Kas tie exit’ai, kurių linkime Lietuvos startuoliams?

Pastaruosius keletą metų girdime apie sėkmingus pirmuosius startuolių įkūrėjų exit‘us: „Paysolut“, „Marguard“, „Deeper“, „Aggredium Finance“, „Dokobit“ „MailerLite“ ir pan. Šie ir kiti pavyzdžiai rodo, kad Lietuvos startuolių ekosistema ir jos žaidėjai geba užauginti sėkmingus verslus net kai statistiškai skaičiuojama, kad iki 90% pradedančiųjų įmonių žlunga.

Kokios yra dažniausiai sutinkamos exit strategijos startuoliuose?

1. Akcijų pirkimas – pardavimas. Tai bene dažniausiai sutinkama tiek startuoliško, tiek mums įprasto verslo exit‘o forma, kurio metu įmonės steigėjas perleidžia nuosavybės teisę į akcijas pirkėjui arba jų grupei. Šiuo atveju startuolio įkūrėjas turi galimybę derėtis su potencialiu pirkėju dėl akcijų pardavimo kainos bei kitų sandorio sąlygų, o pirkėjas tam, kad nenusipirktų „katės maiše“, atlieka įvairaus pobūdžio patikrinimus ir prašo savininką įsipareigoti nekonkuruoti su parduodamu verslu.

Kaip jau minėjau, neretai tokio exit‘o atveju startuolių pirkėjai derasi dėl įkūrėjo pasilikimo įmonėje laikotarpiui, vidutiniškai, nuo 6 mėn. iki 1 metų ir akcijų kainos atidėjimo, o mainais už tai startuolių savininkai derasi dėl akcijų pardavimo kainos dalies, kurios sumokėjimas atidedamas ir kuri apskaičiuojama atsižvelgiant į bendrovės veiklos rezultatus per tam tikrą laikotarpį po sandorio užbaigimo, dydžio bei apskaičiavimo tvarkos (angl. earn-out clause).

Žinoma, pagrindinis klausimas, siekiant exit‘o šiuo būdu, kaip rasti pirkėją, kuris tikrai bus suinteresuotas startuolį nupirkti.

1.1.     Vadovybės arba pagrindinių darbuotojų išpirkimas. Šis exit‘o būdas iš esmės yra tas pats akcijų pirkimas – pardavimas, tačiau jame savininko akcijas išperka ne išorės pirkėjas, o įmonės vadovybė, pagrindiniai darbuotojai.

Toks exit‘as įprastai trunka ženkliai trumpiau, nereikalauja pereinamojo laikotarpio, per kurį pardavėjas turi padėti pirkėjams susipažinti su verslu, pasidalinti know-how. Taip pat, kadangi pirkėjai jau pažįsta verslo specifiką, tai sukelia mažiau netikrumo darbuotojams ir verslo partneriams. Kita vertus, šis kelias ne visada įmanomas, nes vadovybės, pagrindinių darbuotojų asmeninės lėšos ne visada gali atliepti savininko supratimą apie startuolio vertę.

1.2.     Verslo pardavimas, kai jo vertė yra darbuotojai (angl. acquihire). Tai pasitraukimo iš startuolio forma, kai įsigijimas grindžiamas įmonės darbuotojų verte. Įmonės pirkėją motyvuoja noras įsigyti kvalifikuotą darbo jėgą, todėl ji geriausiai veikia tuose sektoriuose, kuriuose dirba aukštos kvalifikacijos ir talentingi darbuotojai.

Atitinkamai, tokiame akcijų pirkime – pardavime galima susitarti dėl palankesnių darbo sąlygų bendrovėje liekančiam personalui ir, apskritai, darbuotojų išlaikymo klausimas tampa bene esminiu pirkėjui, tačiau kitos sandorio sąlygos įprastai yra gana tipinės.

2.  Vieša akcijų emisija. Pirminis viešas siūlymas (angl. Initial Public Offering, IPO) tai situacija, kai privatus verslas „išeina į viešumą” parduodamas įmonės akcijas. Tokiu būdu, iš startuolio, kuris finansuojamas tik steigėjų ir pradinių investuotojų lėšomis, verslas tampa iš dalies priklausomu viešiems akcininkams biržoje.

Bendrovei tapus listinguojama, atsiranda nemažai atskaitomybės įsipareigojimų ir klausimų, kurie iki viešos akcijų emisijos startuoliui nerūpėjo. Ir nors šis procesas reikalauja daugiau pasirengimo ir laiko, po IPO įgyvendinimo tiek steigėjai, tiek investuotojai gali pasirinkti, ar parduoti savo turimą verslo dalį, taip uždirbant pelną, ar pasilikti įmonėje.

3. Likvidavimas. Patyrus nesėkmę ir pajutus, kad startuolis visgi niekur neveda, galime kalbėti ir apie mažiau madingą exit‘o būdą – likvidavimą. Šiuo atveju startuolio turtas yra parduodamas, o veikla stabdoma. Atitinkamai, startuolyje esančios lėšos ir pajamos gautos pardavus turtą yra atiduodamos kreditoriams, o tik vėliau bendrovės savininkams, investuotojams. Šioje vietoje yra ypatingai svarbu, sustabdyti startuolio veiklą dar tame etape, kai įmanoma atsiskaityti su kreditoriais, nes kitokiu atveju, gali tekti susipažinti su bankroto procesu ir jo ypatumais.

Verslo angelai, dažnai pasisako, kad geriausi startuoliai yra tie, kurių komandose yra žmonių, patyrusių startuoliškas nesėkmes. Taigi į likvidavimą, matyt, reikėtų žiūrėti kaip į natūralų ieškojimų ir verslo kūrimo etapą, kuris, net jeigu ir pasibaigia visiška vieno konkretaus startuolio mirtimi, gali atnešti patirties ir naudos ateities projektuose.

—

Akivaizdu, exit‘ai, kurių yra linkima mūsų startuolių ekosistemai tikrai nėra likvidavimas ar bankrotas, čia kalbame apie sėkmingus akcijų pirkimus – pardavimus ir viešas akcijų emisijas biržose. Tokie sėkmingi įkūrėjų ir pirminių investuotojų išėjimai, sakoma, kad rodo startuolių bendruomenės ir ekosistemos brandą, jos kokybę. Taip pat, leidžia pasitraukusiems startuolių įkūrėjams ir invetsuotojams vėl investuoti į naują besikuriantį verslą ir jį auginti.

Taigi, prisidedant prie linkėjimų, galime kalbėti apie šiuos patarimus startuolių įkūrėjams, siekiantiems sėkmingo exit‘o: (i) pradėti galvoti apie jums priimtiną pasitraukimo strategiją nuo pat verslo įkūrimo; (ii) aiškiai susidėti savo asmeninius tikslus, kurių siekiama exit‘u; ir (iii) stengtis būti pasiruošusiu potencialiam exit‘ui įmonės viduje (t. y. neužleisti elementarių korporatyvių klausimų ir domėtis teisine baze, reikalavimais, kurie taikomi startuoliui). Juk niekada negali žinoti, kada pasitaikys puiki proga pasitraukimui!