M&A sandoris – brandaus verslo sprendimas augti sparčiau

Susijungimo ir įsigijimo sandoriai (angl. mergers & acquisitions, M&A) vilioja, nes įmonėms padeda greičiau užsiauginti raumenų ir žengti didesnį žingsnį į priekį. Tuo pačiu didelių verčių verslų konsolidacijos yra nelengvas egzaminas, reikalaujantis kruopštaus pasirengimo.

 

Finansų analitikų asociacijos (FAA) surinkti ir VŽ pateikti duomenys rodo, kad 2017 metais Lietuvoje buvo sudaryti 88 įmonių įsigijimo ir susijungimo sandoriai – daugiausia per trejus pastaruosius metus. Ekspertų teigimu, verslui Lietuvoje M&A egzaminą išlaikyti pavyksta vis geriau.

 

 

„Parduotuvių tinklai „Rimi“ ir „Iki“, bankai DNB ir „Nordea“, – daug dėmesio sulaukusius pastarųjų metų pavyzdžius pradeda vardyti ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Vadovų mokyklos Strateginio modulio vadovas Benas Adomavičius. Jis priduria, kad milžinų visiems žinomais vardais jungtuvės labiau aptarinėjamos ir dėl to, kad jos – gana retos. Visuomenės susidomėjimą skatina ir tai, kad stambių įmonių jungtuvės yra stiprus pokyčių signalas daugybei darbuotojų, partneriams, klientams ir investuotojams. „O jeigu nukreipsime žvilgsnį nuo verslo milžinų, tai tipinė M&A sandorių Lietuvoje vertė paprastai siekia 1–5 mln. eurų“, – pastebi p. Adomavičius.

 

Anot eksperto, susijungimai ir įsigijimai yra normalus reiškinys, kuris rodo didėjančią verslo brandą. Ponas Adomavičius mano, kad sandorių galėtų būti daugiau: „Lietuvoje yra apie 100 tūkst. aktyviai veikiančių įmonių, o per pirmąjį praėjusių metų pusmetį užfiksuoti vos 32 M&A sandoriai. Žinoma, dalis susijungimų ir įsigijimų nepatenka į sąrašą sandorių, kuriems reikia Konkurencijos tarybos pritarimo, todėl įvyksta privačiai. Tačiau, netgi įvertinant tai, pagal dabartinį potencialą M&A rinka galėtų būti dar aktyvesnė, o sandorių sąrašas – ilgesnis“, – sako ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto lektorius. Dar ankstesnis 2016 metų Baltijos šalių M&A sandorių analizės tyrimas rodo, kad Estijoje, Lietuvoje ir Latvijoje jų iš viso buvo daugiau kaip 165 sandorių. Jų metu didžioji įsigyjamų įmonių dalis (75 proc.) veikė tik vienoje iš trijų Baltijos šalių ir absoliuti jų dauguma (94 proc.) buvo gerai veikiančios, nebankrutuojančios įmonės. Šio tyrimo metu du trečdaliai perkančiųjų įmonių įvardijo, kad įsigyti kitą įmonę paskatino strateginės priežastys.

 

 

Konkurencijos tarybos Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų priežiūros skyriaus vedėja Jurgita Brėskytė konstatuoja, kad verslas vis geriau atlieka namų darbus, nes iš anksto suvokia savo atsakomybę dėl sandorių sėkmės. „Ūkio subjektai gerai pažįsta rinką, kurioje veikia, tad gali objektyviai įsivertinti, ar yra prielaidų, kad koncentracijos poveikis konkurencijai bus reikšmingas“, – sako p. Brėskytė ir atkreipia dėmesį, kad sandorius vis dažniau planuoja tarptautinėje arenoje veikiantys ūkio subjektai, o apie koncentracijas Bendrijos mastu būtina pranešti ir gauti Europos Komisijos leidimą.

 

Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partnerė Dovilė Burgienė taip pat pastebi, kad daugėja M&A sandorių, peržengiančių Lietuvos sienas. Atitinkamai auga teisinių ir finansinių patarėjų paslaugų apimtys, įvairovė, kompleksiškumas. „Kai sandoriai vyksta tarptautiniu mastu, teisės patarėjų vaidmuo išsiplečia. Pavyzdžiui, kai perkama įmonių grupė, veikianti keliose valstybėse, mums tenka koordinuoti derybas, teisinį patikrinimą, koncentracijos leidimų gavimą keliose valstybėse. Kad visas šis procesas būtų tinkamai kontroliuojamas, mūsų komandai reikia gerai valdyti projektą“, – pažymi p. Burgienė. Advokatė sako, kad plėsdami savo įgūdžių arsenalą teisės profesionalai tuo pat metu specializuojasi ir gilina konkrečių pramonės sektorių žinias: energetikos, telekomunikacijų, gamybos, statybos, transporto ir pan. Tai padeda greičiau išanalizuoti kliento situaciją, sumodeliuoti sandorių struktūrą.

 

Konkurencijos tarybos skyriaus vedėja p. Brėskytė teigia, kad vis daugiau įmonių klausimus dėl koncentracijos kelia derybų metu, o ne galutinai susitarusios dėl sandorio, todėl galima daryti išvadą, kad Lietuvoje konkurencijos kultūra stiprėja. Kadangi M&A sandoris nėra vienadienis procesas, Konkurencijos tarybos skyriaus vedėja pažymi, kad verslo gebėjimas valdyti laiką ir numatyti procedūrų trukmę yra labai svarbus: „Sandorio šalys turėtų nepamiršti laiko faktoriaus: planuodamos sandorį ir objektyviai vertindamos galimas koncentracijos pasekmes konkurencijai. Juk, pavyzdžiui, kai koncentracijoje dalyvauja vienas iš rinkos lyderių, tikėtina, kad konkurentai ar tiekėjai išsakys prieštaravimų tokiam sandoriui, tad tokios koncentracijos bei rinkos signalų vertinimas pareikalaus išsamios koncentracijos analizės, vadinasi, ir papildomų laiko sąnaudų“.

 

 

Konkurencijos taryba sulaukia daugiau prašymų pakonsultuoti verslą iki šalims galutinai susitariant dėl sandorio ir pateikiant oficialų pranešimą apie ketinamą vykdyti koncentraciją. Pasak p. Brėskytės, tai – dar vienas stiprėjančios konkurencijos kultūros požymis. „Konsultuojame verslą ir dėl sąlygų, kada būtina pranešti apie koncentraciją, ir dėl pranešimo teikimo bei nagrinėjimo, įsipareigojimų teikimo procedūrų. Kuo anksčiau verslas ima domėtis šiais aktualiais klausimais ir kreipiasi į Konkurencijos tarybą konsultacijų, tuo, tikėtina, koncentracijos nagrinėjimo procesas bus sklandesnis“, – pabrėžia p. Brėskytė. Ji pastebi, kad sklandžiausiai nagrinėjamos tos koncentracijos, kurioms verslas pasitelkia profesionalius konkurencijos teisės ir ekonomikos ekspertus.

 

Laiku pasitelkti patarėjai leidžia bendrovei nenukrypti nuo strateginio tikslo ir įgyvendinti didįjį įsigijimų privalumą – augti greičiau ir tvariau, negu vystant veiklą pagal natūralaus įmonės augimo scenarijų, kai plėtra vykdoma reinvestuojant pelną. ISM lektoriaus Adomavičiaus teigimu, įmonės sprendimus dėl M&A priima norėdamos įeiti į naują rinką, sustiprinti esamas pozicijas ar sukurti konkurencinius pranašumus. „Didžioji dalis sandorių yra susijusi su strateginiais perkančios įmonės siekiais. Mat versle neretai vyrauja dėsnis, kad stambiausios, kitaip tariant, didžiausius pardavimus turinčios, įmonės pasiekia geriausius grąžos ir pelningumo rodiklius. Todėl natūralu, kad įmonių vadovai ir akcininkai ieškodami galimybių pagerinti organizacijos konkurencinę poziciją, siekia įsigyti kitas įmones. Įsigijimus planuojančios įmonės tikisi, kad toks sprendimas sumažins perteklinius pajėgumus ir pagerins našumą“, – aiškina p. Adomavičius. Tad viską atlikti laiku ir teisingai yra labai svarbu.

 

 

Tiesa, ekspertai mano, kad didžioji dalis įsigijimų rinkai esminės įtakos nedaro. „Bendrovė „Rimi“ nusprendė jungtis su „Iki“, nes siekia efektyviau konkuruoti su „Maximos grupe“, DNB ir „Nordea“ susijungė ir tapo „Luminor“, nes konkuruoja su „Swedbank“ ir SEB. Tačiau nei vienu iš minėtų skambių M&A atvejų nebuvo sukurtas ryškus rinkos lyderis“, – teigia ISM Vadovų mokyklos Strateginio modulio vadovas. „Sandoriai tampa pavojingi, jeigu po jų rinkoje pradeda formuotis monopolininkas arba ryškus rinkos lyderis, toli atitrūkęs nuo kitų konkurentų. Lietuvoje padėtį rinkose analizuoja Konkurencijos taryba, kuri vertina koncentracijos laipsnį ir imasi priemonių, kad pavojingų rinkai situacijų būtų išvengta“, – atkreipia dėmesį p. Adomavičius. „Iš kitos pusės, koncentracijų kontrolė nėra vienintelis būdas užkirsti kelią piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi rinkoje, o drausti visus rinkos lyderį sukuriančius sandorius yra ne visuomet teisinga. Didesnė įmonė tampa įgali natūraliai plėstis ar įsigyti konkurentus užsienyje, eksportuoti savo produkciją konkurencingomis kainomis ir pan. Jei visi tokie sandoriai būtų draudžiami, Lietuvoje niekada neatsirastų nacionalinių čempionų, bet daugelis įmonių būtų tik užsienio bendrovių padaliniai, aptarnaujantys vietinę rinką“, – teigia „Ellex Valiunas“ partnerė Burgienė.

 

Konkurencijos tarybos skyriaus vedėja p. Brėskytė sako, kad didžiausios Konkurencijos tarybos darbo apimtys ir iššūkiai sietini su tomis koncentracijomis, kurios dėl galimo jų poveikio konkurencijai reikalauja išsamios teisinės bei ekonominės analizės, t. y. kai pradiniai duomenys neleidžia vienareikšmiškai pasakyti, kad dėl koncentracijos neatsiras reikšmingų konkurencijos problemų. Tad žinomi įmonių vardai ar rekordinės sandorių sumos nėra kriterijai, kuriais vadovaujasi Konkurencijos tarybos specialistai. „Net ir solidžia suma įvertintam sandoriui gali nereikėti Konkurencijos tarybos leidimo, jeigu koncentracijos dalyvių pajamos praėjusiais ūkiniais metais nesiekia Konkurencijos įstatyme numatytų ribų“, – dėsto p. Brėskytė. Konkurencijos tarybos duomenimis, 2014 m. buvo gauta 50 pranešimų apie koncentracijas, 2015 m. – 37, 2016 m. – 38, o 2017 m. – 23. Iš visų pernai nagrinėtų koncentracijų dėl keturių tarybai reikėjo atlikti išsamią teisinę ir ekonominę analizę. Užpernai išsami analizė buvo atlikta devyniais atvejais.