Nebylus susitarimas nesikreipti į arbitražą?
Nors nė viena iš šalių neprieštarauja, kad ginčas būtų sprendžiamas šalies teisme, nustatęs, kad iš anksto buvo sudarytas rašytinis susitarimas kreiptis į arbitražą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nukreipia šalis į arbitražą.
Vekselį išdavęs asmuo (ieškovas) prašė teismo pripažinti vekselį niekiniu ir negaliojančiu. Nors vekselyje numatyta arbitražinė išlyga, pagal kurią visi su bekseliu susiję ginčai turi būti nagrinėjami Vilniaus komercinio arbitražo teisme, asmuo, kuriam išduotas vekselis (atsakovas), šalies teismo kompetencijos neginčijo. Teismas priėmė sprendimą ieškovo naudai ir pripažino vekselį negaliojančiu.
Atsakovas apskundė šį sprendimą. Nors, kaip ir ankstesniuose procesuose, nagrinėjant skundą, atsakovas neprašė teismo perduoti ginčą spręsti arbitražui, teismas sustabdė bylos nagrinėjimą nustatęs, kad vekselyje šalys numatė arbitražinę išlygą. Atsakovas pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
2016 m. gegužės 4 d. sprendimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinį skundą atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paaiškino, kad iki 2011 m. teismas privalėjo perduoti bylą arbitražui, jeigu viena iš arbitražinį susitarimą sudariusių šalių nesutinka, kad ginčas būtų nagrinėjamas teisme. Ši nuostata įtvirtinta ir Niujorko konvencijos, kurią pasirašė Lietuva, II.3 straipsnyje. 2011 m. šalies arbitražo taisyklės buvo iš dalies pakeistos, todėl dabar teismas bylą arbitražui perduoda, jeigu veikdamas ex officio jis nustato, kad šalys yra raštu susitarusios ginčus spręsti arbitraže. Taigi tam, kad bylos nagrinėjimas būtų sustabdytas, šalių prašymas perduoti bylą arbitražui nereikalingas.
Nors nebylūs susitarimai kaip tokie Lietuvos civilinėje teisėje yra pripažįstami, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesutiko, kad bylinėdamosi šalies teismuose ginčo šalys remtųsi ankstesniu susitarimu ginčus spręsti arbitraže. Arbitražinį susitarimą šalys gali sudaryti apsikeisdamos argumentais, pagrindžiančiais ieškinį ir atsiliepimą, kai nė viena iš šalių neprieštarauja dėl arbitražo. Tačiau ši nuostata netaikoma, kai šalys yra susitarusios ginčus spręsti šalies teismuose.
Tokia praktika neapsiriboja Niujorko konvencijos II.3 straipsniu, pagal kurį šalies teismai turi perduoti bylą arbitražui, tik jeigu to pageidauja viena iš ginčo šalių. Bet ar ji prieštarauja Niujorko konvencijai? Galima teigti, kad Niujorko konvencijoje įtvirtintas tik minimalus arbitražinių susitarimų vykdymo standartas, todėl tai netrukdo susitarimo šalims įgyvendinti aukštesnį standartą. Lietuva tai daro viršenybę teikdama rašytiniams arbitražiniams susitarimams, o ne ankstesnį susitarimą koreguojantiems šalių veiksmams.
Tačiau Lietuvos teismų praktika, atrodytų, nukrypsta nuo kitų jurisdikcijų teismų praktikos. Pavyzdžiui Švedijoje šalių veiksmai gali būti laikomi nauju susitarimu dėl ginčų sprendimo, kuris pakeičia ankstesnį susitarimą dėl arbitražo. Anglijoje tokie veiksmai gali būti laikomi šalies atsisakymu pasinaudoti teise kreiptis į arbitražą.
