Ukrainos prašymas įstoti į ES skubos tvarka: kiek tai realu?

Šiandien, simboliškai kalendorinio pavasario pradžią – kovo 1 d., Europos Sąjunga (toliau – ES) patvirtino gavusi Ukrainos prašymą įstoti skubos procedūra.

Turint omenyje dabartinius įvykius, ar toks Ukrainos prašymas teisine prasme yra įmanomas ir ar Ukraina tikrai galėtų įstoti į ES „pagreitinta“ tvarka?

Stojimo į ES procedūra nėra paprasta, ji apima nemažai tiek politinių, ekonominių, tiek ir teisinių bei procedūrinių žingsnių.

Pirma, nėra „skubios“ ar „pagreitintos“ įstojimo į ES procedūros.

Antra, valstybė kandidatė turi atitikti taip vadinamus „Kopenhagos kriterijus“:

• politinius kriterijus: valstybės valdymas turi būti grįstas demokratiniais principais, valstybė turi užtikrinti teisės viršenybę, pagrindines žmogaus, civilines, politines, ekonomines teises;
• ekonominius kriterijus: turėti veikiančią rinkos ekonomiką ir jos gebėjimą veikti konkurencijos ir laisvos rinkos sąlygomis, atlaikyti ES konkurencinį spaudimą;
• valstybė turi gebėti prisiimti iš narystės ES kylančius įsipareigojimus, būti perkėlusi ES acquis (taip vadinamą „ES teisyną“) ir gebėti jį tinkamai taikyti.

Atitiktis nustatytiems ekonominiams kriterijams ir ES acquis perkėlimas ir gebėjimas jo laikytis nėra vienadieniai procesai. Vien ES acquis šiuo metu yra išdalintas į 35 „skyrius“ (pvz. laisvas prekių, paslaugų, asmenų, kapitalo judėjimas, konkurencija, finansinės paslaugos ir kt.), dėl kurių turi būti susitarta derybų metu. Todėl reikalingi nacionaliniai teisinės sistemos pakeitimai, jos suderinimas su ES acquis bei susijusios derybos gali užtrukti ne vienerius metus.

Pavyzdžiui, Lietuva prašymą įstoti į ES pateikė dar 1995 m., derybos su ES pradėtos 2000 m., 2003 m. pasirašyta stojimo sutartis, o visateise nare Lietuva tapo 2004 m. gegužę. Taigi, nuo paraiškos įstoti iki faktinės narystės ES praėjo beveik 10 metų. Ukrainos kaimynė, Rumunija, įstojimo paraišką pateikė kartu su Lietuva 1995 m., o visateise nare tapo 2007 m. Kroatija dėl narystės kreipėsi 2003 m., jos derybos truko net šešerius metus nuo 2005 m. iki 2011 m., o visateise nare ji tapo 2013 m.

Šiuo metu yra dar 5 „kandidatės“ į ES (Albanija, Šiaurės Makedonija, Juodkalnija, Turkija, Serbija), tačiau šio statuso turėjimas negarantuoja, kad valstybė taps pilnateise ES valstybe nare. Pavyzdžiui, Šiaurės Makedonija pateikė prašymą dar 2005 m., o Juodkalnija – 2008 m.

Vis dėlto, ES turi išimtinę teisę nuspręsti, ar valstybė kandidatė atitinka Kopenhagos kriterijus. Todėl svertai kontroliuoti valstybės įstojimą yra ES rankose, taip procesą padarant gana politiniu. Atsižvelgiant į šių dienų aktualijas ir Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen vasario 27 d. kalbą, kad „Ukraina yra viena iš mūsų ir mes ją norime matyti Europos Sąjungoje“, yra tikimybė, kad ES, siekdama parodyti solidarumą ir įžiebti viltį kovojantiems ukrainiečiams, pradės bent jau formalų Ukrainos stojimo ir derybų procesą. Jeigu taip būtų nuspręsta, Taryba formaliai Ukrainai suteiktų kandidatės statusą ir turėtų vienbalsiai nubalsuoti dėl derybų su Ukraina pradėjimo.

Kita vertus, mažai tikėtina, kad tai bus greitas procesas ir ES sutiks priimti ekonominių kriterijų neatitinkančią ir su ES acquis suderintos teisinės sistemos neturinčią valstybę į ES, jau nekalbant apie reikalingo politinio sutarimo ES viduje radimą ir ankstesnes diskusijas apie tolesnės plėtros poreikį.