Kur baigiasi nuomonės laisvė ir prasideda civilinė atsakomybė?
Aštri retorika yra neatsiejama nuo politinės scenos Lietuvoje. To įrodymas – praeitą savaitę visuomenės dėmesį sutelkęs Respublikos Prezidento ir Seimo nario apsižodžiavimas. Žodžių dvikovoje nuskambėjo tokie epitetai kaip „minkštakūnis“ bei „šiukšlė“. Ši situacija tapo išskirtine tuo, kad oficiali retorika nuslydo į asmeniškumus, primenančius kasdienes kaimynų ar socialinių tinklų kivirčų scenas. Todėl šis incidentas verčia stabtelėti ir paklausti: o kas, jeigu tokia žodžių akrobatika būtų įvykusi ne Seimo ar Prezidentūros fone, o tarp dviejų paprastų žmonių – kaimynų, bendradarbių, kursiokų? Ar „šiukšlės“ ir „minkštakūnio“ etiketės būtų tik piktas žodžių žaidimas, nuomonės laisvė ar jau teisinės atsakomybės klausimas? Ši diskusija atveria duris į platesnį pokalbį apie mūsų visuomenės santykį su žodžiu – jo galia žeisti, menkinti, bet kartu ir apsaugoti žmogaus orumą.
Įžeidimų dekriminalizavimas
Prieš kelerius metus tokie atvejai dar galėjo patekti ir į baudžiamąją teisę. Iki 2016 m. Lietuvos Baudžiamajame kodekse buvo numatyta atskira įžeidimo nusikalstama veika – už viešą kito asmens garbės ir orumo pažeminimą grėsė baudžiamoji atsakomybė. Praktikoje tai reiškė, kad nukentėjęs asmuo galėjo kreiptis į teisėsaugą arba tiesiai į teismą privataus kaltinimo tvarka, o įžeidėjas rizikuodavo teistumu. Nors dažniausiai tokios bylos baigdavosi piniginėmis baudomis ar įpareigojimu viešai atsiprašyti, pats baudžiamosios atsakomybės faktas turėjo prevencinį poveikį – visuomenė suvokdavo, kad už žodį gali grėsti ne tik civilinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė.
Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nuosekliai pabrėžė, kad baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą turi būti taikoma tik išimtiniais atvejais, kai žodžio laisvės ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje, pavyzdžiui, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir reputaciją. Lietuva, derindama savo teisę su Europos standartais, pasirinko įžeidimą dekriminalizuoti, palikdama tokių ginčų sprendimą iš esmės civilinei teisei.
Verta pastebėti, kad tam tikrų subjektų įžeidimo atvejais išliko galimybė užsitraukti administracinę atsakomybę. Administracinių nusižengimo kodeksas numato administracinę atsakomybę už valstybės politiko, valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo, viešojo administravimo funkcijas atliekančio ar viešąsias paslaugas teikiančio asmens, statutinio valstybės tarnautojo, kario, žvalgybos pareigūno garbės ir orumo pažeminimą. Už tokius pažeidimus gali būti skiriamos piniginės baudos, kurių didžiausia siekia iki 300 eurų.
Piktnaudžiavimas teise reikšti nuomonę
Pagal galiojantį reguliavimą, situacijos, susijusios su įžeidimais, Lietuvoje dažniausiai patenka į civilinės atsakomybės sritį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą kiekvienas asmuo turi teisę reikalauti ginti savo garbę ir orumą, jei viešai paskleista žinia arba nuomonė jį žemina. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad ir nuomonės laisvė nėra absoliuti – nors pastarajai netaikomas tiesos kriterijus, nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, neperžengiant nustatytų ribų. Jei šių taisyklių nepaisoma, galima konstatuoti, jog asmuo peržengė žodžio laisvės ribas, piktnaudžiauja teise, pažeidžia bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigą, sukeldamas kitam asmeniui žalos. Viešiems asmenims taikomas daug aukštesnis tolerancijos standartas: jie turi pakęsti ir aštresnę, net agresyvią ar šokiruojančią kritiką, hiperbolizavimą, jei ji susijusi su jų veikla ir viešuoju interesu.
Vis dėlto, pavadinimai „šiukšlė“ ir „minkštakūnis“ teisiniu požiūriu yra laikytini jau ribine ir kvestionuotina situacija, kuriai reikalinga detalesnė analizė: tai nėra faktiniai teiginiai, todėl savaime nelaikomi tikrovės neatitinkančia „žinia“, tačiau tokie epitetai tam tikrose situacijoje jau gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise reikšti nuomonę. Hipotetiškai, nukentėjęs asmuo galėtų inicijuoti civilinį ieškinį, prašydamas teismo konstatuoti buvus teisės pažeidimą, galimai reikalauti ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas tokioje byloje vertintų, ar paskleista informacija, frazė peržengė sąžiningos ir etiškos nuomonės sklaidos ribas bei sukėlė realų garbės ir orumo pažeidimą.
Viešosios retorikos teisinės ribos
Viešųjų asmenų atžvilgiu taikomi platesni žodžio laisvės standartai – jie turi pakęsti didesnę agresyvios kritikos apimtį nei privatūs asmenys. Tai kyla tiek iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, tiek iš Lietuvos teismų jurisprudencijos. Tačiau žodžio laisvė nėra absoliuti: net ir kritikuojant politiką, nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai, etiškai ir neperžengti ribų. Nors už tai nebegresia baudžiamoji atsakomybė, asmuo galėtų reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Viešojoje retorikoje kiekvienas asmuo turi suvokti, kad nors aštri kritika leistina, asmeninių įžeidimų sklaida viešai gali patekti tiek į administracinės, tiek į civilinės atsakomybės zoną.
