiantys verslai, pvz., draudimo bei finansų srities įmonės.
ESTT, pateikęs išaiškinimą dėl paslaugų, kurias gali apimti nepriklausomos grupės mechanizmas, taip pat pasisakė ir dėl situacijos, susiklosčiusios iki šios dienos. Įvertinęs, jog direktyvos turinį pirmiausia riboja teisinio saugumo bei negaliojimo atgal principai ir atsižvelgęs, jog kai kurios ES valstybės narės (taip pat ir Lietuva) iki šių sprendimu neapmokestino ir nepriklausomų asmenų grupių, sudarytų iš draudimo ar kredito bendrovių, atskirai pažymėjo, kad:
- mokesčių administratorius, remdamasis šiuo nauju ESTT aiškinimu, negali iš naujo vertinti jau pasibaigusių mokestinių laikotarpių ir perskaičiuoti mokesčių šioms grupėms,
- dėl mokestinių laikotarpių, kurie dar nėra galutinai pasibaigę, priminė, jog direktyvų nuostatos negali būti tiesiogiai taikomos prieš privačius asmenis, todėl šie ESTT sprendimai taip pat nesudaro prielaidų „atimti“ iš nepriklausomų grupių, kurias sudaro draudimo bei kredito bendrovės, pagal nacionalinius įstatymus įgytos privilegijos. Tą, pasak ESTT, mokesčių mokėtojams garantuojantys ir bendrieji teisės principai, visų pirma, teisinio saugumo ir įstatymų negaliojimo atgal principai.
Lietuvos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 24 str. 5 d., įgyvendinanti ES PVM direktyvoje numatytą nepriklausomos grupės išimtį, jokio formalaus veiksmo (pvz., pranešimo VMI) iš mokesčių mokėtojų, kurie nori šia išimtimi naudotis, nereikalauja. Dėl to šis naujas ESTT išaiškinimas (nei retrospektyviai, nei į ateitį) Lietuvoje neturėtų tiesiogiai ir neišvengiamai paliesti jau veikiančių finansinių institucijų nepriklausomų grupių (tiek gavusių įpareigojančius VMI išaiškinimus ar individualias konsultacijas, tiek ir veikiančias be jų). O, vadovaujantis mokesčių mokėtojų lygybės, įstatymų viršenybės ir visuotinio privalomumo principais, net ir toms grupėms, kurios šiuo režimu tik ketino naudotis, kelias, remiantis vien šiais ESTT išaiškinimais, dar negalėtų būti užkirstas.
Ko gero, vienintelis būdas išspręsti Lietuvoje susiklosčiusią situaciją, remiantis minėtais ESTT sprendimais ir ES teisės principais, – tik atitinkamos PVM įstatymo korekcijos, kurių, atsižvelgiant į artėjantį biudžeto svarstymo sezoną, galima būtų tikėtis jau artimiausiu metu.
