Teisė būti pamirštam: kaip priversti internetą pamiršti tavo nuodėmes?

Teisė būti pamirštam – asmens privatumo apsaugos tema, kurios aktualumą priminė savaitgalį netikėtai paviešinti daugiau nei 3 mln. dokumentų, siejamų su JAV seksualiniu nusikaltėliu J. Epsteinu. Lietuviškasis discordas ir žiniasklaida negailėjo laiko ir jėgų surasti ir paviešinti lietuvišką pėdsaką įvardijant konkrečius asmenis, cituojant jų privatų susirašinėjimą.

JAV Teisingumo departamento paskelbtuose dokumentuose liko informacija, leidusi identifikuoti kai kuriuos su J. Epsteinu bendravusius lietuvius ir lietuvaites ir korespondencijoje tiesiog paminėtus asmenis. „Karščiausia“ tema tapo klausimas, ar apskritai ir kokia apimtimi galima skelbti informaciją apie asmenų privatų gyvenimą? Įvairios žiniasklaidos priemonės, jų redakcijos pasirinko kiek skirtingas pozicijas šiuo klausimu. Išgvildenus paties paskelbimo teisėtumo klausimą, atsiras ir kitas – kiek ilgai informacija bus pasiekiama, nes laikas bėga, o išviešinti asmenys turi savo privatumo lūkesčius.

Nors sakoma, kad internetas nieko nepamiršta, asmuo tam tikrais atvejais turi teisę reikalauti, kad  paieškos sistemos ir pirminiai šaltiniai, pvz. interneto žiniasklaidos archyvai, „pamirštų“ praeityje publikuotą su jo asmeniu susijusią informaciją. Žmogaus lūkestis nebūti persekiojamam už savo praeities klaidas visą likusį gyvenimą yra teisėtas, bet jis irgi turi tam tikrus apribojimus. Teisine prasme tai reiškia balanso paiešką tarp asmens privatumo apsaugos ir saviraiškos, spaudos laisvės, kuri apima visuomenės teisę būti informuotai ir spaudos archyvų funkciją demokratinėje visuomenėje.

Teisė būti pamirštam reiškia teisėtai paskelbtos informacijos apie asmens privatų gyvenimą panaikinimą po tam tikro laiko, kai ji praranda aktualumą visuomenei. Tokiu būdu prioritetas teikiamas asmens privatumo apsaugai.

Kokią informaciją galima reikalauti pamiršti? Turinio prasme teisė būti pamirštam dažnai buvo nagrinėjama siaurame kontekste – t. y. taip, kaip ji yra apibrėžta ES Bendrajame duomenų apsaugos reglamente (BDAR). Dar 2014 m. ES Teisingumo Teismas (ESTT) byloje prieš „Google“ nusprendė, kad būtent BDAR įtvirtinta „teisė būti pamirštam“ aiškintina taip, kad paieškos sistema tam tikrais atvejais privalo pašalinti paieškos rezultatuose nuorodas į seną, asmeniui žalingą informaciją. ESTT pažymėjo, kad svarbu vertinti, kiek jautrūs duomenys paskelbti, ar duomenys vis dar aktualūs, ar jie svarbūs visuomenei, ar asmuo yra viešas. Praktiškai tai reiškė, kad tam tikrais atvejais galima apriboti informacijos atsiradimą konkretaus paieškos sistemos rezultatuose, tačiau pirminiame šaltinyje – „interneto archyvuose“ – informacija išlieka nepakitusi.

Vis dėlto, teisė būti pamirštam išaiškinta ir kaip apimanti daugiau. Kaip 2023 m. pabrėžė Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Didžioji kolegija byloje Hurbain v. Belgium, teisė būti pamirštam yra integrali teisės į privataus gyvenimo apsaugą dalis, įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Taigi šiuo atveju privatumo apsauga gali siekti teisę reikalauti pašalinti informaciją net ir iš pirminio šaltinio skaitmeninėje erdvėje (net jei ji buvo paskelbta visiškai teisėtai).

Priimdamas sprendimą EŽTT atsižvelgė į šiuos kriterijus: archyvuotos informacijos pobūdį, aktualumą, jos prieinamumą skaitmeniniuose archyvuose, laiką, praėjusį nuo paskelbimo, galimą neigiamą poveikį saviraiškos laisvei (ir spaudos laisvei) pašalinus informaciją, taip pat – ar asmuo yra žinomas, koks buvo jo elgesys po nagrinėjamų įvykių.

EŽTT aiškiai pasakė, kad argumentas „istorijos neištrinsi“ negali būti absoliutus, internetas negali tapti amžinu teistumo ar kitų žmogaus klaidų „virtualiu registru“.

Tačiau reikia pažymėti, kad teisine prasme tokie atvejai yra labai individualūs, jie yra nagrinėjami pagal specifines kiekvieno atvejo aplinkybes. Čia nėra ir negali būti detalių taisyklių ir greitų sprendimų. Kol kas dažniausiai teismus pasiekia atvejai, kai prašoma pašalinti informaciją apie nusikaltimus, kurie buvo įvykdyti ir informacija apie juos paviešinta prieš dešimt ar daugiau metų.

Minėti prieš trejus metus EŽTT suformuluoti vertinamieji kriterijai yra svarbūs, nes ilgainiui jie padės suformuoti tam tikras praktikos tendencijas ir leis daryti apibendrinimus. Tačiau egzistuos ir daugelio žmonių taip nemėgstama, iš anksto iki galo neaiški „pilkoji teisinė zona“, kurioje teks pajausti ir padaryti motyvuotą sprendimą, ar apskritai, po kurio laiko ir kokia apimtimi teisė būti pamirštam gali būti realizuota konkrečiu atveju?

„Google“ yra sudariusi galimybę fiziniams asmenims, ES piliečiams užpildyti specialią teisę būti pamirštam internetinę formą pašalinti tam tikrus užklausų, susijusių su jo / jos asmeniu, rezultatus. Su tokiu prašymu galima kreiptis ir į kitas paieškos sistemas. Nesutikus joms pašalinti informaciją, lieka vienintelis, teisminis, kelias.

Komentaro autorius: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partneris, Intelektinės nuosavybės, technologijų ir duomenų apsaugos praktikos vadovas dr. Ąžuolas Čekanavičius