Bylinėtis galite ne tik Lietuvoje. Kada ir kurios valstybės gali būti palankiausios? 

Kiek dėmesio sutartyje skiriate susitarimui dėl galimų ginčų sprendimo? Teisininkai kasdieniame darbe pastebi, kad sutarties šalys derybose daugiausiai gilinasi į verslą liečiančias sutarties sąlygas, tuo tarpu nuostatos dėl ginčų sprendimo neretai laikomos mažiau reikšmingomis. Vis dėlto, tendencingai parinktas ginčų sprendimo mechanizmas ir valstybė leidžia išvengti nereikalingo bylinėjimosi dėl ginčo teismingumo bei efektyviau ir mažesniais kaštais apginti savo teises, todėl ginčų prevencija geriausia pasirūpinti dar iki jų kilimo. 

Nusprendus rinktis ginčų sprendimą nacionaliniuose teismuose, svarbu apgalvotai pasirinkti konkrečią valstybę. Nuo to, kuris teismas nagrinės ginčą, priklauso ne tik proceso eiga, bylinėjimosi trukmė, bet ir bendras požiūris į tam tikrus sutartinius santykius, teisinių paslaugų kaina, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ypatumai, galimybės efektyviai įvykdyti teismo sprendimą ir pan. Priklausomai nuo pasirinktos valstybės, susitarimams yra taikytinos skirtingos taisyklės. Žemiau pateikiama informacija apie esminius aspektus, aktualius Lietuvoje įsteigtai įmonei renkantis užsienio valstybės teismą:  

ES valstybės narės teismai (taikomas Briuselis I-bis reglamentas): 

• Susitarti, kad ginčą nagrinės ES narės teismas, galima ir sudarant sutartį tarp/su ne ES įsikūrusiomis šalimis. Todėl, pvz., sudarant sutartį su JAV įmone, galima drąsiai tartis dėl ES teismų jurisdikcijos;  
• Susitarimo formai taikomus reikalavimus numato reglamentas, o turinio galiojimui – pasirinktos teismo valstybės teisė. Todėl renkantis konkrečią ES valstybę, naudinga įsivertinti, ar sutarties nuostata dėl ginčų sprendimo nebus laikoma negaliojančia pagal tos valstybės teisę; 
• Susitarimas bus laikomas išimtiniu, t. y. tik sutartyje nurodytos ES valstybės teismai turi teisę nagrinėti ginčus (kiti teismai, kurie nesant susitarimo, galėtų nagrinėti ginčus, to daryti negali), nebent šalys susitars kitaip; 

• Iškėlus bylą kitame nei buvo susitarta ES valstybės teisme, šis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kol teismas, į kurį kreiptasi remiantis susitarimu, paskelbia, kad jis neturi jurisdikcijos pagal susitarimą. Vadinamąją itališką torpedą – bylos iškėlimą kitame nei susitarta teisme – nesąžiningos šalys naudodavo kaip priemonę vilkinti sutarties vykdymą. Sutarties nesilaikančios šalys, siekdamos užbėgti už akių pagrįstam ieškiniui, sąmoningai kreipdavosi į nekompetentingą teismą. Yra buvę atvejų, kai, pvz., Italijos teismai vien klausimą, ar byla teisminga, sprendė dešimtmetį. Kol nagrinėjamas teismingumo klausimas, pats ginčas dėl sutartinių santykių nebūdavo sprendžiamas, t. y. šalių galimybės realiai ir efektyviai apginti savo pažeistas teises būdavo „įšaldomos“. Ši problema ES lygiu yra išspręsta; 
• ES valstybės teismo priimtas sprendimas kitose ES narėse yra pripažįstamas ir vykdomas automatiškai. Pvz., norint vykdyti Vokietijos teismo sprendimą Lietuvoje, su juo galima kreiptis tiesiai į antstolį. 

Norvegija, Šveicarija ar Islandija (Lugano konvencija): 

• Susitarti dėl Norvegijos, Šveicarijos ar Islandijos teismų jurisdikcijos gali sutarties šalys, kurių vienos ar daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta/buveinė yra šiose valstybėse arba ES; 

• Susitarimo formai taikomus reikalavimus numato konvencija, tačiau nenumato, pagal kokios valstybės teisę turėtų būti sprendžiama dėl susitarimo turinio galiojimo. Šalis, siekdama užvilkinti ginčo išsprendimą, gali inicijuoti potencialius ginčus dėl paties susitarimo galiojimo; 
• Susitarimas dėl teismingumo bus laikomas išimtiniu, nebent šalys susitars kitaip; 
• Neišspręsta itališkos torpedos problema. Galioja „pirmas laike“ principas – bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame iškelta pirmoji byla, turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol pirmasis teismas spręs dėl savo jurisdikcijos. Nesąžiningai sutarties šaliai inicijavus bylą kompetencijos neturinčiame teisme, kita šalis savo teisių negalės aktyviai apginti sutartame teisme iki tol, kol pirmasis teismas nuspręs, kad byla jam neteisminga;  
• Vienos Lugano konvencijos valstybės teisme priimtas sprendimas kitoje konvencijos valstybėje gali būti vykdomas tik tuomet, kai toje valstybėje yra pripažįstamas vykdytinu. Pvz., norint vykdyti Norvegijos teismo sprendimą Lietuvoje, kreditorius negalėtų kreiptis tiesiai į antstolį – jis turėtų inicijuoti leidimo vykdyti bylą Lietuvos apeliaciniame teisme, o teismas šį prašymą tenkinti galėtų atsisakyti tik tada, jei egzistuotų konvencijoje įtvirtinti pagrindai (pvz., sprendimo vykdymas prieštarautų Lietuvos viešajai tvarkai). 

Junginė Karalystė, Singapūras, Meksika ar Juodkalnija (2005 m. Hagos konvencija dėl susitarimų dėl teismingumo): 

• Konvencijoje nėra įtvirtinto reikalavimo, kad sutarties šalys turėtų nuolatinę gyvenamąją/buveinės vietą konvencijos šalyse; 
• Susitarimo formai taikomus reikalavimus numato konvencija, o dėl susitarimo turinio galiojimo sprendžiama pagal susitarime numatyto teismo valstybės teisę; 
• Konvencija taikoma tik išimtiniams susitarimams, todėl, pvz. numačius, kad iš sutarties kylančius ar su ja susijusius klausimus nagrinės arba Singapūro teismai, arba Jungtinės Karalystės teismai, susitarimas nebus laikomas išimtiniu ir, atitinkamai, konvencija nebus taikoma; 
• Iš dalies išsprendžia itališkos torpedos problemą – konvencija numato, kad konvencijos valstybės teismas, kuris nėra numatytas susitarime dėl ginčų sprendimo, sustabdo arba nutraukia bylą, nebent egzistuoja konvencijoje įtvirtintos sąlygos, pvz., susitarimo įgyvendinimas akivaizdžiai prieštarautų teismo, į kurį kreiptasi, valstybės viešajai tvarkai; 

• Kaip ir Lugano konvencijos atveju, teismo sprendimas gali būti vykdomas tik po to, kai jis pripažįstamas vykdytinu atitinkamos valstybės teismo. Atsisakyti leisti vykdyti galima tik konvencijoje numatytais pagrindais, kurių sąrašas yra platesnis nei Lugano konvencijoje;  
• Išstojusi iš ES, Jungtinė Karalystė prisijungė prie konvencijos, taip įnešdama bent dalinio aiškumo, kas po Brexit reguliuos ES-Jungtinės Karalystės elementą turinčius tarptautinius ginčus. Atkreiptinas dėmesys, kad ES ir Jungtinė Karalystė laikosi skirtingos pozicijos dėl, ar konvencija bus taikoma susitarimams, sudarytiems po 2015-10-01 (Jungtinės Karalystės pozicija), ar po 2021-01-01 (ES pozicija). 

Valstybės, su kuriomis Lietuva turi dvišales teisinės pagalbos sutartis (ir taikomos šios dvišalės sutartys):  

• Dvišalėse sutartyse įprastai yra nuostata dėl šalių teisės susitarti dėl ginčų teismingumo; 

• Siekiant nustatyti taikytinas taisykles, reikia žiūrėti konkrečios sutarties nuostatą. Pvz., Lietuvos ir Ukrainos dvišalėje sutartyje numatyta kad: „Susitariančiųjų Šalių teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui. Kai yra toks susitarimas, atsakovo gyvenamosios vietos teismas pagal atsakovo pareiškimą nutraukia bylos nagrinėjimą, jeigu šis pareiškimas gautas iki pateikiant atsikirtimus dėl ieškinio esmės. Šalys savo susitarimu negali pakeisti išimtinės teismų kompetencijos“; 
• Teismo sprendimai nėra automatiškai pripažįstami ir leidžiami vykdyti kitoje valstybėje – tam reikalinga inicijuoti pripažinimo ir leidimo vykdyti bylą. Lietuvoje – kreiptis su prašymu į Lietuvos apeliacinį teismą.  

Valstybė, kuriai netaikomas nei vienas iš aukščiau nurodytų rėžimų, susitarimui dėl teismingumo bus taikomi nacionaliniai teisės aktai: 

• Susitarimas dėl ginčų sprendimo, jo turinys ir galiojimas bus vertinami kiekvienu konkrečiu atveju nacionaliniam teismui nagrinėjant kilusį ginčą; 

• Teismo sprendimai bus pripažįstami ir leidžiami vykdyti pagal valstybės, kurioje siekiama įvykdyti teismo sprendimus, nacionalines taisykles.  

Tinkamas susitarimo dėl ginčų sprendimo įforminimas: 

• Nepaisant to, kad aukščiau aptarti teisės aktai numato, kad susitarimas gali būti sudarytas įvairiais būdais, visada rekomenduojama susitarimą sudaryti raštu; 
• Iš raštu sudaryto susitarimo turi būti aiškiai matoma visų sutarties šalių valia susitarti dėl ginčų sprendimo konkrečiame teisme. Paprasčiausias būdas – nuostatą dėl ginčų sprendimo įtraukti į šalių pasirašytą sutartį; 

• Nėra reikalavimų, kurioje konkrečioje sutarties vietoje tokia nuostata turėtų būti įtvirtinta, tačiau yra buvę atvejų, kai susitarimas dėl teismingumo, patalpintas puslapio apačioje po šalies pavadinimu, adresu ir telefono numeriu, nebuvo pripažintas tinkamu; 
• Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad susitarimas turi defektų, jeigu: (i) jis yra išdėstytas sutarties dalyje, pavadintoje „Arbitražas“, nors iš susitarimo akivaizdu, jog susitarta ne dėl ginčų nagrinėjimo arbitraže, o valstybės teisme; (ii)  sutarties kalbinės versijos yra prieštaringos, pvz., sutarties versijoje viena kalba vartojama formuluotė „turėtų būti“ ( (t. y. susitarimas – neprivalomas), o kita kalba – „turi būti“  (t. y. susitarimas – privalomas); (iii) susitarimo tekste yra aiškių rašymo apsirikimų. Teismo vertinimu, tokių defektų egzistavimas rodo, kad šalys neskyrė dėmesio susitarimo sudarymui ir nedetalizavo jo taikymo ribų; 
• Teismo nurodymas kitai šaliai pateikiamame užsakymo patvirtinime ar sąskaitoje nėra tinkamas susitarimas; 
• Teismo nurodymas bendrosiose sąlygose, kai pačioje sutartyje nėra duodama tiesioginė nuoroda į bendrąsias sąlygas, nėra tinkamas susitarimas; 
• Teismo nurodymas, duodant nuorodą į bendrąsias sąlygas sutartyje, tačiau jų nepateikiant kitai sutarties šaliai, taip pat nėra tinkamas susitarimas; 

• Dalis aukščiau nurodytų teisės aktų leidžia susitarimą sudaryti elektroninėmis ryšio priemonėmis, tačiau nereikėtų pamiršti, kad iš tokiu būdu sudaryto susitarimo taip pat turi aiškiai matytis sutarties šalių valia susitarti dėl teismo. Praktikoje sutikimo su elektroninėmis priemonėmis sudarytos sutarties sąlygomis „spustelint“ (angl. click wrapping) būdas, kuomet pirkėjas sutinka su interneto svetainėje išdėstytomis bendrosiomis pardavimo sąlygomis spusteldamas nuorodą ir jam yra suteikiama galimybė prieš sudarant sutartį ją atsispausdinti ir išsisaugoti, yra laikoma tinkamu susitarimo sudarymo; 
• Norint sutartyje įtvirtinti neišimtinį ar asimetrinį susitarimą, t. y. susitarimą dėl daugiau nei vienos valstybės teismų jurisdikcijos ar vienos šalies galimybę kreiptis į daugiau nei vienos valstybės teismus, visada būtina įvertinti, ar konkretus aukščiau nurodytas teisės aktas tokius susitarimus leidžia. Pvz., 2005 m. Hagos konvencija taikoma tik išimtiniams susitarimams, todėl, pvz., susitarime numačius, kad ginčai bus sprendžiami arba Jungtinės Karalystės, arba Lietuvos teismuose, susitarimui Hagos konvencija nebūtų taikoma; 
• Rekomenduotina įsivertinti sutarčiai taikytiną teisę, kadangi skirtingų valstybių teismų ir teisės pasirinkimas gali apsunkinti ginčų sprendimą ir pareikalauti papildomų kaštų. Pvz., sutartyje nusimačius, kad jai taikoma Anglijos teisė, o ginčus nagrinėja Lietuvos teismai, ginčą teismas turėtų nagrinėti pagal Anglijos teisę, o šalys turėtų pareigą įrodinėti jos turinį.