Lietuva ieško pinigų gynybai. Iš kurios kišenės juos paimti? Diskutuojame apie mokesčius, skolinimąsi, biudžeto perskirstymą. Bet sprendimas gali būti ir paprastesnis. Pinigų nereikia ieškoti, jų yra, bet ar mes juos pasiimsime – štai kur klausimas.
Gal jau ne visi prisimena, bet kadaise buvo toks liūdnai pagarsėjęs bankas „Sekundė“ su liūdnai pagarsėjusiu šūkiu „Reikia pinigų? Pinigų yra!“ Tik imk. Susigundžiusiųjų netrūko, kuo viskas baigėsi – žinome.
Šiandien niekas tokių stebuklų nebežada, bet klausimas iš esmės tas pats – iš kur paimti pinigų? Gynybai. Ir štai čia atsakymas, kuris skamba netikėtai paprastai: pinigų yra. Tik jie – ne bankuose ir ne mokesčių mokėtojų kišenėse, jie – žemėje.
Valstybė pradeda pardavinėti
Ilgą laiką valstybė buvo žemės savininkė, bet ne pardavėja. Valstybinė žemės ūkio paskirties žemė buvo nuomojama, dirbama, bet neperleidžiama.
Dabar tai keičiasi. Po neseniai įsigaliojusių Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pakeitimų atsirado reali galimybė tokią žemę įsigyti. Tačiau ne visiems – pirmiausia tiems, kurie ją jau dirba, turi ūkininko statusą, realiai užsiima žemės ūkiu. Kitaip sakant, tiems, kas jau yra „sistemos dalis“. Tai nėra kvietimas „ateiti ir supirkti Lietuvą“. Tačiau esmė čia ne ūkininkai ir jų nuomojama (dirbama) valstybinė žemė, esmė šio pokyčio – valstybė pradeda savo valdomą turtą versti pinigais.
Pinigai nemaži
Svarbu akcentuoti (ši detalė viešose diskusijose kartais praslysta pro akis) – valstybė žemės neparduoda pigiau nei privatus savininkas. Priešingai. Kaina yra nustatoma pagal rinkos vertę, bet tuo viskas nesibaigia – ji dar papildomai padidinama 25 procentais. Be to, pati vertė tikrinama keliais būdais ir pasirenkama didesnė.
Kitaip tariant, valstybė sąmoningai parduoda žemę brangiau nei „vidutinė rinka“. Tai leidžia užtikrintai sakyti, kad nevyksta valstybinio turto išpardavimas, tai yra būdas iš sandorio išeiti su maksimumu, aukščiausia kaina. Ir čia prasideda įdomioji dalis.
Kiekvienas hektaras – ir šiek tiek gynybos
Šio sprendimo politinis svoris atsiskleidžia labai paprastai: didžioji dalis pajamų iš pardavimo keliauja į Valstybės gynybos fondą. Tai reiškia, kad kiekvienas parduotas hektaras yra ne tik sandoris tarp valstybės ir ūkininko, tai ir tiesioginė įmoka į Lietuvos gynybą.
Taip susijungia dvi sritys, kurios įprastai egzistuoja atskirai: žemės ūkis ir nacionalinis saugumas. Taigi atsirado reali nauja galimybė padidinti šalies gynybos fondą nerenkant naujų papildomų mokesčių, o tiesiog pasitelkiant turimus resursus.
Pinigų yra, klausimas – kiek jų pasiimsime
Valstybė šalyje valdo reikšmingus žemės plotus. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos skelbiamą statistiką, 2025 sausio 1 d. duomenimis, valstybės nuosavybėje yra apie 262 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės. Jei tik dalis tokios žemės būtų parduota, kalbame apie šimtus milijonų eurų vertės sandorius.
Tai nėra vienkartinis „reikia pinigų, pinigų yra“ triukas ar pažadas. Tai gana lėtas sprendimas su aiškiu mechanizmu paversti neaktyvų turtą aktyviais pinigais. Ir tai daroma gana „kietai“ – ne diskontuojant, bet, priešingai, prašant didesnės kainos nei rinka.
Ar viskas taip paprasta?
Kaip visada – ne visai. Toks kainos nustatymas kelia nemažai klausimų. Ar didesnė nei rinkos kaina neatbaidys dalies pirkėjų? Ar valstybė neparduos to, kas ilgainiui galėtų būti strategiškai svarbu? Ar procesas bus skaidrus?
„Sekundė“ žadėjo lengvus pinigus „iš oro“. Valstybė šiandien daro priešingai – bando pinigus pasiimti iš to, ką turi. Be pažadų, be triukų, be stebuklų. Ar tai veiks – priklausys, kaip visuomet, nuo detalių įgyvendinant. Bet pats principas vertas dėmesio: kartais sprendimų nereikia ieškoti toli, pakanka pasižiūrėti, kas guli po kojomis.
Komentaro autorius: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotasis partneris Edvinas Džulis
Šią savaitę paskelbti dar vieni tarptautiniai advokatų kontorų reitingai – „The Legal 500“. Naujausio, 2026 m. reitingo duomenimis, „Ellex Valiunas“ komanda išlaikė aukščiausius įvertinimus – 11 iš 12 teisės sričių skirtas aukščiausias įvertinimas „Tier 1“. Taip pat „Ellex Valiunas“ komanda įvertinta 27 individualiais reitingais (išviso 26 ekspertai). Tokius aukštus įvertinimus „Ellex Valiunas“ išlaiko kelerius metus iš eilės.
„Tier 1“ įvertintos „Ellex Valiunas“ praktikos sritys:
Bankininkystė, finansai ir kapitalo rinkos
Komercinė teisė, įmonių susijungimai ir įsigijimai (M&A)
Ginčų sprendimas
ES ir konkurencijos teisė
Intelektinė nuosavybė
NT ir statyba
Laivybos ir transporto teisė
Darbo teisė
Fintech
Energetika ir projektai
Technologijos, žiniasklaida ir komunikacijos (TMT)
Į šių metų reitingą iš viso įtraukti 74 teisininkai iš „Ellex“ Vilniaus, Rygos ir Talino kontorų – t. y. trečdalis visų teisininkų („Ellex“ Baltijos šalyse dirba beveik 220 teisininkų). Buvo reitinguota 31 praktikos grupė – 26 iš jų, kaip ir pernai, įvertintos aukščiausiu „Tier 1“ reitingu. Tai rodo komandos meistriškumą ir stiprias pozicijas teikiant visą teisinių paslaugų spektrą Baltijos šalyse.
Teisės žinyno „The Legal 500“ kasmet rengiamas reitingas „The Legal 500 EMEA“ vertina daugiau nei 150 Europos, Vidurio Rytų ir Afrikos šalių advokatų kontoras ir teisininkus. „The Legal 500“ reitingas laikomas vienu autoritetingiausių pasaulyje, jis remiasi kiekybiniais duomenimis, rinkos analize ir konfidencialiomis klientų apklausomis. Vertinimo procese didelis dėmesys skiriamas advokatų kontorų patirčiai įgyvendinant sudėtingus vietos ir tarptautinius projektus, teisinių paslaugų inovatyvumui ir komandos gebėjimui prisitaikyti prie kintančių verslo poreikių. Teisininko įtraukimas į „The Legal 500“ reitingą teisininkų bendruomenėje pripažįstamas kaip aukščiausios kompetencijos įrodymas, o klientams tai tarnauja kaip patikimas papildomas orientyras renkantis geriausius savo srities ekspertus.
Kova su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu tris dešimtmečius išlieka vienu iš pagrindinių Europos Sąjungos (ES) politinių prioritetų. Naujausiu pokyčių etapu, kurį ES valstybės narės turės įgyvendinti iki kitų metų liepos 10 d., siekiama suvienodinti pinigų plovimo prevencijos taisykles visoje Europoje. Planuojami pokyčiai yra beprecedenčiai tiek savo apimtimi, tiek turiniu. Jie turėtų pagerinti teisėsaugos institucijoms teikiamos informacijos kokybę ir efektyviau užkirsti kelią įtartiniems sandoriams.
Pagrindiniai pokyčiai apims klientų tapatybės nustatymo ir klientų tikrinimo procesus, naudos gavėjų tikrinimą, vidaus kontrolės priemones. Didesnis dėmesys bus skiriamas vienkartinių sandorių kontrolei, bus harmonizuojamas įtartinų sandorių pranešimų procesas, išplečiamas įpareigotų subjektų ratas. Nauji rinkos dalyviai bus įtraukti į sąrašą asmenų, privalėsiančių laikytis griežtų pinigų plovimo prevencijos taisyklių.
Kai kuriems rinkos žaidėjams pokyčiai reikš papildomų atitikties reikalavimų naštą, kitiems – privalomą įsitraukimą į griežtai reglamentuotą veiklos sritį be jokios ankstesnės patirties ar mokymų. Taigi žaidimo sąlygos iš esmės skirsis tarp tų, kurie turėjo dešimtmečius prisitaikyti prie pinigų plovimo prevencijos reikalavimų, ir tų, kurie tik dabar priversti žengti į šią teisinių reikalavimų žaidimų aikštelę ir mokytis „žaidimo eigoje“.
Nauja ES pinigų plovimo prevencijos architektūra
Naują veiksmų planą pertvarkyti kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu politiką Europos Komisija (EK) pristatė 2020 metais. 2024 m. planas tapo aiškiais veiksmais – pinigų plovimo prevencijos direktyvas (angl. Anti-Money Laundering Directive, AMLD) pakeitė tiesiogiai taikomas, finansų įstaigoms privalomas reglamentas (Anti-Money Laundering Regulation,AMLR), bendrinius rizikos vertinimo principus – išsamesni, visiems vienodai privalomi standartai. AMLR įtvirtintas vieningas ES pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos taisyklių rinkinys (angl. Single Rulebook), taikomas įpareigotiesiems subjektams.
Naujo standarto laikymąsi užtikrina 2024-aisiais įkurta nauja Europos pinigų plovimo priežiūros institucija – AMLA (angl. Anti-Money Laundering Authority). Ji teikia vieningą taisyklių aiškinimą ir siekia vieningo standarto įgyvendinimo visoje ES tokiu būdu mažinant nacionalinių teisinių interpretacijų riziką. Direktyvos lygiu (AMLD6) liko apibrėžtos priežiūros institucijų pareigos, finansų žvalgybos padalinių funkcijos, bendradarbiavimo sąlygos, kt.
Rengdama naują taisyklių paketą EK daugiausia dėmesio skyrė didelių tarptautinių finansinių grupių kaštų vertinimui. Mažiau atsižvelgta į tai, kokią naštą nauji reikalavimai gali sukelti mažesnėms, nišinėms finansų įstaigoms, reguliacinių technologijų (RegTech) plėtrai ir bendram finansų sistemos konkurencingumo skatinimui Europoje, nekalbant apie kaštus, kuriuos patirs nauji įpareigotieji subjektai.
Nuotolinio tapatybės nustatymo apribojimai
Lietuvos finansų rinkai reikšmingi pokyčiai, numatomi reglamento lygiu, yra aiškūs jau šiandien: rinkoje paplitusių nuotolinio tapatybės nustatymo galimybių apribojimai, kliento deramo pažinimo duomenų išplėtimas ir supaprastinto tapatybės nustatymo sąvokos panaikinimas. Šiems pakeitimams finansų įstaigos turėtų pradėti ruoštis jau dabar.
Finansų įstaigos, kurios šiuo metu naudojasi LR Pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos įstatyme įtvirtinta galimybe taikyti supaprastintą tapatybės nustatymą, nuo 2027 m. liepos tokios galimybės nebeturės. AMLR šios sąvokos išvis nenumato – vietoje jos įvedamas supaprastinto deramo kliento patikrinimo mechanizmas. Jis leidžia atidėti kliento tapatybės patikrinimo priemonių taikymą, tačiau tapatybės patvirtinimas privalo būti atliktas visais atvejais užmezgus su klientu dalykinius santykius.
Finansų įstaigoms, kurios šiuo metu naudoja nuotolinio kliento tapatybės nustatymo priemones, vertėtų susipažinti su reglamento nuostatomis, kurios nuo 2027 m. liepos 10 d. numato vienintelę nuotolinio tapatybės nustatymo galimybę. Bus leidžiama naudoti tik tas el. atpažinties priemones, kurios atitiks reglamento reikalavimus dėl pakankamo arba aukšto saugumo užtikrinimo lygio.
Įstaigos jau dabar turėtų kreiptis į savo technologinių sprendimų tiekėjus ir pasitikslinti, ar šie turi reikiamą eIDAS akreditaciją ir teikiamos atpažinties priemonės yra pakankamo patikimumo lygio. Paslaugų teikimo sutartys dažnai sudaromos keleriems metams, todėl būtina užtikrinti tiekėjų atitiktį reglamento reikalavimams arba įtraukti į sutartis įsipareigojimus atitiktį pasiekti. Jeigu dabartinis tiekėjas artimiausiu metu neplanuoja siekti kvalifikuoto patikimumo užtikrinimo paslaugų teikėjo statuso, racionalu jau dabar pradėti naujo partnerio paieškas – tiekėjų vertinimas, kainodaros derinimas ir, tikėtina, sutarties tvirtinimas (dėl paslaugų trečiosioms šalims perdavimo) Lietuvos banke užtruks.
Tikrieji naudos gavėjai, įpareigotieji subjektai
Reglamentas ne tik išplečia duomenų apimtį, kurią reikės rinkti apie klientų – juridinių asmenų – tikruosius naudos gavėjus, bet ir nustato aiškų metodą, kaip naudos gavėjai turėtų būti nustatomi. Papildomi reikalavimai rinkti duomenis – įskaitant asmens tapatybės dokumento numerį, naudos teisių pobūdį ir mastą, datą, nuo kada tos teisės taikomos. Jeigu nuosavybės ir kontrolės struktūra apima daugiau nei vieną teisės subjektą, būtina pateikti visos struktūros aprašymą – nurodyti visus joje dalyvaujančius subjektus ar struktūras, jų pavadinimus, identifikavimo numerius, tarpusavio santykius, turimų akcijų dalį.
Kad pasiruoštų rinkti privalomą papildomą informaciją, finansų įstaigos turės įsivertinti, ar tinkamai (pagal reglamento nuostatas) identifikuoja naudos gavėją, peržiūrėti savo klientų duomenų bazę, įvertinti duomenų struktūrą ir, tikėtina, pasiruošti papildomos informacijos surinkimui iš klientų, taip pat – papildomą tokios informacijos verifikaciją centriniuose registruose.
Juridiniai asmenys, nuo 2027 m. liepos tapsiantys naujaisiais įpareigotaisiais subjektais laikytis pinigų plovimo prevencijos reikalavimų, turės iš esmės peržiūrėti visus savo procesus, kad atitiktų naujuosius reikalavimus. Lietuvoje naujų įpareigotų subjektų sąrašas plečiamas santūriau nei daugelyje ES valstybių, nes dalis sektorių (pvz. sutelktinio finansavimo paslaugų teikėjai) jau anksčiau buvo įtraukti pagal griežtą pinigų plovimo prevencijos politiką.
Lietuvoje nuo 2027 m. liepos naujas reguliavimas apims ne tik nekilnojamojo turto agentus ir tarpininkus, bet visus nekilnojamojo turto veiklos vykdytojus, įskaitant nekilnojamojo turto vystytojus, kurie tarpininkauja perkant, parduodant ir nuomojant nekilnojamąjį turtą. Papildomai įvardinami, kokie didelės vertės prekių (aukštos vertės laikrodžių, juvelyrinių dirbinių, motorinių transporto priemonių ir pan.) prekybininkai privalės ir kada privalės laikytis pinigų plovimo prevencijos reikalavimų. Ilgesnis pereinamasis laikotarpis taikomas tik labai siauram ratui – profesionaliems futbolo klubams.
Ką dabar privalo planuotis finansų įstaigos
Europos politikos formuotojų lūkestis aiškus – finansų įstaigos turi būti pasirengusios pokyčiams jau nuo 2027 m. liepos 10 dienos. Ar tai reiškia, kad finansų įstaigos jau dabar gali pradėti vertinti ir planuoti būsimo reguliavimo pokyčių pritaikymą – vertindamos tiek procesų pertvarkymo, tiek technologijų pritaikymo išlaidas? Atsakymas nėra vienareikšmis.
Nors AMLR reglamentas jau paskelbtas, vis dar nemažai klausimų, susijusių su detalizuojančiais teisės aktais. Kol kas paskelbti tik keli galutiniai reguliaciniai techniniai standartai ir keli projektai rinkos konsultacijoms iš daugiau nei 60 planuojamų. Be to, sudėtingas jau paskelbtų teisės aktų derinimo procesas tarp europinių institucijų ir rinkos, apimantis kelių lygių konsultacijas, leidžia manyti, kad papildomų pokyčių gali būti nemažai ir jie šiandien dar nėra aiškūs.
Trūksta aiškumo ir dėl minėto Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo ateities. Nors ES šalių narių laisvė pačioms taikyti griežtesnius reikalavimus gerokai apribota, ji nėra visiškai panaikinama. Pavyzdžiui, Lietuva gali griežtinti sustiprinto deramo kliento pažinimo priemones, taikyti išimtis tam tikroms elektroninių pinigų priemonėms (iki 150 Eur), plėsti politikoje dalyvaujančių asmenų sąvoką ir pan. Šiuo metu nėra aišku, kokia bus nacionalinė teisėkūros kryptis.
Nepaisant to, kai kuriuos pokyčius finansų įtaigos gali pradėti planuoti jau dabar – IT sistemų atnaujinimą, sandorių su reguliacinių technologijų sprendimų tiekėjais peržiūrą, duomenų struktūros peržiūrą, klientų duomenų, susijusių su naujais deramo kliento pažinimo reikalavimais, atnaujinimą.
Komentaro autorė: „Ellex Valiunas“ pinigų plovimo prevencijos specialistė Eglė Kontautaitė
Praėjusių metų rudenį įsigaliojusi nauja Pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo redakcija žymi reikšmingą paciento teisių gynimo sistemos Lietuvoje pokytį. Skundų nagrinėjimas pertvarkomas iš tradicinės institucinės kontrolės į dialogu grįstą modelį, kuriame didesnė atsakomybė tenka ir pacientui, ir sveikatos priežiūros įstaigai, o viešojo administravimo institucija veikia kaip moderatorė. Tačiau toks reguliavimas kartu kelia klausimų dėl ginčo silpnesniosios šalies – paciento – teisių apsaugos pakankamumo.
Pacientų teisių gynimo sistemoje galima išskirti dvi pagrindines kryptis. Pirmoji susijusi su žalos sveikatai atlyginimu, centrinį vaidmenį čia atlieka Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija. Antroji kryptis apima pacientų teisių pažeidimus, kurie kyla dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės, prieinamumo, paciento teisių. Skundas šiais atvejais tampa reikšminga paciento teisių gynimo priemone.
Tačiau būtina pabrėžti, kad skundas nėra pirminis nesutarimų sprendimo būdas. Pacientas pirmiausia turi kreiptis į paslaugą suteikusią sveikatos priežiūros įstaigą ir tik tuomet, jei tai neatneša norimo rezultato, teikti skundą. Šių skundų nagrinėjimo funkciją Lietuvoje vykdo Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Vienas esminių pacientų skundų nagrinėjimo teisinio reguliavimo pokyčių – skundo formalizavimas, įtvirtinant privalomą skundo formą. Anksčiau neretai pasitaikydavo atvejų, kai pacientai skundą surašydavo laisva forma, pasiremdami asmeniniais išgyvenimais ir emocijomis. Tokie skundai ne visuomet leido aiškiai identifikuoti, dėl ko kilo ginčas ir kokio rezultato pacientas siekia. Dėl šios priežasties skundai dažnai būdavo grąžinami pareiškėjams tikslinti, procesas užsitęsdavo.
Naujoji skundo forma aiškiai nustato ginčo rėmus. Ji orientuoja pacientą ne tik aprašyti situaciją, bet ir susieti ją su konkrečiais teisės aktais saugomais interesais, paslaugų teikimo aspektais ar paciento teisių turiniu. Skundas tampa struktūruotu teisiniu dokumentu, tinkamu nagrinėti nuo pat jo pateikimo.
Naujoji tvarka taip pat paverčia pacientą aktyviu proceso dalyviu – reikalauja jo įsitraukimo, gebėjimo reaguoti ir tikslinti savo poziciją, aktyviai dalyvauti sprendžiant ginčą. Jo nebendradarbiavimas ar pasyvumas gali būti vertinamas kaip reikšminga aplinkybė sprendžiant skundo baigtį. Nors paciento procesinės atsakomybės didinimas gali leisti efektyviau išspręsti skundą, kai kuriais atvejais tai gali sustiprinti šalių nelygybę. Pacientai dažnai veikia be profesionalios teisinės pagalbos, tuo metu kita ginčo šalis – sveikatos priežiūros įstaiga – disponuoja gerokai didesniais instituciniais ir organizaciniais ištekliais.
Naujoje tvarkoje skundas nebėra automatiškai tapatinamas su patikrinimu ar kontrolės procedūra, t. y. institucinis skundų nagrinėjimas nebėra siejamas su kontrolės ir sankcijų mechanizmais. Priešingai, jis tampa tarpine erdve, kurioje siekiama paskatinti pačias ginčo šalis išspręsti konfliktą, pasitelkiant institucijos rekomendacijas ir nustatytus terminus, be intensyvios jos intervencijos. Taigi dialogas tampa pagrindine skundo nagrinėjimo forma, o patikrinimas lieka kraštutine priemone. Išties didelė dalis pacientų skundų kyla ne dėl esminių medicininių ar sisteminių pažeidimų, bet dėl informavimo trūkumų, komunikacijos klaidų, organizacinių spragų ar subjektyviai patiriamo neteisingumo jausmo. Tokiais atvejais patikrinimas nėra nei proporcingas, nei efektyvus.
Pacientų skundų nagrinėjimo teisinio reguliavimo pokytis, kai pirmu pasirinkimu sprendžiant skundą įtvirtinamas dialogas, žymi reikšmingą pacientų teisių gynimo sistemos perorientavimą. Dialogu grįstas skundų nagrinėjimo modelis iš esmės perkelia dalį atsakomybės iš viešojo administravimo institucijos pačiam procesui ir jo dalyviams. Pacientui tenka aktyvesnis vaidmuo, o sveikatos priežiūros įstaiga įgyja daugiau galimybių savarankiškai spręsti konfliktą.
Kiek sėkmingai bus įgyvendintas naujas pacientų skundų nagrinėjimo modelis, priklausys ir nuo to, ar bus užtikrinta reali, o ne formali paciento, kaip silpnesnės ginčo šalies, apsauga. Dialogu grįstas modelis reikalauja dar didesnės institucinės kompetencijos, jautrumo ir gebėjimo identifikuoti situacijas, kuriose paciento teisės gali likti nepakankamai apsaugotos. Tolesnė šio reguliavimo raida turėtų būti orientuota ne tik į procedūrų supaprastinimą, bet ir į aiškių saugiklių, užtikrinančių, kad dialogu grįstas skundų nagrinėjimas iš tiesų tarnautų paciento teisių apsaugai.
Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ gyvybės mokslų ir sveikatos priežiūros reguliavimo teisininkė Andra Lapė
Penki „Ellex“ Baltijos šalyse konsultuoti sandoriai buvo atrinkti į 2025 m. „CEE Legal Matters Deal of the Year“ (CEELM DOTY) apdovanojimams nominuotų sandorių sąrašą. Apdovanojimus organizuoja „CEE Legal Matters“ – pirmaujantis teisinės industrijos leidinys (žurnalas ir internetinė platforma), orientuotas į Vidurio ir Rytų Europos teisinę rinką.
Apdovanojimams atrenkami sandoriai, reikšmingi visam regionui: nuo gynybos finansavimo ir atsinaujinančios energetikos iki strateginių infrastruktūros projektų.
Atrinkti „Ellex“ sandoriai:
UAB „Valstybės investicinis kapitalas“ išplatinta 25 mln. Eur vertės obligacijų emisija. Tai pirmosios „Nasdaq“ gynybos obligacijos, atitinkančios „Nasdaq“ gynybos obligacijų kriterijus; iš obligacijų emisijos surinktos lėšos nukreiptos investicijoms į „Rheinmetal Defence“ artilerijos šaudmenų gamyklą.
„Eesti Energia“ įvykdytas ir „Enefit Green AS“ akcijų išpirkimas ir delistingavimas iš „Nasdaq Tallinn“ vertybinių popierių biržos.
100 proc. saugumo technologijų bendrovės „Defendec Holding OÜ“ bei jos dukterinių įmonių Estijoje, JK ir JAV akcijų pardavimas Monrealyje įsikūrusiai pažangių stebėjimo sprendimų tiekėjai „VOSKER“.
85,6 mln. Eur finansavimas, kurį ERPB, Šiaurės investicijų bankas (NIB) ir „Edmond de Rothschild AM“ suteikė „Baltic Storage Platform“ platformai, skirtai Estijos baterijų energijos kaupimo sistemų (BESS) projektams.
Kreditoriaus konsultavimas dėl „Tele2“ ir „Global Communications Infrastructure“ (GCI) bendros įmonės kūrimo, steigiant visą Baltijos regioną apimančią ryšio bokštų infrastruktūros bendrovę.
Šiais metais CEELM DOTY iš viso sulaukė 301 paraiškos, atrinkti 253 sandoriai, kurie pretenduoja į vieną ar kelis apdovanojimus.
2025 m. metų sandoriai nugalėtojai bus paskelbti gegužės mėnesį.
Lietuvoje mėgstame pasilyginti su kaimyninėmis šalimis savo pasiekimais ir ambicijomis. Norime būti regiono startuolių, aukštųjų technologijų centru, siekiame didesnio visuomenės finansinio raštingumo. Norime, kad sparčiau daugėtų smulkiųjų investuotojų, vyrų ir moterų, kurie investuotų kapitalo rinkose ir taip pasirūpintų finansine ateitimi. Tam reikia ne vien edukacijos, bet ir reguliacinių pokyčių. Pernai įsigaliojusi investicinė sąskaita – vienas tokių, ilgai lauktų pokyčių. Galbūt atėjo metas atsisakyti dar vieno teisinio relikto – kalbu apie Civilinio kodekso nuostatą (3.92 straipsnis), reikalaujančią sutuoktinio „palaiminimo“ kiekvienam vertybinių popierių sandoriui.
Tebegaliojanti nuostata, verčianti pasijusti globos reikalaujančiu asmeniu, prasilenkia su šiandienos laiko dvasia ir mūsų ambicijomis. Gal išties metas šį reikalavimą pasiųsti į archyvus? Šį klausimą pradėjo svarstyti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Diskusija nėra paprasta: vienoje pusėje stovi finansų rinkos atstovai, pavargę nuo biurokratijos, kitoje – notarai, kuriems patikėta šeimos turto sargo vaidmuo. Abi pusės, paradoksalu, yra savaip teisios.
Kai geri norai virsta galvos skausmu
Įsivaizduokite tokią situaciją: dirbantis, mokesčius mokantis žmogus nusprendžia, kad indėlių palūkanos jo netenkina, jos per mažos ir nekompensuoja infliacijos poveikio, todėl nusprendžia dalį santaupų nukreipti į akcijas ar obligacijas. Visiškai racionalus ir sveikintinas žingsnis siekiant apsaugoti finansinio turto perkamąją galią.
Tačiau jei žmogus yra susituokęs, operacija dažnai nebūna tokia paprasta. Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai ir investavimo platformos privalo įsitikinti, kad disponavimas vertybiniais popieriais nepažeidžia sutuoktinių interesų. Todėl praktikoje jos reikalauja sutuoktinio sutikimo ar įgaliojimo. Vienur pakanka, kad sutuoktinis atvyktų į banką ir tokį sutikimą (įgaliojimą) išduotų banko darbuotojo akivaizdoje arba pasirašytų jį el. kvalifikuotu parašu, kitur – prašoma notariškai patvirtinto sutikimo (įgaliojimo). Kitaip tariant, net investuojant per reguliuojamą ir skaidriai veikiantį tarpininką, susituokusiam asmeniui tenka įrodinėti savo teisę disponuoti lėšomis.
Čia ir išryškėja didžiausias paradoksas. Jei tas pats žmogus nuspręstų tuos pačius pinigus išleisti vartojimui, pralošti lažybų punkte ar „investuoti“ į abejotinos reputacijos investavimo platformas kažkur užsienyje, niekas jo sutuoktinio ar sutuoktinės parašo neprašys. Valstybė čia tarsi primerkia akis, bet vos tik pasirenkamas skaidrus, legalus ir vietinis kelias – iškart užkraunama biurokratinė-administracinė našta.
„Kokia nesąmonė, kodėl turiu prašyti vyro / žmonos leidimo investuoti savo pinigus?“, – finansų konsultantai tokius klausimus girdi nuolat. Rezultatas: kapitalas lieka gulėti neįdarbintas arba investuojamas per užsienio platformas, kuriose Lietuvos teisės normų taikymas jų konkrečiai situacijai nėra taip tikrinamas. Taip siekdami apsaugoti sutuoktinių interesus, netiesiogiai skatiname investuotojus rinktis sudėtingiau Lietuvos teisei pasiekiamas alternatyvas.
Saugumo iliuzija ar būtinas stabdis?
Lietuvos notarų rūmai į šią situaciją žiūri per kitą prizmę, jų argumentai taip pat nusipelno dėmesio. Jų teigimu, šeimos teisės normos pirmiausia skirtos sutuoktinių turtinių interesų apsaugai. Vertybiniai popieriai nėra tik skaičiukai ekrane – tai gali būti ir 100 proc. dešimtmečius kuriamo šeimos verslo akcijų. Jei vienas sutuoktinis be kito žinios jas perleis ar įkeis, nukentės visa šeima, o atstatyti teisybę teismuose bus be galo sunku.
Notarai vertina, kad atsisakę formalaus sutikimo, prarasime svarbią prevencinę priemonę. Jų nuomone, dabartinė tvarka skatina sutuoktinius kalbėtis, derinti sprendimus, geriau suprasti šeimos finansinę situaciją. Baiminamasi, kad vėliau kilusiuose ginčuose teismams bus neįmanoma įrodyti, ar „bendras sutarimas“ apskritai egzistavo, o gal tai tebuvo vienašališkas sprendimas.
Kiek pasitiki antrąja puse?
Tačiau čia kyla esminis klausimas – ar „popierinis“ sutikimas iš tiesų yra tas vaistas, kuris gydo nepasitikėjimą šeimoje? Jei sutuoktiniai nesikalba apie finansus arba, dar blogiau, kažkuris iš jų bando nuslėpti turtą, joks notarinis antspaudas nuo to neapsaugos.
Tuo metu Finansų ministerijos suformuota Kapitalo rinkos taryba, vienijanti rinkos profesionalus, pokyčiams pritaria. Jų pozicija aiški: šiandien investavimas yra dinamiškas procesas, reikalaujantis greičio ir lankstumo, o ne klaidžiojimo biurokratinėmis teisės aktų kilpomis.
Išvada, kurios teks palaukti
Diskusija Seime juda lėtai, galbūt todėl, kad joje susiduria dvi stiprios vertybinės pozicijos. Viena siekiama apsidrausti – užtikrinti maksimalų saugumą ir garantijas, kad niekas nebūtų apgautas. Kita siekiama proveržio kuriant modernią, pasitikėjimu grįstą visuomenę ir gyvą kapitalo rinką.
Akivaizdu, kad stovėti vietoje negalime. Dabartinė formaliais draudimais paramstyta sistema baudžia tuos, kurie nori veikti ir veikti skaidriai, tačiau ir nesulaiko tų, kurie rizikuoja šeimos turtu abejotinose, šešėlinėse veiklose.
Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji teisininkėAušra Abraitytė-Gedminė
Visą reikalingą informaciją apie su metine atskaitomybe susijusias pareigas, finansinių ataskaitų rengimą ir jų pateikimą Registrų centrui (RC), taip pat svarbius terminus rasite „Ellex Valiunas“ teisininkų parengtoje šioje atmintinėje.
Atmintinę parengusios asocijuotoji teisininkė Aušra Abraitytė-Gedminė ir jaunesnioji teisininkė Dominyka Grybauskaitė primena, kad šiuo metu galioja 4 mėn. terminas, per kurį įmonė nuo finansinių metų pabaigos turi sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą ir jame patvirtinti bendrovės metines finansines ataskaitas.
Jei finansiniai metai baigėsi gruodžio 31 d., vadinasi, šių metų balandžio 30-oji yra paskutinė diena įmonei surengti susirinkimą. Susirinkime patvirtintos finansinės ataskaitos RC turi būti pateiktos ne vėliau kaip per 30 dienų nuo patvirtinimo. Atitinkamai, jei ataskaitos patvirtinamos balandžio 30 d., RC jos turi būti pateikti ne vėliau kaip gegužės 30 d. (įskaitytinai).
Teisininkės taip pat atkreipia dėmesį, kad su finansinių metų pabaiga susiję reikalavimai yra aktualūs visiems Lietuvoje įsteigtiems juridiniams asmenims nepriklausomai nuo jų teisinės formos (AB, UAB, MB ir kt.). Be to, pareigą registrui teikti steigėjo finansines ataskaitas turi ir Lietuvoje registruoti užsienio įmonių filialai.
Beveik visose tarptautinėse verslo sutartyse rasime dvi standartines sąlygas – susitarimą dėl taikytinos teisės ir susitarimą dėl kompetentingo teismo. Jų paminėjimas tekste sukuria saugumo jausmą – ginčo mechanizmas numatytas, teisinis aiškumas užtikrintas. Tačiau kilus verslo ginčams neretai paaiškėja, kad dalis rizikų neįvertina, dalis – įvertinta tik „popieriuje“. Sudarydamos tarptautines sutartis verslo įmonės turėtų prisiminti penkias dažniausias klaidas, kurios atneša realias finansines ir teisines pasekmes.
Pasirinkimo laisvė – su apribojimais
ES teisė suteikia plačią autonomiją sutarties šalims pasirinkti tiek taikytiną teisę (choice of law), tiek kompetentingą teismą (choice of court), tačiau ji turi aiškias ribas. Ji negalioja arba yra ribojama tais atvejais, kai taikomos vartotojų ir darbuotojų apsaugos taisyklės, imperatyvios normos, sankcijų režimai ar išimtinės jurisdikcijos taisyklės (pavyzdžiui, dėl nekilnojamojo turto).
Vadinasi, net ir aiškiai sutartyje suformuluotas susitarimas dėl taikytinos teisės negarantuos, kad ginčo atveju nebus taikomos visai kitos valstybės taisyklės. Kaip ir jurisdikcijos susitarimas nepanaikins išimtinės teismų kompetencijos. Todėl prieš pasirenkant konkrečią teisę ar teismą būtina įvertinti, ar sandoris nepatenka į specialų apsaugos režimą, ar nėra taikytinos imperatyvios normos, ar pasirinkimas neprieštaraus išimtinei jurisdikcijai, ar neturės įtakos sankcijų ar kitų reguliavimo reikalavimų taikymui.
Taikytina teisė nelygu kompetentingam teismui
Neretai manoma, kad sutartyje pasirinkus, pavyzdžiui, Vokietijos teisę, ginčas automatiškai bus sprendžiamas Vokietijoje. Tačiau taip nėra. Taikytiną teisę reglamentuoja ES „Roma I“ reglamentas, o jurisdikciją – „Briuselis I bis“. Todėl visiškai įmanoma situacija, kai Lietuvos teismas, nagrinėdamas tarptautinį verslo ginčą, taikys Vokietijos teisę, tuo metu Vokietijos teismas nagrinės ginčą taikydamas kitos valstybės teisę.
Būtent dėl to susitarimas dėl taikytinos teisės ir susitarimas dėl kompetentingo teismo neturėtų būti vertinami kaip du formalūs sutarties punktai. Tai tarpusavyje susiję strateginiai sprendimai. Kai įmanoma, praktiškai saugiausia rinktis vienos valstybės teisę ir tos pačios valstybės teismus. Toks sprendimas paprastai sumažina proceso sudėtingumą, išlaidas, poreikį samdyti užsienio teisės ekspertus.
Priešingu atveju gali susiklostyti situacija, kai komerciškai patrauklus teisės pasirinkimas sukuria sudėtingą ir brangų ginčo nagrinėjimo modelį. Net ir tinkamai pasirinkta teisė nebūtinai reiškia efektyvų ginčo sprendimą, jei jurisdikcija neapgalvota.
Reikalavimai galiojančiam susitarimui dėl teismingumo
Susitarimas dėl kompetentingo teismo neturėtų būti formalus sutarties pabaigoje įrašytas sakinys. Teismo pasirinkimo sąlyga turi būti aiškiai ir tiksliai suformuluota. Abstraktūs ar dviprasmiški apibrėžimai, pavyzdžiui, teismingumo suteikimas „kompetentingiems teismas“ neįvardinant konkrečios valstybės teismų, gali tapti ginčo objektu. ES reglamentas „Briuselis I bis“ reikalauja, kad toks susitarimas būtų sudarytas raštu arba kita forma, kuri atitinka nustatytus įrodymo kriterijus.
Kilus ginčui turi būti aiškiai matyti, jog abi šalys susitarė ir aiškiai išreiškė savo valią dėl konkretaus teismo. Ginčo atveju ne mažiau svarbūs įrodymai, kad kita šalis iš tiesų sutiko su jurisdikcijos sąlyga. Tai ypač aktualu, kai naudojamos bendrosios sutarties sąlygos, elektroninės platformos ar standartiniai užsakymo patvirtinimai. Pavyzdžiui, susitarimas dėl teismingumo nebus laikomas sudarytas, jei kompetentingas teismas bus numatytas tik kitai šaliai išsiųstame užsakymo patvirtinime, tačiau iš tos šalies nebus gautas sutikimas su pasiūlytu kompetentingu teismu. Jei sutikimas nėra aiškus ar įrodomas, teismo pasirinkimas gali būti ginčijamas.
Be to, jurisdikcijos susitarimas negali prieštarauti išimtinės jurisdikcijos taisyklėms, pavyzdžiui, tais atvejais, kai ginčas susijęs su nekilnojamuoju turtu ar tam tikrais registruotinais klausimais. Šalių susitarimas neturi viršenybės prieš reglamente nustatytą teismų kompetenciją.
Galiausiai, silpnesnės šalies – vartotojo ar darbuotojo – atveju, jurisdikcijos susitarimai yra papildomai ribojami. Tokiose situacijose teismo pasirinkimas gali būti laikomas negaliojančiu arba taikomas tik tam tikromis sąlygomis.
Todėl teismo pasirinkimo sąlyga turėtų būti vertinama ne tik kaip derybų rezultatas, bet ir kaip teisinis sprendimas, kuris turi atitikti aiškius galiojimo kriterijus. Priešingu atveju ginčas gali būti nagrinėjamas visai kitoje jurisdikcijoje nei planuota, o tai reiškia papildomą finansinę ir procesinę rizikas.
Pasirinkta teisė neapima visų su sandoriu susijusių klausimų
„Roma I“ reglamentas leidžia šalims susitarti dėl taikytinos teisės sutarčiai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad šis reglamentas taikomas tik sutartiniams santykiams ir tik tiek, kiek konkretus klausimas patenka į jo reguliavimo sritį.
Taigi ne visi su sandoriu susiję klausimai laikomi „sutartiniais“ pagal „Roma I“ reglamentą. Tam tikri atstovavimo aspektai, bendrovių steigimo, veiklos ar dalyvių atsakomybės klausimai, taip pat ikisutartiniai santykiai nepatenka į šio reglamento taikymo ribas. Vadinasi, pasirinkta teisė galios tik tiems klausimams, kurie patenka į „Roma I“ reguliavimo sritį. Jei konkretus ginčo aspektas į ją nepatenka, taikytina teisė bus nustatoma pagal kitus kolizinius kriterijus.
Dėl to sudarant tarptautines sutartis svarbu įvertinti ne tik pagrindinę prievolę, bet ir visą sandorio kontekstą – ar visi galimi klausimai iš tiesų bus sprendžiami pagal pasirinktą teisę. Priešingu atveju dalis rizikos gali būti reguliuojama kita teise, nei buvo tikėtasi.
Nepakankamai įvertinamas sprendimo vykdymas
Praktikoje ginčo rezultato vertė priklauso ne tik nuo to, kurioje šalyje bus priimamas sprendimas, bet ir nuo to, ar jis bus realiai ir efektyviai įvykdytas. Taigi šiuo atveju pirmas klausimas, į kurį turėtų atsakyti sutartį pasirašanti verslo įmonė – kurioje šalyje yra atsakovo turtas? Jei jis yra kitoje valstybėje nei sutartyje nurodytas pasirinktas teismas, gali tekti inicijuoti papildomas procedūras. Nors ES viduje sprendimų pripažinimas ir vykdymas yra supaprastintas, tai nereiškia, kad procesas visada bus greitas ar pigus.
Svarbu įvertinti ir kitus aspektus: ar pasirinktoje jurisdikcijoje galima greitai taikyti laikinąsias apsaugos priemones; kiek laiko užtrunka vykdymo procesas; kokie yra vykdymo kaštai ir procesinės rizikos; ar egzistuoja praktiniai barjerai, pavyzdžiui, sudėtingos administracinės procedūros.
Tarptautiniuose sandoriuose neretai susiklosto situacija, kai teisiškai palankus sprendimas tampa ekonomiškai ribotos vertės vien dėl to, kad jo įgyvendinimas yra sudėtingas, ilgas ar brangus. Į tai reikia atsižvelgti prieš pasirenkant jurisdikciją. Ginčas nesibaigia teismo sprendimu, jis baigiasi, kai sprendimas yra įvykdomas. Būtent šiame vykdymo etape ir paaiškėja, ar pasirinkta strategija buvo pagrįsta.
Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji partnerė Agnė Kisieliauskaitė
Socialiniame tinkle „X“ įdiegto dirbtinio intelekto (DI) roboto „Grok“ nauja nuotraukų redagavimo funkcija metų pradžioje sukėlė tarptautinį pasipiktinimą – „X“ dalyviai ėmė masiškai „nurenginėti“ socialiniame tinkle savo nuotraukas įkėlusias moteris be jų žinios ir sutikimo. Skandalas vėl atkreipė dėmesį į augančią giluminių klastočių (angl. deep fake) grėsmę. Problema šiandien yra ne tik tai, kad jas tampa vis sunkiau atpažinti, problema yra tai, kad DI įrankiai, pasitelkiami joms kurti, tampa prieinami bet kam. Kol žiniasklaida Lietuvoje mirga įspėjimais neapsigauti ir netikėti tuo, ką matai (prisiminkime premjerės šokio spaudos konferencijoje video), JAV įžymybės pačios pradeda kovą su giluminėmis klastotėmis. Vienas kovos būdų – savo balso ir atvaizdo kaip prekių ženklo registravimas.
Įstatymai jau dabar gina asmens teisę į atvaizdą, vardą, garbę ir orumą, todėl giluminės klastotės negali būti laikomos teisine „pilkąja zona“. Pats terminas „klastotė“ savaime suponuoja neteisėtumą. Tačiau tradicinės teisinės priemonės ne visada leidžia greitai ir efektyviai reaguoti į DI technologijų keliamus iššūkius, todėl Holivudas ima ieškoti papildomų apsaugos mechanizmų.
Matthew McConaughey pavyzdys
Vienas pirmųjų tokių atvejų – Holivudo aktorius Matthew McConaughey per jam priklausančią bendrovę „J.K. Livin Brands, Inc.“ Jungtinių Valstijų patentų ir prekių ženklų tarnyboje užregistravęs tam tikrus savo asmenybės elementus kaip prekių ženklus.
Registracija apima tiek garso, tiek judesio ženklus. Tarp jų – gerai aktoriaus gerbėjams žinomos, su jo personažais siejamos frazės „Alright, alright, alright“ ir „Just keep livin’, right? I mean, what else are we gonna do?“, užfiksuotos specifine balso intonacija. Taip pat buvo įregistruoti ir trumpi vaizdo fragmentai, viename iš jų aktorius stovi verandoje, kitame – sėdi namų aplinkoje prie Kalėdų eglutės.
Šie ženklai buvo registruoti siekiant užkirsti kelią neautorizuotam jo balso ar atvaizdo naudojimui audiovizualinio turinio bei pramogų paslaugų srityse.
Vis dėlto sakyti, kad Matthew McConaughey užregistravo savo asmenį „kaip prekių ženklą“, nėra tikslu. Prekių ženklų teisės požiūriu neįmanoma registruoti asmens, jo tapatybės abstrakčiąja prasme. Registruotini yra atskiri elementai – pavyzdžiui, atvaizdas, vardas, balsas. Šie elementai turi žymėti kažkokias prekes (pavyzdžiui, drabužius) arba paslaugas (pavyzdžiui, filmų kūrybą) ir padėti vartotojams atpažinti jų kilmę, t. y. suprasti, kas stovi už siūlomos prekės ar paslaugos.
Teoriškai – įmanoma, bet abejotina
Vertinant M. McConaughey pasirinktos strategijos efektyvumą Europos Sąjungos jurisdikcijoje, būtina atkreipti dėmesį į keletą esminių aspektų.
Visų pirma, prekių ženklų teisė neapsaugo nuo nekomercinio naudojimo. Jei trečiasis asmuo socialiniuose tinkluose paskelbtų giluminę klastotę kaip internetinį pokštą, vadinamąjį memą, tikėtina, kad prekių ženklų teisė nebūtų veiksminga gynybos priemonė.
Be to, nors ES intelektinės nuosavybės tarnyboje (ESINT) gali būti registruojami tiek garso, tiek judesio prekių ženklai, pats žmogaus atvaizdo registravimas nėra vienareikšmis klausimas. Pagrindinis iššūkis tokiose paraiškose – skiriamasis požymis, kurio fotografinis žmogaus portretas paprastai neturi. Prekių ženklo skiriamasis požymis nurodo, kaip lengvai galima susieti prekių ženklą (šiuo atveju žmogaus atvaizdą) su atitinkamomis prekėmis arba paslaugomis. ESINT vertinimu, vidutiniam vartotojui asmens veidas būtų suvokiamas tik kaip dekoratyvinis ar reklaminis elementas.
Visgi labai tikėtina, kad netolimoje ateityje ES šiuo klausimu sulauksime daugiau aiškumo, nes jau yra precedentų – pavyzdžiui, Nyderlandų dainininkas Jan Smit siekia įregistruoti savo atvaizdą. ESINT šiuo metu jo byloje sprendžia, ar fotorealistinis žmogaus veido atvaizdas gali būti laikomas prekių ženklu.
Dar vienas svarbus aspektas – prekių ženklai yra skirti padėti vartotojams atskirti prekes ir paslaugas, siūlomas rinkoje. Norint pritaikyti prekių ženklų teisės apsaugą, galima užduoti klausimą: ar giluminės klastotės įraše žiūrovas M. McConaughey atvaizdą vertina kaip prekių ženklą ar tik kaip vaizdo įrašo personažą? Giluminių klastočių atveju prekių ženklų teisė, tikėtina, nebūtų aktuali, nes DI sugeneruotas asmens atvaizdas ar balsas paprastai naudojamas kaip paties turinio dalis, o ne kaip prekių ar paslaugų kilmę identifikuojantis ženklas. Taigi giluminės klastotės gali net nepatekti į prekių ženklų teisės taikymo sritį.
Belieka laukti realių teisių gynimo pavyzdžių, kurie parodytų, ar tokio pobūdžio prekių ženklai iš tiesų gali būti sėkmingai naudojami kovojant su giluminėmis klastotėmis, nes, cituojant M. McConaughey, o „ką dar mums belieka daryti“?
Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ jaunesnioji teisininkė Danielė Razgutė
Prieš ketverius metus Rusijai užpuolus Ukrainą, Lietuvoje prasidėjo aktyvi gynybos infrastruktūros plėtra – įžengėme į visiškai naują investicijų epochą. Milijardams eurų judant per viešojo ir privataus sektorių partnerystes (VPSP), tokių projektų finansuotojų investicijų apsauga tampa rimtu iššūkiu rinkai ir išbandymu valstybei.
Investicijos į gynybos projektus auga
Lietuva aktyviai investuoja į gynybą – patvirtintame 2026–2028 m. valstybės biudžete bendros gynybai šiemet planuojamos skirti išlaidos siekia 5,38 proc. bendrojo vidaus produkto. Skiriamų lėšų dydis ir gynybos srities specifika lemia, kad valstybė gynybos projektams įgyvendinti renkasi ilgojo laikotarpio partnerystės modelį, į kurį įtraukiamas ir privatus kapitalas – kaip partneris, padedantis finansuoti ir įgyvendinti projektus.
Tarp reikšmingiausių pastarojo meto VPSP projektų išsiskiria Rūdninkų karinis miestelis, kurio vertė siekia apie 1,5 mlrd. eurų. Šis iki šiol bene didžiausias Lietuvos istorijoje karinės infrastruktūros projektas pastarosiomis savaitėmis įgavo pagreitį – šių metų pradžioje Krašto apsaugos ministerijoje pasirašytos antrojo etapo sutartys su konkursą laimėjusiomis bendrovėmis UAB „Rudina“, UAB „VPSP B“ ir UAB „VPSP C“.
Ne mažiau svarbus ir Kairių karinio miestelio projektas, į kurį planuojama investuoti apie 0,5 mlrd. eurų. Sutartis dėl statybos bei priežiūros turėtų būti pasirašyta taip pat šiemet, iki metų pabaigos. Įgyvendinama ir dar keliolika mažesnio masto karinės infrastruktūros projektų, kurių bendra vertė artėja prie 4 mlrd. eurų.
Skaičiai rodo, kad gynybos infrastruktūra tampa ne tik nacionalinio saugumo, bet ir reikšminga kapitalo investicijų sritimi. Investicijoms sparčiai augant, pavienių projektų biudžetams perkopiant šimtus milijonų eurų, vis aktualesnis tampa klausimas: kaip efektyviai užtikrinti investuotojų interesus projektuose, kuriuose praktiškai neįmanomas turto įkeitimas?
Turtą kurti galima, įkeisti – negalima
Tradicinėje finansavimo schemoje kreditoriaus interesai saugomi įkeitimu ar hipoteka – realus turtas, į kurio sukūrimą dažnai ir nukreipiamos skolinamos lėšos, tampa prievolių įvykdymo garantu.
Tačiau kariniuose VPSP projektuose toks mechanizmas teisiškai neįmanomas – kuriami statiniai ir infrastruktūra nuo pirmos dienos yra valstybės nuosavybė ir, pagal nacionalinio saugumo reikalavimus, negali būti nei perduoti, nei įkeisti ar kitaip apriboti privačių subjektų naudai. Dėl šių priežasčių investuotojų finansinis saugumas gynybos projektuose turi būti užtikrinamas specifiniais sutartiniais mechanizmais, pritaikytais prie karinės infrastruktūros specifikos.
Taigi kariniai VPSP projektai iš esmės keičia rizikos valdymo logiką – investuotojai, įpratę remtis turtu kaip užstatu, turi iš esmės pasikliauti valstybės teisiniu patikimumu ir sutartiniais įsipareigojimais.
Valstybės pažadas kaip patikimumo instrumentas
VPSP projektuose valstybė prisiima sutartinį įsipareigojimą privačiam partneriui mokėti už tai, kad infrastruktūra būtų pastatyta ir tinkamai prižiūrima eksploatavimo metu visą projekto laikotarpį. Tokie mokėjimai yra grindžiami biudžeto planavimu, viešųjų finansų disciplina ir valstybės tęstinumo principu.
Atitinkamai rizika valdoma įvairiomis teisinėmis priemonėmis – iš valstybės gautinų lėšų įkeitimu, teisėmis, leidžiančiomis finansuotojui perimti projekto vykdymą esant privačiojo partnerio neveikimui ir kitais kompensaciniais mechanizmais. Tačiau nelieka įprasto užstato tipo – t. y. rinkai įprasto ir finansuotojams ypač patrauklaus statomo nekilnojamojo turto įkeitimo. Valstybė nesuteikia jokių garantijų ar laidavimų ir už privataus partnerio tinkamą įsipareigojimų vykdymą.
Tokio tipo projektuose investuotojo lėšos tampa atsietos nuo jomis finansuojamo sukurto turto, todėl nesėkmės atveju kreditorius negalės nukreipti išieškojimo į materialų paskolintų lėšų rezultatą. Nesant statomų nekilnojamųjų daiktų įkeitimo, valstybei nesuteikiant laidavimo ar garantijos už privatų partnerį, finansuotojams stabilumą ir investicijų saugumo garantijas valstybės kaip projekto dalyvės dalyvavimo projekte lygmeniu turi užtikrinti pasitikėjimą valstybės mokumu ir pažadu mokėti lėšas.
Ką tai reiškia verslui
Kariniai ir gynybos infrastruktūros projektai tampa svarbiu išbandymu Lietuvos teisinės sistemos patikimumui. Jų mastas ir specifika reikalauja, kad valstybė veiktų kaip prognozuojamas partneris, laiku vykdantis sutartinius įsipareigojimus.
Investuotojams, svarstantiems dalyvavimą VPSP projektuose, svarbios tampa sutartinių garantijų kokybė, valstybės fiskalinis patikimumas ir aiškus teisinis reguliavimas. Gynybos srities infrastruktūros projektuose tai įgauna dar didesnę reikšmę, nes investicijų apsauga dažnai grindžiama išimtinai teisiniais ir sutartiniais mechanizmais, atsisakant turto įkeitimo kaip įprastos rinkai užtikrinimo priemonės. Tokių projektų sėkmei būtinas didesnis teisinis preciziškumas tiek rengiant sutartis, tiek jas vykdant, tačiau kartu tai atveria galimybių finansų rinkai: pasitikėjimas valstybe vis dažniau tampa investicinio saugumo pagrindu, o valstybės įsipareigojimų kokybė – esminiu „užtikrinimo“ kriterijumi.
Tokie modeliai nėra visiškai apsaugoti nuo netikėtumų. Nenugalimos jėgos (force majeure), pavyzdžiui, karinio konflikto ar kitos ekstremalios situacijos atveju, valstybės įsipareigojimų vykdymas gali būti sustabdytas. Ne išimtis būtų ir VPSP sutarčių vykdymas, todėl investuotojai turi itin atidžiai vertinti tokių aplinkybių riziką ir diversifikuoti projekto užtikrinimo priemones.
Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ advokatė, viešojo ir privataussektorių partnerystės finansavimo projektų finansavimo, pinigų plovimo ir finansinio sukčiavimo prevencijos ekspertė Kristina Saukalienė
Tarptautinis teisinių paslaugų žinynas „Chambers & Partners“ paskelbė „Chambers Global 2026“ reitingus, kuriuose aukščiausiu įmanomu įvertinimu „Band 1“ buvo įvertintos „Ellex Valiunas“ įmonių ir komercinės teisės („Corporate/Commercial“) bei ginčų sprendimo („Dispute Resolution“) praktikos. „Chambers Global“ reitinguoja tik šias dvi teisės praktikas. „Ellex Valiunas“ – vienintelė advokatų kontora Lietuvoje, antrus metus abiejose praktikos srityse iš eilės įvertinta aukščiausiu reitingu.
Iš viso Lietuvoje „Corporate/Commercial“ kategorijoje buvo reitinguota 13 kontorų ir 34 teisininkai, „Dispute Resolution“ – atitinkamai 11 ir 32.
Individualiais reitingais įvertinta net 14 „Ellex Valiunas“ teisininkų – dviem iš jų suteikti patys aukščiausi įvertinimai – Eminent Practitioners ir Senior Statespeople.
Įmonių ir komercinės teisės kategorijoje buvo reitinguoti 6 „Ellex Valiunas“ teisininkai. Pagal reitinguotų teisininkų skaičių ginčų praktikos kategorijoje ‚Ellex Valiunas“ dvigubai lenkia kitas šalies kontoras – šioje kategorijoje reitinguoti 8 „Ellex Valiunas“ teisininkai.
Visose Baltijos šalyse įmonių ir komercinės teisės praktikos kategorijoje „Ellex“ užima vienas aukščiausių pozicijų: „Band 1“ Estijoje ir Lietuvoje bei „Band 2“ Latvijoje. Ginčų sprendimo srityje ‚Ellex“ pelnė „Band 1“ įvertinimą visose trijose šalyse. Iš viso Baltijos šalyse individualiai buvo įvertinti net 27 „Ellex“ teisininkai.
2026 m. rezultatai rodo „Ellex“ Baltijos šalyse komandos stiprybę – aukščiausius praktikos grupių įvertinimus papildo gausus atskirų kontoros teisininkų pripažinimas Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Šie pasiekimai rodo ilgametę „Ellex“ lyderystę konsultuojant sudėtinguose tarpvalstybiniuose sandoriuose ir sprendžiant reikšmingus ginčus regione, taip pat – gebėjimą ugdyti naująją teisininkų kartą, kuri kurs kontoros ir viso regiono ateitį.
„Chambers Global“ skiriamas „Band 1“ įvertinimas yra meistriškumo ženklas, patvirtinantis išskirtinę teisinę kompetenciją, patirtį, klientams teikiamų paslaugų profesionalumą.
„Chambers Global“ reitingai pagrįsti išsamiais nepriklausomais tyrimais ir klientų atsiliepimais daugiau nei 200 jurisdikcijų visame pasaulyje. Jie laikomi teisinės profesijos meistriškumo etalonu. Išsamesnius „Chambers Global 2026“ reitingo duomenis rasite čia.
Lietuvos įstatymai draudžia reklamoje naudoti asmens atvaizdą be jo sutikimo, tačiau kai kuriais atvejais reklama draudžiama net ir turint sutikimą. Tokią nepigią pamoką šiemet išmoko viena žinoma šalies plastinės chirurgijos klinika – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padėjo tašką kelerius metus trukusiame ginče, palikęs galioti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos skirtą baudą. 20 tūkst. eurų bauda klinikai buvo skirta už neteisėtą paciento įvaizdžio naudojimą ir medikų rekomendacijas reklamoje. Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklama yra viena griežčiausiai reglamentuojamų, o ties tuo suklumpa ir rinkos senbuvės, ir naujokės.
Reklamos įstatymas aiškiai nustato ribas, kurių peržengti negalima. Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklamoje draudžiama naudoti paciento vardą, pavardę ar įvaizdį, taip pat remtis sveikatos priežiūros specialistų, įstaigų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis. Svarbu žinoti, kad šiems draudimams nėra taikomos išimtys – nesvarbu, ar reklama bus skelbiama žiniasklaidos priemonėse, socialiniuose tinkluose, lauko stenduose, platinama kaip skrajutės ar kita kokia reklamos forma.
Baudų skyrimo praktika rodo, kad kontrolės institucijos šias taisykles taiko nuosekliai ir griežtai. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) šiemet už pakartotinį Reklamos įstatymo pažeidimą skyrė beveik 30 tūkst. eurų baudą bendrovei, kuri reklamuodama produktą klaidino vartotojus apie jo teikiamą naudą sveikatai. Reklamoje buvo vartojami teiginiai apie „energijos padidėjimą“, „aiškesnį protą“, kt. VVTAT taip pat įvertino, kad galėjo klaidinti ir reklamoje pateikiami vartotojų atsiliepimai, kuriuose aprašomas tariamas poveikis.
Pacientai reklamoje
Paciento įvaizdžio sąvoka sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklamoje aiškinama labai plačiai. Tai yra ne tik konkretus asmuo, kurį galima atpažinti iš vardo ar veido. Paciento įvaizdžiu laikomas bet koks vizualinis sprendimas, kuriuo reklamoje sukuriamas paciento vaizdinys – net jei naudojami modeliai, aktoriai, nuotraukų bankų vaizdai, specialiai surežisuotos situacijos. Kitaip sakant, jei reklamoje sukuriamas įspūdis, kad vaizduojamas asmuo yra pacientas, jam teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, tokia reklama laikoma pažeidžiančia įstatymą.
Ši taisyklė tampa dar aktualesnė dirbtinio intelekto (DI) eroje. DI sugeneruoti „pacientų veidai“ ar vaizdo įrašai nėra išeitis. Jei toks turinys sukuria paciento įvaizdį ar vaizduoja sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, jis vertinamas taip pat, kaip ir realaus paciento atvaizdas. Technologija nekeičia teisinės esmės – svarbus ne tai, kaip vaizdas sukurtas, o kokį įspūdį jis sukelia vartotojui.
Dažna klaida yra manyti, kad paciento sutikimas leidžia naudoti jo atvaizdą reklamoje. Tačiau paciento sutikimas neatleidžia nuo pareigos laikytis imperatyvių Reklamos įstatymo nuostatų. Kai skleidžiama informacija laikoma reklama, paciento vardas, pavardė ir įvaizdis negali būti naudojami nepriklausomai nuo to, ar asmuo davė sutikimą.
Tam tikrais atvejais reklamoje gali būti naudojami tik paciento inicialai, tačiau tik tada, kai jie pateikiami be nuotraukų ar kitų identifikuojančių elementų ir iš jų neįmanoma atpažinti konkretaus asmens. Jei inicialai leidžia atpažinti asmenį, toks sprendimas laikomas paciento duomenų naudojimu reklamoje ir vertinamas kaip pažeidimas.
Nuotraukų naudojimas reklamoje taip pat vertinamas pagal sukuriamą įspūdį. Jei iš nuotraukos neįmanoma identifikuoti konkretaus paciento ir ji nekuria sveikatos priežiūros paslaugos teikimo situacijos, pažeidimo gali nebūti. Tačiau nuotraukos, kuriose vaizduojamas pacientas ar imituojamas paciento vaidmuo – net ir naudojant asociatyvius ar dirbtinai sukurtus vaizdus – laikomos reklama, kuriai taikomi visi įstatyme nustatyti draudimai.
Atsiliepimai reklamoje
Pacientams, įskaitant ir nuomonės formuotojus, nėra draudžiama savarankiškai, savo iniciatyva ir be sveikatos priežiūros įstaigos dalyvavimo viešai dalintis savo patirtimi. Tačiau tais atvejais, kai sveikatos priežiūros įstaiga pati dalijasi pacientų atsiliepimais, juos perpublikuoja ar naudoja savo komunikacijoje, toks turinys jau vertinamas kaip reklama. Kaip draudžiama reklama, nes būtų pažeidžiamas draudimas naudoti paciento vardą, pavardę ir įvaizdį.
Dar viena dažna klaida – gydytojų įtraukimas į reklamą. Gydytojas, kalbantis apie ligas, tyrimus ar gydymo metodus ir kartu nukreipiantis į konkrečią kliniką ar siūlantis konkrečią paslaugą, yra draudžiama reklama. Net jei informacija pateikiama bendro pobūdžio ar edukaciniame kontekste, toks turinys gali būti vertinamas kaip neteisėta sveikatos priežiūros paslaugų reklama.
Ši praktika siunčia aiškią žinutę sveikatos priežiūros rinkai: reklama šioje srityje negali būti remtis pacientų atvaizdais ar sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijomis. Leidžiama kalbėti apie paslaugų pobūdį, organizacinius aspektus, technologijas ar remtis moksliniais tyrimais, tačiau nekurti vaizdinio, kad konkretus pacientas ar gydytojas patvirtina paslaugos veiksmingumą.
Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklamos ribos yra sąmoningai griežtos – jos skirtos apsaugoti vartotojus nuo klaidinančių lūkesčių ir nuo galimų žalingų padarinių. Augant visuomenės susidomėjimui ilgaamžiškumo praktikomis, draudžiamos reklamos tema, tikėtina, taps dar aktualesnė, nes sveikatingumo industrijos dalyviai sąmoningai ar ne mėgins šias ribas išbandyti.
Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ gyvybės mokslų ir sveikatos priežiūros reguliavimo advokatė Andra Lapė
Lieka mažiau nei pusmetis Lietuvos verslui pasiruošti naujai Akcinių bendrovių įstatymo redakcijai. Liepą įsigaliosiantys pokyčiai yra aktualūs kas antrai šalyje veikiančiai įmonei – toms, kurių teisinė forma yra uždaroji akcinė bendrovė arba akcinė bendrovė. Numatomi pokyčiai palies daugelį bendrovių veiklos aspektų: nuo ataskaitų tvirtinimo terminų ir dividendų mokėjimo iki kapitalo sprendimų, akcijų klasių, finansavimo struktūrų. Dalis pakeitimų bus taikomi automatiškai, kitiems reikės pasirengti – pasikeisti bendrovės įstatus.
Pokyčiai, kuriems ruoštis nereikės, bet žinoti verta
Bendrovėms, kurių finansiniai metai pasibaigs šių metų liepos 1 d. ar vėliau, įsigaliojus naujajai redakcijai bus taikomas vienu mėnesiu ilgesnis finansinių ataskaitų tvirtinimo terminas – eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas galės būti sušauktas per penkis mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Šis terminas sulyginamas su įtvirtintu penkių mėnesių terminu finansinių ataskaitų rinkinio pateikimui Juridinių asmenų registro tvarkytojui.
Siekiant užtikrinti kolegialių organų veiklos tęstinumą, analogiškai kaip ir vadovo atveju, bendrovės kolegialus organas (stebėtojų taryba ar valdyba) ar jo narys savo veiklą galės pradėti eiti ne tik pasibaigus jį renkančio organo susirinkimui ar posėdžiui, bet ir bet kurią vėlesnę dieną nurodytą juos renkančio organo sprendime. Kartu atsisakoma galimybės smulkiajam akcininkui, turinčiam ne mažiau nei 1/10 visų balsų, reikalauti perrinkti visą valdybą, jei atsistatydina pavieniai jos nariai. Ši galimybė išlieka tik stebėtojų tarybos atžvilgiu.
Reikšmingai supaprastinama tarpinių dividendų mokėjimo tvarka: nebelieka reikalavimo tarpines finansines ataskaitas tvirtinti visuotiniame akcininkų susirinkime ir jas audituoti, net ir tais atvejais, kai metinių finansinių ataskaitų rinkinio auditas yra privalomas. Be to, panaikinamas reikalavimas dėl ataskaitinio laikotarpio nuostolių nebuvimo – nuo šiol bendrovė galės skirti tarpinius dividendus ir tada, kai trumpesnio negu finansiniai metai laikotarpio pelno (nuostolių) suma yra neigiama, dividendus mokant iš ankstesnių laikotarpių sukaupto nepaskirstyto pelno, atsižvelgiant į kitas dividendų skyrimo sąlygas.
Lankstesnis tampa ir įstatinio kapitalo mažinimas – tokį sprendimą bus galima priimti ne tik eiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime. Taip pat atsisakoma reikalavimo, kad po įstatinio kapitalo sumažinimo privalomasis rezervas sudarytų ne mažiau kaip 1/10 įstatinio kapitalo.
Reikalingi įstatų pakeitimai
Įstatuose bus galima numatyti platesnį akcininkų teisių delegavimą valdymo organui. Valdyba (o jei ji nesudaroma – vadovas) galės būti įgaliota skirti dividendus už trumpesnį nei finansiniai metai laikotarpį iki įstatuose nustatytos maksimalios sumos.
Be to, visuotinis akcininkų susirinkimas kvalifikuota 3/4 balsų dauguma iki penkerių metų galės pavesti valdymo organui didinti įstatinį kapitalą. Šiame sprendime akcininkai turės nurodyti sumą, iki kurios suteikiama teisė didinti bendrovės įstatinį kapitalą, sprendimą dėl teisės atšaukti pirmumo teisę įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų, taip pat dėl galimybės bendrovės įstatinį kapitalą didinti nepiniginiais įnašais ir kitų ribojimų, skirtų esamų akcininkų interesams apsaugoti. Tokie sprendimai leis reikšmingai sutrumpinti įstatinio kapitalo didinimo procedūrų trukmę.
Nuo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo dienos keičiasi ir privilegijuotųjų akcijų samprata – jos nebūtinai turės būti siejamos su pirmumo teise gauti dividendus. Bendrovės įstatuose privalės nurodyti kitokias nuostatas dėl paprastųjų akcijų savininkų teisės į dividendą įgyvendinimo, kad privilegijuotosios akcijos nebūtų siejamos su pirmenybe gauti dividendus.
Kartu išplečiamos bendrovių finansavimo galimybės, leidžiant išleisti naują akcijų rūšį – išperkamąsias akcijas (angl. redeemable shares). Tai galės būti paprastosios arba privilegijuotosios akcijos su nustatytu galiojimo terminu ir privalomo išpirkimo mechanizmu, kurių savininkai iki 12 mėnesių galės naudotis akcininkų teisėmis, įskaitant balsavimo teisę (priklausomai nuo akcijų rūšies), teisę į dividendus ir (ar) priemoką akcijų išpirkimo metu.
Siekiant pasinaudoti šiuo instrumentu, bendrovės įstatuose turės būti numatyta galimybė išleisti išperkamąsias akcijas, nustatytos jų išpirkimo sąlygos ir tvarka bei sudarytas specialus rezervas šių akcijų išpirkimui, išskyrus atvejus, kai siekiant išpirkti išperkamąsias akcijas išleidžiama nauja bendrovės akcijų emisija. Konkrečios emisijos sąlygos – išleidžiamų akcijų skaičius, rūšis, nominali vertė, išpirkimo kaina ar jos nustatymo taisyklės, išpirkimo momentas ir galimos priemokos – bus įtvirtinamos visuotinio akcininkų susirinkimo sprendime. Praktikoje šis instrumentas leis pritraukti lėšų bendrovės plėtrai ar projektams, kartu išlaikant kontrolę pagrindinių akcininkų rankose.
Nebeliks draudimo finansuoti bendrovei savo akcijų įsigijimą
Nuo šių metų liepos 1 d. bus panaikintas draudimas bendrovei finansuoti savo akcijų įsigijimą, t. y. įsigyti akcijų bendrovė galės pasiskolindama iš pačios bendrovės. Finansinė pagalba galės būti teikiama paskolų ar prievolių įvykdymo užtikrinimo forma, tačiau tik laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. Visų pirma, sprendimą dėl finansinės pagalbos teikimo turės priimti bendrovės akcininkai, sudarydami specialų finansinės pagalbos rezervą, ne mažesnį nei planuojamos teikti pagalbos sumą. Be to, bendrovės valdymo organai privalės parengti išsamią rašytinę ataskaitą, kurioje būtų pagrįstas sandorio tikslingumas, aprašytos jo sąlygos ir kaina, įvertintas poveikis bendrovės likvidumui ir mokumui.
Finansinės pagalbos sandoris turės būti sudaromas rinkos sąlygomis, visų pirma vertinant palūkanas, kurias bendrovė gaus, ir prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, taip pat įvertinus kitos sandorio šalies finansinį pajėgumą įvykdyti įsipareigojimus per sutartą laikotarpį. Tuo pačiu bendrovės nuosavas kapitalas po sandorio sudarymo negalės tapti mažesnis už įstatinio kapitalo ir įstatyme nustatytų rezervų sumą. Papildomi saugikliai taikomi tais atvejais, kai finansinė pagalba teikiama su bendrove susijusiems asmenims, pavyzdžiui, bendrovės ar patronuojančios bendrovės valdymo organų nariams, pačiai patronuojančiai bendrovei arba asmenims, veikiantiems šių asmenų naudai. Tokiais atvejais bus privaloma gauti nepriklausomo eksperto rašytinę išvadą, patvirtinančią, kad sandoris atitinka rinkos sąlygas ir bendrovės interesus.
Likęs laikas iki įstatymo įsigaliojimo – geras metas ne tik susipažinti su pakeitimais, bet ir apsispręsti, kurie iš jų gali tapti realiu verslo įrankiu ar investuotojams patrauklia priemone.
Komentaro autoriai: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ teisininkas Justinas Celencevičius ir jaunesnioji teisininkė Atėnė Šilytė
Augant nekilnojamojo turto kainoms daugėja pardavėjo inciatyva nutraukiamų preliminariųjų pirkimo ir pardavimo sutarčių. Ką tokiu atveju daryti pirkėjui, kuris pasirašė sutartį, sumokėjo avansą, užpildė paraišką būsto paskolai gauti ir mintimis jau persikraustė į savo naujus namus? Žlugęs planuotas sandoris neretai atneša neplanuotų išlaidų, mat rasti alternatyvą gali būti ir sudėtingiau, ir brangiau. Teismų praktika rodo, kad tokiose situacijose pirkėjo apsauga neapsiriboja vien tik reikalavimu grąžinti avansą ir sumokėti jam netesybas (jei buvo numatyta sutartyje), bet apima ir daugiau galimų gynybos būdų.
Kas iš tiesų yra preliminarioji sutartis
Įsigyjant būstą pasirašomų dokumentų pavadinimai gali skirtis (rezervacijos sutartis, avansinis susitarimas, preliminarioji sutartis), teisiniu požiūriu pavadinimas nėra svarbus, svarbu yra jo turinys. Preliminarioji sutartis yra susitarimas, kuriuo pirkėjas ir pardavėjas susitaria dėl svarbiausių sąlygų (kas įsigyjama, kokia kaina, kt.) ir įsipareigoja per sutartą laiką pasirašyti pagrindinę, dažniausiai notaro tvirtinamą, sutartį.
Tačiau preliminariosios sutarties sudarymas nėra garantas, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta. Būtent dėl to preliminariojoje sutartyje itin svarbu aiškiai susitarti dėl netesybų ir galimų nuostolių atlyginimo tvarkos, nes nuo to priklausys, ar vėliau pirkėjas galės reikalauti atsakomybės už sutartą, bet neįvykusį būsto pirkimo sandorį.
Ar verta apsiriboti tik netesybomis
Kokiais gynybos būdais galės pasinaudoti pirkėjas priklausys nuo to, ką jis galės įrodyti dokumentais ir faktinėmis aplinkybėmis. Dažniausias kelias – pareikalauti to, kas aiškiai numatyta sutartyje: avanso grąžinimo ir netesybų. Labai svarbu sutartyje numatyti netesybas, nes tai reikšmingai sumažina įrodinėjimo naštą ir pirkėjui bent minimaliai kompensuojami nuostoliai.
Jei netesybos nepadengia realių pirkėjo nuostolių, pirkėjas gali kelti reikalavimą sumokėti papildomą kompensaciją, tačiau tai reikš ir didesnę įrodinėjimo naštą.
Visų pirma, pirkėjas gali papildomai reikalauti, kad jam būtų atlyginamos išlaidos, patirtos rengiantis sudaryti sutartį (pvz. tuo pačiu metu jis sudarė sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl būsto remonto ar įrengimo ir dabar teks jas nutraukti sumokant netesybas). Teismas vertina, ar pirkėjas tikrai patyrė realius kaštus dėl to, kad sandoris neįvyko. Netiesioginės ar pernelyg nutolusios išlaidos (pvz. pasirašyta kito būsto nuomos sutartis su trečiaisiais asmenimis nesuėjus pagrindinės būsto pirkimo ir pardavimo sutarties sudarymo terminui) vertinamos kritiškai.
Pirkėjas taip pat gali reikalauti atlyginti kainų skirtumą (vadinamoji prarasta galimybė), kai dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo pirkėjas neteko galimybės sudaryti sutartį su kitu pardavėju, anksčiau pateikusiu konkretų kainos pasiūlymą, bet kuris per protingą terminą vėliau sudarė kitą, pakeičiantį sandorį. Tokiais atvejais prarastos galimybės piniginė vertė apskaičiuojama lyginant šių sandorių kainas, t. y. palyginant trečiojo asmens, su kuriuo pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo, siūlytą sandorio kainą ir kainą, už kurią per vėliau pirkėjas (per protingą terminą) sudarė pagrindinę sutartį. Pirkėjas turės įrodyti, kad nutrūkusių derybų metu išties egzistavo reali galimybė sudaryti konkretų sandorį su trečiuoju asmeniu, pateikdamas objektyvius įrodymus, dokumentus, o ne vien teorinius kainų palyginimus.
Tačiau teismų praktikoje yra galimi atvejai, kai pirkėjui atlyginami nuostoliai, nors jis kito būsto per protingą terminą neįsigyja – nuostolis tuomet apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp nutrauktos sutarties kainos ir jos nutraukimo metu buvusios rinkos kainos.
Dar vienas gynybos būdas – nustačius, kad pardavėjas būstą už didesnę kainą pardavė trečiajam asmeniui, gali būti reikalaujama priteisti pardavėjo gautą naudą. Vis dėlto tokia gynyba taikoma tik išimtiniais atvejais, kai kitais būdais nuostolių apskaičiuoti neįmanoma.
Taigi daugeliu atvejų stipriausios gynybinės pirkėjo pozicijos būna tuomet, kai galima pasiremti pačios preliminarios sutarties nuostatomis dėl avanso grąžinimo ir netesybų, o papildomų nuostolių klausimas keliamas tik tada, kai jų kilmė ir dydis gali būti patikimai pagrįsti.
Jei įsigyjamas nepastatytas būstas
Civiliniame kodekse yra atskirai reglamentuota būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo ir pardavimo sutartis, kuomet fizinis asmuo (vartotojas) iš verslininko įsigyja dar statomą būstą. Nepastatytą būstą įsigyjantis pirkėjas turi žinoti, kad preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas yra tas, kad be kitų civilinių teisių gynimo būdų pirkėjas gali reikalauti, kad pardavėjas prievolę įvykdytų natūra. Tai yra išimtis, nes kitais atvejais preliminariųjų sutarčių vykdymas natūra nėra galimas.
Tačiau ir ši gynybos priemonė nėra absoliuti. Ji gali būti neveiksminga tais atvejais, kai, pvz., turtas jau yra perleistas trečiajam asmeniui. Tokiose situacijose pagrindinėmis pirkėjo teisių gynybos priemonėmis tampa sutartyje numatytos netesybos ir (ar) nuostolių atlyginimas.
Susidūrus su nesąžiningu pardavėju
Jeigu vystytojas ar pardavėjas nutraukia preliminariąją sutartį, pirmiausia nereikėtų skubėti pasirašyti dokumentų, kuriais pirkėjas atsisako pretenzijų ar prisiima kaltę mainais į pinigų grąžinimą. Paprašykite nutraukimo priežastį nurodyti raštu (prašymą irgi pateikite raštu) ir rinkite visus įrodymus, kurių gali prireikti gynybai teisme – išsaugokite susirašinėjimą, banko sprendimus dėl finansavimo, mokėjimų dokumentus. Šią informaciją verta fiksuoti net jei sutartiniai santykiai klostosi įprastai ir įtarimų dėl pardavėjo sąžiningumo nekyla.
Teismams svarbūs yra įrodymai apie realią žalą, patirtą dėl nesąžiningo pardavėjo. Svarbu pagrįsti ir nuostolių dydį, ir jų tiesioginį ryšį dėl pardavėjo kaltės nutrūkusio sandorio. Tai įrodyti yra pirkėjo pareiga, todėl svarbu kruopščiai pasiruošti – kuo didesnės pretenzijos, tuo tvirtesni turi būti faktai ir įrodymai.
Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ teisininkė Ieva Gruzdytė
Įmonių įsigijimų ir susijungimų (M&A) sandorių derybos neretai įstringa, kai abi pusės tą patį verslą įvertina skirtingai, nes vertinimo atskaitai pasirenka skirtingus laikotarpius. Pardavėjas linkęs remtis ir savo kainą grįsti praeities pasiekimais, tuo metu pirkėjas vertina tai, ką realiai galės kontroliuoti ir, atitinkamai, iš ko uždirbs ateityje. Tokiose situacijose, kuomet sukurta vertė nebeatitinka teisiškai kontroliuojamos vertės, pasireiškia vadinamasis „Taylor Swift“ efektas.
Intelektinė nuosavybė ir teisės į ją
Kuo čia dėta JAV megažvaigždė? T. Swift savo pasiekimais jau ne kartą įsirašė į istoriją. Ji yra ne tik sėkmingiausia atlikėja (vienintelė moteris, pardavusi daugiau nei 100 mln. albumų), apie jos ekonominį poveikį kalba ir pasaulio ekonomistai. O jos kova dėl teisių į savo ankstyvuosius kūrinius tapo viena ryškiausių intelektinės nuosavybės pamokų.
Karjeros pradžioje pasirašytos sutartys lėmė, kad originalių dainų įrašų kontrolė atsidūrė ne jos, o trečiųjų šalių, su kuriomis ji net neturėjo tiesioginio ryšio, rankose. Šis pavyzdys išryškina, kaip ankstyvi sprendimai, atrodę techniniai ir antraeiliai, vėliau tampa rimta problema. Verslo sandoriuose analogiška situacija susiklosto tuomet, kai teisinio patikrinimo (due diligence) metu paaiškėja, kad esminis įmonės turtas – programinis kodas, technologija, prekės ženklai ar dizainai – formaliai priklauso ne parduodamai bendrovei, o jos buvusiam rangovui ar partneriui.
Praktikoje tai paaiškėja dažnai per vėlai, kai kainos jau aptartos ir sandorio struktūra sudėliota. Tuomet prasideda karštligiški bandymai surankioti reikiamus parašus ir pasirašyti intelektinės nuosavybės perleidimo sutartis. Dažnai tai reiškia sugrįžimą prie senų, nebūtinai malonių santykių su buvusiais kolegomis, kurie derybų akimirką įgyja neproporcingai didelę galią. Verslo sandoris pakimba, nes jo vertė tampa priklausoma ne nuo skaičių, o nuo žmonių ir jų santykių. Klausimas tampa ne tik teisinis, bet ir labai praktiškas: kiek papildomai tai užtruks, kiek kainuos, ar sandoris apskritai atlaikys tokią papildomą riziką?
Derybos kaip lūkesčių ir reputacijos derinimo procesas
Įmonių įsigijimų ir susijungimų derybos klaidingai suvokiamos vien kaip finansinių rodiklių įvertinimas. Iš tiesų tai yra kur kas sudėtingesnis lūkesčių derinimo procesas. Pardavėjas ant stalo deda savo „geriausių hitų rinkinį“ – metų metus kurtą verslo sėkmės istoriją, pirkėjas, atidėjęs emocijas į šalį, vertina verslo modelį ir teises, prognozuojamą ateitį.
Kai viena pusė kalba apie praeitį, o kita – apie ateitį, atsiranda vadinamoji vertinimo praraja. Tokiose situacijose teisiniai instrumentai, pavyzdžiui, kintama kainos dalis (earn-out), tampa kompromiso forma, leidžiančia sandorį priartinti prie realybės. Tačiau tam būtinas pasitikėjimas. T. Swift istorija primena, kad reputacija derybose yra reali valiuta: bandymas nutylėti praeities sprendimus ar teisinius trūkumus dažniausiai atsisuka prieš pardavėją ne tik kainos korekcijomis, bet ir prarastu derybų tempu.
Ar derybų pabaigoje neteks perrašyti savo istorijos?
Bendrovių įsigijimo sandoriai nuolat primena: verslo vertė nėra tik skaičius. Ji remiasi tuo, kas buvo sukurta, bet dar labiau – tuo, kas buvo laiku teisiškai įtvirtinta. T. Swift atvejis išskirtinis tuo, kad ji galėjo sau leisti pasirinkti ilgą kelią – iš naujo įrašyti savo kūrinius ir tokiu būdu susigrąžinti kontrolę. Verslo sandoriuose toks kelias dažniausiai reiškia prarastą laiką, didesnę kainą, o neretai ir žlugusį sandorį.
Intelektinės nuosavybės auditą verta atlikti ne tada, kai pirkėjas jau stovi už durų, bet gerokai anksčiau, verslo augimo metu. Tik taip derybų metu ant stalo atsiduria ne skubotai taisoma praeitis, o aiški, valdoma ir ateičiai pasirengusi verslo vertė. Įmonių įsigijimų ir susijungimų sandorių derybose, kaip ir muzikos industrijoje, geriausiai skamba tos istorijos, kurių originalų teises savininkai pasirūpina išsaugoti dar prieš pasirodydami didžiojoje scenoje.
Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji teisininkėAušra Abraitytė-Gedminė
