ES griežtina kovą su pinigų plovimu: kodėl keičiamos taisyklės?

Europos Sąjungoje rengiamasi svarbiems pinigų plovimo prevencijos reguliavimo pokyčiams, kurie įsigalios kitąmet. Pokyčiai ne tik suvienodins valstybių narių taikomas prevencijos taisykles, bet iš esmės perrašys ES kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu politiką. Nuo lankstesnio, rizika grįsto požiūrio pereinama prie gerokai labiau harmonizuotos, vienodomis taisyklėmis paremtos sistemos. Kuo grindžiama griežtinama prevencija?

Kova su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu tris pastaruosius dešimtmečius išlieka vienu pagrindinių ES politinių prioritetų. Nuo 1991 m. priimtos pirmosios Direktyvos dėl pinigų plovimo prevencijos (angl. Anti-Money Laundering Directive, AMLD), orientuotos į pajamų iš prekybos narkotikais plovimo užkardymą, ES pinigų plovimo prevencijos teisinė sistema nuosekliai plėtėsi. Šios peržiūros palaipsniui plečiant reguliavimo apimtį ir griežtinant reikalavimus atnešė naujas direktyvos versijas (AMLD2, AMLD3, AMLD4, AMLD5).

Naujausi pokyčiai, kurie įsigalios kitų metų liepą, aiškiais veiksmais tapo 2024 m., kai  AMLD direktyvą pakeitė finansų įstaigoms privalomas reglamentas (Anti-Money Laundering Regulation, AMLR). Pagrindiniai pokyčiai apims klientų tapatybės nustatymo ir klientų tikrinimo procesus, naudos gavėjų tikrinimą, vidaus kontrolės priemones, nustatys aiškesnius pagrindus informacijos apsikeitimui tarp finansų įstaigų nusikalstamos veikos prevencijos tikslais.

Tarp prevencijos griežtumo ir konkurencingumo

Iki 2024-ųjų ES pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencija buvo grindžiama minimalaus harmonizavimo ir rizika grįstais principais (AMLD-AMLD5). Tai ES valstybės narėms suteikė nemažai laisvės perkeliant reikalavimus į nacionalinę teisę, o finansų įstaigoms – galimybę pritaikyti juos savo veiklos modeliams. Tokia laisvė turėjo ir kitą pusę – skirtingas interpretacijas, kurios leido kiekvienai jurisdikcijai savaip balansuoti tarp prevencijos griežtumo ir finansų rinkos konkurencingumo.

Vienos valstybės rinkosi griežtesnį reguliavimą, kitos, siekdamos išlaikyti savo finansų ar finansų technologijų sektorių konkurencinį pranašumą, lankstesnį. Kita vertus, didesnė laisvė verslui reiškė ir didesnį spaudimą priežiūros institucijoms – jos turėjo vertinti, ar skirtingi verslo modeliai iš tiesų atitinka pinigų plovimo prevencijos direktyvų dvasią, ar taikomi sprendimai nekuria naujų spragų, galinčių padidinti pinigų plovimo riziką. Tinkamai veikianti teisinė sistema, derinanti aiškius reikalavimus ir subalansuotą priežiūrą, galėjo sudaryti sąlygas teisėtiems verslams lengviau naudotis finansinėmis paslaugomis, kartu veiksmingai ribojant neteisėtos veikos rizikas.

Minimaliu harmonizavimu pasinaudojo ir Lietuva

Plačiomis direktyvos interpretacijos galimybėmis pasinaudojo ir Lietuva, Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme įtvirtindama supaprastintą tapatybės nustatymą bei nuotolinio tapatybės nustatymo taisykles, kurios padėjo šaliai įsitvirtinti Europos finansų technologijų (Fintech) rinkoje.

Tuo pat metu Lietuvos bankas užtikrino itin griežtą pinigų plovimo prevencijos reikalavimų priežiūrą, atidžiai stebėdamas finansų įstaigas. Tokia pusiausvyra skatino technologijų plėtrą, orientuotą ne tik į finansų infrastruktūros tobulinimą (greitesnius, pigesnius ir patogesnius mokėjimus), bet ir į reguliacinių reikalavimų įgyvendinimą – duomenų saugumą, tapatybės falsifikavimo atvejų ir įtartinų operacijų identifikavimą realiuoju laiku, kliento rizikos profilio formavimą pasitelkiant dirbtinio intelekto įrankius, kt. Taip Lietuvoje šalia Fintech ėmė formuotis stipri reguliacinių technologijų (Regtech) ekosistema.

Esminis trūkumas – struktūrinės spragos

Tačiau tokia ES teisinė architektūra turėjo esminį trūkumą: ji skatino fragmentaciją ir vadinamąjį reguliacinį arbitražą, kai finansų įstaigos veiklos vykdymui rinkdavosi jurisdikcijas (šalis), kurių pinigų plovimo prevencijos režimas buvo palankesnis verslui. Ten, kur priežiūros institucijos buvo lankstesnės ir neakcentavo griežto reikalavimų įgyvendinimo, kaupėsi rizikos, susijusios su „nešvarių“ pinigų legalizavimu.

2017-aisiais atskleisti keli didelio masto pinigų plovimo atvejai, kai per ES kredito įstaigas buvo išplauti milijardai eurų, aiškiai parodė, kad sistema turi struktūrinių spragų. Šie atvejai smarkiai paveikė politinį pasitikėjimą finansų rinkos gebėjimu tinkamai įgyvendinti rizika grįstus teisinius principus, taip pat ir pasitikėjimą pačiomis nacionalinėmis priežiūromis užtikrinant šių principų tinkamą įgyvendinimą. Dar nebaigus perkelti AMLD4 ir AMLD5 į nacionalinius teisės aktus, Europos Komisija konstatavo: pinigų plovimo prevencijos teisinė bazė nepakankamai veiksminga, pinigų plovimo prevencijos taisyklės taikomos fragmentiškai ir nekoordinuotai, o numatomas direktyvų perkėlimas į nacionalinę teisę esamų problemų neišspręs.

Kai pasitikėjimas rinkos principais susvyruoja, rizika grįstą požiūrį palaipsniui keičia taisyklėmis grįsto reglamentavimo sistema. ES harmonizavimo principas – vienoda kartelė visoms valstybėms narėms – tampa dominuojantis. Šiuo metu tokia vienodų taisyklių ir harmonizuotos priežiūros sistema formuojama visoje ES pinigų plovimo prevencijos ekosistemoje.

Tuo metu nusikaltėliai, pasitelkdami modernias technologijas, vis greičiau prisitaiko prie reguliacinių pokyčių, o kitos didžiosios pasaulio ekonomikos juda reguliacinių reikalavimų mažinimo ir verslo skatinimo kryptimi, taip nuolat didindamos spaudimą ir griežtai ES pozicijai detalizuoti reikalavimus. Harmonizavimo kainą moka visos ES valstybės narės – tiek tos, kurios pavyzdingai laikėsi galiojusių taisyklių, tiek tos, kurios pavojingai balansavo tarp laisvės veikti ir nepakankamos, aplaidžios priežiūros. Ar ši kaina nėra didelė, palyginus su ta žala, kurią valstybės narės ir jų gyventojai patiria dėl nusikalstamos veikos – nuo sukčiavimo ar korupcijos iki prekybos narkotinėmis medžiagomis – parodys laikas.

Komentaro autorė: „Ellex Valiunas“ ekspertė, pinigų plovimo prevencijos specialistė Eglė Kontautaitė