„TMF Group“, Nyderlandų tarptautinė administracinių ir atitikties paslaugų bendrovė, teikianti apskaitos, mokesčių, personalo administravimo ir pasaulinio darbo užmokesčio paslaugas, įsigijo 100 % UAB „Nordgain“ akcijų.
„Nordgain“ yra „Noewe“ grupės dalis, teikianti apskaitos, darbo užmokesčio ir mokesčių deklaravimo paslaugas Lietuvoje ir Latvijoje. Bendrovė yra žinoma dėl aukštų profesinių standartų ir nuosekliai augančio klientų portfelio, apimančio tiek vietines, tiek tarptautines įmones.
Šis sandoris leis „TMF Group“ įsitvirtinti Baltijos šalyse ir dar labiau išplėsti teikiamų paslaugų spektrą regione, pasiūlant klientams dar platesnes tarptautines kompetencijas ir vieningus veiklos standartus. Integruodama „Nordgain“ komandos patirtį bei vietinę rinkos žinią, „TMF Group“ siekia dar labiau padidinti paslaugų efektyvumą ir kokybę.
Prie sandorio dirbo asocijuotasis partneris Aleksandras Asovskij kartu su mūsų kontoros susijungimų ir įsigijimų komanda. Ji konsultavo klientą visais sandorio etapais – nuo teisinio patikrinimo ir derybų iki sutarties sudarymo bei užbaigimo procedūrų.
„Ellex Valiunas“ M&A praktika yra viena didžiausių ir labiausiai patyrusių komandų Baltijos šalyse, kasmet dirbanti su reikšmingais vietiniais ir tarptautiniais sandoriais įvairiuose sektoriuose.
Teisininkas Rolandas Valiūnas šiandien turi dvi svajones: kad jam nebereikėtų važiuoti į verslo keliones ir kad niekas nebeskambintų. „Čia yra pavyzdys, kad bijotum, ko nori, nes gali išsipildyti“, – pastebi jis.
1992 metais, kai R. Valiūnas su partneriais atidarė advokatų kontorą, kuri šiandien vadinasi „Ellex Valiūnas“, jo svajonės buvo visiška priešingybė.
„Turėjau dvi svajones. Pirma, kad kuris nors klientas pakviestų į komandiruotę užsienyje, pavyzdžiui, į Londoną. Antra svajonė – kad padovanotų mobilųjį telefoną ir galėtų su manimi bet kada susisiekti“, – interviu LRT.lt prisiminė jis.
LRT.lt straipsnių ciklas „Verslo lyderiai“ – tai išskirtiniai pokalbiai su įtakingiausiais, įžymiausiais ir įdomiausiais Lietuvos verslo pasaulio atstovais. Ekonomiką kuriančios asmenybės juose atskleidžia savo darbo užkulisius, požiūrį į gyvenimą ir verslo filosofiją.
R. Valiūnas pokalbio metu apžvelgė trejus Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius, kaip keitėsi jo klientai ir šalies visuomenė.
„Daugybė dalykų versle ir politikoje buvo daromi taip, kad šiandien žmonės net ir baisiausiame sapne nesusapnuotų“, – pasakojo jis.
Pašnekovas taip pat atskleidė planus kitais metais „Ellex Valiūnas“ suteikti juridinį statusą – įsteigti advokatų profesinę bendriją.
– Interviu ciklu „Verslo lyderiai“ stengiamės iš arčiau susipažinti su žinomais Lietuvos verslo pasaulio vardais. Su kuo man asocijuojasi Rolandas Valiūnas? Tai – raktažodžiai „investuotojai“, „kapitalas“, „laisva rinka“, „maži mokesčiai“. Žmogų taip pat galima pažinti per jo santykį su aplinkiniu pasauliu. Labai įdomu, kaip jaučiatės, kai Vyriausybės vairą perima profsąjungietė Inga Ruginienė?
– Laukiu, kas bus, tikrai neturiu išankstinės pozicijos, kad bus blogai. Ponia Ruginienė buvo profsąjungų vadovė ir ji dirbo savo darbą kaip profsąjungų vadovė. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ji elgsis kaip profsąjungų vadovė būdama Lietuvos premjere. Nes pozicija vis dėlto gerokai skiriasi.Aš šiandien nuoširdžiai galvoju, kad gali būti visaip. Taip, gali būti to „perdėto“ rūpinimosi socialiniu teisingumu. Socialinis teisingumas yra labai svarbu, tačiau iš patirties žinau, kad kai teisingumu labai rūpiniesi, dažnai socialinį teisingumą sumažini, o ne padidini. Kartais priemonės būna visiškai netinkamos tam. Lygiai taip pat manau, kad galime pamatyti puikių sprendimų. Palaukime ir pamatysime.
– Kairiajai Vyriausybei būnant valdžioje jūs labai aršiai pasisakėte mokesčių klausimu – prieš.
– Tarp politikų ir valdininkų yra nemažai išmintingų žmonių. Lygiai kaip ir versle. Vis tik yra ir mažiau išmintingų ir net tokių, kurių ten neturėtų būti. Tačiau kalbėkime apie tuos išmintinguosius – kurie siekia tų pačių tikslų kaip ir mes. Visi norime, kad Lietuvoje gyventi būtų geriau. Visai nesvarbu – turi pinigų daugiau ar mažiau – nori, kad žmonės aplink gyventų gerai, nes tada ir pats jautiesi ir saugiau, ir komfortiškiau. Mes negyvename rezervatuose. Kaip šiandien pamenu savo 1996 metų įspūdžius iš Naujojo Delio. Ten skurdo buvo (ir, matyt, vis dar yra) tiek daug, jog tau reikia gero viešbučio vien tam, kad turėtum kur grįžti pailsėti nuo neigiamų įspūdžių. Vilnius ir visa Lietuva tikrai nėra tokie. Manau, norime tų pačių dalykų, bet skirtingai suprantame priemones, kurios ten veda. Man tie žodžiai „kapitalas“, „maži mokesčiai“ – nėra joks tikslas. Man tie žodžiai yra priemonės pasiekti tikslą. Būtent graži ir geriausia vieta gyventi: Lietuva ir Vilnius (sunkiai save įsivaizduoju gyvenantį kur nors kitur, nes net ir oras man čia pats geriausiais).
Mano supratimu, reforma, kuria politikai siekė socialinio teisingumo ir lygybės (šalia gynybos pramonės plėtros) duos priešingą rezultatą. Ji nepadidins pinigų biudžete (išskyrus gal pirmais ir antrais metais). Reforma jį sumažins, o dėl to bus mažiau pinigų mokytojų atlyginimams, keliams ir kitiems mūsų poreikiams. Taip įvyks dėl to, kad mes bloginame investicinę aplinką Lietuvoje, kuri, palyginus su kitomis Europos valstybėmis, geopolitine prasme yra ir taip sudėtinga. Sunku sugalvoti ką nors tokio konstruktyvaus, ką galime pateikti užsienio investuotojams – dėl ko Lietuva yra geresnė vieta investuoti už Čekiją, Slovakiją, Lenkiją ir t. t.
Juk neturime didelės vidinės rinkos, gal niekada nebuvome, bet dabar tikrai nebesame tranzito šalis Rytų ir Vakarų ar Šiaurės ir Pietų, neturime geriausios pasaulyje viešosios sistemos, neturime geriausios pasaulyje švietimo sistemos. Kodėl tada mes tokie sėkmingi? Kodėl mūsų atlyginimai ir pensijos per pastaruosius penkerius metus kilo sparčiausiai Europos Sąjungoje? Kodėl Latvijoje ir Estijoje bendrasis vidaus produktas (BVP) šiuo metu krenta, o Lietuvoje auga bene greičiausiai ES?
Randu tik vieną atsakymą: mes vis dar alkani. Tas alkis mano apgailestavimui pastaruoju metu mažėja ir mane tai labai gąsdina, bet mes vis dar alkani ir užsienio partneriai tai mato. Alkani žmonės sugeba padaryti daugiau, jie nori pasiekti daugiau, dėl to turime tokią sėkmingą situaciją. Tačiau net ir alkaniems žmonėms blogi sprendimai gali užkirsti kelią. Sėkmingi žmonės nori pasiekti rezultatą ir jei mato, kad to negali padaryti čia, tada tai darys kitur.
Turime šimtus Lietuvos verslininkų, žiemas leidžiančių Ispanijoje ir kitose šalyse. Jų mobilumas yra didžiulis. Jie gali pasirinkti daugybę kitų vietų. Lygiai taip pat užsienio įmonės. Klausimas – o kodėl jos turėtų ateiti čia? Be lietuvių alkio nesugalvoju jokio kito dalyko.
Lenkijoje yra didelė rinka, gali susirasti darbuotojų, šalia Vokietija. Lietuvoje to nerasi. Todėl kiekvienas blogas sprendimas mūsų situaciją dar apsunkina. Tuo metu investicijų kiekis visame pasaulyje per pastaruosius dvejus metus buvo be galo mažas. Pavyzdžiui, pagalvokite, ar ateina pas mus naujų paslaugų centrų? Ar vis dar turime tą finansinių technologijų bendrovių skaičių, norinčių steigtis Lietuvoje? Ar ateina plyno lauko investicijos? Manau, nelabai ką rasite. Taip, yra plėtros pavyzdžių, bet muitų karas gali privesti prie didžiulių pokyčių, nes dalis amerikietiškos kilmės arba į JAV daug eksportuojančių įmonių dėl to gali tiesiog būti priverstos perkelti gamybą į Ameriką.
Dėl to kiekvienas neteisingas politinis sprendimas, kuris blogina aplinką Lietuvoje, mums turi pasekmes. Būtent dėl to mes garsiai ir kalbėjome apie tai, kad iš gero gyvenimo nereikia daryti tokių pokyčių, nes jie gali pakeisti gerą gyvenimą į blogesnį.
Tos Vyriausybės, kuri pasiūlė šiuos sprendimus, jau praktiškai nebėra. Kita Vyriausybė gyvens su jų rezultatais. Kokie jie bus – niekas negali apskaičiuoti, nes Lietuva yra tokia maža šalis, kad vienas didelis investuotojas gali BVP augimą pakeisti labai smarkiai. Kaip mes sužinosime, ar jis ateis, ar ne?
Mums labiausiai reikia aukštųjų technologijų (informacinių, dirbtinio intelekto, biologinių) investicijų. Šios sritys paremtos talentais, gerai apmokamais darbuotojais. Jei progresiniu tarifu apmokestiname daug uždirbančius žmones, tada sprendimų priėmėjams yra kitų pasirinkimų pasaulyje.
– Grįžkime šiek tiek į praeitį. 1990 metų kovo 11 d. – Lietuva atkuria nepriklausomybę, jums – 25 metai. Ką tuo metu veikėte? Kokie tai buvo laikai?
– Buvo praėję metai, kai baigiau Vilniaus universitetą ir dirbau advokatu Vilniaus pirmojoje juridinėje kontoroje Odminių gatvėje. Kadangi buvo tik pirmosios verslo Lietuvoje užuomazgos, daugiausia dirbau su baudžiamosiomis bylomis, atstovaudavau sutuoktiniams ginčuose skyrybų atveju ir pan.
1991–1992 metais matėsi pokyčiai, atsirado užsienio investuotojai. Su kolegomis pradėjome diskutuoti, galbūt galime kai ką daryti šiek tiek kitaip. Turėjome du didžiulius privalumus, lyginant su vyresniais ir daug labiau patyrusiais kolegomis: anglų kalba ir tai, kad neturėjome, ko prarasti. Jie jau turėjo savo praktiką, didžiulę patirtį, savo klientus ir t. t., o mes neturėjome nieko. Tada gali prisiimti tam tikrą riziką.
Taip pat įvairios gyvenimo aplinkybės kartais nuveda vienu ar kitu keliu. Pamenu, būtent dėl anglų kalbos man paskambino tuometis Advokatų tarybos pirmininkas Kęstutis Lipeika. Sako: atvyko įmonė iš Austrijos, nori įsigyti kitą įmonę Lietuvoje, gal tu su jais susitik. Susitikau, o kadangi mano patirtis tiek su užsienio investuotojais, tiek su verslo teise buvo nulinė, dar pasikviečiau savo kolegą Gintautą Bartkų (dabar jau buvusį teisingumo ministrą), kad būtų drąsiau.
Taip mes dviese pradėjome diskutuoti, veikti. Patirtis pamažu pradėjo kauptis. Kažkada tvarkiau archyvą ir suradau savo 1993 m. ruoštą sutartį. Ji siaubingai atrodo šios dienos akimis. Bet, matyt, tuo metu Lietuvoje geresnio nebuvo. Visi mes buvome labai panašiame lygyje. Taigi, judėjome į priekį, mokėmės iš savo klaidų ir darėme dalykus, kurie mums patiko.
Tik priminsiu, kad tais laikais, kai reikėjo paskambinti klientui į Londoną, turėdavai eiti į „Telekomo“ pastatą Vilniaus gatvėje, užsiregistruoti skambučiui ir ateiti kitą dieną paskirtą valandą. Jeigu siųsdavai faksą, važiuodavai į Savanorių prospekto „Telekomo“ skyrių, jį išsiųsdavo, o kitą dieną važiuodavai pasiimti savo išsiųsto dokumento. Laikai buvo kitokie, o kartais pagalvoju, kad ir žymiai geresni, nes blogiausias žmonijos išradimas yra elektroninis paštas. Dabar jie tavęs nepaleidžia, o tais laikais bent jau per atostogas turėjai laisvės.
Šiaip 1992 m. turėjau dvi svajones. Pirma, kad kuris nors klientas pakviestų į komandiruotę užsienyje, pavyzdžiui, į Londoną. Antra svajonė – kad padovanotų man mobilųjį telefoną ir galėtų su manimi bet kada susisiekti. Dabar vėl turi dvi svajones. Pirma, kad nereikėtų važiuoti į jokias verslo keliones. Antra – kad niekas neskambintų. Čia yra pavyzdys, kad bijotum, ko nori, nes gali išsipildyti.
– Skaitant jūsų biografiją akis užkliuvo už fakto, kad 1994 metais studijavote Karalienės Marijos ir Vestfildo koledže, Londono universitete. Pačios studijos tai – viena, bet įdomu, kokį pėdsaką jūsų gyvenime paliko Anglija, kaip šalis?
– Man gyvenime kažkaip visą laiką sekdavosi. Visą laiką gaudavau įvairias stipendijas kur nors važiuoti, vis kažkas pakviesdavo. Beje, prieš tai dar buvo viena svarbi kelionė į Daniją 1993 metais.
Danų advokatai pakvietė Lenkijos ir Baltijos šalių advokatus, kad padėtų, patartų, pamokytų, kaip dirbti. Pamenu, man tai buvo kaip stebuklas – lankytis tose kontorose ir matyti, kaip jos dirba, ką daro. Tas mėnuo man davė labai daug. Tuo metu Danijoje buvo trys advokatų kontoros, turėjusios daugiau nei 100 teisininkų. Pasakiau sau, kad Lietuvoje per 20 metų irgi gali atsirasti bent viena tokia kontora. Taip ir atsitiko su dabartine „Ellex Valiūnas“. Tos psichologinės paskatos, kurias gavau Danijoje, man buvo labai svarbios.
Londone gavau stipendiją, kuri buvo skirta standartinės magistro programos pusmečiui. Galėjau pasilikti ir metams, bet nebegalėjau palikti kontoros Lietuvoje, kurios buvo tik užuomazgos. Taigi, po pusmečio grįžau. Ten kiekvieną dieną turėjome paskaitas, o po pietų dar dirbdavau vienoje advokatų kontoroje įvairius darbus. Buvau toje aplinkoje, kuri tuo metu atrodė šviesmečiais toliau, negu buvome mes. Buvai labai tarptautinėje erdvėje, visai kitaip pamatei pasaulį.
Aš ir savo vaikus skatinu, kad tam tikras periodas, praleistas užsienyje, yra naudingas. Pamatyti pasaulio, patirti kitokį gyvenimo skonį. Tiesa, labai nenoriu, kad vaikai liktų užsienyje, kol kas man sekasi, jie vis dar Lietuvoje.
– Advokatų kontora „Ellex Valiūnas“ – didžiausias jūsų projektas. Ar galėtumėte papasakoti, kaip jis gimė, vystėsi?
– 1992 m. pabaigoje su G. Bartkumi pradėjome diskusijas, kad reikia kažką daryti. Pasikvietėme dar kelis kolegas – dėl drąsos, nes buvo baisu. Buvo baisu palikti tą nors ir nelabai gražų kabinetą Odminių g. 3, bet ten turėjai savo stalą, galėjai priimti klientus.
Kaip šiandien atsimenu, 1992 m. birželio 1 d. įsikėlėme į šį pastatą (Jogailos g. 9), į keturis kabinetus Smetonos g. pusėje. Kadangi mano kolegos išvažiavo į stažuotes, į kelionę Amerikoje ir pan., pirmąją savaitę sėdėjau vienas. Sėdėjau kabinete prie stalo ir tiesiog laukiau, kol kas nors paskambins.
Dabar jau nepasakysiu, kurią dieną tas telefonas suskambėjo ar kažkas užėjo, bet taip atsitiko. Pamažu reikalai pradėjo judėti. Tiesa, pradžia buvo sudėtinga. Dabar žmonės gali mokytis iš kitų, o tada visko mokėmės iš savęs. Pavyzdžiui, pamenu, vienam klientui kaip atsakymą apie konkurencijos teisę pateikiau tiesiog šiek tiek paredaguotą įstatymo tekstą. Iš to kliento, aišku, daugiau nieko niekada nebegirdėjau.
Toks supratimas buvo… Bet mokėmės mes greitai, o tada pasipylė ir labai garsūs vardai, kurie ateidavo į Lietuvą. Kadangi konkurencija čia buvo gana maža, daugumą tų klientų ir gaudavome.
Buvo Skandinavijos oro linijos SAS, „McDonald‘s“, „Coca-Cola“, „Danisco Sugar“. Manau, per mūsų rankas perėjo daugiau nei pusė visų didžiųjų užsienio investuotojų. Tai buvo dar iki 1995 m. – tas didelis atėjimų vajus, nes visiems buvo įdomu ateiti į Rytų Europą.
Dar buvo daugybė bankų. Dabar juos labai sunku pritraukti, bet tada visiems buvo labai įdomu, jie judėjo šia kryptimi. Man atrodo, 1993 m. jau vos spėjome tvarkytis, pradėjome augti, samdyti daugiau teisininkų, plėstis. Jau ne tik patys mokėmės, bet ir kitus mokėme. Dabar tiems žmonėms jau ir po daugiau nei 50 metų. Tada jie dar buvo gerokai jaunesni už mus. Dėl to galėjome jiems patarti ir padėti.
– Jie vis dar kartu su jumis dirba ar savo kontoras turi?
– Daug žmonių išaugo čia ir išėjo, bet yra žmonių, kurie vis dar yra. Tai natūralus procesas – kad organizacijai augant ambicingiems asmenims vietų neužtenka. Be abejo, pasiekę tam tikrą lygį, jie renkasi pradėti kažką patys. Kartais pajuokaujama, kad užauginome pusę Lietuvos verslo advokatų kontorų.
Atsimenu, kai dirbome keturiese, šešiese, dabar Lietuvoje turime maždaug 120 teisininkų, o iš viso kontoroje yra apie 170 darbuotojų. Tai didžiulė organizacija.
Beje, aš taip pusiau juokais sakau, kad vieną teisininką reikia skaičiuoti kaip dešimt žmonių. Pagal lyderystės sudėtingumą galima pagalvoti, kad turime 1,2 tūkst. darbuotojų. Teisininkai yra labai ambicingi žmonės, jokiais įsakymais, nurodymais čia daug nepasieksi. Turi rasti priėjimą, sprendimus, kurie jiems tiktų.
– Galbūt dar galėtumėte daugiau papasakoti apie dešimtmečius iki 2010-ųjų ir iki 2020-ųjų? Kas jų metu buvo svarbu?
– Pirmasis dešimtmetis buvo mokymosi, augimo ir lengvo klientų gavimo. Dėti pastangų, kad juos surastum, nereikėjo. Jie patys atsirasdavo, nes ir adresų, kur jie galėdavo nueiti, buvo tik trys ar keturi. Jeigu tuometines klaidas darytume dabar, prarastume labai daug.
Kartu gyvenome šalyje, kurioje buvo daug laukinio kapitalizmo. Daugybė dalykų versle ir politikoje buvo daromi taip, kad šiandien žmonės net ir baisiausiame sapne nesusapnuotų. Reikdavo rasti sprendimus, kaip klientams nepakliūti į bėdą. Būdavo ir turto prievartavimo, ko tik nori.
Kadangi dirbome daugiausia su užsienio klientais, galėjome nemažai išmokti iš teisininkų, kurie su savimi atsinešdavo savo kultūrą, požiūrį. Dažnai mūsų darbą prižiūrėdavo jų užsienio advokatai.
Labai įdomus pavyzdys yra „Williams“ istorija, kai ši amerikiečių kompanija įsigijo „Mažeikių naftą“. Man teko nuo pirmos dienos iki pat jų išėjimo dirbti su šiuo projektu. Atsiminimų čia yra visokių: ir teigiamų, ir neigiamų. Tai buvo didžiulė mokykla, kuri galutinai įtvirtino žinias, kurios būtinos dirbant su dideliais verslo projektais.
Taip, investicija pinigais gal ir nebuvo tokia milžiniška, būna žymiai didesnių, bet buvo sudėtinga dėl verslo santykių su Vyriausybe ir politikais (derybos vyko su valdžia, ne tiek pačia „Mažeikių nafta“). Iš tikrųjų ir mano klientai tuo metu į Lietuvą galbūt žiūrėjo šiek tiek iš aukšto. Vis dėlto, ėjo tik aštunti nepriklausomybės metai, Lietuva amerikiečiams atrodė dar tokia šiek tiek atsilikusi. Tai turėjo įtakos jų matymui.
Antras dešimtmetis, jei imsime maždaug nuo 2002 iki 2012 metų, buvo brendimo etapas. Jo pradžioje Lietuvoje dar buvo daug privatizacijos projektų, vis dar ateidavo daug užsienio investuotojų, bet jau smarkiai augti pradėjo lietuviškas verslas. Kita vertus, šiandien sakau, kad iš tuo metu buvusių lietuviškų įmonių nesusipykusių akcininkų nebeliko nė vieno.
Tų verslininkų, kurie pradėjo darbą kartu, natūralu, anksčiau ar vėliau interesai išsiskiria. Atsiranda nesutarimų ir pykčių. Antras dešimtmetis man asocijuojasi su akcininkų ginčais. Tačiau Lietuva taip pat labai sustiprėjo instituciškai. Pavyzdžiui, Konkurencijos taryba ar Valstybinė mokesčių inspekcija. Pirmą dešimtmetį jų požiūris buvo „paimk ir padalink“, o vėliau atsirado supratingumas, netgi noras įvertinti, ar tikrai didesnės baudos yra gerai verslo plėtrai.
Trečiasis dešimtmetis yra brandos laikai. Pastarąjį dešimtmetį esminių skirtumų su tuo, kas yra dabar, nėra. Yra cikliškas judėjimas tiek ekonomikoje, tiek politikoje. Būna, politikai priima labai gerų sprendimų, kurie padeda verslui, o priima ir labai blogų, kurie trukdo investicinei aplinkai. Manau, ir mūsų organizacija yra subrendusi. Dar vienas dalykas yra socialinė atsakomybė, kuri tampa visai kitokio lygio.
Visi gyvenime esame pasakę ne pačių geriausių dalykų… Grįžtant į 1993 m. ir prie mano vizito į Daniją, atsimenu, mane pakvietė vakarienės jų advokatų generalinis sekretorius, kuris prieš tai buvo ir Danijos saugumo vadas. Žmogus buvo labai mielas, išmintingas, komunikabilus, kalbėjome apie viską, o jau prieš desertą jis manęs paklausė: „Rolandai, kaip yra su žmogaus teisėmis Lietuvoje?“ Atsakiau impulsyviai: „Kokios žmogaus teisės, mes dabar turime darbą dirbti.“
Pamačiau, kad jis iškart nuliūdo, bet nelabai supratau, kodėl. Dabar suprantu – nes tiek verslas, tiek mes patys subrendome. Į daugelį dalykų žiūrime visiškai kitaip nei tada. Žmogaus teisės ir socialinė atsakomybė dabar yra labai svarbu. Svarbia tema tapo žalumas, daugybė kitų dalykų.
Anksčiau požiūris į darbuotoją būdavo, kad jis gauna atlyginimą ir turi dirbti, „nesuk man galvos“. Dabar ilgalaikė investicija į darbuotoją organizacijoje tapo svarbi. Nėra tikslo kažką padaryti šiandien ar rytoj, tavo sprendimai orientuoti į 5 ar 10 metų į priekį.
Labai geras pavyzdys yra nuotolinis darbas. Visi mes balansuojame, nes verslui nuotolinis darbas intuityviai nėra gerai. Trumpalaike perspektyva, tai patogu, nes darbuotojai laimingesni, gali rinktis, tada būna labiau motyvuoti. Vieni dirba iš namų, kiti ateina į darbą, turi mažų vaikų ir pan. Tačiau ryšiai komandoje pradeda silpnėti. Ir tai neatsiranda per mėnesį, 2 ar 6 mėnesius, bet per 2-ejus ar 3-ejus metus pasekmės tampa akivaizdžios.
Taigi, turiu didžiulę dilemą: ar leisti tiems ryšiams silpnėti, ar vis dėlto priimti sprendimą, kuris yra gana sunkus ir pavojingas, kad visi dirba iš organizacijos? Tada tikrai prarasi dalį žmonių. Koks sprendimas geresnis? Žinoma, lengviausia nueiti į kompromisą, leisti porą dienų dirbti laisvai, o kitas – organizacijos viduje.
Dešimtąjį dešimtmetį tokius dalykus paimdavai ir nuspręsdavai, dabar pradedi galvoti visai kitaip. Galvoji, kokių pasekmių tai turės. Nemanau, kad šiandien yra skirtumų tarp mūsų ir tos pačios Danijos advokatų. Taip, jų įkainiai žymiai didesni, jie uždirba daugiau, dėl to gali žymiai daugiau investuoti į specialistus, kurie padeda paruošti ir priimti geresnius sprendimus. Mes to sau galime leisti mažiau. Atmetus tai, manau, esame pasiekę tą patį lygį ir galime tuo didžiuotis.
– Kokia yra nuotolinio darbo tvarka „Ellex Valiūnas“?
– Vis dar pirmadienį ir penktadienį yra darbuotojų pasirinkimas, o antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį visi dirbame čia.
– Šiuo metu turite 22 partnerius, pats esate vadovaujantis partneris ir jūsų pavardė yra pavadinime, o kitų – ne. Kodėl?
– Pirmasis kontoros pavadinimas buvo „Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“. Tačiau su laiku pavadinimai turi tendenciją trumpėti, ilgi yra nepatogūs. Dabar „Ellex“ mūsų pavadinime identifikuoja bendrą Baltijos šalių organizacijos prekės ženklą. Tik dėl tam tikrų susitarimų Latvijoje ir Estijoje pasirinkome kiekvienoje šalyje dar vieno partnerio pavardę. Mano kolegos norėjo, kad mano pavardė būtų.
– Jūs pats nenorėjote?
– Jei taip iš tikrųjų – pamenu mūsų 1992 metų diskusiją dėl kontoros pavadinimo. Kolegos siūlė pavadinti „Valiūnas ir partneriai“. Aš sakiau: „Ne, sudėkime visų tuo metu buvusių advokatų pavardes pagal abėcėlę.“ Taip ir buvo. Matyt, bijojau: o jeigu nepasiseks? Aš nenoriu, kad visa gėda tektų man. Niekas nežinojo tuo metu, pasiseks ar ne.
– Kokia yra advokatų kontoros struktūra, ar galima ją palyginti su bendrove? Nes nesate juridinis asmuo kaip tam tikras vienetas.
– Advokatas gali dirbti arba vienas, arba partnerystėje pagal sutartį, arba gali steigti profesinę bendriją. O tai jau būtų juridinis asmuo.
Mes nuo 1992 metų iki šiol dirbome kaip partnerystė, pagal sutartį. Tačiau nuo kitų metų, matyt, jau pereisime į profesinę bendriją, juridinį statusą, kuris suteiks tam tikrų patogumų. Nes pasiskolinti iš banko pinigų neturint juridinio asmens statuso yra gana sudėtingas dalykas. Žinoma, juridinio asmens statusas atneš ir trukdžių, nes reikės naujos sutarties, kitų dalykų.
Pas mus partneriu kolega tampa išdirbęs organizacijoje 7–10 metų. Be abejo, jis turi būti puikus teisininkas, klientai turi jo norėti. Jis turi turėti kitų gerų profesinių savybių: turi sugebėti suburti komandą, pasikviesti į ją tinkamus žmones, organizuoti darbą ir t. t.
Pas mus yra partneriai, yra samdomi teisininkai ir yra administracija, kurioje dirba apie 50 žmonių, iš kurių apie 15 studentai. Kiti yra atsakingi už finansus, rinkodarą, žmogiškuosius išteklius ir pan.
Visas teisinis darbas organizuojamas šešiose praktikos grupėse. Pavyzdžiui, viena jų yra įmonių grupė, kuri užsiima įmonių pirkimo ir pardavimo dalykais. Yra bankų ir finansų grupė, tai – finansavimas, kovos su pinigų plovimų, „fintech“ darbai.
Tada turime komercinės praktikos grupę, kuri apima įvairias reguliuojamas sritis (energetika, konkurencija, viešieji pirkimai, valstybės pagalba, prekyba, informacinės technologijos, intelektinė nuosavybė ir pan.). Ji dar suskirstyta į pogrupius.
Dar yra turto grupė (nekilnojamasis turtas, statybos, prekyba NT), mokesčių grupė ir ginčų grupė, kur žmonės bylinėjasi teismuose arba arbitražuose.
Kiekviena organizacija turi savo struktūrą. Svarbiausi sprendimai priimami partnerių susirinkime, bet dar yra ir valdymo komitetas, susidedantis iš trijų asmenų. Ir yra vadovaujantis partneris – sunkiausią gyvenimą gyvenantis žmogus.
– Kodėl sunkiausią?
– Kaip ir sakiau, su teisininkais nėra lengva, o su partneriais – tuo labiau. Nes analogas būtų įmonėje dirbantis akcininkas (tarkim, su 10 ar su 25 proc. akcijų). Jis yra ne direktorius, o direktoriaus pavaduotojas. Jis žino įmonę iš vidaus ir jam negali liepti, turi įtikinti. Tai yra procesas, kuris užima laiko.
– Eidamas į interviu su įmonės vadovu visada perskaitau jos finansinę ataskaitą, patikrinu vidutinį darbo užmokestį. Ateidamas pas jus negalėjau to padaryti. Tačiau galbūt galite ką nors papasakoti apie apyvartą, apie atlyginimus?
– Įstatymas nereikalauja advokatų kontorų to skelbti, dėl to mes to ir neskelbiame. Lietuva, mano galva, vis dar yra šalis, kur pinigai yra blogis. Tada intuityviai nenori kalbėti apie pinigus, nes sukeli žmonėms visokių jausmų, kurie nepadeda gyventi. Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau įstatymas pasikeis ir būsime įpareigoti skelbti. Tada skelbsime ir niekur nedingsime. Apie apyvartą dabar nekalbėsiu.
O kalbant apie teisininkų atlyginimus, tai yra labai gerai apmokami specialistai. Konkurencija dėl gerų teisininkų rinkoje yra didžiulė. Stojančiųjų į teisės specialybę universitetuose sumažėjo gerokai, palyginti su tuo, kaip buvo prieš 20 metų. Be abejo, turi mokėti tiek, kad turėtum pačius geriausius specialistus. Pirma, kad ateitų pas tave po universiteto, o tada ir vėliau, kad neišeitų. Teisininkų atlyginimai Lietuvoje verslo kontorose yra gana dideli, tikrai žmonės negali skųstis, bet pinigai uždirbami tikrai sunkiu, streso pilnu darbu.
Mūsų darbe žodis „palauk“ dažnai neegzistuoja, nes klientas, jei turi problemą, palaukti tiesiog negali. Jeigu turi sandorį, kurio vertė gali būti daugiau nei milijardas eurų, tai ten dirba didžiulės žmonių komandos, kartais ir kitoje Atlanto pusėje. Yra ir laiko prasilenkimas.
Aš savo gyvenime esu nuo pirmadienio iki ketvirtadienio vieną kartą miegojęs lygiai 3 valandas. Čia buvo tas pats jau minėtas klientas „Williams“ 1999 m., kai įsigijo „Mažeikių naftą“.
Pamenu, ketvirtadienį turėjo būti akcininkų susirinkimas ir mums reikėjo iki tada pasirašyti sutartį. Tokiame sudėtingame sandoryje būna daug detalių ir nuomonių. Aišku, darbingumas naktį būdavo abejotinas, bet klientas dirbdavo, toliau derėdavosi. Juk nevažiuosi miegoti, kai klientas yra čia. Sakyti, kad pasiilgčiau tokios savaitės – tikrai ne. Bet būna tokių dalykų.
Beje, nebūna taip, kad laimėsi visas bylas. Nors mūsų komandos statistika yra apie 90 proc. laimėtų bylų, jeigu nesuvaldysi kliento lūkesčių, pralaimėta byla gali sukelti labai daug streso ir klientui, ir tau pačiam. Manau, kad mūsų darbas yra gana sudėtingas, sunkus. Matyt, viena priežasčių, kodėl jaunimas nebeskuba būti teisininkais, advokatais – jie žino, koks sudėtingas, kompleksiškas ir kupinas streso tai darbas.
– Kokių dar įsimintinų klientų esate turėję?
– Tokių įsimintinų įvykių buvo labai daug. Tas pats „Kesko“ „Senukų“ įsigijimo sandoris, kur aš pats asmeniškai dirbau. Dar buvo „Teva“ „Sicor Biotech“ įsigijimas.
Galų gale net pirmieji „McDonald‘s“ žingsniai Lietuvoje buvo pilni sunkumų. Tuo metu valstybės požiūris buvo, kad verslas turi mokėti mokesčius ir nesukti jiems galvos. To požiūrio yra likę ir dabar. Pamenu, viena garsi finansų ministrė mums sakė, kad verslas jiems svarbus tik tiek, kiek sumoka mokesčių.
Dar man tikrai įsiminė „Fermento“ pardavimas „Thermo Fisher“. Tuomet atstovavau Lietuvos akcininkams, kurie pardavė. Tai buvo labai kompleksiškas sandoris.
Dar labai įsiminė kovido istorija, kai „Thermo Fisher“, su kuriais dabar dirbame, Lietuvoje pradėjo gaminti tam tikrus vakcinų komponentus ir reikėjo skubiai pastatyti naują pastatą. Kiek reikėjo įdėti pastangų, kad tai būtų padaryta efektyviai.
Nuotykių ir labai įdomių sandorių gyvenime turėjau nemažai. Sakau, kad Lietuvoje labai mažai įvyko sandorių arba investicijų, prie kurių mes neprisidėjome. Jeigu nutarčiau rašyti memuarus, tikrai turėčiau ką pasakyti. Bet tikiuosi, nenutarsiu.
– Pereikime prie jūsų visuomeninės veiklos. Pirmiausia – asociacija „Investors` Forum“. Kodėl tam skiriate laiko?
– Dėl to, kad tiek man, tiek visai mūsų organizacijai – mums ne tas pats, kokioje šalyje mes gyvename. Investicinė ir teisinė aplinka mums yra svarbu. Natūralu, kad nuo pirmos dienos aktyviai dalyvaujame steigiant Investuotojų forumą, o kažkuriuo metu man buvo pasiūlyta tapti jo valdybos pirmininku. Man tai atrodė svarbu ir jau nemažai metų juo esu.
Mūsų tikslas, kad Lietuvos investicinė aplinka būtų geriausia ES. Kadangi neturime kitų privalumų, siekiame, kad galėtume investuotojams lengvai parodyti, jog čia yra patogu ir gera dirbti, kad jie norėtų ateiti. Tai daroma ne šiaip sau dėl pačios investicinės aplinkos, bet dėl to, kad visiems žmonėms čia būtų gera gyventi.
Daug dirbame su Vyriausybe, ministerijomis, kitomis institucijomis, turime išsigryninę kelias temas, kurios mums atrodo labai svarbios. Visų pirma, švietimas. Tai, kad reformos Lietuvoje vis nevyksta, mums labai liūdna. Pats dalyvavau keliose darbo grupėse, kurios paruošė, mano vertinimu, gerus pasiūlymus, pavyzdžiui, dėl universitetų. Tačiau politika yra politika ir jie nugulė kažkur stalčiuose.
Kita tema – mokesčiai, padedantys pritraukti investuotojus. Tada yra lengva ir patogi talentų imigracija. Pamenu, prieš 4-erius metus turėjome potencialų investuotoją Lietuvoje, kuris pasakė, kad jam reikės 4 tūkst. inžinierių. Na, iš kur mes Lietuvoje vienai įmonei tiek jų surastume?
Dar šešėlinė ekonomika ir viešojo sektoriaus reforma mums labai svarbu. Kartais žmonėms sunku tuo patikėti, bet mums rūpi, kad viešojo sektoriaus darbuotojai būtų kuo geresni, kad uždirbtų kuo daugiau, nes geri ir motyvuoti žmonės priima teisingus sprendimus, užtikrinančius geresnes sąlygas verslui.
Neseniai kalbėjau su vienu valstybės valdomos įmonės vadovu, diskutavome, kaip pasiekti geresnių rezultatų. Ir jis man dar kartą pasakė, ką ir taip žinojau: jų nelankstumas kyla iš baimės „gauti auditą“. „Mus kala prie kryžiaus už tai, kad buvome lankstūs ir priėmėme sprendimus taip, kad būtų patogiau, greičiau ir t. t.“
Kai žmonės gauna per galvą už savo sprendimus, tada jie renkasi kitą kelią – elgtis grynai pagal instrukcijų raidę, sprendimus priimti paskutinę dieną, kad nekiltų klausimų, o kodėl tu čia taip greitai išsprendei, gal kažkokią naudą iš to turėjai. Šito Lietuvoje yra ir tai turi keistis.
Beje, Gintauto Palucko Vyriausybėje buvo labai geras dalykas – inicijuota biurokratijos mažinimo grupė. Pirmi susitikimai buvo labai geri ir priimta sprendimų. Ar ši programa tęsis, ar bus naujos premjerės prioritetas – nežinau.
– Kita sritis – menas. Tai „Ellex Valiunas meno rėmimo fondas“, „Lietuvos dailės fondas“, „Lietuvos meno pažinimo centras Tartle“ – viešosios įstaigos, kur esate valdybos pirmininku. Iš kur polinkis šia kryptimi?
– Visų pirma, kai pirmoje klasėje tėvelis liepė eiti dainuoti į tuometinį Kapsuko (dabar Marijampolės – LRT.lt) chorą „Vyturėlis“. Tėvas pasakė – ir ėjau, bet kai jau buvau ketvirtoje klasėje, Kapsuke atsidarė keturmetė dailės mokykla ir tėvas liepė rinktis: eiti dainuoti į chorą ar eiti į dailės mokyklą. Kadangi choro man jau buvo gana, nuėjau į dailės mokyklą.
Ją pabaigęs labai gerais pažymiais, nė karto nepaėmiau teptuko į rankas. Matyt, dėl to, kad prieš tai buvau priverstas tuo užsiimti. Tačiau tam tikri polinkiai manyje išliko.
Kolekcionuoti pradėjau labai atsitiktinai. Kai mūsų šeima 1998 m. išsikėlė į naujus namus Jeruzalės rajone, sienos buvo tiesiog tuščios. Mane kolega nuvežė pas vieną kolekcininką, kuris leido išsirinkti paveikslų. Tada pamačiau jo kolekciją ir man pasaulis atsivėrė visai kitomis spalvomis.
Tais pačiais metais atostogavome Havajuose ir viename miestelyje užėjau į antikvarinę parduotuvę. Žiūriu – daugybė žemėlapių ir jau ėjau pro duris, kai šeimininkas manęs paklausė: „O iš kur tu?“ Sakau: „Jūs neturėsite iš Lietuvos žemėlapio.“ – „Ne, – sakė, – palauk.“ Paėmė ir padėjo prieš mane keturis žemėlapius. Tuo metu nelabai įsivaizdavau, kad tokių dalykų galima nusipirkti. Aišku, vieną iškart nusipirkau.
O trečias akstinas buvo, kai kartą ėjau Totorių gatve ir užėjus į antikvariatą man savininkas sako: „Gal nori šios graviūros?“ Ji buvo ir istorijos vadovėlyje, Gedimino pilies statybos. Kai įsigyji tokį daiktą, tai sukrečia.
Tada pradėjau vis labiau domėtis, žiūrėti, pradėjau kolekcionuoti paveikslus, kartu pamažu atsirado ir skulptūrų, žemėlapių, graviūrų ir pan. Aš 10 metų priešinausi pasiūlymams kolekcionuoti senąsias knygas, nes sakiau, kad to tikrai nebereikia, bet po to palūžau ir supratau, kiek nuostabių knygų praėjo pro šoną, kiek jos buvo pigesnės.
Taip pamažu išsiplėčiau ir dabar esu toje stadijoje, kai didžiuojuosi ne tada, kai ką nors nuperku, o tada, kai įtikinu save nepirkti. Kolekcionavimas yra didžiulė aistra, bet ir problema kolekcininkui. Manau, palyginimas su žmonėmis, turinčiais problemų su narkotinėmis medžiagomis, nebūtų visiškai neteisingas. Tau reikia vėl ir vėl, tu nori, ir išmokti valdytis yra labai sunku.
Tačiau kolekcionavimas yra ir didžiulis džiaugsmas, didžiulis žinių šaltinis. Tai yra galimybė dalintis su žmonėmis. Tai, kad į muziejų „Tartle“ kiekvieną dieną ateina žmonių, kurie susipažįsta su tais dalykais, sužino daugybę informacijos, – man tai atrodo labai svarbu.
Beje, „Tartle“ yra škotiškas žodis, kuris apibrėžia jausmą, kai matai žmogų, žinai, kad tikrai esi jį matęs, bet neatsimeni, kur. Nenustosiu kartoti, kad lietuviai taip žiūri į savo istoriją. Ką žinome: kad turėjome didžiuosius kunigaikščius (Gediminas, Vytautas, Jogaila). Dažnai lietuvis nepasakys, kas buvo kieno tėvas ar sūnus, o jei paklausi, kas buvo kunigaikštis po Vytauto, tuo viskas ir pasibaigia. Užtemimas tęsiasi iki 1918 metų (na, gal dar ten XIX amžiuje yra du sukilimai, spaudos draudimas).
Dėl ko taip įvyko – bijojimas prarasti savo tautiškumą po Pirmojo pasaulinio karo, kai visa lietuviška aristokratija kalbėjo lenkiškai. Tuometiniai Lietuvos politikai pasirinko atsisakyti visko, kas jiems asocijavosi su lenkų kalba. Tokiu būdu atsisakė didelės dalies istorijos, nes ji tapo nebe mūsų. Mano supratimu, tai buvo didžiulė klaida.
Mano viena misijų yra sugrąžinti istorinę atmintį. Sugrąžinti tas kultūros vertybes, kurios nuo Vilniaus užėmimo 1655 metais tik keliaudavo iš Lietuvos ir labai retai keliaudavo į Lietuvą. Iš tų 8 tūkst. eksponatų, kurie yra kolekcijoje, mažiausiai pusė yra atkeliavę iš užsienio aukcionų ir galerijų.
Vienas mano mėgstamų klausimų, kai kartais pats būnu gidu muziejuje, yra: kaip lietuviai viduramžiais vadino Vilnių? Vienas istorikas man anksčiau sakė, kad „Vilnius“ prie Jono Basanavičiaus atsirado, o po gero mėnesio nuo to pokalbio atsitiktinai nusipirkau knygą, išspausdintą lietuviškai XVII amžiuje, tai paaiškėjo, kad lietuviai Vilnių ir tada vadino Vilniumi. Tai yra žinios, kurios atėjo iš kolekcionavimo.
Kitas mano mėgstamas klausimas – kokia kalba kalbėjo dauguma darbininkų, stačiusių Gedimino pilį? Gali būti lietuvių, rusėnų, rusų, lenkų, vokiečių, jidiš ir t. t. Visaip gali būti. Beje, Lietuvoje tuo metu buvo daug lenkų belaisvių. O teisingas atsakymas yra, kad niekas nežino.
Gal kada nors sužinosime, jei dar koks istorikas nuvažiuos į Vokietijos archyvus ir suras dar kokią nors kroniką, kur bus parašyta, kad riteris jojo pro miestą, kurį žmonės vadino Vilniumi ir kur žmonės kalbėjo keista kalba, naudojo žodžius „vėjas“, „pievos“ ir pan.
– Naudodamasis proga norėčiau kelis filosofinius klausimus jums užduoti. Kaip manote, kas yra pagrindinis žmogaus motyvacijos šaltinis? Pinigai? Statusas visuomenėje? Kažkas kitkas? Kas skatina keltis kas rytą ir būti alkaniems, kaip sakėte pradžioje?
– Manau, kad žmonių motyvacijos šaltinis kinta su laiku. Žmonės ateina iš skirtingų pozicijų. Pavyzdžiui, jei ateina iš turtingos šeimos, tai pinigai jam gali būti visai ne motyvacijos šaltinis, nes jis viską turi. Jei žmogus ateina iš skurdžios šeimos, nebūtinai, bet pinigai gali būti pagrindinis motyvacijos šaltinis.
Jei klaustumėt, kas man yra motyvacijos šaltinis, manau, kad jis kito. Matyt, šiuo metu jau pasiekiau visišką brandą ir man motyvacijos šaltinis dabar yra pasidalinti. Žinau, galbūt sunku patikėti tuo, tačiau kai kalbame apie „Tartle“, manau, kad jausčiausi blogai, jei sėdėčiau ten vienas arba tik su šeima, kai išleidau tiek daug pinigų tam projektui.
Šiandien man norisi, kad kuo daugiau žmonių tai pamatytų. Ten leidžiame žmones ir į terasą, kur yra toks mažas skulptūrų parkas (jis nebūna visą laiką atidarytas, bet kelis kartus per metus ten gali užeiti, kas tik nori). Man svarbu, kad kuo daugiau žmonių pamatytų tai, kuo aš žaviuosi. Taip pat ir vaizdą, kurį galima pamatyti iš Užupio terasų. Manau, tai nuostabiausias vaizdas Vilniuje.
– Su kokiais žmonėmis, jūsų vertinimu, dirbti neįmanoma?
– Taip, būna tokių ir netgi esu atsisakęs dirbti su tam tikrais klientais. Matyt, arogancija ir žiūrėjimas iš aukšto yra pirmas bruožas, kuris mane privers pagalvoti, ar aš tikrai noriu dirbti su tokiu žmogumi.
Nebūtinai arogancija mano atžvilgiu, bet kitų žmonių. Galbūt kalbėjimas „ką jūs toje savo suknistoje Lietuvoje čia darote“. Pasitaiko tokių investuotojų, kurie vartoja tokius žodžius ir sąvokas. Man čia yra raudona linija. Su tokiais žmonėmis nenoriu dirbti.
Šiaip gyvenime man kelia daugiausiai neigiamų emocijų žmonės, kurie viską žino geriau už kitus, kurie yra agresyvūs, kurie nori lipti per kitų lavonus aukštyn ir nesustodami, taip pat – žmonės, kurie yra perdėm teisingi. Perdėtai teisingi žmonės, visiški teisuoliai, dažnai turi visai kitą tikrąjį veidą. Dėl to iškart man atsiranda įtarumas.
– Daug metų aktyviai dalyvaujate Lietuvos viešajame gyvenime. Kaip mūsų valstybė pasikeitė nuo nepriklausomybės atgavimo? Ar džiaugiatės rezultatu?
– Manau, kalbame apie dieną ir naktį. Mūsų valstybė ir visuomenė pasikeitė labai dramatiškai. Tiek žmonių požiūriu, tiek išsilavinimu.
Dar atsimenu, kai 1990-ųjų pabaigoje skaitydavau knygas apie Lietuvos asmenybes (tas baigė mokslus Paryžiuje, tas – Šveicarijoje, kitas – Londone), pagalvodavau, kad pas mus visi mokslus baigė Vilniuje, Kaune arba Maskvoje. Galvojau – kiek tie žmonės būdavo kitokie, pamatę pasaulio. Dabar nuėjome daug kartų toliau nei tarpukario Lietuvoje. Turime labai pažengusią visuomenę.
Kartais mus lyginu su Lenkija. Manau, kad esame XX amžiuje praradę per daug gerojo elito. Kalbu ne apie pinigus, bet apie išsilavinusius žmones, kurie mums labai svarbūs. Čia reiktų paminėti ir tuos 20 tūkst. žydų, kurie buvo labai svarbus faktorius Lietuvai vystantis.
Tačiau iš viso elito praradimų turėjome tris kartus. 1920 metų pradžioje savo noru atsisakėme lenkiškai kalbančio elito, prieš ir po karo praradome žmones, kurie buvo išvežti į Sibirą ir negrįžo, per karą praradome žuvusius žmones, o 1944 metais praradome daugybę emigravusių žmonių.
Daug kitų šalių prarado žymiai mažiau, ypač kalbant apie Centrinę ir Vakarų Europą, išskyrus Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą. Sunku patikėti, bet net dabartinė Rusijos teritorija procentiškai prarado mažiau savo žmonių.
Tai turi pasekmių, bet mes pamažu kompensuojamės. Tačiau vis dar turime tam tikrų keistų požiūrių, pavyzdžiui, verslas yra blogis ir pan. Matyt, tarybiniai metai ir elito netekimas turėjo tam įtakos. Tačiau, manau, kad judame labai greitai. Pasikeis dar viena karta ir mes mentalitetu nebesiskirsime nuo kitų išsivysčiusių ES šalių.
Švedų tyrimų bendrovė paskelbė kasmetinio teisinio paslaugų rinkos tyrimo Baltijos šalyse rezultatus. Stambiųjų verslų savininkų, valdybos narių, vadovų ir tų įmonių teisininkų vertinimu, kurių tyrimo metu apklausiama net keli šimtai – advokatų kontora „Ellex“ ženkliai pranoksta kitus ir rinkoje yra pirmi.
Lietuvoje „Ellex“ reikšmingai išsiskyrė, vertinant atskiras teisės praktikos sritis kai kur – beveik dvigubai, pralenkdama kitas vertintas kontoras teisinėmis kompetencijomis. O bendras praktikos sričių profesionalumo įvertis susumavus taškus buvo su didesniu nei 24 proc. atotrūkiu nuo arčiausiai žemesnėje pozicijoje esančios advokatų kontoros.
Pasak verslų, „Ellex“ paslaugų kartelė Lietuvoje, yra aukščiausia, pagal patarimų verslui vertę, teisininkų įgūdžius ir tarptautines kompetencijas, stambių projektų įgyvendinimo, projektų valdymo, projektams komplektuojamos komandos ir daugybę kitų parametrų. Be to, „Ellex Valiunas“ yra labiausiai rekomenduojama advokatų kontora Lietuvoje.
Svarbiausias įvertinimas, nes jis – klientų
„Tas jausmas, kai „nieko naujo“ yra gera žinia“, – juokauja „Ellex Valiunas“ vadovaujantysis partneris Rolandas Valiūnas. „Būtent už tai dėkojame savo klientams. Jie taip mato mus. Jie taip mato visą rinką. Todėl džiaugiamės ir esame jiems labai dėkingi už pasitikėjimą“, – tęsia jis.
Aukščiausi įvertinimai „Kantar Prospera“ tyrime yra „Ellex“ svarbiausias iš advokatų kontoroms teikiamų reitingų ir apdovanojimų, nes šis įvertinimas remiasi tik konfidencialiais klientų atsiliepimais.
„Kantar Prospera Tier 1 Law Firm Review“ įvertinimas angl. „Overal Performance“ kategorijoje apima advokatų kontorų profesinių kompetencijų vertinimą 14-oje teisės praktikos sričių, atskirų verslų sričių specifikos išmanymą ir orientaciją į verslo rezultatą, patirtį su didžiausiais projektais, efektyvumą teikiant paslaugas ir projektų valdymo įgūdžius, taip pat reputacijos ir profesinės etikos vertinimą bei daugybę kitų klientams svarbių kriterijų.
Rinka nori palankesnės kainos ir geriausiųjų prieinamumo
Klientų apklausa taip pat rodo, kad jų lūkesčiai šiemet paslaugų teikėjams Lietuvoje labiausiai augo greitam paslaugų prieinamumui ir konkurencingai kainodarai. Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partnerės Rūtos Karpičiūtės, atsakingos už verslo vystymą ir plėtrą, nuomone – tai yra gana prieštaringi signalai.
„Augsiantis rinkos lūkestis palankesnei paslaugų kainai ateinant dirbtinio intelekto sprendimams buvo prognozuotas, galiausiai juk visuomet klientai suinteresuoti gauti aukštą paslaugų kokybę už prieinamą kainą. Tačiau tuo pačiu matome, kad dar stipriau yra išsakomas nuogąstavimas dėl aukščiausios kokybės teisinių paslaugų prieinamumo. Tokį poreikį turintys klientai nėra nusiteikę laukti. Dėl to, akivaizdu, kad diferenciacija tarp aukščiausios kokybės teisinių paslaugų sudėtingose situacijose ir kasdienių elementarių teisinių paslaugų tik didės, o premium paslaugų rinka artimiausiais metais, tikėtina, augs. Džiaugiamės, kad labai palankūs klientų vertinimai rodo, kad mums pavyksta pateisinti paslaugų kainai, kokybei ir aukštos kvalifikacijos specialistų prieinamumui keliamus lūkesčius“, – sako R. Karpičiūtė.
Dėmesio valstybės iššūkiams neužgožia augimas
Tai jau 8-tas „Ellex“ apdovanojimas šiemet, greta „IFLR Europe“, „Chambers Europe“, „Europe Women in Business Law“ ir daugybės kitų aukščiausių įvertinimų. Net keturiuose skirtinguose apdovanojimuose „Ellex“ buvo pripažinta „Metų advokatų kontora Baltijos šalyse“.
„Aš asmeniškai džiaugiuosi, kad gebame brandų kontoros augimą subalansuoti su dėmesingumu valstybės valdymo, saugumo bei gynybos, taip pat užsienio investuotojų pritraukimo iššūkiams, kuriuos priimu kaip savo asmeninę ir „Ellex“ profesionalų pareigą valstybei. Tam šiais metais aš asmeniškai skyriau daugiau laiko nei bet kada anksčiau. Todėl, kai mano dėmesio radare dabar būtent šios temos, žaviuosi ir didžiuojuosi savo partnerių ir visos komandos susitelkimu visapusiškai gerinti klientų patirtį ir šiuo rezultatu. Jie profesionalų lyga, akivaizdu, ne tik teisėje. Apie tai ir šis įvertinimas“ – sako R. Valiūnas.
Tiria visas lyderiaujančias advokatų kontoras
„Kantar Prospera Tier 1 Law Firm Review“ vertina advokatų kontoras įvairiose Europos šalyse. Mūsų regione tyrimas pirmiausia vertina kontoras Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o vėliau remiantis surinktais duomenimis metodiškai apibendrina viso Baltijos šalių regiono kontorų įvertinimus.
Baltijos šalių advokatų kontoros „Kantar Prospera“ tyrime dalyvauja jau daugiau nei dešimt metų. Šiemet tyrime Baltijos šalių regione dalyvavo visos lyderiaujančios advokatų kontoros. Tyrimo imtis apėmė visų šių advokatų kontorų klientus, kurie turėjo galimybę įvertinti ir palyginti visas tyrime dalyvavusias kontoras. Iš viso buvo apklaustos 375-ios Baltijos šalyse veikiančios organizacijos. Apklausa buvo vykdyta šių metų gegužės–birželio mėnesiais.
Viešasis valdymas šiandien vis labiau remiasi technologijomis, kurios dar prieš dešimtmetį atrodė tik kaip teorinės galimybės. Dirbtinis intelektas (DI) jau nebėra vizija – jis tampa kasdienybės dalimi įvairiose valstybės institucijose. Vienas pažangiausių ir kartu labiausiai intriguojančių DI taikymo pavyzdžių yra konkurencijos taisyklių laikymosi priežiūra bei kova su karteliniais susitarimais.
Karteliniai susitarimai – konkurentų (dažniausiai slapti) susitarimai dėl kainų, rinkos pasidalijimo ar pasiūlymų derinimo – daro didelę žalą rinkai ir vartotojams, o tradiciniais pažeidimų tyrimo metodais juos aptikti dažnai sudėtinga. Tokiame kontekste DI gali pasitarnauti kaip itin efektyvus „pagalbininkas“, nes jis suteikia galimybę automatizuotai ir nuosekliai analizuoti milžiniškus duomenų kiekius, atpažinti pasikartojančius elgesio modelius ir atskleisti tai, kas ilgus metus išlikdavo nepastebėta.
Praktinio pritaikomumo tyrimai: nuo teorinių modelių iki „signalų“ institucijoms
Pastaraisiais metais tiek mokslas, tiek verslas vis daugiau dėmesio skiria klausimui kaip neprižiūrimo mašininio mokymosi (angl. unsupervised machine learning) metodai galėtų tapti praktiškai efektyvia priemone, aptinkant kartelinius susitarimus.
Šių algoritmų unikalumas slypi jų savybėje veikti be išankstinės informacijos apie galimus kartelius. Kitaip tariant, jie patys ieško su įprastu, „normaliu“ rinkos veikimu nesuderinamų ryšių tarp kainų pokyčių, viešųjų pirkimų pasiūlymų ir įmonių elgesio rinkoje. Pavyzdžiui, jei kelių įmonių pasiūlymai viešųjų pirkimų konkursuose nuolat pateikiami tam tikra tvarka arba jų kainos svyruoja neįprastai sinchroniškai, algoritmas automatiškai identifikuoja šiuos dėsningumus kaip rizikingus, t.y. galimai nulemtus ne atitinkamos rinkos dėsningumų bet jos dalyvių elgesio suderinimo arba susitarimo.
Tyrimai, publikuoti tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose, rodo, kad tokios DI sistemos gali perspėti konkurencijos institucijas, leisdamos joms pradėti tyrimus dar iki sulaukiant pirmųjų skundų. Tai iš esmės keičia kovos su karteliais strategiją: iš pagrįstos reakcija į trečiųjų asmenų skundus, pranešimus apie įtartiną elgesį, kartelio dalyvių prisipažinimus, pažeidime dalyvaujančių įmonių darbuotojų pranešimus ir pan., ji galėtų tapti iniciatyvia, kai institucija pati „generuoja“ įrodymus sudarančius prielaidą pagrįstiems įtarimams bei tyrimo veiksmų iniciavimui. Kelios Europos valstybės jau testuoja šiuos modelius tam, kad ateityje jie galėtų būti integruoti į nuolatinę viešųjų pirkimų ir sektorių rinkos analizę.
Algoritmai – abejose karo su karteliais pusėse
Teoriniai modeliai jau peržengė laboratorijų ribas. Vienas įspūdingiausių pavyzdžių – Šveicarijos konkurencijos komisijos ir Friburgo universiteto bendras projektas. Sukurtas algoritmas, paremtas giluminio mokymosi (deep learning) metodais, analizuoja viešųjų pirkimų duomenis: kainų pasiūlymų dinamiką, įmonių tarpusavio sąsajas, dėsningumų pasikartojimą. Bandymų rezultatai įspūdingi – algoritmas sugebėjo identifikuoti „katalizuotus“ pasiūlymus viešuosiuose pirkimuose 95% tikslumu. Toks įrankis leistų institucijoms prioretizuoti tyrimus ir efektyviau paskirstyti resursus, susitelkiant į didžiausios rizikos sritis.
Kad tai nėra vien „mokslinė fantastika“ bet nuosekli tendencija liudija ir nesenas, 2025 m. liepos 9 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimas byloje Michelin prieš Europos Komisiją. Tyrimas šioje byloje buvo pradėtas Europos Komisijai DI įrankių pagalba ištyrus didelės apimties informaciją apie pažeidimų įtariamų ūkio subjektų viešą komunikaciją.
Kita vertus, reali praktika rodo, kad DI gali tapti ir priemone, palaikančia kartelinį susitarimą, darančia jį „efektyvesniu“. 2016 m. Jungtinėje Karalystėje nagrinėta Trod/GB Eye byla atskleidė, kad pardavėjai Amazon platformoje naudojo kainų derinimo algoritmus, kurie faktiškai palaikė kainų stabilumą be jokių oficialių susitarimų. Nors tai nebuvo tas atvejis, kai pats algoritmas, be ūkio subjektų žinios, „sukuria“ kartelį, šis pavyzdys parodo, jog technologinis progresas gali būti išnaudojamas abiejose „pusėse“, t.y., tiek su karteliais kovojant, tiek ir juos kuriant.
Kai mašinos ima mokytis “susitarti”
Nors DI atveria naujas galimybes, jis kelia ir rimtų iššūkių. Buvusi Europos Komisijos konkurencijos komisarė Margrethe Vestager yra įspėjusi: algoritmai gali skatinti „sutartinį elgesį“ net be formalaus žmonių susitarimo.
Šis reiškinys, dar vadinamas nebyliu susitarimu (angl. tacit collusion), gali būti ypač pavojingas rinkose, kuriose veikia automatiniai kainų derinimo įrankiai. Bent jau teoriški galima daryti prielaidą, jog algoritmai, optimizuodami pelną, gali išmokti palaikyti kainų stabilumą ir vengti tarpusavio kainų karų. Taip gali susiformuoti naujo tipo kartelis, kurio dalyviai – ne žmonės, o programos.
Kita vertus, tokio pobūdžio situacijos praktikoje neabejotinai sukeltų ir daug klausimų, susijusių su teisiniu tokių atvejų įvertinimu. Didžiausias iššūkis – įrodymų trūkumas. Jei nėra nei susitikimų, nei slaptų susirašinėjimų, kyla klausimas: kaip įrodyti susitarimą, kai jį įgyvendina kodas? Konkurencijos teisėje yra pripažįstama, jog vien tai, kad rinkoje veikiančios įmonės ima elgtis panašiai, savaime dar nereiškia pažeidimo. Ūkio subjektai turi teisę protingai prisitaikyti prie rinkos situacijos ir tol, kol tai vyksta grynai vienašalių sprendimų pagrindu, be jokio tiesioginio ar netiesioginio derinimo su konkurentu, kartelinio susitarimo egzistavimas negali būti konstatuotas. Tokiame kontekste natūraliai gali kilti klausimas, kaip atskirti tuos atvejus, kai algoritmai sprendimus priima „autonomiškai“ nuo tų atvejų, kai pasiekiamas kainas nustatančių algoritmų „konsensusas“. Pavyzdžiui, kai analogiškus sprendimus dėl kainų pakėlimo skirtingų ūkio subjektų naudojami DI priima „patestavę“ vienas kito „atsakymus“ (reakcijas) į tam tikrus kainodaros sprendimus.
Tačiau tarptautiniai ekspertai pabrėžia ir rizikas: algoritmų netobulumą ir šališkumą, duomenų kokybę ir įrodymų priimtinumo ribas teismuose. Tam, kad konkurencijos institucijos galėtų pradėti tyrimą remdamosi vien dirbtinio intelekto pateiktais duomenimis, būtina turėti tvirtą mokslinį pagrindą, įrodantį, jog taikomi DI metodai generuoja pakankamai patikimus ir objektyvius rezultatus. Norint užtikrinti teisinio reguliavimo aiškumą ir veiksmingai užkirsti kelią galimiems pažeidimams, būtina parengti aiškias gaires. Jos turėtų suteikti daugiau apibrėžtumo tiek DI technologijų kūrėjams versle, tiek teisininkams – ypač tais atvejais, kai kainodaros sprendimus priima algoritmai, veikiantys be tiesioginės žmogaus įtakos. Su šia tema glaudžiai susijęs ir atsakomybės klausimas: kas prisiims teisinę atsakomybę, jei versle naudojami algoritmai savarankiškai ims derinti kainas – net ir be pačių ūkio subjektų žinios?
Šie aspektai rodo, kad DI taikymas konkurencijos srityje kelia ne vien technologinių, bet ir fundamentalių teisinių iššūkių. Galiausiai, ateities konkurencijos teisės priežiūra priklausys nuo to, ar sugebėsime tinkamai suderinti technologinę pažangą su teisinės doktrinos principais bei užtikrinti skaidrumą ir teisinį tikrumą.
Bendrovės vadovas (CEO) – tai ne eilinis darbuotojas, o ypatingą teisinį ir organizacinį statusą turintis juridinio asmens atstovas, kuriam suteikti įgaliojimai veikti bendrovės vardu. Nepaisant šio išskirtinumo, praktikoje vis dar ne retai pasitaiko atvejų, kai dėl netinkamai parengtų darbo santykių dokumentų vadovo atžvilgiu tenka taikyti bendrąsias darbo santykiųpraktikas ir taisykles, t. y. skirtas kitiems darbuotojams. Dar blogiau – kartais vadovo teisinis statusas būna dar mažiau aiškus ir reglamentuotas nei kitų pareigybių. Taip atsiranda situacijos, kai atsakomybės lygmuo ir sprendimų laisvė yra aukščiausio lygio, tačiau taikomi standartai – minimalūs arba klaidingi. Toks formalus požiūris ne tik neatitinka vadovo pozicijos esmės, bet ir kelia didelę riziką – nuo vidinių valdymo spragų iki teisinių ginčų dėl atlygio, poilsio ar atleidimo. Tai tik keli probleminių vietų pavyzdžiai, tačiau klaidos jose yra (per) dažnos ir (per) brangios. Todėl jas verta aptarti detaliau.
CEO įdarbinimas ir atleidimas
Neretai pasitaiko atvejų, kai vadovui naudojamas tas pats darbo sutarties šablonas, kaip ir kitiems aukšto lygio vadovams įmonėje. To nereikėtų daryti, nes CEO statusas skiriasi nuo visų kitų vadovų bent jau tuo, kad pagal galiojančią praktiką jį galima atšaukti bet kada ir su juo sudarytą darbo sutartį nutraukti be jokio įspėjimo (nebent šalys susitartų kitaip). Tad sudarius sutartį pagal kitiems darbuotojams skirtą šabloną, tikėtina, kad joje bus tik bendros nuorodos į atleidimo atveju taikomus įspėjimo terminus. Ginčo atveju tai gali būti traktuojama kaip šalių susitarimas, tad ir vadovas turi būti iš anksto įspėtas.
Pavyzdžiui, jei bendrovė nutaria atleisti vadovą remdamasi Darbo kodekso nuostata, leidžiančia tai padaryti be priežasties ir be įspėjimo, tačiau sutartyje yra įprastinė įspėjimo sąlyga, teismas gali pripažinti, kad vadovo nebegalima atleisti be įspėjimo. Tokiu atveju atleidimas be įspėjimo gali būti laikomas negalimu, o bendrovė privalėtų išmokėti kompensaciją už visą neišlaikytą įspėjimo laikotarpį, galbūt net kartu su papildomomis sumomis.
Mažiausiai, ką reiktų padaryti – tai iš vadovo darbo sutarties išbraukti visas nuorodas į darbo sutarties nutraukimo įspėjimo terminus. Na, o siekiant idealo, reikėtų turėti atskirą darbo sutarties šabloną, skirtą išskirtiniai vadovui, kuriame būtų aiškiai išdėstytas jo specifinis statusas, darbo sutarties nutraukimo tvarka ir kiti svarbūs su vadovo darbo santykiais susiję aspektai.
CEO darbo užmokestis: kodėl būtinos aiškios taisyklės?
CEO atlyginimo sistema dažnai būna sudaryta bent iš dviejų dalių: suderinto bazinio atlygio ir nuo rezultatų priklausančių priedų. Nors toks modelis atrodo įprastas, praktikoje pasitaiko atvejų, kai priedų skaičiavimo tvarka nustatoma per abstrakčiai arba iš viso nesuformuluota aiškiai. Pavyzdžiui, „valdybos nustatytas priedas pagal pasiektus rezultatus“ – tokia formuluotė be aiškių rodiklių palieka daug vietos interpretacijoms, o tai gali virsti ginču tiek su pačiu vadovu, tiek su kitais bendrovės organais.
Ši problema tampa ypač aktuali tais atvejais, kai neapibrėžta priedų skyrimo tvarka taikoma ilgą laiką, o valdyba, remdamasi savo vidiniais kriterijais, suformuoja tam tikrą nusistovėjusią (nors ir nerašytą) praktiką. Tokiais atvejais CEO gali susidaryti lūkestis dėl tam tikro, pastovaus dydžio priedų, net jei aiški jų apskaičiavimo metodika nėra nustatyta. Esant tokiai situacijai, bandymas pereiti prie kitos, dažnai finansiškai mažiau palankios sistemos, gali būti sudėtingas tiek iš teisinės, tiek iš organizacinės perspektyvos. Praktikoje tai dažnai sukelia ginčus tarp vadovo ir bendrovės, o aiškios skaičiavimo formulės nebuvimas lemia teisinį neapibrėžtumą – galutinį sprendimą tokiais atvejais paliekant teismo nuožiūrai.
Mažiausiai, ką tokioje situacijoje reiktų padaryti – tai tiek darbo sutartyje, tiek (jei taikoma) atskirame dokumente aiškiai ir konkrečiai apibrėžti nuo pasiektų rezultatų priklausančių priedų apskaičiavimo tvarką. Na, o siekiant idealo – finansiniai tikslai turėtų būti išreikšti formule ar kita objektyvia skaičiavimo metodika, o kiti nefinansiniai rodikliai – apibrėžti pamatuojamais, vertinti leidžiančiais kriterijais.
Atostogos: interesų konfliktas, kai vadovas tampa pats sau prižiūrėtoju
Vienas iš CEO darbo santykių aspektų, kuriame išties dažnai pasitaiko kuriozų, yra atostogos. Neretai organizacijose nėra aiškiai nustatyta, kaip yra tvirtinamos vadovo atostogos. Pagal įstatymą tai turėtų daryti valdyba ar akcininkų susirinkimas – t. y. tas organas, kuris pagal įstatus skiria ir atšaukia vadovą. Tačiau praktikoje neretai susiklosto situacijos, kai vadovas pats save „išleidžia“ atostogų, o administracija tai tiesiog įformina. Tai paskatina atvejus, kai atostogos ar jų dalis lieka neįformintos, paliekant nežinią – buvo atostogos ar nebuvo.
Tokios situacijos ypač pavojingos ilgalaikėje perspektyvoje – laikui bėgant atostogų likučiai kaupiasi, ir pasibaigus darbo santykiams kyla rizika dėl didelių kompensacijų. Kad būtų dar įdomiau, prisiminkime, kad atostogų kompensacijos ribojimas 3 metais taikomas tik tada, kai darbuotojas atostogomis galėjo pasinaudoti. Vadovo atveju dėl jo darbo specifikos šis klausimas gali būti sprendžiamas labai įvairiai. Kitaip tariant, nors praktikoje dažnai laikomasi požiūrio, kad vadovas yra pats atsakingas už viską – įskaitant ir savo atostogų planavimą – toks vertinimas galioja ne visada.
Mažiausiai, ką šiuo atveju reiktų padaryti, tai nusistatyti viršutinę ribą, kurios negali peržengti vadovo atostogų likutis, ir ją praktiškai įgyvendinant (t. y. reguliariai išleidžiant vadovą atostogų ir jas tinkamai įforminant). Na, o siekiant idealo – be šio „minimumo“ vadovą paskyrusiam bendrovės organui reikėtų patvirtinti tvarką, kuri reglamentuotų, kaip yra suteikiamos vadovo atostogos (ir, žinoma, jos laikytųsi bei atostogas įformintų).
Pasitikėjimas reikalauja aiškių taisyklių
CEO statusas įmonėje reikalauja ne tik pasitikėjimo, bet ir aiškių taisyklių. Įmonės ir vadovo bendradarbiavimo kontekste didžiausiais iššūkiais, paprastai, tampa laikas, finansai ir galimi išsiskyrimo scenarijai. Efektyvi šių iššūkių prevencija reikalauja ne tik teisinės kompetencijos, bet ir valdymo kultūros, kurioje laikomasi skaidrumo ir aiškumo principų.
Gerai suformuota ir individualiai CEO pritaikyta darbo santykių schema leidžia ne tik išvengti konfliktų, bet ir sukuria tvirtą pagrindą pasitikėjimu grįstam vadovavimui. Na, o jei to pasitikėjimo vis tiek pritrūktų – bent lieka aišku, kuri sutarties eilutė leidžia išsiskirti ir atsiskaityti be staigmenų.
Aštri retorika yra neatsiejama nuo politinės scenos Lietuvoje. To įrodymas – praeitą savaitę visuomenės dėmesį sutelkęs Respublikos Prezidento ir Seimo nario apsižodžiavimas. Žodžių dvikovoje nuskambėjo tokie epitetai kaip „minkštakūnis“ bei „šiukšlė“. Ši situacija tapo išskirtine tuo, kad oficiali retorika nuslydo į asmeniškumus, primenančius kasdienes kaimynų ar socialinių tinklų kivirčų scenas. Todėl šis incidentas verčia stabtelėti ir paklausti: o kas, jeigu tokia žodžių akrobatika būtų įvykusi ne Seimo ar Prezidentūros fone, o tarp dviejų paprastų žmonių – kaimynų, bendradarbių, kursiokų? Ar „šiukšlės“ ir „minkštakūnio“ etiketės būtų tik piktas žodžių žaidimas, nuomonės laisvė ar jau teisinės atsakomybės klausimas? Ši diskusija atveria duris į platesnį pokalbį apie mūsų visuomenės santykį su žodžiu – jo galia žeisti, menkinti, bet kartu ir apsaugoti žmogaus orumą.
Įžeidimų dekriminalizavimas
Prieš kelerius metus tokie atvejai dar galėjo patekti ir į baudžiamąją teisę. Iki 2016 m. Lietuvos Baudžiamajame kodekse buvo numatyta atskira įžeidimo nusikalstama veika – už viešą kito asmens garbės ir orumo pažeminimą grėsė baudžiamoji atsakomybė. Praktikoje tai reiškė, kad nukentėjęs asmuo galėjo kreiptis į teisėsaugą arba tiesiai į teismą privataus kaltinimo tvarka, o įžeidėjas rizikuodavo teistumu. Nors dažniausiai tokios bylos baigdavosi piniginėmis baudomis ar įpareigojimu viešai atsiprašyti, pats baudžiamosios atsakomybės faktas turėjo prevencinį poveikį – visuomenė suvokdavo, kad už žodį gali grėsti ne tik civilinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė.
Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nuosekliai pabrėžė, kad baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą turi būti taikoma tik išimtiniais atvejais, kai žodžio laisvės ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje, pavyzdžiui, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir reputaciją. Lietuva, derindama savo teisę su Europos standartais, pasirinko įžeidimą dekriminalizuoti, palikdama tokių ginčų sprendimą iš esmės civilinei teisei.
Verta pastebėti, kad tam tikrų subjektų įžeidimo atvejais išliko galimybė užsitraukti administracinę atsakomybę. Administracinių nusižengimo kodeksas numato administracinę atsakomybę už valstybės politiko, valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo, viešojo administravimo funkcijas atliekančio ar viešąsias paslaugas teikiančio asmens, statutinio valstybės tarnautojo, kario, žvalgybos pareigūno garbės ir orumo pažeminimą. Už tokius pažeidimus gali būti skiriamos piniginės baudos, kurių didžiausia siekia iki 300 eurų.
Piktnaudžiavimas teise reikšti nuomonę
Pagal galiojantį reguliavimą, situacijos, susijusios su įžeidimais, Lietuvoje dažniausiai patenka į civilinės atsakomybės sritį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą kiekvienas asmuo turi teisę reikalauti ginti savo garbę ir orumą, jei viešai paskleista žinia arba nuomonė jį žemina. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad ir nuomonės laisvė nėra absoliuti – nors pastarajai netaikomas tiesos kriterijus, nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, neperžengiant nustatytų ribų. Jei šių taisyklių nepaisoma, galima konstatuoti, jog asmuo peržengė žodžio laisvės ribas, piktnaudžiauja teise, pažeidžia bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigą, sukeldamas kitam asmeniui žalos. Viešiems asmenims taikomas daug aukštesnis tolerancijos standartas: jie turi pakęsti ir aštresnę, net agresyvią ar šokiruojančią kritiką, hiperbolizavimą, jei ji susijusi su jų veikla ir viešuoju interesu.
Vis dėlto, pavadinimai „šiukšlė“ ir „minkštakūnis“ teisiniu požiūriu yra laikytini jau ribine ir kvestionuotina situacija, kuriai reikalinga detalesnė analizė: tai nėra faktiniai teiginiai, todėl savaime nelaikomi tikrovės neatitinkančia „žinia“, tačiau tokie epitetai tam tikrose situacijoje jau gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise reikšti nuomonę. Hipotetiškai, nukentėjęs asmuo galėtų inicijuoti civilinį ieškinį, prašydamas teismo konstatuoti buvus teisės pažeidimą, galimai reikalauti ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas tokioje byloje vertintų, ar paskleista informacija, frazė peržengė sąžiningos ir etiškos nuomonės sklaidos ribas bei sukėlė realų garbės ir orumo pažeidimą.
Viešosios retorikos teisinės ribos
Viešųjų asmenų atžvilgiu taikomi platesni žodžio laisvės standartai – jie turi pakęsti didesnę agresyvios kritikos apimtį nei privatūs asmenys. Tai kyla tiek iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, tiek iš Lietuvos teismų jurisprudencijos. Tačiau žodžio laisvė nėra absoliuti: net ir kritikuojant politiką, nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai, etiškai ir neperžengti ribų. Nors už tai nebegresia baudžiamoji atsakomybė, asmuo galėtų reikalautineturtinės žalos atlyginimo. Viešojoje retorikoje kiekvienas asmuo turi suvokti, kad nors aštri kritika leistina, asmeninių įžeidimų sklaida viešai gali patekti tiek į administracinės, tiek į civilinės atsakomybės zoną.
Šią liepą Europos Komisija pristatė ilgai lauktą strategiją „Rinkis Europą gyvybės mokslams“ (Choose Europe for Life Sciences), kurios ambicija – iki 2030 metų paversti Europos Sąjungą pasauliniu gyvybės mokslų inovacijų centru. Šis žingsnis yra ne tik bandymas atsikovoti prarastas pozicijas globalioje konkurencinėje kovoje, bet ir strateginis kvietimas kurti aukštą pridėtinę vertę kuriančias biotechnologijas, tokias kaip inovatyvūs vaistai, vakcinų platformos ar skaitmeninės terapijos produktai. Tačiau ar šis strateginis šuolis virs realiomis galimybėmis verslui, ar tik gerai parašyta vizija?
Tačiau, nepaisant šio masto, Europa praranda tempą. Vien per 2024 metus daugiau nei 40 % privačių investicijų į gyvybės mokslų inovacijas atiteko Šiaurės Amerikai, tuo metu Europos dalis nesiekė net 20 %. Klinikiniai tyrimai migruoja į Aziją ar JAV, o perspektyviausi jauni talentai vis dažniau renkasi labiau inovacijoms atviras gyvybės mokslų ekosistemas.
Europos Komisijos atsakas – planas, kuriuo siekiama pertvarkyti tyrimų infrastruktūrą, įdiegti naują Biotechnologijų aktą, sukurti bandomąją reguliavimo aplinką startuoliams, sujungti investuotojus ir mokslininkus bei svarbiausia – mobilizuoti daugiau nei 10 milijardų eurų per artimiausius metus. Tai taikli intervencija į sektoriaus silpnąsias vietas: per lėtą inovacijų patekimą į rinką, išskydusią arba sustabarėjusią reguliavimo sistemą ir žemą kapitalo prieinamumą ankstyvojoje plėtros stadijoje.
Barjerai realybėje – didesni už strategines antraštes
Nors dokumentas vertas dėmesio, jo poveikis priklausys ne nuo ketinimų, o nuo įgyvendinimo mechanizmų. Šiuo metu strategija – politinis pareiškimas, o ne privalomas teisės aktas. Taip pat svarbu nepamiršti, kad kiti Europos teisėkūros procesai – kaip farmacijos reguliavimo peržiūra, privalomojo licencijavimo ar duomenų apsaugos trukmės keitimai – kelia nerimą verslui ir investuotojams.
Jeigu viena ranka Europa skatins inovacijas, o kita mažins finansinę grąžą verslui, investuotojai rinksis aiškesnes alternatyvas – nuo Bostono iki Singapūro. Jei strategija netaps aiškiais teisės aktais su realiu biudžetu ir paskatomis, išlieka rizika, kad tai bus dar viena vizija, nepasiekusi verslo realybės.
Lietuva taip pat turi šansą tapti vienu iš sėkmės pavyzdžių. Bet tam reikia ne tik pasirinkti Europą gyvybės mokslams – reikia pasirinkti proveržį.
Lietuva: ar tapsime istorijos dalimi, ar jos stebėtojais?
Lietuva šiame kontekste turi puikų startinį tašką – 2023 m. gyvybės mokslų sektorius sudarė beveik 3 % BVP, o eksporto vertė viršijo 2 mlrd. eurų. Tarptautiniai investuotojai jau žino tokius vardus kaip „Thermo Fisher Scientific“, „Northway Biotech“, „Sintezė“ ir kt. Šalyje formuojasi mokslo slėnių ekosistema, stiprėja universitetų bendradarbiavimas su verslu.
Tačiau kliūtys tiek jauniems, tiek jau įsitvirtinusiems verslams išlieka skaudžios: ilga leidimų sistema, sunkumai pritraukiant kapitalą ir fragmentuota infrastruktūra. Jei ES strategijoje žadamos bandomosios reguliavimo aplinkos, sujungtos investuotojų platformos ar tiesioginis finansavimas taps realybe – tai gali būti tramplinas Lietuvos biotechnologijų šuoliui.
Bet tam reikalinga valstybinė lyderystė. Politiką formuojantys ir ją įgyvendinantys valdžios atstovai, nacionalinės institucijos turi ne laukti, o pačios telktis prie ES iniciatyvų, koordinuoti startuolių integraciją į europinius finansavimo tinklus, stiprinti mokslinius duomenų centrus, supaprastinti reguliacinius procesus. Būtina ne tik pasirinkti Europą gyvybės mokslams, bet ir pasirinkti proveržio strategiją.
Inovacija be prieigos?
Tačiau klausimas, kurį vis dar retai keliame garsiai, išlieka – ką darysime su inovacijomis, kai jos gims? Net jei Lietuva sėkmingai pritrauks investicijas, išplėtos gamybos pajėgumus ir sukurs proveržines biotechnologijas, lieka esminis iššūkis – ar valstybė bus pasirengusi tas inovacijas įsigyti ir padaryti jas prieinamas Lietuvos rinkai (pvz., sveikatos sistemai, pacientams)?
Viešųjų pirkimų bei sveikatos paslaugų ir produktų kompensavimo praktika dažnai nesuspėja paskui mokslo ir technologijų pažangą, o sveikatos sistemos biudžetai – nors ir pagrįstai – orientuojasi į kaštų efektyvumą, o ne ilgalaikį proveržio potencialą. Rizika aiški: sukursime, bet nenaudosime; inovuosime, bet nepritaikysime. Todėl kartu su investicine ir moksline strategija turime peržiūrėti ir valstybės inovacijų įsisavinimo modelį – kad tai, kas sukurta Lietuvoje ar Europoje, būtų prieinama ne tik užsienio rinkoms, bet ir mūsų žmonėms.
Latvijos bendrovė SIA „Gemoss“, viena iš maitinimo sektoriaus lyderių regione, įsigijo visą Lietuvos įmonės UAB „Sangaida“ akcijų paketą.
„Sangaida“ – tai daugiau nei du dešimtmečius veikianti bendrovė, tiekianti profesionalią virtuvės, baro ir stalo įrangą, indus, pakuotes, aksesuarus bei siūlanti mokymus ir konsultacijas viešojo maitinimo sektoriui. Įmonės klientai – restoranai, viešbučiai, kavinės ir kitos svetingumo verslo įmonės visoje Lietuvoje.
„Ellex“ šiame sandoryje atstovavo pirkėjui „Gemoss“, teikdama teisinę pagalbą, susijusią su akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi. Mūsų komanda užtikrino, kad teisiniai procesai būtų aiškūs, sklandūs ir efektyvūs.
Prie sandorio dirbo „Ellex“ teisininkai Laura Paulaitė ir Paulius Gruodis, kurie lydėjo klientą nuo derybų iki sandorio užbaigimo. Prieš „Ellex“ įsitraukimą finansinį ir teisinį patikrinimą atliko KPMG.
Didžiuojamės galėdami prisidėti prie sandorių, kurie atveria naujas augimo galimybes.
Šiandien žmogaus veidas ar balsas – tai ne tik asmens tapatybės bruožai. Pažangios dirbtinio intelekto (DI) sistemos geba per kelias minutes atkurti ne tik išvaizdą ar balso tembrą, bet ir jo manieras, emocijas ar net mimikas. Taip gimsta sintetinės vaizdo klastotės arba vadinamieji „deepfake“ – itin tikroviški, bet suklastoti vaizdo ar garso įrašai. Jie gali būti naudojami tiek pramogai, tiek ir dezinformacijai skleisti. Turbūt daugelis jau esame matę netikrus Marko Zuckerbergo, Elono Musko ar net popiežiaus Pranciškaus vaizdo įrašus.
Pavojus gali atrodyti nedidelis, kol tai nepaliečia asmeniškai. Tačiau įsivaizduokite, kad vieną dieną internete pamatote savo veidą – ne nuotraukoje, o vaizdo įraše – visiškai tikroviškai sakantį viešą kalbą, kurios iš tiesų niekada nesakėte. Šiuo metu apsiginti nuo tokio skaitmeninio „klonavimo“ teisinėmis priemonėmis būtų sudėtinga.
Kodėl sudėtinga gintis nuo „deepfake“ turinio?
Šiandien galiojantys įstatymai, žinoma, gina asmens teisę į atvaizdą, vardą, garbę ir orumą. Lyg ir būtų galimybių ginti šias neturtines teises teisme, tačiau pirmiausiai reikia žinoti, ką paduosite į teismą. Jeigu Jūsų tapatybę klastojantį turinį sugeneravo ir paskleidė konkretus egzistuojantis žmogus, o dar žinote ir jo gyvenamąją vietą – puiku. Kreipsitės į teismą, greičiausiai pasieksite, kad turinys būtų pašalintas, turėsite galimybę reikalauti ir žalos atlyginimo. Tačiau neturtinių teisių pažeidimo atvejais žalos atlyginimas, bent jau Lietuvoje, būtų tikrai kuklus – apie šią problematiką plačiau galite paskaityti čia.
Tačiau, kai klastotės skleidėjas slepiasi po slapyvardžiu, tarkim „notyourbusiness999“, situacija tampa sudėtinga. Kaip sužinoti, kas yra turinio skleidėjas, juolab kur jis gyvena? Kreiptis į teismą tampa beveik neįmanoma. Visada turite galimybę kreiptis į interneto tarpininką (pvz., „Facebook“ ar „Instagram“) su prašymu pašalinti neteisėtą turinį, tačiau, asmeninių neturtinių teisių pažeidimo atvejais dar prireiks pačiam tarpininkui įrodyti savo tapatybę ir tai, kad Jūsų teisės buvo pažeistos. Tai užtruks. Tuo tarpu, jei klastotė jau paplito – jos plitimo sustabdyti gali ir nebepavykti.
Naujas požiūris įstatymuose: autorių teisės į save?
Turbūt niekas negalėtų paneigti, kad visi esame unikalūs – tiksliau, esame savo esybės originalas. Apie tai savo legendinėje dainoje „Born this way“ (liet. Toks gimiau) dainuoja ir Lady Gaga. Tad kai DI be leidimo atkuria jūsų atvaizdą, balsą, mimikas, kyla klausimas, ar tai negalėtų būti platesnio masto pažeidimas, pavyzdžiui – autorių teisių pažeidimas, kuriam teisės normos numato efektyvius apsaugos būdus.
Danijoje neseniai pristatytas ir iškart plataus susidomėjimo sulaukęs įstatymo projektas, kuriuo žmogaus atvaizdas, balsas ir net elgsena galėtų būti ginami autorių teisių principu – tarsi tai būtų žmogaus „kūrinys“ autorių teisės prasme. Aišku, iškart kyla teisinių iššūkių: kas būtų laikomas tokių „kūrinių“ autoriumi – pats asmuo? Ar tai atitiktų ES teisėje įtvirtintą originalumo reikalavimą?
Verta pastebėti, kad apsauga būtų taikoma ne pačioms asmens savybėms savaime, o toms savybėms, kurios yra imituojamos (klastojamos) konkrečiame DI sugeneruotame turinyje. Kadangi DI sugeneruotas turinys įprastai nėra saugomas autorių teisių, turime savotišką paradoksą – autorių teisių apsauga būtų suteikta asmeniui į tokį objektą, kurio jis nesukūrė, o dar daugiau – jį „sukūrė“ DI. Todėl konkrečiai „autorių teisių“ idėją reikėtų atmesti.
Kelias kovai su klastotėmis – atsakomybe pasidalinti su platformomis
Vertinant Danijos įstatyminę iniciatyvą per ES teisės prizmę, tikėtina, kad asmens bruožus sintetinėse vaizdo klastotėse gintų būtent autorių teisių įstatymai, tačiau tai visgi būtų naujas – sui generis – teisinis institutas, kuris išlaikytų balansą tarp bendrųjų neturtinių ir autorių teisių.
Nors toks modelis ir kelia teisinių diskusijų, jis turi vieną svarbų pranašumą – suteikia galimybę greitai ir technologiškai efektyviai reaguoti į DI sukurtas klastotes, platinamas internete. Taip yra todėl, kad esant neteisėtam autorių teisių saugomo turinio naudojimui, teisės aktai numato gerokai platesnę interneto tarpininkų atsakomybę nei tuo atveju, kai pažeidžiamos asmens teisės į vardą ar atvaizdą.
Tai reikštų, kad tam tikrais atvejais, tokios platformos kaip „Facebook“ ar „Instagram“, kur dažniausiai ir plinta DI klastotės, galėtų būti pripažintos pačios tiesiogiai padariusios pažeidimą ir turėtų prisiimti atsakomybę už pažeidimą nepaisant to, koks konkretus asmuo skleidė pažeidžiantį turinį. Tikėtina, kad tai stipriai paskatintų tokius interneto tarpininkus atsakingai imtis kovos su DI klastotėmis veiksmų, o nukentėjusiems asmenims – leistų efektyviau apsiginti ir siekti jau visai kitokios žalos (tiek formos, tiek dydžio prasme), priteisimo. Žinoma, akivaizdu, koks krūvis tokiu atveju tektų platformoms ir kyla natūralus klausimas, kaip joms pavyktų su tuo tvarkytis.
Nors klausimų daug, aišku viena – skaitmeninėje erdvėje asmens tapatybė tampa ne tik asmeniniu, bet ir teisiniu iššūkiu. Todėl būtina, kad teisė gebėtų pasiūlyti veiksmingas ir šiuolaikinius iššūkius atitinkančias apsaugos priemones. Kol kas – tai tik pirmosios pastangos, tačiau taip greitai vystantis DI įrankiams ir žmonėms vis labiau įgundant jais naudotis, snausti, panašu, nebus, kada.
Seime svarstomos Darbo kodekso pataisos, kuriomis siūloma įtvirtinti nuotoliniu būdu dirbančių darbuotojų teisę po darbo valandų būti nepasiekiamais darbdaviui. Vis dėlto ši tema aktuali ne tik nuotoliniam darbui – tai visiems darbuotojams ir darbdaviams svarbus klausimas. Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ ekspertai pažymi, kad teisė atsijungti – tai naujas verslo iššūkis, kuris parodys organizacijos darbo kultūros brandą.
Skaitmeninė darbo aplinka keičia darbo ir poilsio ribas
Skaitmeniniai darbo įrankiai pakeitė tradicinį požiūrį į darbo laiką. Todėl el. laiškai po darbo valandų, „WhatsApp“ ar „Teams“ žinutės, savaitgaliniai skambučiai – ilgą laiką buvo laikomi įprasta darbo kasdienybe, ypač vadovų, klientų aptarnavimo ar projektų valdymo srityse. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau keliama vadinamosios teisės atsijungti idėja, kelianti esminį klausimą: kur baigiasi organizacinis efektyvumas ir prasideda pareiga gerbti darbuotojo poilsį?
„Verslas atsiduria tarp dviejų polių: viena vertus – būtinybė greitai reaguoti ir užtikrinti klientų pasitenkinimą, kita vertus – vis didesni darbuotojų lūkesčiai aiškioms riboms tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Dažnai ir patys darbuotojai nesuvaldo darbų perdavimo atostogų metu ir vėliau jaučiasi nepagrįstai trukdomi. Kai kurios ES šalys (pvz., Prancūzija, Ispanija, Airija) jau reikalauja turėti tokias politikos nuostatas, o Italijoje ir Graikijoje teisė atsijungti įtvirtinta nuotoliniams darbuotojams. Lietuvoje šis klausimas tampa ne tik teisinės ar personalo politikos, bet ir darbdavio reputacijos dalimi“, – pažymi ekspertas.
Darbdavio pareiga užtikrinti darbuotojo poilsį: ką sako Darbo kodeksas?
Lietuvos Darbo kodeksas aiškiai nustato, kad poilsio laikas yra laisvas nuo darbo. Kitaip tariant, darbuotojo teisė ilsėtis – tai ne tik jo apsauga, bet ir darbdavio pareiga užtikrinti aiškų darbo ir poilsio atskyrimą. Darbdavys turi organizuoti darbą taip, kad darbuotojo teisės nebūtų pažeidžiamos. Atšaukti darbuotoją iš atostogų galima tik gavus jo raštišką sutikimą.
„Teisiniu požiūriu, bet kokia reikšminga komunikacija su darbuotoju po darbo valandų gali būti laikoma darbo funkcijų vykdymu. Jei tai nėra aiškiai numatyta kaip budėjimas ar papildomas darbas, darbdaviui gali kilti pareiga tai kompensuoti“, – sako Ramūnas Petravičius.
„Atsijungimo“ kultūra – darbdavių konkurencinis pranašumas
Nors verslas neretai skeptiškai vertina visišką „atsijungimo“ politiką, ypač dinamiškoje aplinkoje, būtent lankstumas čia tampa nauju privalumu – gebėjimu gerbti darbuotojo teisę į poilsį. Skaidri komunikacija apie lūkesčius, aiškiai apibrėžtos ribos – visa tai formuoja brandžią organizacinę kultūrą.
„Tarptautinės bendrovės, bendradarbiaujančios su Europos partneriais, jau taiko šiuos standartus. Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje teisė atsijungti įtvirtinta teisės aktuose, o daugelis kitų įmonių savanoriškai įtraukia ją į vidaus politiką dėl reputacijos ir ESG priežasčių. Tai tampa gero valdymo ženklu“, – teigia „Ellex Valiunas“ partneris.
Aiškios taisyklės – mažesnės rizikos
Teisė atsijungti nereiškia visiško komunikacijos draudimo po darbo valandų, tačiau tokia komunikacija turi būti reglamentuota. Turi būti atsakyta į klausimus: kur baigiasi būtinybė ir prasideda įprotis, kada tokia komunikacija laikytina papildomu darbu ir turi būti kompensuojama, bei kaip užtikrinama, kad ji nevirstų nuolatiniu spaudimu darbuotojams.
Ramūno Petravičiaus teigimu, aiškus šių klausimų reglamentavimas padeda verslui:
išvengti ginčų dėl darbo laiko apskaitos ir apmokėjimo
palaikyti darbuotojų produktyvumą ir mažinti perdegimo riziką
stiprinti darbdavio, kaip socialiai atsakingos organizacijos, įvaizdį
Teisė atsijungti – ne grėsmė, o galimybė
„Teisė atsijungti“ verslui nereiškia grėsmės. Tai – galimybė kurti aiškias ir sąžiningas taisykles, kurios stiprina organizacinę kultūrą, mažina teisinę riziką ir didina konkurencinį pranašumą. Tokios įmonės tampa patraukliais darbdaviais šiuolaikinėje, sparčiai kintančioje darbo rinkoje.
Viešojo pirkimo sutarčių kainų indeksavimas turėtų būti priemonė, padedanti išlaikyti ekonominę pusiausvyrą, kai keičiasi aplinkybės, kurių nei pirkėjas (valstybė), nei tiekėjas negali kontroliuoti. COVID-19 pandemija išmokė mus lankstesnio požiūrio į sutarčių sąlygų koregavimą, tačiau vis dar įprasta, jog viešieji pirkimai leidžia sutarčių kainų indeksavimą – tik pasikeitus pridėtinės vertės mokesčiui (PVM). Kyla klausimas: ar tai pakankama ir teisinga? Kai valstybė siekia būti ne tik didžiausia pirkėja, bet ir patikima partnerė, toks ribotas indeksavimo modelis kelia abejonių dėl skaidrumo bei verslo aplinkos tvarumo.
Ši dinamika rodo, kad muitų tarifai artimiausiu metu gali smarkiai kisti. Toks pokytis tiesiogiai paveikia tiekimo sąnaudas įmonėms, vykdančioms viešojo pirkimo sutartis. Nors muitų dydžiai priklauso nuo valstybės ar tarptautinių sprendimų, o ne tiekėjų valios, dauguma sutarčių Lietuvoje nenumato galimybės perskaičiuoti kainos dėl tokių išorinių veiksnių – nes muitai nėra laikomi PVM.
Pavyzdžiui, Lietuvos medicinos technologijų bendrovė, tiekianti diagnostinę įrangą ar vienkartines medicinos priemones pagal ilgalaikę viešojo pirkimo sutartį, gali susidurti su staigiu sąnaudų šuoliu, jei komponentai ar galutiniai gaminiai iš Kinijos pabrangs dėl naujų muitų ar eksporto ribojimų. Tokie pokyčiai gali padidinti savikainą net 15–30 proc. Esant minimalioms pelno maržoms, tokia našta gali paversti sutarties vykdymą ekonomiškai neįmanomu.
Lankstesnis kainų indeksavimas – mažiau rizikos ir ginčų
Tiek neseniai priimti pelno mokesčio pakeitimai, tiek augantys muitai – tai objektyvūs valstybės politikos sprendimai, tiesiogiai veikiantys tiekėjų finansinius įsipareigojimus ir sutarčių vykdymo kaštus. Tačiau šie pokyčiai praktikoje dažnai nėra laikomi pakankamu pagrindu keisti sutarties kainą.
Rezultatas – paradoksas: valstybė vienašališkai keičia ekonomines sąlygas, didindama verslo išlaidas, tačiau neleidžia šių pokyčių atspindėti sutartyse, jei tai nėra susiję su PVM. Toks požiūris kuria disbalansą tarp sutarties šalių ir gali mažinti pasitikėjimą viešaisiais pirkimais – tiek dėl finansinės rizikos, tiek dėl galimų teisminių ginčų, kurių būtų galima išvengti, įtvirtinus aiškesnes ir lankstesnes indeksavimo nuostatas.
Ką daro kitos valstybės?
Ši problema nėra būdinga tik Lietuvai. Daugelis Europos šalių jau yra pripažinusios, kad tokie išoriniai veiksniai kaip nauji muitai, mokesčių pokyčiai ar geopolitiniai sprendimai daro tiesioginę įtaką sutarčių vykdymui, ir yra sukūrusios mechanizmus, leidžiančius į tai reaguoti.
Vokietijoje viešojo sektoriaus sutartyse plačiai taikomi kainų indeksavimo mechanizmai, susieti su vartotojų kainų indeksu arba konkrečių sąnaudų komponentais – darbo užmokesčiu, medžiagomis, net muitais. Tokia sistema leidžia automatiškai koreguoti kainą, palaikant šalių ekonominę pusiausvyrą.
Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Skandinavijos šalyse viešųjų pirkimų teisės aktai dažnai numato aiškius ir standartizuotus mechanizmus, leidžiančius perskaičiuoti kainą dėl fiskalinių ar prekybos politikos pokyčių, tokių kaip nauji muitai, eksporto apribojimai ar subsidijų pokyčiai.
Todėl atsakingos institucijos Lietuvoje turėtų imtis iniciatyvos dar prieš tai, kai dėl nepakankamų indeksavimo nuostatų ir besikeičiančios mokestinės aplinkos ims strigti sutarčių vykdymas. Rekomendacijos perkančiosioms organizacijoms indeksuoti kainas ne tik dėl PVM, bet ir dėl kitų reikšmingų mokestinių pokyčių padėtų išvengti neefektyvumo ir teisinės rizikos.
Pusiausvyra tarp stabilumo ir lankstumo
Globali ekonomika ir geopolitinė įtampa lemia, kad verslas turi nuolat prisitaikyti prie aplinkybių, kurių pats nekontroliuoja. Valstybė, kaip viešųjų pirkimų sutarties šalis, negali likti pasyvi tokios dinamikos akivaizdoje – būtina numatyti mechanizmus, kurie apsaugotų tiekėjus nuo priverstinio veikimo nuostolingomis sąlygomis.
Tik užtikrinus sąžiningą rizikų pasidalijimą tarp šalių, viešieji pirkimai išliks ne tik konkurencingi, bet ir patrauklūs ilgalaikei, tvariai partnerystei tarp valstybės ir verslo.
„Ellex“ buvo pripažinta geriausia intelektinės nuosavybės srities advokatų kontora Baltijos šalyse prestižiniuose 20-uosiuose „Managing IP Awards“ apdovanojimuose. Tai didelis įvertinimas mūsų komandų darbui, kuris per pastaruosius metus reikšmingai prisidėjo prie intelektinės nuosavybės srities plėtros visame regione.
Didžiausi sveikinimai mūsų išskirtinėms intelektinės nuosavybės komandų narėms ir vadovaujantiems partneriams:
Ants Nõmper (Estija),
Mārtiņš Gailis (Latvija),
Ąžuolas Čekanavičius (Lietuva) – ačiū už jūsų profesionalumą ir lyderystę!
Apie apdovanojimus
„Managing IP Awards“ – vieni reikšmingiausių tarptautinių apdovanojimų, skirti įvertinti ryškiausius intelektinės nuosavybės srities pasiekimus visame pasaulyje. Jie skiriami ne tik advokatų kontoroms ir jų komandoms, bet ir pavieniams ekspertams bei įmonėms, kurios kuria novatoriškus ir reikšmingus sprendimus.
Šių metų ceremonija vyko balandžio 10 d. Londone, Karališkajame „Lancaster“ viešbutyje, kur susirinko šimtai intelektinės nuosavybės teisės profesionalų iš viso pasaulio – švęsti ir paminėti išskirtinius darbus.
📰 Kas yra „Managing Intellectual Property“?
Tai – pirmaujantis pasaulinis leidinys ir platforma, kuri apžvelgia intelektinės nuosavybės teisę, dalinasi svarbiausiomis naujienomis, reitingais ir giliomis įžvalgomis. Būti pastebėtam ir įvertintam jų akimis – didelis pripažinimas.
„Ellex“ komanda padėjo Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui (EBRD) suteikti paskolą „Ignitis grupei“, kuri iki 2027 metų planuoja įrengti iki 600 naujų elektromobilių (EV) įkrovimo stotelių Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tai viena reikšmingiausių žaliųjų investicijų regione, orientuota į labai konkrečius ir matomus rezultatus.
Viešosios EV infrastruktūros plėtra Baltijos šalyse kol kas atsilieka nuo daugelio Europos Sąjungos šalių, o stotelių trūkumas vis dar stabdo elektromobilių populiarėjimą. Šis projektas padės spręsti ne tik šią praktinę problemą, bet ir prisidės prie klimato kaitos tikslų – mažesnės taršos, švaresnio miesto oro ir tvaresnio mobilumo.
Kai kurios įkrovimo stotelės bus įrengtos palei pagrindinius transeuropinio transporto tinklo (TEN-T) koridorius, tad EV vairuotojams kelionės tarpvalstybiniais maršrutais taps ne tik įmanomos, bet ir patogios. Projektas tiesiogiai siejasi su Europos žaliojo kurso tikslu mažinti transporto sektoriaus taršą.
Prie šio svarbaus sandorio prisidėjo „Ellex“ teisininkės – asocijuotoji partnerė Eglė Neverbickienėir asocijuotoji teisininkė Eglė Radvilaitė. Mūsų komanda rūpinosi EBRD interesų atstovavimu sandoryje, kad projektas galėtų startuoti sklandžiai ir tvirtai.
Tai vienas iš tų projektų, kurio rezultatai bus realiai matomi – daugiau įkrovimo stotelių reiškia paprastesnį kasdienį keliavimą elektromobiliu ir mažiau kliūčių renkantis tvaresnį transportą visame Baltijos regione.
„Ellexׅ“ pripažinta Baltijos metų advokatų kontora 2025 m. – šį titulą pelnėme „Chambers Europeׅ“ apdovanojimuose Madride.
Tai vienas svarbiausių tarptautinių teisinio pasaulio įvertinimų, bet mums jis reiškia daugiau nei apdovanojimą. Tai patvirtinimas, kad tai, kaip dirbame – per pasitikėjimą, bendrą kryptį ir gebėjimą veikti vieningai trijose šalyse – turi vertę.
Šis įvertinimas atspindi visos „Ellex“ komandos darbą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Kasdien susiduriame su sudėtingais teisiniais procesais ir padedame klientams priimti sprendimus, kurie prisideda prie verslo pokyčių – o kartais keičia ir platesnį kontekstą.
Šiemet tai ne vienintelis ženklas, kad einame teisinga kryptimi – „Ellex“ taip pat įvertinta kaip Baltijos šalių metų kontora „IFLR Europe Awards“ ir „IP Managing Stars Awards“ apdovanojimuose. Tai apdovanojimai, kuriuose svarbiausia ne tik kokybė, bet ir mūsų daroma įtaka klientų verslo sprendimams.
Ir toliau siekiame klientams rasti geriausius sprendimus ir pasiekti geriausius rezultatus.
