Draudimo bendrovėms teisminis procesas svetur taps kasdienybe?

Į dažną draudimo sutartį yra įtraukiama nuostata dėl to, kurios šalies teismai spręs su šia sutartimi susijusius ginčus. Taip draudimo bendrovės siekia iš anksto išvengti papildomų kaštų ir laiko sąnaudų, kurios neabejotinai atsirastų ginčą sprendžiant kitoje valstybėje.

 

Vis dėlto, panašu, kad po Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendimo byloje C-386/16 ši draudimo bendrovių naudojama prevencinė priemonė, bent jau Europos Sąjungos ribose, bus kur kas mažiau efektyvi.

 

Minėtoje byloje nagrinėtas atvejis, kai draudimo sutartis buvo sudaryta tarp Jungtinėje Karalystėje įsisteigusios draudimo bendrovės ir Švedijos įmonės, gabenančios krovinius laivais. Draudimo polise ir draudimo taisyklėse buvo aiškiai nustatyta, kad visi dėl draudimo sutarties kylantys ar su ja susiję ginčai bus sprendžiami Jungtinės Karalystės teismuose. Vis dėlto, kai Švedijos įmonės laivui įplaukiant į Asenso (Danija) jūrų uostą buvo apgadinti krantinės įrenginiai, Asenso jūrų uostas ieškinį draudimo bendrovei dėl žalos atlyginimo pareiškė ne Jungtinės Karalystės, o Danijos teisme.

 

Todėl Danijos teismas kreipėsi į ESTT, siekdamas išsiaiškinti, ar Asenso jūrų uostas, kaip nukentėjęs trečiasis asmuo, galėjo reikšti ieškinį Danijoje, nors draudimo polise buvo aiškiai numatyta, kad visi ginčai turi būti sprendžiami Jungtinėje Karalystėje.

 

Pažymėtina, kad ES jurisdikcijos taisykles įtvirtinančiame Reglamente Nr. 44/2001 (Briuselis I) su draudimu susijusioms byloms (kaip, beje, ir vartojimo bei darbo byloms) yra nustatytos specialios taisyklės. Taip siekiama sudaryti palankesnes sąlygas apginti ekonomiškai ir teisiškai silpnesnes ginčo šalis – draudėją, apdraustąjį, naudos gavėją ar žalos patyrusį trečiąjį asmenį. Vis dėlto, atsižvelgiant į sutarčių laisvės principą, Reglamente taip pat yra numatyta ir galimybė draudikui ir draudėjui susitarti dėl jurisdikcijos (t. y. dėl to, kurios šalies teismuose bus sprendžiami bet kokie kilę ginčai).

 

Būtent derindamas šių dviejų interesų – silpnesniosios šalies apsaugos ir sutarčių laisvės principo – elementus šioje byloje ESTT iš esmės konstatavo, kad draudikas ir draudėjas yra laisvi susitarti dėl jurisdikcijos, tačiau nukentėjusios trečiosios šalys nėra niekaip įpareigotos ir neprivalo laikytis šio susitarimo.

 

Taigi nuo šiol, kad ir kas būtų numatyta draudimo sutartyje, žalos patyrę tretieji asmenys (t. y. asmenys, kuriems žalos padarė draudėjas ar apdraustasis) ieškinius draudimo bendrovėms galės reikšti pasirinktinai: arba (i) savo nuolatinės gyvenamosios vietos (įsisteigimo) valstybėje, arba (ii)  žalos atsiradimo vietos valstybėje, arba (iii) draudimo bendrovės įsisteigimo valstybėje.

 

Draudimo bendrovėms neabejotinai priimtiniausias būtų paskutinysis variantas. Vis dėlto, sutaupyti laiko ir pinigų nori visi, todėl labai tikėtina, kad žalos patyrę asmenys bus kur kas labiau linkę bylinėtis savo valstybėje. Todėl išskyrus atvejus, kai draudimo bendrovės vieta sutaps su žalą patyrusio asmens valstybe, draudimo bendrovėms savo interesus gali tekti ginti ir svetur. Tai yra, kitų ES valstybių narių teismuose ir pagal tose valstybėse galiojančias taisykles, kas nebuvo ir negalėjo būti tiksliai įvertinta bei numatyta sudarant draudimo sutartį.

 

Atskirai pažymėtina, kad nors nuo 2015 m. sausio 10 d. Reglamentą Nr. 44/2001 pakeitė Reglamentas Nr. 1215/2012, naujajame reglamente įtvirtintos tokios pat draudimo byloms taikytinos jurisdikcijos taisyklės. Todėl nagrinėtoje byloje pateiktas išaiškinimas išliks toks pat aktualus taikant ir naujojo reglamento nuostatas.