T. Varapnickas: ką daryti, jei jūsų augintinį „nugydė“?

Žiniasklaidoje neseniai pasirodę straipsniai apie dar labiau po apsilankymo pas veterinarą susirgusius gyvūnus iššaukė nemenką visuomenės susidomėjimą. Tokie atvejai, kai gyvūnas nėra pagydomas ar net miršta, nors nėra dažni, bet yra ypač skaudūs ir kelia klausimą – ar yra išeitis, ir ką tokioje situacijoje daryti? Į šį klausimą ir pabandykime atsakyti.

Kur kreiptis, jei veterinaro paslaugos buvo netinkamos?

Pradėti reiktų nuo to, kad nei Veterinarijos įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustato jokios ginčų su veterinarais sprendimo tvarkos. Tai reiškia, kad kilus nesutarimų su veterinarijos klinika, augintinio šeimininkas turi galimybę kreiptis į teismą. Vis dėlto, nors viskas atrodo labai paprasta, abejonių kelia teisminio proceso efektyvumas. Viena vertus, veterinarai dažnai kaltinami dideliais įkainiais, tačiau veterinarijos klinikai sumokėtos sumos vis tiek neviršys kelių šimtų ar, išimtiniais atvejais, keleto tūkstančių eurų, o dėl tokios sumos bylinėtis dažnu atveju neapsimoka. Kita vertus, ieškinio pareiškimas teisme reiškia, kad būtent ieškovui – augintinio šeimininkui – teks visa įrodinėjimo našta. Kitaip tariant, būtent jis turės įrodyti ne tik patirtos žalos faktą ir dydį, bet ir veterinaro neteisėtus veiksmus. O tai, neturint profesinių žinių, gali būti ypač sudėtinga. Matyt, tai ir yra viena priežasčių, kodėl iki šiol bylų, kuriose būtų keliamas veterinaro atsakomybės klausimas, kol kas lyg ir nėra buvę.

Kita opcija, kurią tam tikromis aplinkybėmis gali turėti nukentėjęs augintinio šeimininkas – ikiteisminis ginčo sprendimo būdas. Turbūt ne visi pamena, tačiau bent jau įprastai atėjus į veterinarijos kliniką pirmą kartą, pasirašoma paslaugų teikimo sutartis. Jei suabejojote veterinaro suteiktų paslaugų kokybe, patartina šią sutartį susirasti ir atidžiai paskaityti – labai gali būti, kad joje bus nustatyta, jog kilus abejonėms, su jomis reikėtų kreiptis į pačią veterinarijos kliniką, o jei gautas atsakymas netenkina – ginčas gali būti sprendžiamas veterinarus vienijančios asociacijos ginčų nagrinėjimo komisijoje, kuri veikia kaip ikiteisminis privalomas ginčų sprendimo organas.

Jei sutartyje tokia ginčų nagrinėjimo tvarka numatyta, tuomet reikės ja pasinaudoti, net jei augintinio šeimininkas ir norėtų kreiptis į teismą. Tik tokiu atveju nukentėjusysis susidurs su kita problema – nors veterinarus vienija dvi asociacijos – Veterinarijos gydytojų asociacija ir Smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacija – ir abi jos turi ginčų sprendimo komisijas, tačiau rasti kokios nors informacijos apie tai, kaip į šias komisijas kreiptis, kokia tvarka ir kokiais terminais jos nagrinėja gautus skundus, kas yra jų komisijų nariai, yra ypač sudėtinga, o gal net ir neįmanoma. Žinoma, toks informacijos vakuumas labiau skatina ne kreiptis į komisiją su savo nusiskundimais, bet geriau pamiršti savo nuoskaudas ir gyventi toliau. Nenuostabu – juk šios ginčų nagrinėjimo komisijos yra įsteigtos pačius veterinarus vienijančių asociacijų. Ir nors intencija tikrai gera, natūralu, jog asociacijos tikrai nenori skundų prieš jų narius gausos.

O kur nesikreipti?

Dažnu atveju, kilus nepasitenkinimui veterinaro paslaugomis, galvojama, jog Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra ta institucija, į kurią reikėtų kreiptis. Vis dėlto taip nėra. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra atsakinga už veterinarų licencijavimą, ji prižiūri, kaip laikomasi licencijos reikalavimų ir pan. Tačiau Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nėra kompetentinga spręsti veterinarų ir jų klientų ginčų. Tokia funkcija šiai tarnybai nėra priskirta, tad ir klientų skundų Maisto ir veterinarijos tarnyba nenagrinės.

Ar yra išeitis?

Akivaizdu, kad dabartinis reguliavimas gyvūnų šeimininkams nėra palankus – nesant aiškių nuostatų, kas sprendžia kilusius ginčus, ir kaip toks ginčas sprendžiamas, išeitis lieka tik socialiniuose tinkluose rekomenduoti kitiems nesilankyti pas nuvylusį veterinarą.

Problema yra kompleksinė, tačiau ji turi sprendimo būdų, kuriems nėra būtina išradinėti dviračio. Galima paminėti bent vieną tokį. Veterinaro profesija yra priskiriama vadinamiesiems profesionalams, t. y. toms profesijoms, kuriomis gali užsiimti tik atitinkamą išsilavinimą turintys žmonės, turintys tam leidimą ar licenciją. Ir įprastai tokie profesionalai įstatymo pagrindu privalo dalyvauti juos vienijančioje savivaldoje – taip yra advokatų, notarų, antstolių ar architektų atveju, tačiau ne veterinarų. Įstatymas neįpareigoja veterinarų burtis į veterinarų asociaciją, o šiuo metu savanoriškai egzistuojančios dvi veterinarų asociacijos vienija tik apie pusę jų.

Viena vertus, veterinarams įstatymo pagrindu dalyvaujant juos vienijančios asociacijos veikloje, tai leistų sparčiau vienodinti veterinarijos paslaugoms keliamus reikalavimus, spręsti veterinarų etikos klausimus ir pan.

Kita vertus, tokia institucija leistų galvoti ir apie aiškaus ginčų su veterinarais sprendimo mechanizmą. Prie šios institucijos galėtų būti įkurta privaloma ikiteisminė ginčų sprendimo komisija, kurią sudarytų, pavyzdžiui, veterinarų, gyvūnų globos organizacijų, kinologų ar felinologų atstovai. Turint tokią privalomai įsteigtą komisiją, tiek jos darbo reglamentas, tiek narių skyrimo tvarka ir kiti aktualūs klausimai galėtų būti aiškiai sureglamentuoti, o kartu galėtų būti mažinama ir to, ką privalo įrodyti klientas, kartelė (nes skirtingai nei teisme, komisijos nariai turėtų turėti veterinarijos supratimą). Tai, kad į komisiją būtų privaloma kreiptis, spręstų iškart kelias problemas – užtikrintų ginčų nagrinėjimo prieinamumą ir skaidrumą bei leistų formuoti tam tikrą praktiką, iš kurios vėliau galėtų mokytis visi veterinarai.

Žinoma, tai ne vienintelis kelias, bet tikrai vertas apsvarstyti. Tik tam reikia ne tik veterinarų ar jų klientų noro, bet ir įstatymų leidėjo įsitraukimo.

Parengė „Ellex Valiunas“ asocijuotasis partneris dr. Tadas Varapnickas