Viešojo pirkimo sutarčių vykdymas bei (ne)galimybė peržiūrėti sutarties sąlygas ginant viešąjį interesą
Ar kada įsivaizdavote, kad viena iš sutarties šalių gali reikalauti peržiūrėti viešųjų pirkimų sutarties kainą arba nutraukti sutartį vien tuo pagrindu, kad ilgainiui jam mokama kaina pasirodė “per didelė”? Matyt, kad ne. O jeigu sandorio kita šalis yra… valstybė?
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. suformuluotas visiškai nekaltas precedentas po dešimties metų yra realizuojamas taip, kaip galimai niekas neplanavo. Teismo teigimu, viešųjų pirkimų principai gali būti pažeisti (kas reiškia sutarties negaliojimą), jeigu perkančioji organizacija įsigija prekes „neracionaliai panaudodama tam skirtas lėšas“. Toks sutarties negaliojimo pagrindas gali būti įrodinėjamas net jeigu nėra pažeidžiamos jokios viešųjų pirkimų procedūros.
2011 m. tai buvo pasakyta “tarp kitko”. Tačiau 2021 m. Covid testų byloje prokuratūra ėmėsi ginti viešąjį interesą vien tik “neracionalaus lėšų panaudojimo” argumento pagrindu. Įrodinėdama sumokėtos kainos neracionalumą prokuratūra reikalauja panaikinti 6 milijonų Eur vertės pirkimų sutartį bei reikalaudami sugrąžinti 4 milijonų Eur kaip “permoką”. Plačiau čia.
Iš tiesų, labai įdomus teisiminis ginčas, kuris gali sukurti labai pavojingą precedentą! Tad advokatų kontora „Ellex Valiunas“ kartu su Lietuvos pramoninkų konfederacija sukvietė visas interesų grupes į apskrito stalo diskusiją apie viešąjį interesą ginančių institucijų galimybę peržiūrėti sudarytų sutarčių kainas vien tik pernelyg didelės kainos argumentu. Diskusijoje dalyvavo mokslininkai, Viešųjų pirkimų tarnyba, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atstovai bei advokatai.
Kas nespėjote sudalyvauti – kviečiame susipažinti su diskusijos vaizdo įrašu čia (Access Passcode: LPK_2021).
Esminės diskusijos žinutės iš konferencijos:
* dr. Karolis Kačerauskas („Ellex Valiunas“). 2011 m. LAT suformulavo precedentą, kuris leidžia įrodinėti viešųjų pirkimų būdu sudarytos sutarties negaliojimą vien tik tuo pagrindu, kad perkančioji organizacija neracionaliai panaudojo lėšas. Toks sutarties negaliojimo pagrindas niekada nebuvo įrodinėjamas iki Covid testų bylos. Todėl klausimas – kas ir kokių metodų pagrindu turėtų įrodinėti kainos „neracionalumą“?
* Laurynas Lukošiūnas („Sorainen“). Covid testų byloje prokuratūra atsisakė kaltinimų dėl pažeistų pirkimo procedūrų. Ieškinys dėl 4 mEUR „permokos“ grindžiamas vien tik neracionalaus lėšų panaudojimo principu. Tačiau kaip galima išmatuoti neracionalumą? Ar galima vertinti didelės apimties įsigyjamų testų kainą su kaina nustatyta mažuose užsakymuose, ypač kai pasaulyje sutarties sudarymo metu vyko inirtinga kova vien dėl galimybės testus įsigyti?
* Doc. dr. Vigita Vėbraitė (VU TF). Viešasis interesas Lietuvoje suvokiamas labai plačiai, iš esmės viskas gali būti arba nebūti viešuoju interesu.
* Vytenis Koryzna („Enefit“). Nepaisant to, kad valstybė atrodo patikimiausias verslo partneris, verslas dažnai renkasi sandoriuose su valstybe nedalyvauti. Tai lemia pakankamai dideli administraciniai kaštai sudarant sutartis bei sutartinių santykių stabilumo trūkumas. Didelė kaina ar marža savaime nėra pernelyg didelės kainos indikatorius. Kainą nustato pasiūla ir paklausa. Maža to, į kainą įskaičiuojami ir visi rizikos elementai, kuriuos valstybė siekia permesti verslui. Jeigu nusistovės precedentas, kad valstybė bet kada gali peržiūrėti teisėtai sudarytos sutarties kainą, verslas dar mažiau bus suinteresuotas dalyvauti sandoriuose su valstybe, o kainos peržiūros galimybė dar labiau vers didinti kainas viešuosiuose pirkimuose.
* Ramutis Prišmantas (Viešųjų pirkimų tarnyba). VPT yra viena iš institucijų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą peržiūrint sudarytas sutartis. Visgi, VPT visą dėmesį skiria perkančiųjų organizacijų elgesiui ir tik labai išskirtiniais atvejais yra imasi ginčyti sudarytas sutartis. Ir netgi šiuo atveju, dažniausiai siekiama alternatyviųjų sankcijų taikymo perkančiosioms organizacijmoms, o ne sutarties negaliojimo. Kiek tai susiję su VPT, VPT neturi ketinimų šios politikos ateityje keisti.
* prof. habil. dr. Valentinas Mikelėnas („Ellex Valiunas“). Jeigu šalys sudarė sutartį, jos sąlygos tapo šalims privalomos. Viešųjų pirkimų sutartys yra tokios pačios sutartys, kaip ir verslo subjektų sudaromos sutartys. Jeigu valstybė mano, kad sudarytų sutarčių kaina tapo netinkama, jos gali reikalauti atsakomybės iš sutartį sudariusių asmenų. Tačiau tai negali sudaryti atskiro pagrindo ginčyti sutarties galiojimą.
* Karolis Šimanskis (LAT). Sunku būtų ginčyti viešojo intereso egzistavimą, kuomet kalbama apie viešųjų pirkimų sutarčių sudarymą. Kita vertus, sutarties peržiūra „vien tik“ neracionalaus lėšų panaudojimo argumentu (nesant kitų procedūrų pažeidimų) turėtų būti siejama su labai išskirtinėmis situacijomis.
