Beveik visi naujai statomi pastatai privalo sau gaminti žaliąją energiją. Ar pavyks įgyvendinti?

By: Kristina Matvejenkaitė

Nuo šių metų liepos 8 d. įsigaliojo gana radikalūs LR atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimai. Šio įstatymo 48 straipsnis papildytas nauja statytojų, tuo pačiu ir projektuotojų, pareiga projektuojant naujus visuomeninės, pramoninės, komercinės, gyvenamosios paskirties pastatus (jų dalis) įrengti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių įrenginį, kuris gamintų visą pastatui reikalingą elektros energiją, t. y. jo leistina naudoti galia turės būti ne mažesnė kaip vartotojo objektui suteikta leistina naudoti galia.

Nesant techninių galimybių įrengti tokio įrenginio statomame objekte, pareigos aprūpinti pastatą atsinaujinančių energijos išteklių pagaminta elektros energija išvengti nepavyks, nes pastato (jo dalies) valdytojas minėto reikalavimo įgyvendinimą turės užtikrinti kitais būdais, t. y. turės įsigyti visą pastatui reikalingą elektros energiją iš kitų subjektų, gaminančių žaliąją elektros energiją.

Taigi statant naują minėtos paskirties pastatą (jo dalį) nuo šiol privaloma pasirinkti vieną iš dviejų variantų: (i) arba patiems įsirengti energiją iš atsinaujinančių išteklių gaminantį įrenginį, arba (ii) sudaryti sutartis su kitais ūkio subjektais dėl tokios energijos įsigijimo.

Dar daugiau, visuomeninės paskirties pastatų grupei priklauso didėlė dalis pastatų, įskaitant viešbučių, administracinės, prekybos, paslaugų, maitinimo paskirties pastatus. Todėl naujieji reikalavimai netaikomi iš esmės tik sandėliavimo paskirties ir kitos paskirties pastatams (pagalbinio ūkio, fermų, šiltnamių, sodų ir pan.).

Toks naujasis įstatyme nustatytas reikalavimas nulemtas Europos Sąjungos naujų užmojų klimato kaitos srityje, t. y. pasiekti, kad iki 2030 m. CO2 kiekis būtų sumažintas bent 55 proc., lyginant su 1990 m. Tai reiškia, kad ES valstybės narės nebeturi pasirinkimo ir privalo ieškoti operatyvių sprendimų kaip sumažinti CO2 kiekį iki numatytos ribos.

Visgi, Lietuva smarkiai atsilieka įgyvendindama ES užsibrėžtus planus, todėl tikėtina, kad būtent tai paskatino valstybės institucijas imtis tokių griežtų priemonių.

Nors naujuoju reguliavimu siekiama pozityvaus tikslo, akivaizdu, kad jį įgyvendinant nebus apsieita be iššūkių:

Pirmiausia, daugumai visuomeninės, komercinės ir ypač pramoninės paskirties pastatų reikalingas labai didelis elektros energijos kiekis. Todėl šių pastatų statytojams gali būti praktiškai neįmanoma įrengti pakankamo kiekio įrenginių, gaminančių energiją iš atsinaujinančią išteklių, pavyzdžiui, saulės elektrinių, galinčių aptarnauti visą pastatą.

Antra, ne tik dėl paties pastato naudojimo paskirties, bet ir dėl užstatomos teritorijos ypatybių (kai statoma saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje ar apsaugos zonoje, kt.) gali būti sudėtinga įrengti žaliąją elektros energiją gaminančius įrenginius ar pakankamą jų kiekį nepažeidžiant specialiųjų teritorijos apsaugos reikalavimų. Pavyzdžiui, teritorijoje, kurioje saugomas gamtinis ar kultūrinis kraštovaizdis, draudimą įrengti saulės ar vėjo  jėgaines gali lemti neleistina vizualinė tarša.

Trečia, antrojo įstatymo pakeitime numatyto varianto, t. y. pastato valdytojui žaliąją elektros energiją įsigyti iš kitų šią energiją gaminančių ūkio subjektų, įgyvendinimas taip pat komplikuotas, nes Lietuva dar negamina tiek žaliosios energijos, kad jos užtektų visiems jos norintiems vartotojams. 2020 m. duomenimis atsinaujinančių energijos išteklių dalis elektros gamyboje sudarė tik 20,17 proc. Taip pat pačiame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme dar tik iškeltas tikslas siekti, kad energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių energijos dalis, 2030 metais sudarytų ne mažiau kaip 50 proc. (palyginti su šalies bendruoju galutiniu energijos suvartojimu), Taigi, šis tikslas dar net nėra pasiektas, tačiau jau dabar reikalaujama ūkio subjektų naujuose pastatuose naudoti vien tik žaliąją energiją.

Taigi, realybėje tikėtinos situacijos, kuomet nekilnojamojo turto vystytojams dėl objektyvių priežasčių nepavyks rasti techninių būdų įvykdyti naujus įstatymo reikalavimus. Susiklosčius tokiai aklavietei, lieka atviras klausimas – ar dėl naujojo reguliavimo apskritai sustos naujų objektų statyba, ar vis dėlto vystytojams pavyks rasti kompromisą su įstatymo leidėju ir galiausiai teisės aktuose bus nustatytas bent jau pereinamasis laikotarpis aptartų reikalavimų įgyvendinimui?

Ekspertai

Person Item Background
Kristina Matvejenkaitė
Kristina Matvejenkaitė
Asocijuotoji teisininkė / Lietuva