Rusijai tęsiant karą Ukrainoje, o Vakarams toliau veržiant sankcijų kilpą, Rusija imasi atsakomųjų priemonių. Senovės romėnai sakydavo, kad karo metu įstatymas tyli. Ar gali visgi nuo tokių veiksmų nukentėjęs verslas apginti savo pažeistas teises?
Nemaža dalis garsių Vakarų įmonių dėl Rusijos karo Ukrainoje paskelbė apie pasitraukimą ar stabdymą veiklos Rusijoje. Rusijoje skelbiama apie planus tokių įmonių turtą perduoti administruoti laikinajam administratoriui. Toks administratorius esą perkels įmonės turtą bei darbuotojus į naują juridinį asmenį, kurio akcijos bus parduodamas aukciono būdu investuotojams iš „draugiškų“ jurisdikcijų, o senoji įmonė – likviduojama. Todėl ateityje investuotojams nusprendus grįžti į Rusijos rinką, gali paaiškėti, kad pastatyti fabrikai, įsigytos patalpos bei įrengimai jiems nebepriklauso.
Tačiau Rusijos valstybinių institucijų baudos, apribojimai ar prieš tai paminėtu atveju – turto nusavinimas – nepasieks investuotojų turto kitose jurisdikcijose, išskyrus galbūt turtą keliose ištikimose Rusijos sąjungininkėse. Teisės aktai galioja tik tos valstybės teritorijoje, o teismų sprendimai užsienyje įgyja galią tik juos pripažinus. Bet vargu, ar Vakarų teismai pripažintų tokius teismo sprendimus, kurie būtų nulemti ar susiję su Rusijos atsakomosiomis priemonėmis.
Taip pat pasigirsta žinių apie sprendimus leisti Rusijos įmonėms neatlygintinai naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis, kurias Rusijos verslas įgijo iš „nedraugiškose“ jurisdikcijose esančių asmenų.
Tuo tarpu už iš Vakarų lizinguojamus lėktuvus Rusijos įmonės galimai neturės kaip atsiskaityti, o juos pareikalavus grąžinti, to daryti galimai bus neleista net ir oficialiai.
Visi šie bei kiti veiksmai, apie kuriuos išgirstama iš oficialių Rusijos valstybinių institucijų atstovų ar partijos „Vieningoji Rusija“ atstovų, gali būti traktuojamas kaip užsienio investuotojų turto nacionalizavimas.
Rusijos Federacija ir Lietuvos Respublika 1999-06-29 pasirašė dvišalę investicijų apsaugos sutartį, pagal kurią Lietuva bei Rusija yra įsipareigojusios saugoti viena kitos užsienio investuotojus. Ši sutartis draudžia neteisėtą investicijų nusavinimą, diskriminaciją ar apribojimą piniginių lėšų pervedimui į užsienį.
Nacionalizavimas yra neteisėtas, jeigu tai yra daroma be teisingos kompensacijos ir netenkina viešojo intereso. Jeigu Rusijos valdžios atstovai viešąją interesą bando pateisinti kaip siekį išsaugoti darbo vietas, tai turto nusavinimas be jokios kompensacijos vargiai ar gali būti laikomas teisėtu. Rusijos Federacija taip pat ėmėsi tarptautine sutartimi draudžiamo piniginių lėšų pervedimo į užsienį ribojimo.
Lietuvos investuotojas ar grupė investuotojų turi teisę dėl jų pažeistų teisių kreiptis į tarptautinį arbitražą Paryžiuje (ICC), Stokholme (SCC) ar prašyti išspręsti jo ginčą su Rusijos valstybe ad hoc tarptautiniame arbitraže. Investuotojo teisės gali būti apgintos priteisiant iš valstybės jo patirtus nuostolius.
Ne visos valstybės, net ir pralaimėjus tarptautinio arbitražo bylą, savanoriškai įvykdo arbitražo sprendimus. Rusija jau yra atsisakiusi vykdyti ne vieną jos atžvilgiu priimtą arbitražo sprendimą. Tokiu atveju investuotojai yra priversti medžioti valstybės turtą, iš kurio galima būtų išieškoti, užsienyje.
Tarptautinėje teisėje galioja valstybės imuniteto nuo išieškojimo iš jo turto principas. Šis principas saugo išieškojimą iš tokio valstybės turto, kaip jos atstovybių pastatai bei kitas turtas, kurį valstybė naudoja viešoms funkcijoms. Nedraudžiama iš valstybės išieškoti tik turto, kurį valstybė naudoja kaip įprastas verslo subjektas. Tokio Rusijos turto užsienyje randama vis mažiau. Tačiau Vakarams pritaikius sankcijas Rusijos centrinio banko turtui, t. y. rezervui laikomam Vakarų jurisdikcijose, pasigirsta kalbų, ar negalėtų būti šis turtas naudojamas nuo Rusijos valstybės veiksmų nukentėjusių asmenų, įskaitant investuotojus, reikalavimams patenkinti. Galbūt kažkada ir Kremliaus šeimininkui pasikeitus, įsivyraus kitoks Rusijos požiūris į tokių sprendimų vykdymą.
Verslas, nukentėjęs nuo Rusijos valstybės atsakomųjų priemonių, gali ginti savo pažeistas teises tarptautiniuose arbitražuose. Nors išieškojimas pagal tokius arbitražo sprendimus prieš Rusiją būtų keblus, neatmestina galimybė, kad situacija ateityje gali pasikeisti.
