Privatizacija Lietuvoje vieniems sudaužė viltis, kitiems atvėrė galimybes

2018-03-05

 

Lietuvos verslo raida per 25-erius metus į valstybės istoriją įaudė daug spalvingų gijų: stambių įmonių sėkmės ir žlugimo atvejų, pažinčių su tarptautinėmis kompanijomis ir pasauliniais standartais, svarbių ekonomikos reformų ir strateginių valdžios sprendimų. Vienas iš tokių sprendimų buvo privatizacija – procesas, turėjęs ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių.

 

Nepriklausomybę 1990 metais atkūrusios Lietuvos valdžia ėmė formuoti savarankišką ūkio politiką, orientuotą į Vakarų valstybes, veikiančias pagal rinkos ekonomikos taisykles. Teko sukurti savarankišką finansų sistemą, institucinę ir teisinę bazę. Šalies ūkis pusšimtį metų buvo integruotas į Sovietų Sąjungos karinį-pramoninį kompleksą, todėl po Nepriklausomybės iškilo daugybė galvosūkių, kaip tinkamai ir sklandžiai Lietuvos ūkį restruktūrizuoti.

 

Vyko intensyvus ir įvairiapusis diplomatinis darbas. Užmegzti ryšiai su užsienio šalių ekspertais ir tarptautinėmis organizacijomis Lietuvai padėjo nubrėžti kryptį ir žengti pirmuosius žingsnius. Užsienio šalių praktika ir žinios jaunajai įvairių sričių specialistų kartai Lietuvoje buvo labai svarbios. Valstybės kūrėjai mokėsi iš užsienio pavyzdžių ir iš savo klaidų. Lietuvos ūkio reformų planas buvo grindžiamas vadinamuoju Vašingtono konsensusu – ekonominės politikos taisyklių rinkiniu, kuris buvo taikytas sprendžiant Lotynų Amerikos valstybių problemas, iškilusias pereinant nuo autoritarinių režimų reguliuojamos ekonomikos prie liberalaus ekonomikos modelio, taip pat pasinaudota kitų valstybių patirtimi.

 

 

Reformų planą Lietuvai padėjo ruošti Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo specialistai, ilgainiui į procesus įsitraukė ir kitos tarptautinės organizacijos ir ekspertai. „Žinoma, tuo metu gyventojai puoselėjo daug nepamatuotų lūkesčių, kad reformos bus greitos ir sėkmingos, o ūkio permainos neturės socialinių ir politinių padarinių. Nusivylimas buvo neišvengiamas, nes nemažai žmonių tikėjosi, jog šalies ūkio rodikliai ir gyventojų pajamos augs savaime vien dėl sprendimo pereiti prie rinkos ekonomikos“, – teigia Vilniaus universiteto Kauno fakulteto profesorė, istorikė Virginija Jurėnienė. Privatizacija tapo vienu iš pavyzdžių, kad įgyvendinant didelio masto permainas vien gerų norų ir idėjų nepakanka – būtini profesionalūs procesų valdymo įgūdžiai, komandinis darbas, puikus konkrečių industrijų išmanymas ir specifinės kompetencijos.  

 

Lietuvoje privatizacija vyko dviem etapais: iš pradžių privatizuojama buvo už investicinius čekius, vėliau – už grynuosius pinigus. „Pirmajame etape buvo privatizuota daug nedidelių įmonių, taip pat stambesnių, kurios dėl savo neefektyvumo dažniausiai skildavo į mažas (pavyzdžiui, „Bangos“ atvejis Kaune). Vėliau, prasidėjus privatizacijai už pinigus, įkūrus Valstybės turto fondą, buvo privatizuotos didelės įmonės, taip pat kai kurios strateginės reikšmės įmonės“, – dėsto ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos studijų programos vadovas doc. dr. Tadas Šarapovas. Pasak jo, Lietuvos istorijoje būta įvairių privatizacijos scenarijų: kai kurie iš jų buvo sėkmingi – „Lietuvos telekomas“, o kai kurių įmonių po privatizacijos nebeliko: „Aviakompanija Lietuva“, Lietuvos avialinijos. „Privatizavimas Lietuvai pirmiausia leido pasidalinti verslo riziką su privačiu sektoriumi. Jei nebūtų privatizavimo, valstybės patirti nuostoliai galėjo būti kur kas didesni. Realią naudą iš privatizavimo valstybė galėdavo pajusti tada, kai investuotojai modernizuodavo įmones, padidindavo jų efektyvumą ir tokiu būdu sukurdavo didesnę vertę visuomenei“, – tvirtina doc. dr. Šarapovas. Pašnekovo teigimu, didžiausia privatizacijos sėkmės tikimybė buvo siejama su tomis įmonėmis, kurias įsigydavo atitinkamuose verslo sektoriuose patirtį turinčios užsienio kompanijos arba privatizuojamų įmonių darbuotojai, turintys reikiamas kompetencijas ir išmanantys pramonę, kurioje įmonė veikė, pavyzdžiui, kaip Jonavos „Achemos“ atveju.

 

 

Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partneris Paulius Gruodis pažymi, kad privatizavimo procesas įsibėgėjo tuo pat metu, kai kūrėsi visa valstybės teisinė bazė: „Teisės aktai buvo keičiami taip dažnai ir chaotiškai, kad šį procesą nuolat lydėdavo skirtingos galios teisės aktų prieštaravimai, o teisinė painiava atitinkamai nulemdavo tas situacijas, kuriose privatizavimas neretai tapdavo turto dalybomis. Netobuli įstatymai ir neskaidrios privatizavimo procedūros sudarė terpę voliuntarizmui ir korupcijai, leido valstybės turtą privatizuoti pasinaudojant įstatymų spragomis“. Teisės ekspertas atkreipia dėmesį, kad privatizavimo procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose tuo metu nebuvo numatyta jokia Privatizacijos komisijos, Valstybės turto fondo bei savivaldybių privatizavimo komisijų atsakomybė už netinkamą joms pavestų funkcijų valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo srityje vykdymą. Neišvengta įvairių spekuliacijų, korupcijos apraiškų, neskaidrių situacijų.

 

ISM docentas dr. Šarapovas priduria, kad įmonių privatizavime dalyvavę žmonės turėdavo įvairių tikslų. „Asmenys, kurie norėdavo tęsti verslą ir turėjo konkrečią viziją, susijusią su privatizuojamos įmonės veiklos sritimi, dažnai plėtodavo verslą sėkmingai. Tačiau tuo pat metu veikė ir kiti – apsukruoliai, kurių tikslas buvo ne verslas, o spekuliacijos privatizuojamų įmonių turtu, – jie sužlugdydavo pagrindinę veiklą, parduodavo turtą ir ieškodavo kito „projekto“, kuriam galėtų pritaikyti panašią schemą. Dėl to būta įvairių „bankrotų“, dėl kurių nuvertintas turtas vėl grįždavo tiems patiems savininkams, – dėsto doc. dr. Šarapovas, – Tokie „privatizuotojai“ ignoruodavo socialines pasekmes, dažnai nepaisydavo darbuotojų interesų, kaip „Inkaro“ gamyklos atveju Kaune. Nepavykus parduoti privatizuotų įmonių turto jį paprasčiausiai apleisdavo, o neprižiūrimas turtas nuvertėjo. Didmiesčių pramoniniuose rajonuose ir mažesnių miestų prieigose iki šiol yra likusių daug objektų ir vietų, kurios stagnuoja – tai vienas iš padarinių tokios privatizacijos, kokią turėjome“. Dalis apsukrių veikėjų privatizaciją išnaudojo kaip būdą staigiai, be atodairos užsidirbti daug pinigų – šalis prarado daug galimybių išsaugoti įmones.

 

 

Ekspertai taip pat pažymi, kad Lietuvai kaip ir kitoms valstybėms, kuriose per paskutinį XX amžiaus dešimtmetį įvyko ekonomikos transformacija, buvo būdingas tiek valstybinių, tiek privačių įmonių veiklos neefektyvumas. Įmonės žlugo, nes neprisitaikė prie naujų sąlygų. Be to, toli gražu ne visos skyrė pastangų persiorientuoti. Mat per pirmąjį etapą, kai vyko privatizacija už investicinius čekius, turto vertės ir nuosavybės klausimai Lietuvos gyventojams rūpėjo labiau negu įmonių išsaugojimo ir ateities strategijos.

 

Nors Vyriausybės nariai minėjo privatizaciją kaip priemonę į Lietuvą pritraukti tiesioginių užsienio investicijų, tačiau reali situacija susiklostė taip, kad pirmenybė atiteko saviems, vietiniams verslininkams, kurie turėjo prieigą prie svarbios informacijos, platų ryšių tinklą ir galimybes daryti įtaką sprendimų priėmėjams. Čekinė privatizacija Lietuvoje baigėsi 1995 metų liepą. Tuometis Privatizavimo komisijos pirmininkas prof. Eduardas Vilkas pateikė duomenis, kad per pirmuosius trejus metus iš 8044 įmonių buvo privatizuota 5714. Daugiau nei pusė privatizuotų įmonių buvo stambios ir vidutinės. Tuo metu užsienio verslas į Lietuvoje vykstančius procesus žvelgė gana nepatikliai, lūkuriuodamas, kol šalyje susiformuos teisinė bazė ir įstatymų taikymo praktika, atsiras kompetentingų konsultantų, kurie sugebėtų paaiškinti, kokios taisyklės galioja naujoje teritorijoje.

 

Didžiosios tarptautinės verslo kompanijos ilgą laiką Lietuvoje vykstančią transformaciją tik stebėjo iš šono, nors po Sovietų Sąjungos griūties atsivėrusios naujos rinkos vakariečius labai domino. Daugiau galimybių užsienio verslui Lietuvoje atsirado tuomet, kai 1996 metais prasidėjo privatizacija už grynuosius pinigus. Naujienos apie užsienio verslo atėjimą į Lietuvą kurstė gyventojų optimizmą, skatino verslo kultūros vystymąsi. Privatizacijos procesai aktyviai vyko maždaug iki 2000 metų. „Užsienio investuotojai tokie kaip „Philip Morris International“, „Amber teleholding“ („Telia“ ir „Sonera“ konsorciumas), „DFDS Tor Line“, „Ruhrgas AG“ ir „E.ON Energie AG“ konsorciumas, NORD/LB įsigijo didžiąją dalį valstybinio turto, kuris buvo privatizuotas nuo 1990 metų, įskaitant bankų, transporto ir energetikos sektoriaus įmones. Visgi kai kurios užsienio bendrovės išreiškė susirūpinimą dėl skaidrumo trūkumo ar pastebėtos diskriminacijos tam tikruose privatizavimo sandoriuose“, – teigia „Ellex Valiunas“ partneris Gruodis. Pasak teisininko, šiuo metu privatizavimo programose užsienio investuotojai yra traktuojami vienodai, Vyriausybė yra pardavusi daugumą valstybinių įmonių ir turto, o Turto bankas (buvęs Valstybės turto fondas) yra atsakingas už valstybės turto valdymą ir privatizavimą. Pono Gruodžio vertinimu, dabar Vyriausybės kontrolei priklausantis didžiausias turtas yra valstybės įmonė „Lietuvos geležinkeliai“, tris oro uostus valdanti įmonė „Lietuvos oro uostai“ ir Lietuvos paštas.

 

 

Teisininkas konstatuoja, kad privatizacijos procesus Lietuvoje iki šiol veikia atitinkama Lietuvos užsienio politika bei šalies dalyvavimas įvairiose tarptautinėse organizacijose. „Pastaruoju metu itin aktualios tapo Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijos, kuriose, be kitų dalykų, akcentuojami  ir tokie Lietuvai svarbūs klausimai kaip: valstybės nuosavybės funkcijos stiprinimas, įmonių valdybų nepriklausomumo didinimas, valstybės valdomų įmonių teisinės formos peržiūra, konsolidavimas ekonomikos sektorių, kuriuose veikia didelis skaičius tą pačią veiklą vykdančių valstybės valdomų įmonių. Šioje srityje turime puikių pavyzdžių, rodančių, kad einame teisingu keliu, pvz., sėkmingai išlaikytas egzaminas dėl daug diskusijų sukėlusios ir ilgai brendusios esminės valstybinių miškų ūkio pertvarkos, kuria buvo reformuota daug metų veikusi neefektyvi valdymo sistema (vietoje 42 VĮ miškų urėdijų veiklą šių metų pradžioje pradėjo VĮ Valstybinių miškų urėdija), baigta valstybinių kelių priežiūros įmonių reforma (vietoje 11 regioninius kelius prižiūrinčių įmonių įkurta VĮ Kelių priežiūra), tebevyksta valstybės valdomų „Lietuvos geležinkeliai“ reforma  ir kita“, – teigia p. Gruodis. Į EBPO pakviesta Lietuva aktyviai siekia narystės, todėl stengiasi gerai atlikti namų darbus. „Vis dėlto pernai Lietuvą aplankęs EBPO vyriausiasis politikų analitikas Danielis Blume‘as minėjo, kad ministerijų lygmeniu rekomendacija depolitizuoti valstybės valdomas įmones (VVĮ) yra įgyvendinta nepakankamai. Taigi, tarsi namų darbai yra atlikti, tačiau depolitizavimo kokybės vertinimas kol kas išlieka kontraversiškas“, – priduria „Ellex Valiunas“ partneris, dirbantis kontoros Įmonių teisės ir įmonių susijungimų ir įsigijimų praktikos grupėje.

 

Rekomendacijas dėl VVĮ pertvarkos įsibėgėta vykdyti Ūkio ministerijos siūlymu ir Vyriausybės pritarimu – patvirtinus valstybės įmonių pertvarkos planą, valstybės įmonės teisinę formą išlaikys tik penkios bendrovės iš dabar egzistuojančių 68. Visos kitos antroje metų pusėje bus pertvarkytos į UAB ar AB, apjungtos arba likviduotos, siekiant, kad VVĮ būtų valdomos efektyviau, duotų didesnę grąžą mokesčių mokėtojams.