Nesklandumai su Kinija. Kokių teisinių priemonių galima imtis verslui?

Dėl įsisiūbavusio konflikto tarp Lietuvos ir Kinijos dėl Taivano atstovybės Lietuvoje įsteigimo, Lietuvos verslui naudinga žinoti apie šiuo atveju aktualius teisių gynimo būdus.

Lietuvos bei Kinijos valstybės yra įsipareigojusios saugoti viena kitos investuotojus nuo nesąžiningo elgesio investicijų atžvilgiu, diskriminacijos bei tiesioginio ar netiesioginio investicijų nusavinimo. Šie įsipareigojimai yra įtvirtinti abiejų valstybių dar 1993-11-08 pasirašytoje dvišalėje investicijų apsaugos sutartyje. Pagal šią sutartį investuotojas sutartyje numatytais atvejais turi teisę kreiptis į tarptautinį arbitražą ir prašyti atlyginti investuotojo patirtą žalą.

Nors iš Kinijos pusės nėra jokių oficialių žinių apie investicijoms iš Lietuvos taikomus apribojimus, iš Lietuvos verslininkų, turinčių komercinių ar prekybos ryšių su Kinija, jau žinoma apie įvairius neoficialius ribojimus: išbraukimas Lietuvos iš muitinės informacinių sistemų, nepagrįstas delsimas išduoti leidimus ar tam tikrų valstybės valdomų įmonių atsisakymas vykdyti sutartis, nenurodant jokios pateisinamos priežasties ir pan. Tokie veiksmai pavieniui nelaikomi investicijų nusavinimu, dėl ko investuotojas turėtų teisę reikalauti žalos atlyginimo, bet visumoje tokie veiksmai gali būti laikomi „netiesioginiu“ investicijų nusavinimu, už ką valstybė taip pat turi pareigą atlyginti. Taip pat investicinio arbitražo bylose kone visada investuotojai įrodinėja ir nesąžiningus valstybės veiksmus ir dėl to patirtą žalą. Kiekvienas žalos investicijoms atvejis individualus ir turi būti vertinamas visumoje visų kitų aplinkybių.

Taip pat Lietuvos verslui reiktų nepamiršti ir apie INVEGA teikiamas eksporto garantijas ne tik nuo komercinės, bet ir nuo politinės rizikos, pagal kurias INVEGA dalinasi su eksportuotoju neatsiskaitymo už patiektas prekes rizika.

Kadangi tiek Kinija, Lietuva, o taip pat ir ES yra Pasaulio Prekybos Organizacijos narės, šalys yra saistomos įvairių tarptautinių įsipareigojimų, draudžiančių diskriminaciją tiek politiniu, tiek kitu pagrindu, taip pat kitų įsipareigojimų, draudžiančių nepagrįstai taikyti įvarius tiesioginius ar netiesioginius prekių importo kiekybinius ar kokybinius ribojimus. Tačiau, skirtingai nei investicijų apsaugos sutarčių atveju, šių sutarčių pagrindu pats verslas negali inicijuoti jokių procesų valstybių atžvilgiu. PPO sutarčių pagrindu skundus bei procesus ginčų sprendimo institucijose inicijuoja pačios valstybės. Lietuvos atveju ši iniciatyva yra deleguota Europos Komisijai. Todėl Lietuvos verslas, patiriantis tiesioginius ar netiesioginius suvaržymus, turėtų aktyviai bendradarbiauti bei teikti informaciją apie tai šiuos klausimus kuruojančiai Inovacijų ir ekonomikos ministerijai, kuri savo ruožtu apie tai informuoja Europos Komisiją, kuri sprendžia dėl tolimesnių veiksmų Kinijos atžvilgiu.