Baltijos šalių fintech teisinio reguliavimo 2026 m. apžvalga

Advokatų kontora „Ellex“ parengė kasmetinę Baltijos fintech (finansinių technologijų) reguliavimo pokyčių ir svarbių sektoriui tendencijų apžvalgą. Išsamioje apžvalgoje analizuojami veiksniai, šiemet formuosiantys trijų Baltijos šalių  fintech sektorius.

Kartu su fintech teisės ekspertais parengtame leidinyje apžvelgiami pagrindiniai tarptautiniai reguliavimo pokyčiai (tarp jų – PSD3/PSR, CCD II, ES AML, MiCAR, ES Dirbtinio intelekto aktas, skaitmeninis euras), taip pat nacionalinio lygmens iniciatyvos ir jų poveikis vietos fintech rinkoms.

2026-uosius žymės Baltijos šalių fintech reguliavimo branda, konsolidacija ir tarptautinės plėtros ambicijomis. Estija išlieka patikimu, skaitmeniniu požiūriu pažangiu finansinių technologijų centru, kurio augimą skatina konstruktyvus reguliuotojo požiūris ir orientacija į tvarią plėtrą Europos mastu. Latvija, remiama reguliuotojų ir dėl suaktyvėjusio licencijavimo, įgauna pagreitį įgyvendindama 2026–2027 m. fintech strategiją ir stiprina savo, kaip patrauklaus inovacijų centro, pozicijas. Tuo metu Lietuva toliau suteikia efektyvią prieigą prie ES rinkos, tačiau, stiprėjant ES reguliacinei integracijai, susiduria su didesniais priežiūros lūkesčiais pinigų plovimo prevencijos (AML), veiklos atsparumo, dirbtinio intelekto, kibernetinio saugumo ir valdysenos srityse.

Apžvalgą (anglų kalba) rasite čia.

Estija. Spartų augimą keičia tvari plėtra
2026-uosius Estija pasitiko kaip pripažintas fintech centras, besiremiantis stipria startuolių kultūra, pažangia skaitmenine infrastruktūra ir reguliuotoju, gerai išmanančiu technologijų verslo modelius. Rinkai pasiekus piką pagal startuolių ir „vienaragių“ skaičių, tenkantį vienam šalies gyventojui, sektoriaus dėmesys persikelia nuo spartaus augimo prie tvarumo ir plėtros tarptautiniu lygiu.

Reguliavimo požiūriu 2026 m. turėtų būti nebe pereinamasis laikotarpis, o įgyvendinimo metai. MiCAR pakeitė skaitmeninio turto reguliavimo aplinką, DORA nukreipė dėmesį į veiklos atsparumą ir IRT rizikų valdymą, būsimas PSD3/PSR taikymas iš naujo apibrėžia mokėjimo paslaugų teikimą, o dirbtinis intelektas apskritai keičia finansinių paslaugų teikimo būdus. Pokyčiai reikalauja, kad fintech įmonės derintų technologines inovacijas su reguliacine branda, kas, savo ruožtu, toliau stiprins Estijos, kaip stabilios ir patikimos finansinių paslaugų inovacijų jurisdikcijos, pozicijas.

Latvija. Koordinuotas siekis stiprinti konkurencingumą
2026 m. Latvija pradeda įgyvendindama naują 2026–2027 m. fintech strategiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad Latvija taptų konkurencingu Europos fintech centru, siūlančiu patrauklią aplinką licencijavimui, inovacijoms ir augimui.

Remiama įstatymų leidėjų ir finansų priežiūros institucijos, Latvijos banko, šalis juda tinkama kryptimi siekdama šio ambicingo tikslo. Tai patvirtina ir 2025 m. išaugęs fintech įmonėms išduotų leidimų skaičius, įskaitant kelis CASP leidimus.

Lietuva. Griežtesni priežiūros lūkesčiai
Lietuva išlieka viena svarbiausių Europos fintech ekosistemos dalyvių, suteikiančių greito įėjimo į rinką galimybes. Griežtesni veiklos standartai, intensyvesnė priežiūra, didesnė atitikties ir rizikos valdymo brandos svarba –  šie aspektai bus aktualūs ir šiemet.

Stipresnė ES reguliacinė integracija – įskaitant MiCAR, AML reguliavimą, PSR ir PSD3 – ir gebėjimas prisiderinti prie besikeičiančio reguliavimo bus itin svarbu siekiant fintech sektoriui Lietuvoje užsitikrinti tiek augantį konkurencingumą, tiek tinkamą rizikų valdymą.

Apžvalgą (anglų kalba) rasite čia.

Tarptautinė sutartis: kai rizikos analizė atliekama tik „popieriuje“

Beveik visose tarptautinėse verslo sutartyse rasime dvi standartines sąlygas – susitarimą dėl taikytinos teisės ir susitarimą dėl kompetentingo teismo. Jų paminėjimas tekste sukuria saugumo jausmą – ginčo mechanizmas numatytas, teisinis aiškumas užtikrintas. Tačiau kilus verslo ginčams neretai paaiškėja, kad dalis rizikų neįvertina, dalis – įvertinta tik „popieriuje“. Sudarydamos tarptautines sutartis verslo įmonės turėtų prisiminti penkias dažniausias klaidas, kurios atneša realias finansines ir teisines pasekmes. 

Pasirinkimo laisvė – su apribojimais

ES teisė suteikia plačią autonomiją sutarties šalims pasirinkti tiek taikytiną teisę (choice of law), tiek kompetentingą teismą (choice of court), tačiau ji turi aiškias ribas. Ji negalioja arba yra ribojama tais atvejais, kai taikomos vartotojų ir darbuotojų apsaugos taisyklės, imperatyvios normos, sankcijų režimai ar išimtinės jurisdikcijos taisyklės (pavyzdžiui, dėl nekilnojamojo turto).

Vadinasi, net ir aiškiai sutartyje suformuluotas susitarimas dėl taikytinos teisės negarantuos, kad ginčo atveju nebus taikomos visai kitos valstybės taisyklės. Kaip ir  jurisdikcijos susitarimas nepanaikins išimtinės teismų kompetencijos. Todėl prieš pasirenkant konkrečią teisę ar teismą būtina įvertinti, ar sandoris nepatenka į specialų apsaugos režimą, ar nėra taikytinos imperatyvios normos, ar pasirinkimas neprieštaraus išimtinei jurisdikcijai, ar neturės įtakos sankcijų ar kitų reguliavimo reikalavimų taikymui.

Taikytina teisė nelygu kompetentingam teismui

Neretai manoma, kad sutartyje pasirinkus, pavyzdžiui, Vokietijos teisę, ginčas automatiškai bus sprendžiamas Vokietijoje. Tačiau taip nėra. Taikytiną teisę reglamentuoja ES „Roma I“ reglamentas, o jurisdikciją – „Briuselis I bis“.  Todėl visiškai įmanoma situacija, kai Lietuvos teismas, nagrinėdamas tarptautinį verslo ginčą, taikys Vokietijos teisę, tuo metu Vokietijos teismas nagrinės ginčą taikydamas kitos valstybės teisę.

Būtent dėl to susitarimas dėl taikytinos teisės ir susitarimas dėl kompetentingo teismo neturėtų būti vertinami kaip du formalūs sutarties punktai. Tai tarpusavyje susiję strateginiai sprendimai. Kai įmanoma, praktiškai saugiausia rinktis vienos valstybės teisę ir tos pačios valstybės teismus. Toks sprendimas paprastai sumažina proceso sudėtingumą, išlaidas, poreikį samdyti užsienio teisės ekspertus.

Priešingu atveju gali susiklostyti situacija, kai komerciškai patrauklus teisės pasirinkimas sukuria sudėtingą ir brangų ginčo nagrinėjimo modelį. Net ir tinkamai pasirinkta teisė nebūtinai reiškia efektyvų ginčo sprendimą, jei jurisdikcija neapgalvota.

Reikalavimai galiojančiam susitarimui dėl teismingumo

Susitarimas dėl kompetentingo teismo neturėtų būti formalus sutarties pabaigoje įrašytas sakinys. Teismo pasirinkimo sąlyga turi būti aiškiai ir tiksliai suformuluota. Abstraktūs ar dviprasmiški apibrėžimai, pavyzdžiui, teismingumo suteikimas „kompetentingiems teismas“ neįvardinant konkrečios valstybės teismų, gali tapti ginčo objektu. ES reglamentas „Briuselis I bis“ reikalauja, kad toks susitarimas būtų sudarytas raštu arba kita forma, kuri atitinka nustatytus įrodymo kriterijus.

Kilus ginčui turi būti aiškiai matyti, jog abi šalys susitarė ir aiškiai išreiškė savo valią dėl konkretaus teismo. Ginčo atveju ne mažiau svarbūs įrodymai, kad kita šalis iš tiesų sutiko su jurisdikcijos sąlyga. Tai ypač aktualu, kai naudojamos bendrosios sutarties sąlygos, elektroninės platformos ar standartiniai užsakymo patvirtinimai. Pavyzdžiui, susitarimas dėl teismingumo nebus laikomas sudarytas, jei kompetentingas teismas bus numatytas tik kitai šaliai išsiųstame užsakymo patvirtinime, tačiau iš tos šalies nebus gautas sutikimas su pasiūlytu kompetentingu teismu. Jei sutikimas nėra aiškus ar įrodomas, teismo pasirinkimas gali būti ginčijamas.

Be to, jurisdikcijos susitarimas negali prieštarauti išimtinės jurisdikcijos taisyklėms, pavyzdžiui, tais atvejais, kai ginčas susijęs su nekilnojamuoju turtu ar tam tikrais registruotinais klausimais. Šalių susitarimas neturi viršenybės prieš reglamente nustatytą teismų kompetenciją.

Galiausiai, silpnesnės šalies – vartotojo ar darbuotojo – atveju, jurisdikcijos susitarimai yra papildomai ribojami. Tokiose situacijose teismo pasirinkimas gali būti laikomas negaliojančiu arba taikomas tik tam tikromis sąlygomis.

Todėl teismo pasirinkimo sąlyga turėtų būti vertinama ne tik kaip derybų rezultatas, bet ir kaip teisinis sprendimas, kuris turi atitikti aiškius galiojimo kriterijus. Priešingu atveju ginčas gali būti nagrinėjamas visai kitoje jurisdikcijoje nei planuota, o tai reiškia papildomą finansinę ir procesinę rizikas.

Pasirinkta teisė neapima visų su sandoriu susijusių klausimų

„Roma I“ reglamentas leidžia šalims susitarti dėl taikytinos teisės sutarčiai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad šis reglamentas taikomas tik sutartiniams santykiams ir tik tiek, kiek konkretus klausimas patenka į jo reguliavimo sritį.

Taigi ne visi su sandoriu susiję klausimai laikomi „sutartiniais“ pagal „Roma I“ reglamentą. Tam tikri atstovavimo aspektai, bendrovių steigimo, veiklos ar dalyvių atsakomybės klausimai, taip pat ikisutartiniai santykiai nepatenka į šio reglamento taikymo ribas. Vadinasi, pasirinkta teisė galios tik tiems klausimams, kurie patenka į „Roma I“ reguliavimo sritį. Jei konkretus ginčo aspektas į ją nepatenka, taikytina teisė bus nustatoma pagal kitus kolizinius kriterijus.

Dėl to sudarant tarptautines sutartis svarbu įvertinti ne tik pagrindinę prievolę, bet ir visą sandorio kontekstą – ar visi galimi klausimai iš tiesų bus sprendžiami pagal pasirinktą teisę. Priešingu atveju dalis rizikos gali būti reguliuojama kita teise, nei buvo tikėtasi.

Nepakankamai įvertinamas sprendimo vykdymas

Praktikoje ginčo rezultato vertė priklauso ne tik nuo to, kurioje šalyje bus priimamas sprendimas, bet ir nuo to, ar jis bus realiai ir efektyviai įvykdytas. Taigi  šiuo atveju pirmas klausimas, į kurį turėtų atsakyti sutartį pasirašanti verslo įmonė – kurioje šalyje yra atsakovo turtas? Jei jis yra kitoje valstybėje nei sutartyje nurodytas pasirinktas teismas, gali tekti inicijuoti papildomas procedūras. Nors ES viduje sprendimų pripažinimas ir vykdymas yra supaprastintas, tai nereiškia, kad procesas visada bus greitas ar pigus.

Svarbu įvertinti ir kitus aspektus: ar pasirinktoje jurisdikcijoje galima greitai taikyti laikinąsias apsaugos priemones; kiek laiko užtrunka vykdymo procesas; kokie yra vykdymo kaštai ir procesinės rizikos; ar egzistuoja praktiniai barjerai, pavyzdžiui, sudėtingos administracinės procedūros.

Tarptautiniuose sandoriuose neretai susiklosto situacija, kai teisiškai palankus sprendimas tampa ekonomiškai ribotos vertės vien dėl to, kad jo įgyvendinimas yra sudėtingas, ilgas ar brangus. Į tai reikia atsižvelgti prieš pasirenkant jurisdikciją. Ginčas nesibaigia teismo sprendimu, jis baigiasi, kai sprendimas yra įvykdomas. Būtent šiame vykdymo etape ir paaiškėja, ar pasirinkta strategija buvo pagrįsta.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji partnerė Agnė Kisieliauskaitė

Holivudo atsakas giluminėms klastotėms: ar strategija veiktų ES

Socialiniame tinkle „X“ įdiegto dirbtinio intelekto (DI) roboto „Grok“ nauja nuotraukų redagavimo funkcija metų pradžioje sukėlė tarptautinį pasipiktinimą – „X“ dalyviai ėmė masiškai „nurenginėti“ socialiniame tinkle savo nuotraukas įkėlusias moteris be jų žinios ir sutikimo. Skandalas vėl atkreipė dėmesį į augančią giluminių klastočių (angl. deep fake) grėsmę. Problema šiandien yra ne tik tai, kad jas tampa vis sunkiau atpažinti, problema yra tai, kad DI įrankiai, pasitelkiami joms kurti, tampa prieinami bet kam. Kol žiniasklaida Lietuvoje mirga įspėjimais neapsigauti ir netikėti tuo, ką matai (prisiminkime premjerės šokio spaudos konferencijoje video), JAV įžymybės pačios pradeda  kovą su giluminėmis klastotėmis. Vienas kovos būdų – savo balso ir atvaizdo kaip prekių ženklo registravimas.

Įstatymai jau dabar gina asmens teisę į atvaizdą, vardą, garbę ir orumą, todėl giluminės klastotės negali būti laikomos teisine „pilkąja zona“. Pats terminas „klastotė“ savaime suponuoja neteisėtumą. Tačiau tradicinės teisinės priemonės ne visada leidžia greitai ir efektyviai reaguoti į DI technologijų keliamus iššūkius, todėl Holivudas ima ieškoti papildomų apsaugos mechanizmų.

Matthew McConaughey pavyzdys

Vienas pirmųjų tokių atvejų – Holivudo aktorius Matthew McConaughey per jam priklausančią bendrovę „J.K. Livin Brands, Inc.“ Jungtinių Valstijų patentų ir prekių ženklų tarnyboje užregistravęs tam tikrus savo asmenybės elementus kaip prekių ženklus.

Registracija apima tiek garso, tiek judesio ženklus. Tarp jų – gerai aktoriaus gerbėjams žinomos, su jo personažais siejamos frazės „Alright, alright, alright“ ir „Just keep livin’, right? I mean, what else are we gonna do?“, užfiksuotos specifine balso intonacija. Taip pat buvo įregistruoti ir trumpi vaizdo fragmentai, viename iš jų aktorius stovi verandoje, kitame  – sėdi namų aplinkoje prie Kalėdų eglutės.

Šie ženklai buvo registruoti siekiant užkirsti kelią neautorizuotam jo balso ar atvaizdo naudojimui audiovizualinio turinio bei pramogų paslaugų srityse.

Vis dėlto sakyti, kad Matthew McConaughey užregistravo savo asmenį „kaip prekių ženklą“, nėra tikslu. Prekių ženklų teisės požiūriu neįmanoma registruoti asmens, jo tapatybės abstrakčiąja prasme. Registruotini yra atskiri elementai – pavyzdžiui, atvaizdas, vardas, balsas. Šie elementai turi žymėti kažkokias prekes (pavyzdžiui, drabužius) arba paslaugas (pavyzdžiui, filmų kūrybą) ir padėti vartotojams atpažinti jų kilmę, t. y. suprasti, kas stovi už siūlomos prekės ar paslaugos.

Teoriškai – įmanoma, bet abejotina

Vertinant M. McConaughey pasirinktos strategijos efektyvumą Europos Sąjungos jurisdikcijoje, būtina atkreipti dėmesį į keletą esminių aspektų.

Visų pirma, prekių ženklų teisė neapsaugo nuo nekomercinio naudojimo. Jei trečiasis asmuo socialiniuose tinkluose paskelbtų giluminę klastotę kaip internetinį pokštą, vadinamąjį memą, tikėtina, kad prekių ženklų teisė nebūtų veiksminga gynybos priemonė.

Be to, nors ES intelektinės nuosavybės tarnyboje (ESINT) gali būti registruojami tiek garso, tiek judesio prekių ženklai, pats žmogaus atvaizdo registravimas nėra vienareikšmis klausimas. Pagrindinis iššūkis tokiose paraiškose – skiriamasis požymis, kurio fotografinis žmogaus portretas paprastai neturi. Prekių ženklo skiriamasis požymis nurodo, kaip lengvai galima susieti prekių ženklą (šiuo atveju žmogaus atvaizdą) su atitinkamomis prekėmis arba paslaugomis. ESINT vertinimu, vidutiniam vartotojui asmens veidas būtų suvokiamas tik kaip dekoratyvinis ar reklaminis elementas.

Visgi labai tikėtina, kad netolimoje ateityje ES šiuo klausimu sulauksime daugiau aiškumo, nes jau yra precedentų – pavyzdžiui, Nyderlandų dainininkas Jan Smit siekia įregistruoti savo atvaizdą. ESINT šiuo metu jo byloje sprendžia, ar fotorealistinis žmogaus veido atvaizdas gali būti laikomas prekių ženklu.

Dar vienas svarbus aspektas – prekių ženklai yra skirti padėti vartotojams atskirti prekes ir paslaugas, siūlomas rinkoje. Norint pritaikyti prekių ženklų teisės apsaugą, galima užduoti klausimą: ar giluminės klastotės įraše žiūrovas M. McConaughey atvaizdą vertina kaip prekių ženklą ar tik kaip vaizdo įrašo personažą? Giluminių klastočių atveju prekių ženklų teisė, tikėtina, nebūtų aktuali, nes DI sugeneruotas asmens atvaizdas ar balsas paprastai naudojamas kaip paties turinio dalis, o ne kaip prekių ar paslaugų kilmę identifikuojantis ženklas. Taigi giluminės klastotės gali net nepatekti į prekių ženklų teisės taikymo sritį.

Belieka laukti realių teisių gynimo pavyzdžių, kurie parodytų, ar tokio pobūdžio prekių ženklai iš tiesų gali būti sėkmingai naudojami kovojant su giluminėmis klastotėmis, nes, cituojant M. McConaughey, o „ką dar mums belieka daryti“?

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ jaunesnioji teisininkė Danielė Razgutė

Kiek saugios lietuviškos investicijos į gynybą?

Prieš ketverius metus Rusijai užpuolus Ukrainą, Lietuvoje prasidėjo aktyvi gynybos infrastruktūros plėtra – įžengėme į visiškai naują investicijų epochą. Milijardams eurų judant per viešojo ir privataus sektorių partnerystes (VPSP), tokių projektų finansuotojų investicijų apsauga tampa rimtu iššūkiu rinkai ir išbandymu valstybei. 

Investicijos į gynybos projektus auga

Lietuva aktyviai investuoja į gynybą – patvirtintame 2026–2028 m. valstybės biudžete bendros gynybai šiemet planuojamos skirti išlaidos siekia 5,38 proc. bendrojo vidaus produkto. Skiriamų lėšų dydis ir gynybos srities specifika lemia, kad valstybė gynybos projektams įgyvendinti renkasi ilgojo laikotarpio partnerystės modelį, į kurį įtraukiamas ir privatus kapitalas – kaip partneris, padedantis finansuoti ir įgyvendinti projektus.

Tarp reikšmingiausių pastarojo meto VPSP projektų išsiskiria Rūdninkų karinis miestelis, kurio vertė siekia apie 1,5 mlrd. eurų. Šis iki šiol bene didžiausias Lietuvos istorijoje karinės infrastruktūros projektas pastarosiomis savaitėmis įgavo pagreitį – šių metų pradžioje Krašto apsaugos ministerijoje pasirašytos antrojo etapo sutartys su konkursą laimėjusiomis bendrovėmis UAB „Rudina“, UAB „VPSP B“ ir UAB „VPSP C“.

Ne mažiau svarbus ir Kairių karinio miestelio projektas, į kurį planuojama investuoti apie 0,5 mlrd. eurų. Sutartis dėl statybos bei priežiūros turėtų būti pasirašyta taip pat šiemet, iki metų pabaigos. Įgyvendinama ir dar keliolika mažesnio masto karinės infrastruktūros projektų, kurių bendra vertė artėja prie 4 mlrd. eurų.

Skaičiai rodo, kad gynybos infrastruktūra tampa ne tik nacionalinio saugumo, bet ir reikšminga kapitalo investicijų sritimi. Investicijoms sparčiai augant, pavienių projektų biudžetams perkopiant šimtus milijonų eurų, vis aktualesnis tampa klausimas: kaip efektyviai užtikrinti investuotojų interesus projektuose, kuriuose praktiškai neįmanomas turto įkeitimas?

Turtą kurti galima, įkeisti – negalima

Tradicinėje finansavimo schemoje kreditoriaus interesai saugomi įkeitimu ar hipoteka – realus turtas, į kurio sukūrimą dažnai ir nukreipiamos skolinamos lėšos, tampa prievolių įvykdymo garantu.

Tačiau kariniuose VPSP projektuose toks mechanizmas teisiškai neįmanomas – kuriami statiniai ir infrastruktūra nuo pirmos dienos yra valstybės nuosavybė ir, pagal nacionalinio saugumo reikalavimus, negali būti nei perduoti, nei įkeisti ar kitaip apriboti privačių subjektų naudai. Dėl šių priežasčių investuotojų finansinis saugumas gynybos projektuose turi būti užtikrinamas specifiniais sutartiniais mechanizmais, pritaikytais prie karinės infrastruktūros specifikos.

Taigi kariniai VPSP projektai iš esmės keičia rizikos valdymo logiką – investuotojai, įpratę remtis turtu kaip užstatu, turi iš esmės pasikliauti valstybės teisiniu patikimumu ir sutartiniais įsipareigojimais.

Valstybės pažadas kaip patikimumo instrumentas

VPSP projektuose valstybė prisiima sutartinį įsipareigojimą privačiam partneriui mokėti už tai, kad infrastruktūra būtų pastatyta ir tinkamai prižiūrima eksploatavimo metu visą projekto laikotarpį. Tokie mokėjimai yra grindžiami biudžeto planavimu, viešųjų finansų disciplina ir valstybės tęstinumo principu.

Atitinkamai rizika valdoma įvairiomis teisinėmis priemonėmis – iš valstybės gautinų lėšų įkeitimu, teisėmis, leidžiančiomis finansuotojui perimti projekto vykdymą esant privačiojo partnerio neveikimui ir kitais kompensaciniais mechanizmais. Tačiau nelieka įprasto užstato tipo – t. y. rinkai įprasto ir finansuotojams ypač patrauklaus statomo nekilnojamojo turto įkeitimo. Valstybė nesuteikia jokių garantijų ar laidavimų ir už privataus partnerio tinkamą įsipareigojimų vykdymą.

Tokio tipo projektuose investuotojo lėšos tampa atsietos nuo jomis finansuojamo sukurto turto, todėl nesėkmės atveju kreditorius negalės nukreipti išieškojimo į materialų paskolintų lėšų rezultatą. Nesant statomų nekilnojamųjų daiktų įkeitimo, valstybei nesuteikiant laidavimo ar garantijos už privatų partnerį, finansuotojams stabilumą ir investicijų saugumo garantijas valstybės kaip projekto dalyvės dalyvavimo projekte lygmeniu turi užtikrinti pasitikėjimą valstybės mokumu ir pažadu mokėti lėšas.

Ką tai reiškia verslui

Kariniai ir gynybos infrastruktūros projektai tampa svarbiu išbandymu Lietuvos teisinės sistemos patikimumui. Jų mastas ir specifika reikalauja, kad valstybė veiktų kaip prognozuojamas partneris, laiku vykdantis sutartinius įsipareigojimus.

Investuotojams, svarstantiems dalyvavimą VPSP projektuose, svarbios tampa sutartinių garantijų kokybė, valstybės fiskalinis patikimumas ir aiškus teisinis reguliavimas. Gynybos srities infrastruktūros projektuose tai įgauna dar didesnę reikšmę, nes investicijų apsauga dažnai grindžiama išimtinai teisiniais ir sutartiniais mechanizmais, atsisakant turto įkeitimo kaip įprastos rinkai užtikrinimo priemonės. Tokių projektų sėkmei būtinas didesnis teisinis preciziškumas tiek rengiant sutartis, tiek jas vykdant, tačiau kartu tai atveria galimybių finansų rinkai: pasitikėjimas valstybe vis dažniau tampa investicinio saugumo pagrindu, o valstybės įsipareigojimų kokybė – esminiu „užtikrinimo“ kriterijumi.

Tokie modeliai nėra visiškai apsaugoti nuo netikėtumų. Nenugalimos jėgos (force majeure), pavyzdžiui, karinio konflikto ar kitos ekstremalios situacijos atveju, valstybės įsipareigojimų vykdymas gali būti sustabdytas. Ne išimtis būtų ir VPSP sutarčių vykdymas, todėl investuotojai turi itin atidžiai vertinti tokių aplinkybių riziką ir diversifikuoti projekto užtikrinimo priemones.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“  advokatė, viešojo ir privataus sektorių partnerystės finansavimo projektų finansavimo, pinigų plovimo ir finansinio sukčiavimo prevencijos ekspertė Kristina Saukalienė

„Ellex Valiunas“ – aukščiausi tarptautinių reitingų „Chambers Global 2026“ įvertinimai

Tarptautinis teisinių paslaugų žinynas „Chambers & Partners“ paskelbė „Chambers Global 2026“ reitingus, kuriuose aukščiausiu įmanomu įvertinimu „Band 1“ buvo įvertintos „Ellex Valiunas“ įmonių ir komercinės teisės („Corporate/Commercial“) bei ginčų sprendimo („Dispute Resolution“) praktikos. „Chambers Global“ reitinguoja tik šias dvi teisės praktikas. „Ellex Valiunas“ – vienintelė advokatų kontora Lietuvoje, antrus metus abiejose praktikos srityse iš eilės įvertinta aukščiausiu reitingu.

 Iš viso Lietuvoje „Corporate/Commercial“ kategorijoje buvo reitinguota 13 kontorų ir 34 teisininkai, „Dispute Resolution“ – atitinkamai 11 ir 32.

Individualiais reitingais įvertinta net 14 „Ellex Valiunas“ teisininkų – dviem iš jų suteikti patys aukščiausi įvertinimai – Eminent Practitioners ir Senior Statespeople.

 Įmonių ir komercinės teisės kategorijoje buvo reitinguoti 6 „Ellex Valiunas“ teisininkai. Pagal reitinguotų teisininkų skaičių ginčų praktikos kategorijoje ‚Ellex Valiunas“ dvigubai lenkia kitas šalies kontoras – šioje kategorijoje reitinguoti 8 „Ellex Valiunas“ teisininkai.

 „Corporate/Commercial“ reitinguoti „Ellex Valiunas“ teisininkai: 

• Rolandas Valiūnas – Eminent Practitioners (vienintelis toks įvertinimas Lietuvoje)
• Paulius Gruodis – Band 2
• Robertas Čiočys – Band 3
• Ramūnas Petravičius – Band 4
• Rūta Armonė – Band 4
• Žilvinas Zinkevičius – Band 4

„Dispute Resolution“ reitinguoti „Ellex Valiunas“ teisininkai:

• Valentinas Mikelėnas – Senior Statespeople
• Vilija Vaitkutė-Pavan – Band 1
• Egidijus Baranauskas – Band 2
• Miroslav Nosevič – Band 2
• Giedrė Aukštuolienė – Band 3
• Tadas Varapnickas – Band 4
• Rūta Jasilionė – Up and Coming
• Simona Budreikaitė – Up and Coming

Lyderystė Baltijos šalyse

Visose Baltijos šalyse įmonių ir komercinės teisės praktikos kategorijoje „Ellex“ užima vienas aukščiausių pozicijų: „Band 1“ Estijoje ir Lietuvoje bei „Band 2“ Latvijoje. Ginčų sprendimo srityje ‚Ellex“ pelnė „Band 1“ įvertinimą visose trijose šalyse. Iš viso Baltijos šalyse individualiai buvo įvertinti net 27 „Ellex“ teisininkai.

2026 m. rezultatai rodo „Ellex“ Baltijos šalyse komandos stiprybę – aukščiausius praktikos grupių įvertinimus papildo gausus atskirų kontoros teisininkų pripažinimas Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Šie pasiekimai rodo ilgametę „Ellex“ lyderystę konsultuojant sudėtinguose tarpvalstybiniuose sandoriuose ir sprendžiant reikšmingus ginčus regione, taip pat – gebėjimą ugdyti naująją teisininkų kartą, kuri kurs kontoros ir viso regiono ateitį.

„Chambers Global“ skiriamas „Band 1“ įvertinimas yra meistriškumo ženklas, patvirtinantis išskirtinę teisinę kompetenciją, patirtį, klientams teikiamų paslaugų profesionalumą.

„Chambers Global“ reitingai pagrįsti išsamiais nepriklausomais tyrimais ir klientų atsiliepimais daugiau nei 200 jurisdikcijų visame pasaulyje. Jie laikomi teisinės profesijos meistriškumo etalonu. Išsamesnius „Chambers Global 2026“ reitingo duomenis rasite čia.

Medicinos paslaugų reklama: už ką skiriamos tūkstantinės baudos?

Lietuvos įstatymai draudžia reklamoje naudoti asmens atvaizdą be jo sutikimo, tačiau kai kuriais atvejais reklama draudžiama net ir turint sutikimą. Tokią nepigią pamoką šiemet išmoko viena žinoma šalies plastinės chirurgijos klinika – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padėjo tašką kelerius metus trukusiame ginče, palikęs galioti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos skirtą baudą. 20 tūkst. eurų bauda klinikai buvo skirta už neteisėtą paciento įvaizdžio naudojimą ir medikų rekomendacijas reklamoje. Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklama yra viena griežčiausiai reglamentuojamų, o ties tuo suklumpa ir rinkos senbuvės, ir naujokės.

Reklamos įstatymas aiškiai nustato ribas, kurių peržengti negalima. Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklamoje draudžiama naudoti paciento vardą, pavardę ar įvaizdį, taip pat remtis sveikatos priežiūros specialistų, įstaigų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis. Svarbu žinoti, kad šiems draudimams nėra taikomos išimtys – nesvarbu, ar reklama bus skelbiama žiniasklaidos priemonėse, socialiniuose tinkluose, lauko stenduose, platinama kaip skrajutės ar kita kokia reklamos forma.

Baudų skyrimo praktika rodo, kad kontrolės institucijos šias taisykles taiko nuosekliai ir griežtai. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) šiemet už pakartotinį Reklamos įstatymo pažeidimą skyrė beveik 30 tūkst. eurų baudą bendrovei, kuri reklamuodama produktą klaidino vartotojus apie jo teikiamą naudą sveikatai. Reklamoje buvo vartojami teiginiai apie „energijos padidėjimą“, „aiškesnį protą“, kt. VVTAT taip pat įvertino, kad galėjo klaidinti ir reklamoje pateikiami vartotojų atsiliepimai, kuriuose aprašomas tariamas poveikis.

Pacientai reklamoje

Paciento įvaizdžio sąvoka sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklamoje aiškinama labai plačiai. Tai yra ne tik konkretus asmuo, kurį galima atpažinti iš vardo ar veido. Paciento įvaizdžiu laikomas bet koks vizualinis sprendimas, kuriuo reklamoje sukuriamas paciento vaizdinys – net jei naudojami modeliai, aktoriai, nuotraukų bankų vaizdai, specialiai surežisuotos situacijos. Kitaip sakant, jei reklamoje sukuriamas įspūdis, kad vaizduojamas asmuo yra pacientas, jam teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, tokia reklama laikoma pažeidžiančia įstatymą.

Ši taisyklė tampa dar aktualesnė dirbtinio intelekto (DI) eroje. DI sugeneruoti „pacientų veidai“ ar vaizdo įrašai nėra išeitis. Jei toks turinys sukuria paciento įvaizdį ar vaizduoja sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, jis vertinamas taip pat, kaip ir realaus paciento atvaizdas. Technologija nekeičia teisinės esmės – svarbus ne tai, kaip vaizdas sukurtas, o kokį įspūdį jis sukelia vartotojui.

Dažna klaida yra manyti, kad paciento sutikimas leidžia naudoti jo atvaizdą reklamoje. Tačiau paciento sutikimas neatleidžia nuo pareigos laikytis imperatyvių Reklamos įstatymo nuostatų. Kai skleidžiama informacija laikoma reklama, paciento vardas, pavardė ir įvaizdis negali būti naudojami nepriklausomai nuo to, ar asmuo davė sutikimą.

Tam tikrais atvejais reklamoje gali būti naudojami tik paciento inicialai, tačiau tik tada, kai jie pateikiami be nuotraukų ar kitų identifikuojančių elementų ir iš jų neįmanoma atpažinti konkretaus asmens. Jei inicialai leidžia atpažinti asmenį, toks sprendimas laikomas paciento duomenų naudojimu reklamoje ir vertinamas kaip pažeidimas.

Nuotraukų naudojimas reklamoje taip pat vertinamas pagal sukuriamą įspūdį. Jei iš nuotraukos neįmanoma identifikuoti konkretaus paciento ir ji nekuria sveikatos priežiūros paslaugos teikimo situacijos, pažeidimo gali nebūti. Tačiau nuotraukos, kuriose vaizduojamas pacientas ar imituojamas paciento vaidmuo – net ir naudojant asociatyvius ar dirbtinai sukurtus vaizdus – laikomos reklama, kuriai taikomi visi įstatyme nustatyti draudimai.

Atsiliepimai reklamoje

Pacientams, įskaitant ir nuomonės formuotojus, nėra draudžiama savarankiškai, savo iniciatyva ir be sveikatos priežiūros įstaigos dalyvavimo viešai dalintis savo patirtimi. Tačiau tais atvejais, kai sveikatos priežiūros įstaiga pati dalijasi pacientų atsiliepimais, juos perpublikuoja ar naudoja savo komunikacijoje, toks turinys jau vertinamas kaip reklama. Kaip draudžiama reklama, nes būtų pažeidžiamas draudimas naudoti paciento vardą, pavardę ir įvaizdį.

Dar viena dažna klaida – gydytojų įtraukimas į reklamą. Gydytojas, kalbantis apie ligas, tyrimus ar gydymo metodus ir kartu nukreipiantis į konkrečią kliniką ar siūlantis konkrečią paslaugą, yra draudžiama reklama. Net jei informacija pateikiama bendro pobūdžio ar edukaciniame kontekste, toks turinys gali būti vertinamas kaip neteisėta sveikatos priežiūros paslaugų reklama.

Ši praktika siunčia aiškią žinutę sveikatos priežiūros rinkai: reklama šioje srityje negali būti remtis pacientų atvaizdais ar sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijomis. Leidžiama kalbėti apie paslaugų pobūdį, organizacinius aspektus, technologijas ar remtis moksliniais tyrimais, tačiau nekurti vaizdinio, kad konkretus pacientas ar gydytojas patvirtina paslaugos veiksmingumą.

Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklamos ribos yra sąmoningai griežtos – jos skirtos apsaugoti vartotojus nuo klaidinančių lūkesčių ir nuo galimų žalingų padarinių. Augant visuomenės susidomėjimui ilgaamžiškumo praktikomis, draudžiamos reklamos tema, tikėtina, taps dar aktualesnė, nes sveikatingumo industrijos dalyviai sąmoningai ar ne mėgins šias ribas išbandyti.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ gyvybės mokslų ir sveikatos priežiūros reguliavimo advokatė Andra Lapė

Pusė metų iki Akcinių bendrovių įstatymo pokyčių: kaip pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis?

Lieka mažiau nei pusmetis Lietuvos verslui pasiruošti naujai Akcinių bendrovių įstatymo redakcijai. Liepą įsigaliosiantys pokyčiai yra aktualūs kas antrai šalyje veikiančiai įmonei – toms, kurių teisinė forma yra uždaroji akcinė bendrovė arba akcinė bendrovė. Numatomi pokyčiai palies daugelį bendrovių veiklos aspektų: nuo ataskaitų tvirtinimo terminų ir dividendų mokėjimo iki kapitalo sprendimų, akcijų klasių, finansavimo struktūrų. Dalis pakeitimų bus taikomi automatiškai, kitiems reikės pasirengti – pasikeisti bendrovės įstatus.

Pokyčiai, kuriems ruoštis nereikės, bet žinoti verta

Bendrovėms, kurių finansiniai metai pasibaigs šių metų liepos 1 d. ar vėliau, įsigaliojus naujajai redakcijai bus taikomas vienu mėnesiu ilgesnis finansinių ataskaitų tvirtinimo terminas – eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas galės būti sušauktas per penkis mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Šis terminas sulyginamas su įtvirtintu penkių mėnesių terminu finansinių ataskaitų rinkinio pateikimui Juridinių asmenų registro tvarkytojui.

Siekiant užtikrinti kolegialių organų veiklos tęstinumą, analogiškai kaip ir vadovo atveju, bendrovės kolegialus organas (stebėtojų taryba ar valdyba) ar jo narys savo veiklą galės pradėti eiti ne tik pasibaigus jį renkančio organo susirinkimui ar posėdžiui, bet ir bet kurią vėlesnę dieną nurodytą juos renkančio organo sprendime. Kartu atsisakoma galimybės smulkiajam akcininkui, turinčiam ne mažiau nei 1/10 visų balsų, reikalauti perrinkti visą valdybą, jei atsistatydina pavieniai jos nariai. Ši galimybė išlieka tik stebėtojų tarybos atžvilgiu.

Reikšmingai supaprastinama tarpinių dividendų mokėjimo tvarka: nebelieka reikalavimo tarpines finansines ataskaitas tvirtinti visuotiniame akcininkų susirinkime ir jas audituoti, net ir tais atvejais, kai metinių finansinių ataskaitų rinkinio auditas yra privalomas. Be to, panaikinamas reikalavimas dėl ataskaitinio laikotarpio nuostolių nebuvimo – nuo šiol bendrovė galės skirti tarpinius dividendus ir tada, kai trumpesnio negu finansiniai metai laikotarpio pelno (nuostolių) suma yra neigiama, dividendus mokant iš ankstesnių laikotarpių sukaupto nepaskirstyto pelno, atsižvelgiant į kitas dividendų skyrimo sąlygas.

Lankstesnis tampa ir įstatinio kapitalo mažinimas – tokį sprendimą bus galima priimti ne tik eiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime. Taip pat atsisakoma reikalavimo, kad po įstatinio kapitalo sumažinimo privalomasis rezervas sudarytų ne mažiau kaip 1/10 įstatinio kapitalo.

Reikalingi įstatų pakeitimai

Įstatuose bus galima numatyti platesnį akcininkų teisių delegavimą valdymo organui. Valdyba (o jei ji nesudaroma – vadovas) galės būti įgaliota skirti dividendus už trumpesnį nei finansiniai metai laikotarpį iki įstatuose nustatytos maksimalios sumos.

Be to, visuotinis akcininkų susirinkimas kvalifikuota 3/4 balsų dauguma iki penkerių metų galės pavesti valdymo organui didinti įstatinį kapitalą. Šiame sprendime akcininkai turės nurodyti sumą, iki kurios suteikiama teisė didinti bendrovės įstatinį kapitalą, sprendimą dėl teisės atšaukti pirmumo teisę įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų, taip pat dėl galimybės bendrovės įstatinį kapitalą didinti nepiniginiais įnašais ir kitų ribojimų, skirtų esamų akcininkų interesams apsaugoti. Tokie sprendimai leis reikšmingai sutrumpinti įstatinio kapitalo didinimo procedūrų trukmę.

Nuo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo dienos keičiasi ir privilegijuotųjų akcijų samprata – jos nebūtinai turės būti siejamos su pirmumo teise gauti dividendus. Bendrovės įstatuose privalės nurodyti kitokias nuostatas dėl paprastųjų akcijų savininkų teisės į dividendą įgyvendinimo, kad privilegijuotosios akcijos nebūtų siejamos su pirmenybe gauti dividendus.

Kartu išplečiamos bendrovių finansavimo galimybės, leidžiant išleisti naują akcijų rūšį – išperkamąsias akcijas (angl. redeemable shares). Tai galės būti paprastosios arba privilegijuotosios akcijos su nustatytu galiojimo terminu ir privalomo išpirkimo mechanizmu, kurių savininkai iki 12 mėnesių galės naudotis akcininkų teisėmis, įskaitant balsavimo teisę (priklausomai nuo akcijų rūšies), teisę į dividendus ir (ar) priemoką akcijų išpirkimo metu.

Siekiant pasinaudoti šiuo instrumentu, bendrovės įstatuose turės būti numatyta galimybė išleisti išperkamąsias akcijas, nustatytos jų išpirkimo sąlygos ir tvarka bei sudarytas specialus rezervas šių akcijų išpirkimui, išskyrus atvejus, kai siekiant išpirkti išperkamąsias akcijas išleidžiama nauja bendrovės akcijų emisija. Konkrečios emisijos sąlygos – išleidžiamų akcijų skaičius, rūšis, nominali vertė, išpirkimo kaina ar jos nustatymo taisyklės, išpirkimo momentas ir galimos priemokos – bus įtvirtinamos visuotinio akcininkų susirinkimo sprendime. Praktikoje šis instrumentas leis pritraukti lėšų bendrovės plėtrai ar projektams, kartu išlaikant kontrolę pagrindinių akcininkų rankose.

Nebeliks draudimo finansuoti bendrovei savo akcijų įsigijimą

Nuo šių metų liepos 1 d. bus panaikintas draudimas bendrovei finansuoti savo akcijų įsigijimą, t. y. įsigyti akcijų bendrovė galės pasiskolindama iš pačios bendrovės. Finansinė pagalba galės būti teikiama paskolų ar prievolių įvykdymo užtikrinimo forma, tačiau tik laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. Visų pirma, sprendimą dėl finansinės pagalbos teikimo turės priimti bendrovės akcininkai, sudarydami specialų finansinės pagalbos rezervą, ne mažesnį nei planuojamos teikti pagalbos sumą. Be to, bendrovės valdymo organai privalės parengti išsamią rašytinę ataskaitą, kurioje būtų pagrįstas sandorio tikslingumas, aprašytos jo sąlygos ir kaina, įvertintas poveikis bendrovės likvidumui ir mokumui.

Finansinės pagalbos sandoris turės būti sudaromas rinkos sąlygomis, visų pirma vertinant palūkanas, kurias bendrovė gaus, ir prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, taip pat įvertinus kitos sandorio šalies finansinį pajėgumą įvykdyti įsipareigojimus per sutartą laikotarpį. Tuo pačiu bendrovės nuosavas kapitalas po sandorio sudarymo negalės tapti mažesnis už įstatinio kapitalo ir įstatyme nustatytų rezervų sumą. Papildomi saugikliai taikomi tais atvejais, kai finansinė pagalba teikiama su bendrove susijusiems asmenims, pavyzdžiui, bendrovės ar patronuojančios bendrovės valdymo organų nariams, pačiai patronuojančiai bendrovei arba asmenims, veikiantiems šių asmenų naudai. Tokiais atvejais bus privaloma gauti nepriklausomo eksperto rašytinę išvadą, patvirtinančią, kad sandoris atitinka rinkos sąlygas ir bendrovės interesus.

Likęs laikas iki įstatymo įsigaliojimo – geras metas ne tik susipažinti su pakeitimais, bet ir apsispręsti, kurie iš jų gali tapti realiu verslo įrankiu ar investuotojams patrauklia priemone.

Komentaro autoriai: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ teisininkas Justinas Celencevičius ir jaunesnioji teisininkė Atėnė Šilytė

Ką daryti, jei būsto pardavėjas nutraukia preliminariąją sutartį

Augant nekilnojamojo turto kainoms daugėja pardavėjo inciatyva nutraukiamų preliminariųjų pirkimo ir pardavimo sutarčių. Ką tokiu atveju daryti pirkėjui, kuris pasirašė sutartį, sumokėjo avansą, užpildė paraišką būsto paskolai gauti ir mintimis jau persikraustė į savo naujus namus? Žlugęs planuotas sandoris neretai atneša neplanuotų išlaidų, mat rasti alternatyvą gali būti ir sudėtingiau, ir brangiau. Teismų praktika rodo, kad tokiose situacijose pirkėjo apsauga neapsiriboja vien tik reikalavimu grąžinti avansą ir sumokėti jam netesybas (jei buvo numatyta sutartyje), bet apima ir daugiau galimų gynybos būdų.

Kas iš tiesų yra preliminarioji sutartis

Įsigyjant būstą pasirašomų dokumentų pavadinimai gali skirtis (rezervacijos sutartis, avansinis susitarimas, preliminarioji sutartis), teisiniu požiūriu pavadinimas nėra svarbus, svarbu yra jo turinys. Preliminarioji sutartis yra susitarimas, kuriuo pirkėjas ir pardavėjas susitaria dėl svarbiausių sąlygų (kas įsigyjama, kokia kaina,  kt.) ir įsipareigoja per sutartą laiką pasirašyti pagrindinę, dažniausiai notaro tvirtinamą, sutartį.

Tačiau preliminariosios sutarties sudarymas nėra garantas, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta. Būtent dėl to preliminariojoje sutartyje itin svarbu aiškiai susitarti dėl netesybų ir galimų nuostolių atlyginimo tvarkos, nes nuo to priklausys, ar vėliau pirkėjas galės reikalauti atsakomybės už sutartą, bet neįvykusį būsto pirkimo sandorį.

Ar verta apsiriboti tik netesybomis

Kokiais gynybos būdais galės pasinaudoti pirkėjas priklausys nuo to, ką jis galės įrodyti dokumentais ir faktinėmis aplinkybėmis. Dažniausias kelias – pareikalauti to, kas aiškiai numatyta sutartyje: avanso grąžinimo ir netesybų. Labai svarbu sutartyje numatyti netesybas, nes tai reikšmingai sumažina įrodinėjimo naštą ir pirkėjui bent minimaliai kompensuojami nuostoliai.

Jei netesybos nepadengia realių pirkėjo nuostolių, pirkėjas gali kelti reikalavimą sumokėti papildomą kompensaciją, tačiau tai reikš ir didesnę įrodinėjimo naštą.

Visų pirma, pirkėjas gali papildomai reikalauti, kad jam būtų atlyginamos išlaidos, patirtos rengiantis sudaryti sutartį (pvz. tuo pačiu metu jis sudarė sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl būsto remonto ar įrengimo ir dabar teks jas nutraukti sumokant netesybas). Teismas vertina, ar pirkėjas tikrai patyrė realius kaštus dėl to, kad sandoris neįvyko. Netiesioginės ar pernelyg nutolusios išlaidos (pvz. pasirašyta kito būsto nuomos sutartis su trečiaisiais asmenimis nesuėjus pagrindinės būsto pirkimo ir pardavimo sutarties sudarymo terminui) vertinamos kritiškai.

Pirkėjas taip pat gali reikalauti atlyginti kainų skirtumą (vadinamoji prarasta galimybė), kai dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo pirkėjas neteko galimybės sudaryti sutartį su kitu pardavėju, anksčiau pateikusiu konkretų kainos pasiūlymą, bet kuris per protingą terminą vėliau sudarė kitą, pakeičiantį sandorį. Tokiais atvejais prarastos galimybės piniginė vertė apskaičiuojama lyginant šių sandorių kainas, t. y. palyginant trečiojo asmens, su kuriuo pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo, siūlytą sandorio kainą ir kainą, už kurią per vėliau pirkėjas (per protingą terminą) sudarė pagrindinę sutartį. Pirkėjas turės įrodyti, kad nutrūkusių derybų metu išties egzistavo reali galimybė sudaryti konkretų sandorį su trečiuoju asmeniu, pateikdamas objektyvius įrodymus, dokumentus, o ne vien teorinius kainų palyginimus.

Tačiau teismų praktikoje yra galimi atvejai, kai pirkėjui atlyginami nuostoliai, nors jis kito būsto per protingą terminą neįsigyja – nuostolis tuomet apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp nutrauktos sutarties kainos ir jos nutraukimo metu buvusios rinkos kainos.

Dar vienas gynybos būdas – nustačius, kad pardavėjas būstą už didesnę kainą pardavė trečiajam asmeniui, gali būti reikalaujama priteisti pardavėjo gautą naudą. Vis dėlto tokia gynyba taikoma tik išimtiniais atvejais, kai kitais būdais nuostolių apskaičiuoti neįmanoma.

Taigi daugeliu atvejų stipriausios gynybinės pirkėjo pozicijos būna tuomet, kai galima pasiremti pačios preliminarios sutarties nuostatomis dėl avanso grąžinimo ir netesybų, o papildomų nuostolių klausimas keliamas tik tada, kai jų kilmė ir dydis gali būti patikimai pagrįsti.

Jei įsigyjamas nepastatytas būstas

Civiliniame kodekse yra atskirai reglamentuota būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo ir pardavimo sutartis, kuomet fizinis asmuo (vartotojas) iš verslininko įsigyja dar statomą būstą. Nepastatytą būstą įsigyjantis pirkėjas turi žinoti, kad preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas yra tas, kad be kitų civilinių teisių gynimo būdų pirkėjas gali reikalauti, kad pardavėjas prievolę įvykdytų natūra. Tai yra išimtis, nes kitais atvejais preliminariųjų sutarčių vykdymas natūra nėra galimas.

Tačiau ir ši gynybos priemonė nėra absoliuti. Ji gali būti neveiksminga tais atvejais, kai, pvz., turtas jau yra perleistas trečiajam asmeniui. Tokiose situacijose pagrindinėmis pirkėjo teisių gynybos priemonėmis tampa sutartyje numatytos netesybos ir (ar) nuostolių atlyginimas.

Susidūrus su nesąžiningu pardavėju

Jeigu vystytojas ar pardavėjas nutraukia preliminariąją sutartį, pirmiausia nereikėtų skubėti pasirašyti dokumentų, kuriais pirkėjas atsisako pretenzijų ar prisiima kaltę mainais į pinigų grąžinimą. Paprašykite nutraukimo priežastį nurodyti raštu (prašymą irgi pateikite raštu) ir rinkite visus įrodymus, kurių gali prireikti gynybai teisme – išsaugokite  susirašinėjimą, banko sprendimus dėl finansavimo, mokėjimų dokumentus. Šią informaciją verta fiksuoti net jei sutartiniai santykiai klostosi įprastai ir įtarimų dėl pardavėjo sąžiningumo nekyla.

Teismams svarbūs yra įrodymai apie realią žalą, patirtą dėl nesąžiningo pardavėjo. Svarbu pagrįsti ir nuostolių dydį, ir jų tiesioginį ryšį dėl pardavėjo kaltės nutrūkusio sandorio. Tai įrodyti yra pirkėjo pareiga, todėl svarbu  kruopščiai pasiruošti – kuo didesnės pretenzijos, tuo tvirtesni turi būti faktai ir įrodymai.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ teisininkė Ieva Gruzdytė

„Taylor Swift“ efektas verslo derybose arba Kaip verslo vertė tampa praeities įkaite

Įmonių įsigijimų ir susijungimų (M&A) sandorių derybos neretai įstringa, kai abi pusės tą patį verslą įvertina skirtingai, nes vertinimo atskaitai pasirenka skirtingus laikotarpius. Pardavėjas linkęs remtis ir savo kainą grįsti praeities pasiekimais, tuo metu pirkėjas vertina tai, ką realiai galės kontroliuoti ir, atitinkamai, iš ko uždirbs ateityje. Tokiose situacijose, kuomet sukurta vertė nebeatitinka teisiškai kontroliuojamos vertės, pasireiškia vadinamasis „Taylor Swift“ efektas.

Intelektinė nuosavybė ir teisės į ją

Kuo čia dėta JAV megažvaigždė? T. Swift savo pasiekimais jau ne kartą įsirašė į istoriją. Ji yra ne tik sėkmingiausia atlikėja (vienintelė moteris, pardavusi daugiau nei 100 mln. albumų), apie jos ekonominį poveikį kalba ir pasaulio ekonomistai. O jos kova dėl teisių į savo ankstyvuosius kūrinius tapo viena ryškiausių intelektinės nuosavybės pamokų.

Karjeros pradžioje pasirašytos sutartys lėmė, kad originalių dainų įrašų kontrolė atsidūrė ne jos, o trečiųjų šalių, su kuriomis ji net neturėjo tiesioginio ryšio, rankose. Šis pavyzdys išryškina, kaip ankstyvi sprendimai, atrodę techniniai ir antraeiliai, vėliau tampa rimta problema. Verslo sandoriuose analogiška situacija susiklosto tuomet, kai teisinio patikrinimo (due diligence) metu paaiškėja, kad esminis įmonės turtas – programinis kodas, technologija, prekės ženklai ar dizainai – formaliai priklauso ne parduodamai bendrovei, o jos buvusiam rangovui ar partneriui.

Praktikoje tai paaiškėja dažnai per vėlai, kai kainos jau aptartos ir sandorio struktūra sudėliota. Tuomet prasideda karštligiški bandymai surankioti reikiamus parašus ir pasirašyti intelektinės nuosavybės perleidimo sutartis. Dažnai tai reiškia sugrįžimą prie senų, nebūtinai malonių santykių su buvusiais kolegomis, kurie derybų akimirką įgyja neproporcingai didelę galią. Verslo sandoris pakimba, nes jo vertė tampa priklausoma ne nuo skaičių, o nuo žmonių ir jų santykių. Klausimas tampa ne tik teisinis, bet ir labai praktiškas: kiek papildomai tai užtruks, kiek kainuos, ar sandoris apskritai atlaikys tokią papildomą riziką?

Derybos kaip lūkesčių ir reputacijos derinimo procesas

Įmonių įsigijimų ir susijungimų derybos klaidingai suvokiamos vien kaip finansinių rodiklių įvertinimas. Iš tiesų tai yra kur kas sudėtingesnis lūkesčių derinimo procesas. Pardavėjas ant stalo deda savo „geriausių hitų rinkinį“ – metų metus kurtą verslo sėkmės istoriją, pirkėjas, atidėjęs emocijas į šalį, vertina verslo modelį ir teises, prognozuojamą ateitį.

Kai viena pusė kalba apie praeitį, o kita – apie ateitį, atsiranda vadinamoji vertinimo praraja. Tokiose situacijose teisiniai instrumentai, pavyzdžiui, kintama kainos dalis (earn-out), tampa kompromiso forma, leidžiančia sandorį priartinti prie realybės. Tačiau tam būtinas pasitikėjimas. T. Swift istorija primena, kad reputacija derybose yra reali valiuta: bandymas nutylėti praeities sprendimus ar teisinius trūkumus dažniausiai atsisuka prieš pardavėją ne tik kainos korekcijomis, bet ir prarastu derybų tempu.

Ar derybų pabaigoje neteks perrašyti savo istorijos?

Bendrovių įsigijimo sandoriai nuolat primena: verslo vertė nėra tik skaičius. Ji remiasi tuo, kas buvo sukurta, bet dar labiau – tuo, kas buvo laiku teisiškai įtvirtinta. T. Swift atvejis išskirtinis tuo, kad ji galėjo sau leisti pasirinkti ilgą kelią – iš naujo įrašyti savo kūrinius ir tokiu būdu susigrąžinti kontrolę. Verslo sandoriuose toks kelias dažniausiai reiškia prarastą laiką, didesnę kainą, o neretai ir žlugusį sandorį.

Intelektinės nuosavybės auditą verta atlikti ne tada, kai pirkėjas jau stovi už durų, bet gerokai anksčiau, verslo augimo metu. Tik taip derybų metu ant stalo atsiduria ne skubotai taisoma praeitis, o aiški, valdoma ir ateičiai pasirengusi verslo vertė. Įmonių įsigijimų ir susijungimų sandorių derybose, kaip ir muzikos industrijoje, geriausiai skamba tos istorijos, kurių originalų teises savininkai pasirūpina išsaugoti dar prieš pasirodydami didžiojoje scenoje.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji teisininkė Aušra Abraitytė-Gedminė

Teisė būti pamirštam: kaip priversti internetą pamiršti tavo nuodėmes?

Teisė būti pamirštam – asmens privatumo apsaugos tema, kurios aktualumą priminė savaitgalį netikėtai paviešinti daugiau nei 3 mln. dokumentų, siejamų su JAV seksualiniu nusikaltėliu J. Epsteinu. Lietuviškasis discordas ir žiniasklaida negailėjo laiko ir jėgų surasti ir paviešinti lietuvišką pėdsaką įvardijant konkrečius asmenis, cituojant jų privatų susirašinėjimą.

JAV Teisingumo departamento paskelbtuose dokumentuose liko informacija, leidusi identifikuoti kai kuriuos su J. Epsteinu bendravusius lietuvius ir lietuvaites ir korespondencijoje tiesiog paminėtus asmenis. „Karščiausia“ tema tapo klausimas, ar apskritai ir kokia apimtimi galima skelbti informaciją apie asmenų privatų gyvenimą? Įvairios žiniasklaidos priemonės, jų redakcijos pasirinko kiek skirtingas pozicijas šiuo klausimu. Išgvildenus paties paskelbimo teisėtumo klausimą, atsiras ir kitas – kiek ilgai informacija bus pasiekiama, nes laikas bėga, o išviešinti asmenys turi savo privatumo lūkesčius.

Nors sakoma, kad internetas nieko nepamiršta, asmuo tam tikrais atvejais turi teisę reikalauti, kad  paieškos sistemos ir pirminiai šaltiniai, pvz. interneto žiniasklaidos archyvai, „pamirštų“ praeityje publikuotą su jo asmeniu susijusią informaciją. Žmogaus lūkestis nebūti persekiojamam už savo praeities klaidas visą likusį gyvenimą yra teisėtas, bet jis irgi turi tam tikrus apribojimus. Teisine prasme tai reiškia balanso paiešką tarp asmens privatumo apsaugos ir saviraiškos, spaudos laisvės, kuri apima visuomenės teisę būti informuotai ir spaudos archyvų funkciją demokratinėje visuomenėje.

Teisė būti pamirštam reiškia teisėtai paskelbtos informacijos apie asmens privatų gyvenimą panaikinimą po tam tikro laiko, kai ji praranda aktualumą visuomenei. Tokiu būdu prioritetas teikiamas asmens privatumo apsaugai.

Kokią informaciją galima reikalauti pamiršti? Turinio prasme teisė būti pamirštam dažnai buvo nagrinėjama siaurame kontekste – t. y. taip, kaip ji yra apibrėžta ES Bendrajame duomenų apsaugos reglamente (BDAR). Dar 2014 m. ES Teisingumo Teismas (ESTT) byloje prieš „Google“ nusprendė, kad būtent BDAR įtvirtinta „teisė būti pamirštam“ aiškintina taip, kad paieškos sistema tam tikrais atvejais privalo pašalinti paieškos rezultatuose nuorodas į seną, asmeniui žalingą informaciją. ESTT pažymėjo, kad svarbu vertinti, kiek jautrūs duomenys paskelbti, ar duomenys vis dar aktualūs, ar jie svarbūs visuomenei, ar asmuo yra viešas. Praktiškai tai reiškė, kad tam tikrais atvejais galima apriboti informacijos atsiradimą konkretaus paieškos sistemos rezultatuose, tačiau pirminiame šaltinyje – „interneto archyvuose“ – informacija išlieka nepakitusi.

Vis dėlto, teisė būti pamirštam išaiškinta ir kaip apimanti daugiau. Kaip 2023 m. pabrėžė Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Didžioji kolegija byloje Hurbain v. Belgium, teisė būti pamirštam yra integrali teisės į privataus gyvenimo apsaugą dalis, įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Taigi šiuo atveju privatumo apsauga gali siekti teisę reikalauti pašalinti informaciją net ir iš pirminio šaltinio skaitmeninėje erdvėje (net jei ji buvo paskelbta visiškai teisėtai).

Priimdamas sprendimą EŽTT atsižvelgė į šiuos kriterijus: archyvuotos informacijos pobūdį, aktualumą, jos prieinamumą skaitmeniniuose archyvuose, laiką, praėjusį nuo paskelbimo, galimą neigiamą poveikį saviraiškos laisvei (ir spaudos laisvei) pašalinus informaciją, taip pat – ar asmuo yra žinomas, koks buvo jo elgesys po nagrinėjamų įvykių.

EŽTT aiškiai pasakė, kad argumentas „istorijos neištrinsi“ negali būti absoliutus, internetas negali tapti amžinu teistumo ar kitų žmogaus klaidų „virtualiu registru“.

Tačiau reikia pažymėti, kad teisine prasme tokie atvejai yra labai individualūs, jie yra nagrinėjami pagal specifines kiekvieno atvejo aplinkybes. Čia nėra ir negali būti detalių taisyklių ir greitų sprendimų. Kol kas dažniausiai teismus pasiekia atvejai, kai prašoma pašalinti informaciją apie nusikaltimus, kurie buvo įvykdyti ir informacija apie juos paviešinta prieš dešimt ar daugiau metų.

Minėti prieš trejus metus EŽTT suformuluoti vertinamieji kriterijai yra svarbūs, nes ilgainiui jie padės suformuoti tam tikras praktikos tendencijas ir leis daryti apibendrinimus. Tačiau egzistuos ir daugelio žmonių taip nemėgstama, iš anksto iki galo neaiški „pilkoji teisinė zona“, kurioje teks pajausti ir padaryti motyvuotą sprendimą, ar apskritai, po kurio laiko ir kokia apimtimi teisė būti pamirštam gali būti realizuota konkrečiu atveju?

„Google“ yra sudariusi galimybę fiziniams asmenims, ES piliečiams užpildyti specialią teisę būti pamirštam internetinę formą pašalinti tam tikrus užklausų, susijusių su jo / jos asmeniu, rezultatus. Su tokiu prašymu galima kreiptis ir į kitas paieškos sistemas. Nesutikus joms pašalinti informaciją, lieka vienintelis, teisminis, kelias.

Komentaro autorius: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partneris, Intelektinės nuosavybės, technologijų ir duomenų apsaugos praktikos vadovas dr. Ąžuolas Čekanavičius

Atleidimas bandomojo laikotarpio metu: ką reikia žinoti, kad neatsidurtum teisme

Bandomasis laikotarpis dažnam kelia įtampą – tai laikas, kai tave vertina atidžiau, nuodugniau, kai esi labiau susikoncentravęs, nes nori palikti gerą įspūdį ir įsitvirtinti užimamoje pozicijoje. Tačiau iš esmės tai laikotarpis, kai abi šalys – tiek darbdavys, tiek darbuotojas – gali įsitikinti, ar konkretus darbas tinka konkrečiam žmogui. Lygiai taip, kaip darbdavys gali nuspręsti, kad darbuotojas nėra tinkamas darbui, taip ir pats darbuotojas gali prieiti prie išvados, kad vis tik pasirinkta darbovietė jam nėra tinkama. Tačiau ką daryti, kad vėliau netektų susitikti teisme?  

Visų pirma, dėl išbandymo termino šalys turi susitarti darbo sutartyje jos sudarymo metu, kitu atveju bus laikoma, kad išbandymo terminas nenustatytas.

Maksimalus išbandymo terminas šiuo metu yra 3 mėnesiai. Šio maksimumo šalys negali prailginti net ir tarpusavio susitarimu, t. y. negali susitarti, kad išbandymo terminas bus, tarkime, 4 mėnesiai. Jį galima proporcingai pratęsti tik tais atvejais, jeigu dėl laikino nedarbingumo, atostogų ar kitų svarbių priežasčių darbuotojas nebuvo darbe, nes šis laikas nėra įskaitomas į išbandymo laikotarpį. Jeigu šalys sudarytų terminuotą darbo sutartį trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui, išbandymo terminas turėtų būti proporcingas sutarties terminui, atitinkamai, trumpesnis negu trys mėnesiai.

Šiuo metu yra registruotas įstatymo projektas, kuriuo siekiama leisti šalims susitarti dėl ilgesnio išbandymo termino – iki 6 mėnesių. Vis tik tokį susitarimą būtų galima sudaryti ne su visais darbuotojais, o tik su tais, kurių darbo sutartyje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu 2 Valstybės duomenų agentūros paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai (šiuo metu – 4 855,2 Eur).

3 darbo dienų įspėjimas, būtinybė nurodyti priežastį

Bylose dėl atleidimo išbandymo metu pasitaiko darbuotojų argumentų, kad atleidimas laikytinas neteisėtu, nes darbuotojas buvo atleistas dar nepasibaigus išbandymo terminui, t. y. neišdirbus viso 3 mėnesių laikotarpio, argumentuojant, kad galimai darbuotojas dar būtų pagerinęs savo rodiklius. Vis tik nei Darbo kodeksas, nei teismų praktika nenumato darbdaviui pareigos sulaukti išbandymo termino pabaigos. Sprendimas dėl darbuotojo netinkamumo darbui gali būti priimtas bet kuriuo išbandymo laikotarpiu metu, svarbu, kad tai būtų padaryta iki išbandymo termino pabaigos. Tiesa, pati darbo sutartis gali būti nutraukta ir pasibaigus išbandymo terminui, svarbu, kad minėtas įspėjimas apie darbo santykių pabaigą būtų raštu įteiktas dar bandomojo laikotarpiu metu.

Nors atleidimas išbandymo metu laikomas lengvesne atleidimo procedūra – taikomas gana trumpas, 3 darbo dienų įspėjimo terminas, nereikia mokėti išeitinių išmokų, tačiau tai nereiškia, kad darbdaviui nekyla jokių pareigų. Vis dar populiarus mitas, kad išbandymo laikotarpiu galima darbuotoją atleisti be jokios priežasties. Tačiau priežastis pripažinti išbandymo rezultatus netinkamais turi būti, nes darbo ginčo atveju darbdavys turės įrodyti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo.

Dažniausiai nepatenkinamus išbandymo rezultatus lemia prasti veiklos rezultatai (netinkama darbo kokybė, žemas produktyvumas, įgūdžių trūkumas, klaidų kartojimas) arba nepriimtinas elgesys (netinkamas elgesys bei komunikacija komandoje, motyvacijos stoka, profesionalumo bei etikos stoka, kt.).

Grįžtamasis ryšys – svarbu, tinkamumo vertinimas – darbdavio prerogatyva

Išbandymo laikotarpio metu darbdaviams rekomenduotina daryti tarpinius pokalbius su darbuotojais, suteikiant jiems grįžtamąjį ryšį, informuojant apie darbo rezultatus bei siekiamus rodiklius, nurodant darbo ar elgesio trūkumus (jeigu tokių būtų). Kitaip tariant – būtų naudinga nurodyti darbuotojams, ko iš jų yra tikimasi. Pavyzdžiui, jeigu įmanoma, nustatyti objektyvius rodiklius tam tikra skaitine išraiška (reikia pasiekti tam tikrą procentą kokioje nors vertinamoje kategorijoje), darbuotoją su jais supažindinti ir tam tikru dažnumu aptarti su darbuotoju, kaip pastarajam sekasi juos vykdyti. Tai padėtų tiek pačiam darbuotojui suprasti, kaip jam pavyksta vykdyti pavestas funkcijas, tiek darbdaviui matyti, ar darbuotojas deda pastangas pasitaisyti ir pagerinti rodiklius. Žinoma, ir pats darbuotojas turėtų būti aktyvus – domėtis savo rezultatais, prašyti pagalbos, jeigu kyla neaiškumų, taisyti klaidas.

Paminėtina ir tai, kad išbandymo rezultatų vertinimas yra būtent darbdavio prerogatyva. Atitinkamai, net jeigu darbuotojui atrodo, kad jis dirbo gerai, tai savaime nereiškia, kad taip vertina ir darbdavys, ir kad toks darbuotojo darbas atitinka darbdavio lūkesčius. Šiuo atveju svarbi būtent konkretaus darbdavio subjektyvi pozicija, kad konkretus darbuotojas jam netinka. Todėl galima teigti, kad kiekvienas darbdavys gali nusistatyti kriterijus, pagal kuriuos vertins darbuotojų darbą ir kokie konkretūs rodikliai konkrečiam darbdaviui yra svarbūs. Žinoma, tai nesuteikia teisės darbdaviams piktnaudžiauti ar taikyti diskriminacinio pobūdžio kriterijus.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji teisininkė, advokatė Kamilė Skrupskytė

Lietuva skaidrina darbo atlygio sistemą: kokiems pokyčiams ruoštis

Jau kuris laikas daug diskusijų Lietuvoje kelianti tema – kaip bus įgyvendinama ES Skaidraus darbo užmokesčio direktyva, įpareigosianti darbdavius faktiškai užtikrinti vienodą darbo užmokestį vyrams ir moterims už tą patį ar vienodos vertės darbą. Pagaliau paaiškėjo, kokia apimtimi direktyvą planuojama perkelti į nacionalinę teisę – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija praėjusią savaitę pateikė įstatymo projektą su konkrečiais Darbo kodekso pakeitimo pasiūlymais.

Nors siekis sumažinti atskyrą tarp vyrų ir moterų atlyginimų Lietuvoje jokia naujiena, iki šiol trūko griežtesnio ir aiškesnio reguliavimo. Siūlomuose Darbo kodekso pakeitimuose konkrečiai įvardijama, ką turės daryti darbdavys, jei bus nustatyta, kad skirtumas tarp vyrams ir moterims mokamo uždarbio yra objektyviai nepagrįstas, kokios informacijos gali prašyti darbuotojai ir kas laukia darbdavių, nesilaikančių reikalavimų.

Naujos darbdavių pareigos 

Kas keičiasi? Įsigaliojus pakeitimams darbdaviai turės kas mėnesį „Sodrai“ teikti duomenis apie darbuotojų darbo užmokestį, darbo laiką ir pareigybės grupę. Jais remdamasi „Sodra“ apskaičiuos kiekvieno darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio (VDU) dydį, taip pat darbuotojų VDU pagal lytį toje pačioje pareigybių grupėje ir kas mėnesį šią informaciją pateiks Valstybinei darbo inspekcijai, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai ir darbdaviui. Be to, kas mėnesį bus viešai skelbiami darbdavių, turinčių ne mažiau kaip 8 darbuotojus, valandiniai VDU, mokami vyrams ir moterims.

100 ir daugiau darbuotojų turintys darbdaviai gaus ir papildomus duomenis, pvz. vyrų ir moterų darbo užmokesčio atotrūkį, tačiau jie bus teikiami rečiau – kas vienus arba trejus metus, priklausomai nuo įmonės dydžio. Mažesnės bendrovės taip pat galės gauti papildomus duomenis, jei to pageidaus.

Iškilus neaiškumams dėl darbo užmokesčio 100 ir daugiau darbuotojų turinčiose bendrovėse, jų darbuotojams ir darbuotojų atstovams paprašius, darbdavys turės pateikti paaiškinimus dėl bet kokio vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo. Paaiškinimo gali pareikalauti ir Valstybinė darbo inspekcija bei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Darbdavys privalės pagrįsti atlyginimų skirtumą objektyviais, lyties požiūriu neutraliais kriterijais. Nepavykus to padaryti jis bus įpareigotas ištaisyti skirtumą ne vėliau kaip per šešis mėnesius. Jei tai nebus padaryta, o darbo užmokesčio skirtumas tarp bet kurios pareigybių grupės vyrų ir moterų VDU sieks bent 5 proc., darbdavys, bendradarbiaudamas su darbuotojų atstovais, turės atlikti bendrą darbo užmokesčio vertinimą.

Darbo užmokesčio konfidencialumas 

Įsigaliojus Darbo kodekso pakeitimo įstatymo projektui, duomenys apie darbuotojo darbo užmokestį nebegalės būti laikomi konfidencialia informacija tuo atveju, jei darbuotojas šiuos duomenis atskleis siekdamas užtikrinti savo teisę už tokį patį ar vienodos vertės darbą gauti vienodą darbo užmokestį.

Taip pat iš darbuotojo bus draudžiama reikalauti informacijos apie anksčiau gautą darbo užmokestį. Tai jokiu  būdu nereiškia, kad bus draudžiama darbo pokalbio metu pasiteirauti apie darbo užmokesčio lūkesčius. Priešingai – darbdaviui atsiranda papildoma pareiga  pateikti darbuotojui kolektyvinės sutarties nuostatas, taip užtikrinant skaidresnes derybas dėl atlyginimo.

Darbo apmokėjimo sistemos pokyčiai 

Dar vienas planuojamas svarbus pokytis – darbo apmokėjimo sistema taps privaloma visiems darbdaviams. Šiuo metu ji privaloma tik tiems, kurių vidutinis darbuotojų skaičius yra 20 ir daugiau.

Priėmus siūlomus įstatymo pakeitimus, darbdaviai patvirtinti arba atnaujinti darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą turės iki š. m. birželio 7 dienos. Nauji pakeitimai reikalaus sistemoje detaliau pateikti informaciją. Joje pateikiami duomenys apie pareigybių suskirstymą į grupes pagal objektyvius, lyties požiūriu neutralius kriterijus, apimančius įgūdžius, kvalifikaciją, atsakomybę, darbo sąlygas ir kt. Taip pat – nustatytos darbo pagal pareigybių grupes ar pareigybes apmokėjimo formos, darbo užmokesčio dydžiai ar ribos, papildomo apmokėjimo, premijų skyrimo pagrindai, dydžiai ir tvarka, darbo užmokesčio indeksavimo tvarka.

Darbuotojo teisė gauti informaciją 

Darbuotojai turės teisę bet kuriuo metu raštu gauti informaciją iš darbdavio apie savo darbo užmokestį ir VDU dydžius pagal lytį savo pareigybių grupėje. Tačiau ši teisė bus apribojama, jei pareigybės grupėje bus per mažai lyginamųjų asmenų, dėl ko taptų įmanoma nustatyti konkretaus asmens darbo užmokestį. Tokiais atvejais informacija būtų teikiama tik darbuotojų atstovams, Valstybinei darbo inspekcijai ar Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Pastarieji informuotų darbuotoją tik apie tai, kad VDU skirtumas pareigybių grupėje yra didesnis nei 5 procentai. Darbdaviai taip pat privalės kasmet priminti darbuotojams apie jų teisę gauti informaciją ir kokia tvarka tai padaryti.

Kompensacija, delspinigiai ir netesybos 

Darbo kodekso pakeitimo įstatymo projekte numatytos gan griežtos pasekmės darbdaviams už naujųjų reikalavimų nepaisymą.

Jei būtų nustatyta, kad darbdavys pažeidė pareigą už tokį patį ar vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį, darbuotojui būtų priteisiama kompensacija, kuri apimtų ne tik nesumokėtą darbo užmokestį, tačiau ir nesuteiktus mokėjimus natūra (pvz.: suteikiamas įmonės automobilis, darbuotojo būsto nuomos apmokėjimas, kt.) bei kompensaciją už prarastas galimybes. Be to, galėtų būti mokami delspinigiai (jeigu darbo santykiai vis dar tęstųsi) arba netesybos (jeigu darbo santykiai būtų pasibaigę).

Dar svarbu atkreipti dėmesį, kad netesybų dydžiui nebebūtų taikomas maksimalus šiuo metu nustatytas šešių mėnesių terminas. Dėl to darbuotojui priteisiamos sumos galėtų reikšmingai išaugti.

Darbo kodekso pakeitimo projektas dar turės būti patvirtintas, kai kurios detalės gali keistis, tračiau kryptis aiški – darbdaviams neužteks deklaruoti, kad laikosi vienodo darbo užmokesčio principo, reikės tai užtikrinti ir praktiškai.

Komentaro autoriai: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ darbo teisės ekspertas Nerijus Patlabys ir jaunesnioji teisininkė Greta Galminaitė

Vieno parašo kaina: kaip per 24 valandas paralyžiuojamas sėkmingas verslas

Versle įprasta viską planuoti: pajamas, plėtrą, rezultatus, numatyti rizikas. Tačiau viena jų lieka paraštėse – tai situacija, kai visa įmonės veikla teisiškai priklauso nuo vieno vienintelio asmens ir jo pasiekiamumo. Praktika sprendimų galią sutelkti vienose rankose Lietuvos verslo kultūroje tebėra dažna, nes tai leidžia užtikrinti greitus sprendimus.

Kol viskas einasi gerai, tai pasiteisina. Tačiau kas nutinka bendrovei, kai vadovas dėl netikėtos mirties ar kito nelaimingo atsitikimo staiga eiti pareigų nebegali? Centralizacija tokiose situacijose tampa spąstais: įmonė akimirksniu praranda ne tik vadovą, bet ir galimybę valdyti savo pačios turtą bei duomenis.

Skaitmeninis akligatvis

Lietuvos skaitmenizacija galime pelnytai didžiuotis, tačiau kritinėmis akimirkomis ji gali tapti netikėta kliūtimi. Valstybinėse sistemose – RC, VMI, „Sodroje“ ar El. valdžios vartuose – įmonės atstovu yra jos vadovas. Jei jis nebuvo suteikęs įgaliojimų kitiems įmonės atstovams veikti šiose sistemose, nelaimės atveju įmonė pateks į teisinį akligatvį. Ką tai reiškia praktikoje?

Atsakingi darbuotojai – buhalteriai ar personalo specialistai – be vadovo suteiktų prieigų negalės atlikti svarbių funkcijų, pvz. pateikti deklaracijų, pranešti apie darbuotojų priėmimą ar atleidimą. Bus sudėtinga įregistruoti naująjį vadovą – duomenis Registrų centrui turi pateikti asmuo, jau turintis galiojančią prieigą. Jei ją turėjo tik buvęs vadovas, šis paprastas techninis veiksmas virs ilga procedūra.

Tokiais atvejais greita pagalba iš šalies nebus įmanoma – skubiai padėti negalės ir specialiai tam pasamdyti teisininkai, nes be vadovo patvirtinimo niekas kitas negalės jų prijungti prie bendrovės paskyrų.

Finansinis paralyžius

Kita krizės banga smogia per įmonės finansus. Dažniausiai tik vadovas turi išskirtinę teisę banko sistemose patvirtinti mokėjimus. Nors sąskaitos lieka atviros, be vadovo autorizavimo jos tampa praktiškai nepasiekiamos. Tai sukelia realų pavojų verslo tęstinumui.

Be vadovo patvirtinimo sustoja visi mokėjimai – neįmanoma išmokėti atlyginimus darbuotojams, sumokėti mokesčių, atsiskaityti su tiekėjais. Net jei įmonės sąskaitose pakanka lėšų, mokėjimų procesas sustoja.

Viešuosiuose pirkimuose ar skubiuose sandoriuose, kur terminai skaičiuojami valandomis, be vadovo patvirtinimo procesai tiesiog nutrūksta be galimybės juos „atgaivinti“ iki naujo vadovo paskyrimo. Tokios praleistos progos įmonei gali kainuoti brangiai.

Atsarginis planas yra

Gera žinia – tokių laiko ir finansų spąstų galima išvengti, vienas efektyviausių įrankių  rizikai suvaldyti yra vadinamoji prokūra. Skirtingai nei paprastas įgaliojimas, prokūra yra registruojama Registrų centre, todėl ji matoma visoms trečiosioms šalims (nuo banko iki notaro).

Svarbiausia prokūros ypatybė verslo tęstinumo prasme – ji nenutrūksta automatiškai mirus įmonės vadovui. Tai yra teisinis saugiklis, leidžiantis įmonei funkcionuoti (mokėti algas, pasirašyti krovinių dokumentus, bendrauti su institucijomis) tol, kol akcininkai priims sprendimą dėl naujos vadovybės. Prokūra taip pat suteikia prieigas prie esminių institucijų el. sistemų.

Alternatyvus sprendimas – iš anksto suteikti specialūs įgaliojimai atsakingiems asmenims (įmonės finansų vadovui, teisininkui) veikti valdžios institucijų, banko atžvilgiu. Ypač svarbu, kad tokie įgaliojimai būtų tinkamai įregistruoti. Tuomet įgalioti asmenys galės bent teikti deklaracijas ar matyti svarbius pranešimus, kol bus sprendžiamas naujojo vadovo paskyrimo klausimas.

Namų darbai vadovams ir akcininkams

Kad įmonė nepakliūtų į skaitmeninį akligatvį ir netaptų savo valdymo modelio
įkaite, rekomenduojama atlikti kelis praktinius žingsnius.

Sutvarkykite banko prieigas. Užtikrinkite, kad bent vienas papildomas asmuo (pvz. finansų vadovas) turėtų prieigas prie bendrovės sąskaitų ir teisę rengti bei tvirtinti mokėjimus. Tai vienintelis būdas išlaikyti finansinį stabilumą pereinamuoju laikotarpiu be tiesioginio vadovo.

Deleguokite teises el. sistemose. Suteikite įgaliojimus atsakingiems įmonės
specialistams veikti RC, VMI, „Sodroje“  ar El. valdžios vartų platformose. Tai padės išvengti
skaitmeninio akligatvio ir prireikus leis teisininkams skubiai registruoti pasikeitimus.

Užtikrinkite atstovavimo tęstinumą, peržiūrėkite bendrovės įstatus. Įregistruokite prokuristą ir suteikite būtinus įgaliojimus – tai pigiausia verslo apsaugos priemonė tokios krizės atveju. Be to, verta įsitikinti, ar bendrovės įstatuose numatyta prokuristo paskyrimo tvarka bei kiti sprendimų priėmimo mechanizmai yra pritaikyti maksimaliai greitam valdybos ar akcininkų reagavimui.

Užtikrinkite bendrovės valdysenos struktūrų „higieną“. Nuolat sekite valdybos kadencijos pabaigą, kad krizei ištikus ji būtų veiksni ir galėtų teisėtai paskirti naują vadovą. Taip pat pasirūpinkite, kad duomenys apie akcininkus JADIS sistemoje būtų teisingi ir aktualūs – be šio skaidrumo institucijos gali blokuoti bet kokį bandymą keisti įmonės atstovus.

Pasiruošimas galimam netikėtam vadovo pasitraukimui nėra perdėtas pesimizmas. Priešingai – tai brandaus verslo požymis, jo atsakomybės darbuotojams ir partneriams ženklas. Teisinė įmonės konstrukcija turi būti tokia, kad net ir netekus pagrindinio parašo, bendrovės gyvenimas nesustotų.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji teisininkė Aušra Abraitytė-Gedminė

Nauji reikalavimai elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigoms: tarp reguliacinės atitikties ir gerosios valdysenos principų

Nuo šių metų pradžios įsigalioję nauji Lietuvos banko (LB) teisiniai reikalavimai dėl vidaus kontrolės atsakomybių paskirstymo valdymo struktūroje elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų vadovams sukėlė nemažai klausimų. Didžiausias iššūkis – kaip atitikti naujuosius priežiūros reikalavimus ir nepažeisti gerosios valdysenos principų?

Elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigos kurį laiką nebuvo griežtai saistomos teisinių reikalavimų dėl priežiūros funkcijos, apimančios, be kita ko, vidaus auditą ir rizikų valdymą, formalizavimo ir priskyrimo. Nuo 2021-ųjų LB sukonkretino, kad jei įstaiga neturi stebėtojų tarybos, funkciją turi atlikti valdyba arba, jei, pagal Akcinių bendrovių įstatymą ši funkcija nėra priskirta valdybai, – visuotinis akcininkų susirinkimas.

Minėtame įstatyme taip pat yra reikalavimas, kuomet valdyba vykdo ir priežiūros funkciją, jos nariu negali būti įstaigos vadovas – o tai anksčiau buvo gana dažna praktika, ypač tarp mažesnių finansų rinkos dalyvių. Negalėdamos dėl to funkcijos patikėti valdybai, įstaigos ją perkeldavo visuotiniam akcininkų susirinkimui. Ilgainiui susiformavusi praktika ėmė kelti abejonių – ir dėl visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijos vykyti priežiūros funkciją, ir dėl atvejų, kai notarai atsisakydavo tvirtinti įmonės įstatus, jei juose būdavo numatyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas vykdys ir priežiūros funkciją.

„Dvigubas“ valdybos vaidmuo

Nuo šių metų reguliavimas reikšmingai keičiasi – visais atvejais, kai įstaigoje nėra suformuota stebėtojų taryba, tačiau yra (arba turi būti pagal Akcinių bendrovių įstatymą) valdyba, priežiūros funkcija privalės būti priskirta valdybai. Tačiau LB laikosi pozicijos, kad „priežiūros funkcija“ pagal LB reguliavimą ir pagal Akcinių bendrovių įstatymą yra skirtingi dalykai, kas leidžia valdyboje likti ir įstaigos vadovui. Skiriasi ir reikalavimas dėl valdybos narių skaičiaus – pagal Akcinių bendrovių įstatymą, pakanka trijų narių, tuo metu LB rekomenduoja turėti bent keturis (trijų narių valdyba priimtina tik labai mažoms įstaigoms).

Vertinant formaliai, atrodytų, nėra priežasčių, kodėl ir didesnė įstaiga negalėtų tinkamai funkcionuoti su trijų asmenų valdyba, jei visi jos nariai yra nepriklausomi profesionalai. Interesų konflikto ir nepriklausomumo rizikos būtų suvaldytos. Tačiau šiuo atveju svarbus yra būtent naujas „dvigubas“ valdybos vaidmuo – kyla abejonių, ar tikrai vos trijų narių valdyba galės veikti ir kaip valdymo, ir kaip priežiūros organas. Jei valdyboje bus 4 nariai, valdymo ir priežiūros vaidmenis galima bus padalinti po lygiai – du nariai būtų atsakingi už vieną, kiti du – už kitą sritį. Bet ar taip tiesmukai padaliję atsakomybes, užtikrinsime kolegialią valdyseną?

Iššūkis užtikrinti sprendimų kolegialumą

Iš pirmo žvilgsnio vertinant, naujos funkcijos apsiėmimas neturėtų sukelti didesnių sunkumų – svarbu, kad įstaigos su „dvigubu“ valdybos vaidmeniu vidaus tvarkose aiškiai apsirašytų, kada valdyba sprendimus priima vykdydama valdymo funkciją, kada – priežiūros. Tačiau kortas sumaišo dar vienas svarbus naujas reguliatoriaus reikalavimas – individualių atsakomybių priskyrimas valdybos nariams. T. y. kiekviena pagrindinė įstaigos veiklos sritis (strateginis planavimas, pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencija, rizikos valdymas, vidaus auditas, kt.) turi būti priskirta bent vienam valdybos nariui. Jei vienos srities priežiūrą vykdo keli nariai, jų atsakomybės taip pat turi būti aiškiai atskirtos, o jei valdyba atlieka ir valdymo, ir priežiūros funkciją, iškyla klausimas, ar tas pats narys gali būti atsakingas už jas abi.

Toks funkcijų atidalinimas kelia klausimų, o kaip užtikrinti valdybos kolegialumą, jei faktiškai ji turi būti išskaidoma į dvi sprendimus priimančių asmenų grupes? Valdyba pagal savo prigimtį yra kolegiali struktūra – sprendimus priima grupė asmenų, tai yra jų bendras žinių ir valios produktas. Tad kaip užtikrinti kolegialų sprendimą, jei teisę priimti jį turi tik pusė narių? Ar tikrai valdybos narys turi nebalsuoti valdybai priskirtais klausimais, nes jam / jai tai nėra individualiai priskirta atsakomybė? Klausimas, kaip užtikrinti šį reikalavimą ir suderinti jį su korporatyvinės valdysenos principais, lieka atviras.

Vadovas valdyboje: būti ar nebūti?

Ar verta įstaigos vadovui likti valdyboje – dar vienas nemažai diskusijų pastaruoju metu sukėlęs klausimas. Nors tiesioginio draudimo įstaigos vadovui eiti pareigas valdyboje nėra, įstaiga turi prievolę įrodyti, kad yra įdiegusi tinkamus interesų konfliktų valdymo mechanizmus. Ką tai reiškia? Pirmiausia, kaip nurodoma 2023 m. LB patvirtintuose gerosios valdysenos praktikos principuose, įstaigos organizacinė struktūra negali sudaryti prielaidų, kad tas pats asmuo priimtų sprendimus srityse, kurias pats ir prižiūri. Be to, reguliatorius yra išreiškęs poziciją, kad nepriklausomi nariai valdyboje ir vadovo (ar kito vykdomosios vadovybės nario) neskyrimas į valdybą yra tinkamiausia interesų konfliktų valdymo praktika.

Dar vienas argumentas ne(be)įtraukti vadovo į valdybą – praktinės problemos, kurios iškyla kai formuojant valdybą neįvertinama, ar jos sudėtis bus pakankama, jei vadovui (ar kitam nariui) tektų nusišalinti dėl interesų konflikto. Pavyzdžiui, penkių narių valdybai priimti sprendimą reikalingas bent keturių narių dalyvavimas (didesnė nei 2/3 dauguma) – jei valdyboje yra bent du priklausomi nariai (įskaitant vadovą), kuriems tektų nusišalinti, priimti sprendimą bus neįmanoma, nes niekaip nepavyks užtikrinti reikalingos daugumos.

Taigi vadovui likus įstaigos valdyboje, jos galimybės veikti efektyviai kaip valdymo ir kaip priežiūros organui mažėja. Kita vertus, noras įtraukti daugiau nepriklausomų narių gali būti irgi sunkiai įgyvendinamas – kuo daugiau reikia nepriklausomų narių, tuo sunkiau mažoje rinkoje juos surasti ir išlaikyti.

Ką daryti?

Akivaizdu, kad elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigoms reikia peržiūrėti ir įsivertinti esamą valdybos sudėtį, narių skaičių, galimybę valdybai priskirti priežiūros funkciją ir ją realiai vykdyti. Labai tikėtina, kad siekiant atitikti Lietuvos banko lūkesčius ir reikalavimus, kils klausimų, kaip tai suderinti su korporatyvinės teisės principais ir reikalavimais, ir ne į visus klausimus bus galima rasti šimtaprocentinius atsakymus.

Galbūt verta apsvarstyti ir galimybę pereiti prie dvipakopės valdymo struktūros – formuoti stebėtojų tarybą. Bet ir čia yra iššūkių – net jei ryžtamasi pakeisti įstaigos įstatus, korporatyvinę valdymo struktūrą ir visą vidinę dokumentaciją (politikas, tvarkas, procedūras ir kt.), dar reikia ne tik surasti bent tris naujus kandidatus į naujai formuojamą organą, bet ir pereiti griežtus reguliatoriaus „filtrus“. Nemenkas iššūkis mažoje vietos rinkoje yra rasti profesionalų, kurie nebūtų susiję su įstaiga, nedirbtų konkurentams, atitiktų nustatytą patirties ir kompetencijos standartą.

Komentaro autorė: Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ advokatė Lina Radavičienė

Naujos mitybos gairės amerikiečiams: kas sukėlė ažiotažą?

Sausio 7 d. Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo administracija paskelbė naujas mitybos gaires amerikiečiams, kurios sukėlė audringas diskusijas abiejose Atlanto pusėse. Kokia šių gairių reikšmė ir kodėl kilo ažiotažas?

Mitybos gairės amerikiečiams 2025–2030 metams (DGA) yra rekomendacijos, kaip maitintis, kad būtų patenkinti žmogaus maistinių medžiagų poreikiai ir kartu būtų saugoma sveikata, išvengta lėtinių ligų. JAV teisės aktai įpareigoja JAV Žemės ūkio ir Sveikatos bei žmogiškųjų paslaugų departamentus tokias gaires, pagrįstas moksliniais įrodymais, paskelbti bent kartą per penkerius metus.

Gairių įtaka – didesnė, nei atrodo

Nors gairės yra rekomendacinio pobūdžio, ir patys amerikiečiai pripažįsta, kad jų laikosi toli gražu ne visi, tačiau jos daro įtaką daugybės žmonių gyvenimui. Gairės yra nacionalinės mitybos politikos pagrindas ir lemia, kokie maisto produktai gali būti tiekiami ar perkami įvairiose programose. Skaičiuojama, kad bent 16 maisto pagalbos programų, kurios remiasi gairėmis, kasmet pasinaudoja kas ketvirtas JAV gyventojas. Tarp jų – daugiau nei 30 mln. vaikų, kurie mokyklose valgo maistą, privalantį atitikti specialiai mokykloms pagal DGA gaires sukurtus mitybos standartus.

Gairėmis taip pat remiasi ir sveikatos priežiūros specialistai bei bendruomenės sveikatos darbuotojai, siekiantys skatinti sveikos mitybos įpročius. Be to, DGA kaip moksliniu pagrindu remiasi Maisto ir vaistų administracija maisto ženklinimo taisyklėms, įskaitant maistingumo lenteles ir „sveikų“ teiginių aprašus ant maisto pakuočių.

Aukštyn kojomis

Kas sukėlė kritikos bangą? Įprastai iki šiol DGA būdavo išsamus, daugiau nei 100 puslapių apimties dokumentas. Naujųjų gairių apimtis – viso labo 8 puslapiai. Dar vienas ryškus pokytis – naujose gairėse akcentuojamas didesnis baltymų vartojimas ir pilno riebumo pieno produktai. Šie produktai perkeliami į vadinamosios maisto piramidės svarbiausią dalį, kartu su daržovėmis ir vaisiais. Baltųjų rūmų atstovai ne kartą yra pareiškę, kad siekia baigti „karą“ prieš baltymus ir sočiuosius riebalus.

Mitybos ekspertai šias rekomendacijas kritikuoja kaip nukrypimą nuo įprasto mokslinio konsensuso dėl augalinės mitybos ir primena, kad mėsos ir pieno produktai, kurių vartojimą skatina naujosios gairės, yra pagrindiniai širdies ir kraujagyslių ligų, taip pat diabeto, nutukimo veiksniai. Ekspertai pabrėžia, kad suvartojami didesni gyvulinės kilmės baltymų kiekiai gali būti žalingi sveikatai. Dėl to ir naujųjų gairių kūrėjų teiginiai, esą besilaikant šių mitybos rekomendacijų reikšmingai sumažės lėtinių ligų ir kartu sveikatos priežiūros išlaidos, sutinkami su atvira abejone. Dešimtmečius kauptų mokslinių duomenų atmetimas kelia sumaištį ir nepasitikėjimą naujomis rekomendacijomis.

Pokyčius lydinti kritika rodo, kad gairės, nors ir rekomendacinės, yra svarbios ir, ko gero, turės įtakos tolimesnėms diskusijoms ne tik apie amerikiečių, bet ir europiečių mitybos principus. Tačiau vertinant iš teisinės, reguliacinės pusės bent šiuo metu jie esminės įtakos ES verslo subjektams neturi.

Komentaro autorė: advokatė Giedrė Tubelytė