Intelektinės nuosavybės labirintai bankrutuojančiose bendrovėse

Gal esate kreditorius, kuris mato intelektinį potencialą bankrutuojančioje bendrovėje? O gal akcininkas, siekiantis atskirti savo kūrybinį / intelektinį rezultatą nuo naujai įkurtos bendrovės, kuri veikia rizikingoje ekonominėje aplinkoje? O gal kaip tik – visą intelektinę nuosavybę perdavėte bendrovei, kuri tapo nemoki ir norite ją „prikelti“? Galiausiai, po bendrovės bankroto įkūrėte naują bendrovę, kurioje naudojate senosios bendrovės išvystytą intelektinį rezultatą?

Visi šie klausimai veda į sudėtingas krizines situacijas, kurių galima išvengti rūpestingiau valdant intelektinės nuosavybės teises bendrovių bankroto proceso metu ar iki jo.

Paslaptingas autorių teisių išnykimas

Automobilis ar biurų pastatas, net prekės sandeliuose, yra turtas, kuris gali būti apibrėžtas pagal fizinius požymius, neretai registruotas ir valstybiniuose registruose. Intelektinė nuosavybė, konkrečiai, autorių teisių prasme, nėra aiškiai apibrėžtas turtas, o jo vertė pasireiškia teisių išimtinumu, kuris suteikia šių teisių savininkui monopolį naudoti ar drausti naudoti konkretų objektą (pavyzdžiui, kompiuterių programą ar filmą). Tam, kad, tarkime, picų pardavimo kompiuterių programa būtų saugoma kaip intelektinė nuosavybė, užtenka ją išreikšti materialia forma (t. y., sukurti išeities kodą). Jokia registracija kokiuose nors registruose nėra būtina. Bendruoju atveju, tas, kas tokį išeities kodą parašė, yra laikomas programos autoriumi ir jam priklauso autorių turtinės ir neturtinės teisės į šį objektą.

Įprastai bendrovės turtines teises, pavyzdžiui, į programos kodą, gauna įstatymo (ir darbo sutarčių) pagrindais iš darbuotojų arba atitinkamų civilinių sutarčių, sudaromų su programos kodo kūrėju. Tokiu būdu intelektinė nuosavybė tampa bendrovės turto dalimi. Kartais – labai svarbia, gal net svarbiausia dalimi, nes generuoja bendrovei ekonominę naudą ar turi potencialo tokią generuoti ateityje, jeigu būtų modifikuota ar patektų į tinkamesnes rankas.

Matyt dėl to, kad intelektinės nuosavybės teisės veikiau laikomos idealiu, o ne materialiu turtu, taip pat nėra registruojamos ar kitaip aiškiai fiksuojamos, jos neretai yra praleidžiamos bankroto procedūrų metu. Kitaip tariant, bankroto administratorius ar pati bendrovė niekaip neįformina šių teisių, jos nėra monetizuojamos kreditorių reikalavimams patenkinti ir, Maironio žodžiais tariant, „išnyks[ta], kaip dūmas neblaškomas vėjo“.

Šias teises ištinka tikrai mistinis likimas, kadangi jų tolimesnis teisinis būvimas gali būti aiškinamas trejopai. Pirma, kadangi bendrovė likviduojama, baigiasi visos šios bendrovės prievolės ir sutartys, sudarytos su jos darbuotojais ar trečiaisiais asmenimis. Dėl šios priežasties, galima aiškinti, kad intelektinės nuosavybės teisės, kurios bendrovėje dar buvo jos likvidavimo metu, grįžta asmenims, kurie šias teises perdavė bendrovei (įprasčiausiai skambantis variantas). Antra, tokių teisių likimas yra toks neaiškus, kad jų paskirstymui būtina atnaujinti bankroto bylą ir papildomai trukti teismuose (mažiau įprastai skambantis variantas). Trečia, galbūt jos tam tikra prasme tampa „bešeimininkėmis“, dėl ko tokius intelektinės nuosavybės objektus gali naudoti visi be išimties, tokia intelektinė nuosavybė jau nesaugoma, tapusi viešąja nuosavybe (neįprastas variantas).

1. Rūpestingumas įveikia krizes

Aukščiau aprašytoje situacijoje kreditoriai negaus bankrutuojančios bendrovės intelektinės nuosavybės, o akcininkas galbūt gaus šiokią tokią jos dalį ar net visą intelektinę nuosavybę, priklausomai nuo jo indėlio į ją. Naujoji bendrovė, pasiėmusi senosios bendrovės išeities kodą, vystys produktą, kuris jai realiai nepriklauso ir dėl kurio bet kada gali kilti teisinių konfliktų.

Neseniai publikuotame Europos Komisijos pasiūlyme dėl tam tikrų bankroto teisės aspektų harmonizavimo ES mastu jau yra įvertinamos atitinkamos intelektinės nuosavybės rizikos (žr. pasiūlymo 27 straipsnį). Tačiau šios rizikos yra susijusios tik su licencinėmis sutartimis. Pavyzdžiui, jeigu tam tikras bankroto procedūros metu įgytas turtas (kaip įmonė ar jos veiklos dalis) yra neatsiejamas nuo licencinių sutarčių (pavyzdžiui, įrenginių panaudojimui yra būtina turėti licenciją į programinę įrangą ar prekių ženklą), siūloma, kad naujam savininkui, gavusiam turtą iš bankrutuojančios bendrovės, nereikėtų gauti sutikimo iš licenciaro toliau naudoti intelektinę nuosavybę.

Tačiau šis pasiūlymas nesprendžia su autorių teisėmis susijusių problemų, kurios aprašytos aukščiau. Dėl to, atsižvelgiant į atitinkamus skirtingų asmenų tikslus, bankroto procesui reikėtų ruoštis iš anksto ar pasirūpinti, kad jis būtų atliktas tvarkingai. Kelios iš rekomendacijų nurodomos žemiau.

Pirma, jeigu esate kreditorius, kuris siekia, kad intelektinė nuosavybė iš bendrovės būtų įgyta vienokiu ar kitokiu būdu, apie tai reikėtų informuoti bankroto administratorių, kuris tokią intelektinę nuosavybę turėtų įtraukti į bankrutuojančios įmonės turto sąrašą. Toks turtas tuomet galėtų būti realizuojamas varžytinėse, o kreditorius galėtų gauti dvejopą naudą – pabandyti tokį turtą įsigyti. Alternatyviai, toks turtas galimai būtų įsigytas trečiųjų asmenų, kas kiek padidintų tikimybę, kad bent dalis kreditoriaus reikalavimų bankrutuojančiai bendrovei būtų patenkinta.

Antra, jeigu esate bendrovės akcininkas, faktiškai sukūręs autorių teisių objektus (pavyzdžiui, vėlgi, picų pardavimo programinę įrangą), kurie taikomi bendrovės veikloje, galite turėti tikslą šį objektą pasilikti sau. Tokiu atveju bankroto procedūros metu šis turtas nepatektų į bendrą katilą, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Tokiu atveju geriausia akcininko santykius su bendrove įforminti licencinės sutarties forma.

Tačiau, priklausytinai nuo bendrovės veiklos pobūdžio, jeigu tretieji asmenys įsigytų akcininko bendrovę siekdami tęsti ekonominę veiklą, kuriai yra būtina akcininko sukurtas autorių teisių objektas, akcininkas pagal Europos Komisijos pasiūlymą (kuris galbūt bus priimtas ateityje) negalėtų panaikinti licencijos naujai ekonominę veiklą įsigijusiam subjektui.

Trečia, jeigu atitinkama forma planuojama tęsti veiklą su bankrutuojančios bendrovės intelektine nuosavybe, tai tokiu atveju tokį turtą įtraukti į bankrutuojančios bendrovės turto sąrašus yra ypač svarbu, kad iš jų kreditorių reikalavimai būtų tenkinami bendra tvaka. Tokio turto neįtraukus į šiuos sąrašus kyla rizika, kad naudojama intelektinė nuosavybė nepriklausytų veiklą tęsiančiai bendrovei ir juolab, balansuojama ties tyčinio bankroto riba.