Peptidai: mokslo proveržis ar pavojingas eksperimentas?

Peptidai iš medicinos ir mokslinių tyrimų objekto netikėtai pastaruoju metu tapo socialinių tinklų „žvaigžde“. Jie giriami kaip naujas efektyvus būdas pagerinti savijautą, miegą, sureguliuoti svorį ar net pristabdyti senėjimo procesus. Peptidai yra biologiškai aktyvios medžiagos, naudojamos laboratorijose kaip neutralūs reagentai. Aiškinant tiksliau, tai yra trumpos aminorūgščių grandinės, kurios organizme gali veikti kaip biologiniai signalai ir daryti įtaką įvairioms jo funkcijoms.

Būtent dėl šių savybių peptidus staiga atrado įvairūs socialinių tinklų veikėjai, nuomonės formuotojai, sveikatingumo entuziastai ir ilgaamžiškumo idėjų propaguotojai. Tačiau jų reklamuojamas stebuklingas preparatas – peptidai – nėra vienas konkretus produktas, galintis išspręsti visas su žmogaus sveikata susijusias problemas.

Dalis peptidų išties yra legalūs produktai, t. y. naudojami kaip registruoti vaistai gydytojui paskyrus. Visai kas kita yra socialiniuose tinkluose ar internetinėse parduotuvėse parduodami injekciniai peptidai, kuomet tariamai moksliškai skambantis pažadas susiduria su esminiu klausimu: ar žmogui siūlomas patikrintas preparatas, ar neaiškios kilmės medžiaga, kuriai tik priskiriamas patrauklus poveikis organizmui?

Įspūdis vietoje įrodymų

Užsienio ekspertai beda pirštu į problemą – peptidų populiarumas auga greičiau nei juos pagrindžiantys įrodymai. Pavyzdžiui, vienas populiariausių internete aptarinėjamų peptidų, kuris reklamuojamas kaip priemonė traumų gijimui, audinių atsistatymui ir greitesniam atsikūrimui po fizinio krūvio, yra tiriamas kelis dešimtmečius, tačiau įrodymai daugiausia remiasi gyvūnų ir ląstelių tyrimais bei mažomis pilotinėmis studijomis su žmonėmis.

Ir tai nėra nereikšminga detalė. Vaisto kelias nuo laboratorinės idėjos iki saugaus vartojimo žmogui paprastai trunka ne mėnesius ir ne metus, bet kelerius metus ir daugiau. Kad vaistas būtų pripažintas saugus vartoti, būtini nuoseklūs tyrimai su skirtingomis žmonių grupėmis. Sveikais savanoriais ir pacientais, kurie būtų skirtingo amžiaus, lyties, sveikatos būklės, taip pat tais, kurie vartoja kitus vaistus ar turi lėtinių ligų. Tik taip galima suprasti ne tik, ar medžiaga veikia, bet ir kam ji gali būti pavojinga.

Kada peptidas tampa vaistu?

Teisiškai nėra svarbu, ar parduodamas produktas yra įvardijamas kaip peptidas. Svarbu, kaip jis pristatomas – kaip galintis veikti žmogaus fiziologines funkcijas, gydyti, padėti išvengti ligų, daryti kitą poveikį organizmui.

Jei produktas reklamuojamas kaip mažinantis svorį, skatinantis raumenų augimą, veikiantis hormonus, gerinantis miegą, spartinantis atsistatymą ar lėtinantis senėjimą, vadinasi, jam yra priskiriama konkreti biologinė funkcija.

Tuomet kyla klausimas, ar taip reklamuojamas produktas neturėtų būti laikomas vaistiniu preparatu? O vaistiniam preparatui, kaip žinia, yra taikomi griežti reikalavimai (registracijos, kokybės, saugumo, veiksmingumo, reklamos, platinimo). Neregistruotas produktas nėra tiesiog „laisvesnė“ alternatyva vaistui. Tai reiškia, kad kompetentingos institucijos nėra įvertinusios, ar parduodama medžiaga yra kokybiška, ar jos dozė atitinka deklaruojamą, ar preparatas sterilus, ar jame nėra pavojingų priemaišų, ar nauda apskritai nusveria riziką.

Pavojus sveikatai ir teisinė atsakomybė

Ant parduodamų peptidų etikečių dažnai galima rasti užrašus „skirta tyrimams“, „vartoti ne žmonėms“ arba „laboratoriniams tikslams“. Tačiau tokios formuluotė nėra joks teisinis apsidraudimas. JAV Maisto ir vaistų administracija 2025 m. nurodė, kad tokios frazės nepanaikina reguliavimo reikalavimų, jeigu realios pardavimo aplinkybės rodo, kad produktai buvo skirti žmonėms vartoti.

JAV Maisto ir vaistų administracija taip pat yra įspėjusi, kad kai kurios vaistų gamybai naudojamos veikliosios medžiagos, tarp jų ir tam tikri peptidai, gali kelti reikšmingą pavojų sveikatai (pavyzdžiui, dėl imuninio atsako). O su tuo susijusi teisinė rizika gali kilti ne tik gamintojui ar tiesioginiam pardavėjui, bet ir tiems, kurie produktus reklamuoja, dalijasi nuolaidų kodais, viešai pasakoja apie jų teigiamą poveikį sveikatai.

Socialiniuose tinkluose ši riba dažnai maskuojama neformaliu tonu: asmenine patirtimi, istorijomis „prieš ir po“, uždaromis grupėmis ar žinutėmis „parašyk man privačiai“. Tačiau neformalus pardavimo būdas nekeičia teisinės esmės. Jei vartotojas skatinamas įsigyti produktą dėl poveikio sveikatai ar organizmui, tai nebėra vien nuomonė.

Ką reikia žinoti vartotojui

Pirmiausia reikia atsiminti, kad peptidai nėra vienas konkretus produktas. Dalis jų yra teisėtai registruoti vaistai, naudojami medicinoje. Problema prasideda tuomet, kai šios biologiškai aktyvios medžiagos yra parduodamos internetinėse parduotuvėse ir socialiniuose tinkluose kaip madingas sveikatingumo sprendimas, nors jų kokybė, saugumas ir veiksmingumas nėra ištirti.

Įsigydamas tokį produktą vartotojas perka ne mokslo patvirtintą priemonę, o niekuo nepagrįstą pažadą, iliuziją. Ir perka ją dažnai be aiškaus gamintojo, be patikimos sudėties ir be realios atsakomybės, jei kas nors nutiktų.

Svarbiausias klausimas, kurį sau turėtų užduoti asmuo, prieš pirkdamas ir vartodamas šias priemones, – ar tikrai verta rizikuoti ir leistis į organizmą tai, kas nėra ištirta ir patikrinta? Net jei tai ir yra „supakuota“ kaip patrauklus ilgaamžiškumo pažadas.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ gyvybės mokslų ir sveikatos priežiūros reguliavimo advokatė Andra Lapė

„Facebook“, viešasis interesas ir teisinė atsakomybė

Socialiniuose tinkluose kasdien gimsta dešimtys tariamai „viešojo intereso“ istorijų. Kaimynas vėl paliko automobilį ant šaligatvio – fotografuojam ir keliam į „Facebook“ grupę. Radom pamestą asmens dokumentą – į „Facebook“. Nepatiko remontą atlikusio meistro darbas – tuoj pat pasidalijame komentaru internete, įspėjame kitus.

Galbūt atpažinote panašiai besielgiančius savo draugus ar pažįstamus? Tokią informaciją viešinantys žmonės galvoja, kad elgiasi teisingai ir sąžiningai (gėdina tvarkos pažeidėjus ar nori padėti nepažįstamiesiems), nesusimąstydami, kad viešinami duomenys ne visada yra vieši. Ir kad tai gali užtraukti teisinę atsakomybę.

Tai ne tik teorinė rizika – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) gegužės 13 d. priimta nutartis rodo, kad tokie veiksmai gali pasibaigti ne viešojo intereso gynimu, o teisine atsakomybe.

Tenorėjo pasidalinti, kas laimi viešuosius pirkimus

Byla buvo susijusi su „Facebook“ grupe, kurioje diskutuojama vieno Lietuvos Aukštaitijos miestelio ir jo rajono gyventojams aktualiais klausimais. Istorija prasidėjo visai įprastai – grupėje vyko diskusija apie savivaldybės viešąjį pirkimą ir jį laimėjusią įmonę. Ieškodamas daugiau informacijos, vienas šios grupės narys, pasinaudojęs viešai prieinama Latvijos registrų duomenų baze, „nustatė“ tikrąjį įmonės naudos gavėją ir informacija pasidalino grupėje.

Tarp paviešintų duomenų buvo asmens gimimo data, paso numeris. Žmogus turbūt manė darantis gerą darbą, atliekantis pilietinę pareigą – rado viešai prieinamus duomenis ir jais pasidalino manydamas, kad fizinis asmuo ir yra tikrasis įmonės naudos gavėjęs, su Lietuvos verslu susijęs per Latvijos įmonę.

Tačiau po kelių savaičių asmens duomenimis pasidalinusiam asmeniui teko atsakyti į klausimą – ar jis suvokė, kad taip elgdamasis galėjo pažeisti asmens, kurio duomenis paviešino, teises.

„Tik pasidalinau“ – netinka, nes tai yra duomenų tvarkymas

Nemažai dar ir šiandien yra manančiųjų, kad duomenų apsaugos taisyklės yra skirtos tik įmonėms ir valstybės institucijoms. Tačiau ES Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR) yra taikomas ir fiziniams asmenims, kai šie tvarko kitų asmenų duomenis ne asmeniniais ar buitiniais tikslais.

Pagal BDAR duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tada, kai jis atitinka reglamente nustatytus principus ir remiasi bent vienu iš teisinių pagrindų. Vienas jų – vadinamasis teisėtas interesas, tačiau jis turi būti konkretus ir pagrįstas, bet kokia žinoma informacija nebūtinai tenkina visuomenės poreikį žinoti.

Jei „Facebook“ grupėje dalinatės kito žmogaus nuotrauka, vardu ar kitais jį identifikuojančiais duomenimis, vadinasi, tvarkote asmens duomenis, esate už tai atsakingas. Praktikoje tai reiškia, kad net ir vienas įrašas gali tapti pagrindu skundui ir teisminiam ginčui.

Viešas registras – dar nereiškia laisvo naudojimo

Savo nutartimi gegužę LVAT paneigė dar vieną dažną klaidingą įsitikinimą, kad jei informacija yra vieša, ją galime laisvai platinti.

Tai, kad Latvijos registras viešai skelbė konkrečius asmens duomenis, reiškė tik tai, kad pats registras turėjo teisę juos tvarkyti ir skelbti pagal jam taikomą teisinį reguliavimą. Bet tai jokiu būdu nesuteikia automatinės teisės kitiems asmenims tuos duomenis perskelbti ar platinti savo nuožiūra.

Kiekvienas toks duomenų, paimtų iš viešai prieinamų registrų, viešas paskelbimas yra laikomas atskiru duomenų tvarkymo veiksmu, kuriam būtinas savarankiškas teisinis pagrindas.

Kas yra teisėtas interesas

Vertinant teisėto intereso pagrindą taikomas trijų sąlygų testas. Pirmiausia sprendžiama, ar apskritai egzistuoja teisėtas interesas.  LVAT nagrinėtoje byloje jis buvo pripažintas – diskusija apie viešuosius pirkimus yra susijusi su viešuoju interesu.

Tuomet vertinama, ar duomenų paskelbimas buvo būtinas teisėtu interesu grindžiamam tikslui. Minimame nutarime LVAT nustatė, kad vardo, pavardės ir ryšio su įmone pakako situacijai suprasti, o gimimo data ir paso numeris nebuvo būtini.

Ir galiausiai įvertinama, ar asmens teisė į privatumą nėra viršesnė. Vertinant proporcingumą atsižvelgiama į duomenų pobūdį, jų jautrumą ir potencialią sklaidos apimtį.

Šioje byloje pirmoji sąlyga buvo tenkinama, tačiau kitos – ne. Tai ir lėmė pažeidimo nustatymą.

Duomenų kiekio mažinimo principas praktikoje

Svarbu dar paminėti, kad BDAR remiasi duomenų kiekio mažinimo principu – skelbti galima tik tuos duomenis, kurie ne tik turi tinkamą teisinį pagrindą, tačiau yra būtini konkrečiam tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, norint parodyti netinkamą automobilio statymo atvejį, galimai pakanka situacijos ir transporto priemonės identifikavimo duomenų, norint atkreipti dėmesį į viešąjį pirkimą, pakanka informacijos apie įmonę ir jos ryšius. Vertėtų nepamiršti įvertinti ir aplinką, kurioje talpinami duomenys – uždara ar atvira grupė, kas yra grupės nariai, kokiems tikslams grupė sukurta, ar visiems konkrečios grupės nariams aktualu matyti informaciją.

Papildomi duomenys – gimimo data, kontaktiniai duomenys, šeiminė informacija, adresas, paso numeris ar asmens kodas – paprastai nėra būtini ir didina riziką peržengti teisėtumo ribą.

Ką tai reiškia praktikoje

BDAR nuostatos taikomos visiems asmenims, skelbiantiems informaciją apie kitus, ir jų laikymasis gali turėti apčiuopiamų teisinių pasekmių. Tad prieš viešinant kito asmens informaciją, reikia atsakyti į klausimus – kokiu tikslu informacija skelbiama, ir ar jos apimtis yra tikrai būtina tikslui pasiekti.

Automobilio valstybinis numeris gali būti svarbus vertinant parkavimo pažeidimą, savininko buto numeris – ne. Įmonės vadovo vardas gali būti aktualus viešojo pirkimo kontekste, gimimo data – ne.

Atidžiai vertinama turėtų būti ne tik viešinimo tikslas, bet ir duomenų apimtis bei jų proporcingumas. Tokia logika aktuali ne tik viešųjų pirkimų ar verslo ryšių kontekste – ji taikoma ir kasdienėse situacijose socialiniuose tinkluose, kai viešinama informacija apie kaimynus, klientus, draugus, darbuotojus ar kai dalinamasi pažeidimais bei radiniais.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji teisininkė Diana Laura Ločinska

Ar privalo darbdavys išleisti atostogų, jei jau turite kelionės bilietus

Artėjant vasaros sezonui vis daugiau darbuotojų planuoja atostogas, derina kelionių planus su šeima ir artimaisiais. Vis tik neretai kelionių bilietai ar apgyvendinimas rezervuojami dar prieš galutinai suderinant atostogų laiką su darbdaviu. Ką daryti tokiais atvejais, kai bilietai nupirkti, bet su darbdaviu dar nėra suderinta atostogų data?

Ar darbdavys privalo išleisti darbuotoją atostogų vien dėl to, kad šis jau yra jas suplanavęs, įsigijęs kelionės bilietus, rezervavęs viešbutį ar kitaip finansiškai įsipareigojęs? Teisininkai paaiškina, kaip turi būti suteikiamos kasmetinės atostogos ir kam teikiama pirmenybė – įmonės veiklos poreikiams ar darbuotojo lūkesčiams.

Ar privaloma išleisti atostogų?

„Vien faktas, kad darbuotojas jau yra įsigijęs kelionės bilietus, rezervavęs apgyvendinimą ar kitaip suplanavęs savo atostogas, savaime nesukuria darbdaviui pareigos suteikti atostogas, ypač jei jų suteikimas konkrečiu laikotarpiu reikšmingai neigiamai paveiktų darbo procesus. Darbdavys turi teisę organizuoti darbą taip, kad būtų užtikrintas sklandus veiklos vykdymas, todėl kiekviena tokia situacija turi būti vertinama individualiai“, – komentuoja advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ jaunesnioji teisininkė Greta Galminaitė.

Atostogų suteikimas, pabrėžia teisininkė, turi būti grindžiamas abiejų šalių – darbuotojo ir darbdavio – susitarimu, o ne vienos šalies diktuojamomis sąlygomis. Tiek darbuotojas, tiek darbdavys turėtų bendradarbiauti ir veikti sąžiningai ieškodami abiem pusėms priimtino sprendimo.

Objektyvios priežastys nesuteikti atostogų

Jeigu darbuotojas atostogų prašymą pateikia iš anksto, laikydamasis įmonėje nustatytos tvarkos, o darbdavys neturi objektyvių priežasčių tokio prašymo netenkinti, toks prašymas turėtų būti tenkinamas.

Objektyviomis priežastimis galėtų būti laikomi atvejai, kai tuo pačiu laikotarpiu jau yra suplanuotos kitų darbuotojų atostogos, yra įgyvendinamas įmonei svarbus projektas, būtina užtikrinti darbuotojo atliekamos funkcijos nepertraukiamumą, kitos situacijos.

Jei darbuotojas prašymą pateikia paskutinę akimirką, kai tuo metu jau atostogauja dalis darbuotojų, yra išaugęs darbo krūvis, darbdavys gali tokio prašymo netenkinti motyvuodamas tuo, kad gali kilti reali rizika sutrikdyti darbo organizavimą.

Ko turėtų nepamiršti darbdaviai

Pasak „Ellex Valiunas“ darbo teisės eksperto Rimanto Stanevičiaus, siekiant išvengti galimų nesusipratimų darbdaviams rekomenduojama iš anksto ir aiškiai komunikuoti su darbuotojais dėl planuojamų atostogų bei įmonės viduje patvirtinti atostogų suteikimo tvarką. Toks išankstinis derinimas padeda užtikrinti sklandų darbo organizavimą ir leidžia tinkamai planuoti darbus.

„Praktika rodo, kad nemažai ginčų, susijusių su atostogų planavimu, galima išvengti įmonei pasitvirtinus aiškią atostogų suteikimo tvarką, kurioje iš anksto būtų numatyta darbuotojų atostogų eilė ir laikotarpiai, nustatyta, prieš kiek laiko turi būti pateikiami atostogų prašymai, kokiais atvejais jie gali būti netenkinami. O net ir kilus ginčui, geriausia būtų tartis dėl abi puses tenkinančio alternatyvaus sprendimo. Per sąlyginai trumpą laikotarpį pailsėti nori nemažai darbuotojų, todėl aiški tvarka reikalinga, kad tiek susiruošę keliauti svetur, tiek liekantys atostogauti Lietuvoje darbuotojai nesijaustų nuvilti“, – pataria R. Stanevičius.

Darbo teisės ekspertas taip pat primena, kad suteikdami darbuotojams kasmetines atostogas darbdaviai turėtų nepamiršti Darbo kodekse nustatytų išimčių. Nepriklausomai nuo prašymo pateikimo dienos darbdavys privalo tenkinti prašymą, kai kasmetinių atostogų prašo nėščios darbuotojos, darbuotojai vaiko motinos nėštumo ir gimdymo atostogų metu, besimokantys darbuotojai (derinantys atostogas prie egzaminų, įskaitų ir pan.), darbuotojai, slaugantys sergančius, neįgalius šeimos narius ar patys turintys sveikatos problemų (pateikus sveikatos priežiūros įstaigos išvadą).

Ar jūsų įmonę gali paduoti į teismą kitoje ES valstybėje?

Verslo plėtra į kitą Europos Sąjungos (ES) valstybės narės rinką įprastai pradedama nuo analizės ir skaičiavimų – paklausos, mokestinės aplinkos, logistikos ir kainodaros. Galimo bylinėjimo (procesinė) rizika retai atsiduria dėmesio centre, nors būtent ji gali lemti, kur ir kokiomis sąlygomis teks ginti verslo interesus teisme.

Neretai manoma, kad kilus teisiniam ginčui viskas bus sprendžiama Lietuvoje, nes veikla registruota čia ir užsienio valstybėse įmonės fizinių padalinių nėra. Tačiau ES vidaus rinkoje tai nėra lemiamas kriterijus. Veikla vienoje šalyje gali sukurti bylinėjimosi riziką kitoje – tam gali pakakti vien įmonės ekonominių ryšių su kita valstybe nare.

Sutartiniai santykiai: kur vykdoma prievolė? 

Taigi jei įmonė tiekia prekes ar teikia paslaugas kitose ES valstybėse, ji turi įvertinti, kad ginčas gali būti nagrinėjamas ten, kur buvo vykdoma pagrindinė prievolė. Prekybos atveju tai bus pristatymo vieta, paslaugų atveju – vieta, kur jos realiai suteiktos. Pavyzdžiui, Lietuvos įmonė, sudariusi sutartį su Vokietijos ar Italijos partneriu, gali būti paduota į teismą tiek Vokietijoje, tiek Italijoje, net jei visi verslo sprendimai buvo priimti Lietuvoje.

Verslui tai gali turėti reikšmingų padarinių. Bylinėjimasis užsienyje reiškia kitokią procesinę aplinką, skirtingą teismų praktiką, papildomas išlaidas ir – neretai – ilgesnį procesą. Būtent dėl to ginčo rizika ir turi būti įskaičiuota į bendrą sandorio kainą.

Skaitmeninė veikla – veikla be sienų

Skaitmeninės ekonomikos laikais ginčų teismingumo klausimas tampa dar sudėtingesnis. El. prekyba, nuotolinės paslaugos, platformų veikla ar internetinė reklama dažnai apima kelias rinkas vienu metu.

Jei veikla aktyviai orientuota į konkrečios valstybės pirkėjus – vartojama vietos kalba, siūlomos kainos vietos valiuta, vykdoma tikslinė reklama – tokia veikla gali būti laikoma pakankamu ryšiu jurisdikcijai atsirasti.

Tai reiškia, kad net ir fiziškai neveikiant kitoje šalyje, bylinėjimosi rizika joje gali būti reali.

Žalos atlyginimas

Nesutartinių ginčų, t. y. kurie kyla ne iš sutarčių, atveju ieškinys gali būti iškeltas arba valstybėje, kurioje buvo įvykdyti žalą sukėlę veiksmai, arba toje, kurioje kilo pati žala. Kitaip sakant, jei veiksmas buvo atliktas vienoje šalyje, bet sukėlė neigiamas pasekmes kitoje, pastaroji taip pat gali tapti ginčo vieta. Veiklos poveikis rinkai gali būti svarbesnis nei veiklos geografinė vieta.

Toks ginčų sprendimo principas yra ypač aktualus konkurencijos, reputacijos ir intelektinės nuosavybės pažeidimų srityje.

Silpnesnės šalies apsauga 

Procesinė rizika išauga dar labiau, jei įmonė dirba su kitos valstybės vartotojais ar samdo darbuotojus, dirbančius iš užsienio.

Vartotojai gali teikti ieškinį savo gyvenamosios vietos valstybėje, darbuotojai – ten, kur įprastai dirba. Tokiais atvejais net ir esant šalių susitarimui dėl ginčų teismingumo, silpnesne sutarties šalimi laikomi asmenys turi teisę kreiptis į savo šalies teismus, o ne tuos, dėl kurių buvo susitarta sutartyje.

Ką tai reiškia verslui? Planuojant plėtrą į kitą rinką automatiškai tai reikš ir procesinį įsipareigojimą toje jurisdikcijoje nepriklausomai nuo to, ar verslas tam bus pasiruošęs, ar ne.

Ar pakanka sutarties? 

Verslas dažnai siekia suvaldyti riziką sutartyse įtvirtindamas jurisdikcijos sąlygą – pavyzdžiui, kad visi ginčai bus sprendžiami Lietuvos teismuose. Tai svarbi priemonė, tačiau ji nėra universali.

Tokios sąlygos gali neveikti vartotojų ar darbo santykiuose. Jos taip pat negali panaikinti jurisdikcijos, kylančios iš intelektinių teisių registracijos.

Todėl būsimų ginčų sprendimo klausimas negali būti sureguliuojamas vien formalia sąlyga sutartyje. Jis turi būti vertinamas platesniame verslo modelio kontekste.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji partnerė Agnė Kisieliauskaitė

„Eurovizijai“ įsibėgėjant: kada daina laikoma plagiatu?

Šią savaitę milijonai žiūrovų visoje Europoje vėl įsijungs „Euroviziją“, populiarumo neprarandantį dainų konkursą. Nors konkurso taisyklės reikalauja, kad dainos būtų originalios ir griežtai draudžia plagijavimą, diskusijos apie pernelyg didelius panašumus kyla kone kasmet.

Kaip atkreipia dėmesį advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotasis teisininkas Vilius Norvaišas, ne viena „Euroviziją“ laimėjusi daina savo laiku buvo aktyviai aptarinėjama dėl galimų panašumų į kitus kūrinius.

„Pavyzdžiui, 2018 m. Izraelio nugalėtoja Netta su daina „Toy“ sulaukė kaltinimų, kad priedainio ritmika ir motyvai pernelyg primena „The White Stripes“ kūrinį „Seven Nation Army“. Ginčas baigėsi susitarimu – prie dainos autorių oficialiai buvo įtraukti ir Jackas White’as bei Jackas Lawrence’as. Dukart „Euroviziją“ laimėjusios švedės Loreen dainos „Euphoria“ ir „Tattoo“ taip pat kėlė nemažai diskusijų, o šių metų Švedijos daina „My System“ jau spėjo būti prilyginta vokiečių dainininkės Cascada „Everytime we touch“ 2006 m. hitui“, – komentuoja advokatas V. Norvaišas.

Kita vertus, popmuzika nuolat remiasi tais pačiais ritmais, harmonijomis ir formulėmis, todėl atsitiktiniai ar pavieniai panašumai yra neišvengiami. Kada daina tampa plagiatu?

Vienoje dainoje – daug skirtingų teisių 

Pasak teisininko, prieš atsakant į klausimą, yra ar nėra konkreti daina plagiatas, verta suprasti, ką saugo įstatymai.

„Kiekvienoje dainoje egzistuoja du pagrindiniai teisinės apsaugos sluoksniai. Muzikos kūrinys – tam tikra melodija, kuri gali būti lydima teksto arba ne. Ir  fonograma – muzikos kūrinio garso įrašas, kurį girdite „Spotify“, „YouTube“ ar kitose platformose. Klausydami muzikos, dažniausiai klausomės būtent fonogramų.

Plagijuojant dainą gali būti pažeidžiamas vienas iš sluoksnių arba abu. Pvz., nukopijavus ir perpanaudojus tam tikrą muzikos garso fragmentą galima pažeisti autoriaus teises į garso (melodijos) takelį, autoriaus teises į dainos tekstą, taip pat – fonogramos gamintojo teises į fonogramą. Jei šie trys asmenys skirtingi, tuomet pažeidžiamos iškart bent trijų asmenų teisės“, – pabrėžia „Ellex Valiunas“ atstovas V. Norvaišas.

Tačiau ne viskas muzikoje yra saugoma – teisės aktai nesaugo idėjų, metodų, principų ar muzikinių koncepcijų. Autorių teisės gina tik originalią kūrybinę išraišką, todėl bendromis akordų progresijomis, įprastais ritmais ar standartinėmis gamomis gali naudotis visi kūrėjai.

Būtent šis skirtumas tarp idėjos ir jos išraiškos yra vienas svarbiausių principų autorių teisėje. Skolintis idėją ir semtis įkvėpimo – galima, tačiau kopijuoti konkrečios kūrybinės išraiškos – ne.

Kada idėjos skolinimasis peržengia ribą

Vienas populiariausių mitų, pasak teisininko, apie muzikos autorių teises – tariamai „saugus“ taktų, žodžių ar natų skaičius, kurio neviršijus galima kopijuoti be pasekmių. Tačiau tokio skaičiaus nėra.

„Teisinis vertinimas remiasi kokybiniu, ne kiekybiniu vertinimu. Svarbiausias klausimas – ne kiek nukopijavai, o ką nukopijavai. Ar buvo perimta originali kūrybinė išraiška? Ir ar ji atpažįstama naujame kūrinyje?

Vertinant melodijas ir muzikos kūrinius, lyginami originalo išskirtiniai kūrybiniai elementai ir tai, kas atsiranda naujoje dainoje. Nedideli pakeitimai – kita tonacija ar greitesnis tempas – savaime neapsaugo nuo atsakomybės. Svarbiausia, ar originalūs elementai išlieka atpažįstami“, – komentuoja pašnekovas.

ES Teisingumo Teismas vadinamojoje „Infopaq“ byloje yra išaiškinęs, kad viso labo 11 žodžių ištraukos nukopijavimas iš laikraščio straipsnio gali būti autorių teisių pažeidimas. Kitoje byloje teismas yra pasisakęs, kad fonogramos gamintojas gali uždrausti naudoti net labai trumpą (vos 2 s) įrašo fragmentą, jei jį naujame kūrinyje klausytojas atpažįsta. Būtent dėl to byloje dėl „Kraftwerk“ kūrinio „Metall auf Metall“ dviejų sekundžių trukmės „samplas“ tapo teisinio ginčo objektu.

Leidžiamos išimtys – ribotos 

ES autorių teisė nepalieka kūrėjų visiškai be galimybės panaudoti esamus kūrinius savo kūryboje. Muzikoje leidžiamos trys išimtys: parodija, citata (originalo nedidelė ištrauka naudojama polemikai), pastišas (kai nauju kūriniu siekiamas meninis dialogas su originalu, imituojant jo stilių norima pagerbti originalo autorių). Naujausia teismų praktika rodo, kad būtent pastišo išimtis Europoje gali tapti viena svarbiausių priemonių teisėtam dainų „samplingui“.

Visais kitais atvejais yra reikalingas autoriaus (fonogramos gamintojo) leidimas panaudoti tam tikrą jo dainos ar garso įrašo dalį naujame kūrinyje.

Požiūriai ES ir JAV skiriasi

Teisininkas taip pat atkreipia dėmesį, kad ES valstybėse narėse muzikos kopijavimas vertinamas kiek kitaip nei JAV, iš kur dažniausiai ir girdimi bylinėjimosi dėl plagijavimo atgarsiai.

„JAV autorių teisių sistema paremta kitokiu principu – sąžiningo naudojimo („fair use“) principu. Skirtingai nei Europoje, JAV nėra baigtinio išimčių, leidžiančių kūrinio dalies kopijavimą be autoriaus sutikimo, sąrašo. Kiekviena situacija vertinama individualiai, atsižvelgiant į naudojimo pobūdį, apimtį, tikslą ir poveikį rinkai. Todėl kai kurie  „samplingo“ (garso fragmentų panaudojimo) ar kūrybinio perdirbimo atvejai JAV vertinami liberaliau nei Europoje“, – aiškina advokatas V. Norvaišas.

Pabandom iš naujo

Reikia tikėtis, kad šių metų „Eurovizijos“ dainų kūrėjai pasirūpino visais reikalingais leidimais. Jei išgirsime panašumų su kitomis populiariomis dainomis, neskubėkime kaltinti plagiatu. Galbūt tai yra sąmoninga imitacija, siekiant efekto per meninį dialogą su daug kam gerai žinomu originalu.  Atkreipti  dėmesį į dainą  „Eurovizijoje“ suteikiamos vos trys minutės, galbūt būtent tos kelios sekundės ir bus lemiamos išplėšiant pergalę.

Darbo santykių nutraukimas dėl darbuotojo kaltės: ką svarbu žinoti

Darbo kodekso 58 straipsnis numato galimybę nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo kaltės – dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo arba dėl pakartotinio pažeidimo (per paskutinius 12 mėnesių). Atleidimas dėl darbuotojo kaltės yra greitas – be įspėjimo termino ir be išeitinės išmokos, tačiau ne visada yra paprastas. Labai svarbu darbdaviui viską atlikti tinkamai, antraip darbuotojo atleidimas gali virsti užsitęsusiu ginču.

Nors Darbo kodeksas (DK) nurodo, kas gali būti laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, šis sąrašas nėra baigtinis. Darbdavys konkrečiais atvejais (atsižvelgdamas ir į įmonės specifiką) gali pats įvertinti, ar darbuotojo elgesys yra laikytinas šiurkščiu pažeidimu.

Kas yra laikoma šiurkščiu pažeidimu

Nors dalis tokių darbo pareigų pažeidimų yra išvardinti DK, baigtinis sąrašas įstatyme nepateiktas. Tačiau galima remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) išaiškinimais, kurie darbo ginčų bylose formuoja praktiką ir padeda susiorientuoti kitiems darbdaviams, kaip elgtis panašiose situacijose.

Sisteminis darbdavio nurodymų nevykdymas, pasak LAT, gali būti laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Vienoje byloje teismas nustatęs, kad darbuotojas ilgą laiką atsisakė pateikti darbdaviui duomenis apie savo atliekamą darbą, t. y. nuosekliai ir tyčia nevykdė darbdavio nurodymų, tokius veiksmus pripažino šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu.

Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu LAT yra pripažinęs ir nekonkuravimo susitarimo nesilaikymą. Teismas darbdavio ir darbuotojos ginče vertino, ar tokiu pažeidimu laikomas vaiko priežiūros atostogose esančios darbuotojos pranešimas apie ketinimą įsidarbinti konkuruojančioje įmonėje. Teismas nusprendė, kad toks elgesys gali būti vertinamas kaip tyčinis veiksmas, galintis lemti darbdavio pasitikėjimo darbuotoju praradimą ir sudaryti pagrindą nutraukti darbo santykius.

Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu teismas taip pat yra pripažinęs, kai darbuotojas tyčia klastojo duomenis ir kitaip netinkamai vykdė savo pareigas, padarydamas žalą darbdaviui. Vienoje byloje nustačius, kad direktoriaus pavaduotojo pareigas ėjęs darbuotojas davė kitiems nurodymus netinkamai vykdyti veiklos priežiūrą, klastoti duomenis ir pan., LAT tokius darbuotojo veiksmus pripažino laikytinais šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu.

O kas nėra laikoma šiukščiu pažeidimu

Vien tai, kad darbuotojas viešai išreiškė nuomonę, kuri, darbdavio vertinimu, neatitinka jo paties pozicijos, nėra šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Taip LAT pasisakė neseniai nagrinėtoje byloje – darbuotojas savo poziciją išsakė interviu metu darbo kabinete, kas, darbdavio vertinimu, galėjo sudaryti įspūdį apie sąsajas su darbdaviu. Teismas pasisakė, kad darbuotojo teisė reikšti savo įsitikinimus gali būti ribojama tik tiek, kiek tai būtina darbdavio interesams, susijusiems su tinkamu darbo funkcijų vykdymu, užtikrinti. Darbuotojo atleidimą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą LAT pripažino neteisėtu.

LAT yra pasisakęs ir dėl nuotolinio darbo atvejų – jei darbdavys nėra parengęs aiškių taisyklių, kaip organizuojamas nuotolinis darbas, kilus ginčui gali nebūti pagrindo konstatuoti šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Vadinasi, neturint aiškių darbo organizavimo taisyklių, darbuotojo elgesys gali būti nevertinamas kaip šiukštus pažeidimas.

Įmonės gali sumažinti tokių ginčų riziką šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašą įtvirtinusios savo vidiniuose dokumentuose. Aiškios taisyklės ir tinkamas darbuotojų supažindinimas su jomis leidžia išvengti neaiškumų ir dažnai padeda užkirsti kelią ginčams.

Ką svarbu prisiminti darbdaviui

Tikėkis geriausio, ruoškit blogiausiam – senų laikų maksima, ko gero, tiktų ir šių dienų darbdaviui, norinčiam apsisaugoti nuo laiko ir pinigų kainuojančių darbo ginčų rizikos. Kuo turėtų nepamiršti pasirūpinti darbdavys?

Visų pirma, turėti aiškias įmonės vidaus taisykles. Jei darbuotojas nėra tinkamai supažindintas su savo pareigomis ir dėl to jų neatlieka ar atlieka netinkamai, atsakingas nebūtinai bus jis. Siekiant išvengti neaiškumų ir sumažinti ginčų riziką, darbdavys turėtų turėti aiškias vidaus taisykles ir tinkamai darbuotojus su jomis supažindinti.

Dar vienas rekomenduojamas veiksmas – į įmonės vidinę tvarką įtraukti šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašą. Jei dėl darbovietės specifikos tam tikri veiksmai turėtų būti laikomi šiurkščiais darbo pareigų pažeidimais, rekomenduojama tai aiškiai įvardyti vidinėse tvarkose ir, žinoma, tinkamai su tuo supažindinti darbuotojus.

Rengiantis atleisti darbuotoją dėl jo kaltės, būtina laikytis įstatyme numatytų procedūrinių reikalavimų. Darbuotojui padarius pažeidimą svarbu prašyti jo rašytinio pasiaiškinimo. Tai svarbu bet kokio, ne tik šiurkštaus, darbo pareigų pažeidimo atveju. Taip pat svarbu nepamiršti per vieną mėnesį įspėti darbuotoją, kad pasikartojus tokiam pat pažeidimui, jis gali būti atleistas.

Sprendimą nutraukti darbo santykius būtina priimti per įstatyme nustatytus terminus – ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos. Šis terminas gali būti pratęsiamas iki dvejų metų, jeigu pažeidimas paaiškėja atlikus auditą, inventorizaciją ar veiklos patikrinimą. Praleidus šiuos terminus, atleidimas gali būti pripažintas neteisėtu, todėl terminų laikymasis yra toks pat svarbus kaip ir tinkamas pagrindimas.

Komentaro autoriai: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ jaunesnioji teisininkė Greta Galminaitė ir darbo teisės ekspertas Rimantas Stanevičius

Suklastotų vaizdų dalijimasis ir teisinė atsakomybė

Šių dienų aktualija tapo vieno žinomo Lietuvos politiko socialiniuose tinkluose pasidalinta dirbtiniu intelektu suklastota protesto dalyvės nuotrauka. Daug dėmesio sulaukusi istorija kartu yra ir įspėjimas, kad tokių atvejų, kai pasidalijama įtikinamai suklastotais vaizdais (žinant ar nežinant, kad jie suklastoti), daugės.

Dirbtinio intelekto įrankiams vis tobulėjant ir pristatant naujas vaizdo generavimo galimybes, pasigaminti „sintetinę sankaitą“ (tai angliškojo „deep fake“ termino vertimas ES DI akte, labai įdomus žodis) yra sekundžių darbas.

Bet ar tai yra teisėta? Toks elgesys leidžia daryti prielaidą apie kelis galimus teisės pažeidimus.

Pirma, neteisėtas asmens atvaizdo panaudojimas. Fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, demonstruojami tik jo sutikimu. Sutikimo nereikia išimtiniais, įstatyme numatytais atvejais (pvz., jeigu veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu). Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Labai tikėtina, kad būtent su tokiais atvejais dažniausiai ir susidursime „sintetinių sankaitų“ atveju.

Antra, garbės ir orumo pažeidimas. Nuotraukos neretai ir yra klastojamos siekiant paskleisti visuomenei žinią, kuri neatitinka tikrovės, ją iškraipo. Tai gali būti asmens garbės ir orumo pažeidimas arba dar rimčiau – šmeižtas, kuris užtraukia ir baudžiamąją atsakomybę. Rimtų teisinių pasekmių taip pat gali kilti ir dėl siunčiamos žinutės turinio, pvz., neapykantos kurstymo.

Trečia, dirbtinio intelekto priemonių naudojimo teisinio reguliavimo pažeidimas. ES Dirbtinio intelekto aktas nustato skaidrumo pareigas ir tiesiogiai įpareigoja „diegėją“ (jis suprantamas kaip asmuo, naudojantis DI sistemą) atskleisti, kad toks turinys yra sugeneruotas dirbtinai arba manipuliuojant.

Sintetinė sankaita (giluminė klastotė) tampa rimtu ginklu, todėl juo reikia naudotis atsakingai.

Komentaro autorius: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partneris, advokatas dr. Ąžuolas Čekanavičius

Iliustracijoje parodytas pavyzdys, kaip turi būti žymimi statiniai atvaizdai, sugeneruoti DI.

ES skatina verslo konkurencingumą – rengia koncentracijų kontrolės reformą

Europos Komisija (EK) gegužės mėnesį ketina paskelbti atnaujintas koncentracijų vertinimo gaires. Nors pats gairių projektas – 100 puslapių apimties dokumentas – oficialiai nebuvo paskelbtas, viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija leidžia planuojamus pokyčius vertinti kaip didžiausią koncentracijų kontrolės taisyklių švelninimą Europos Sąjungoje (ES) per pastaruosius kelis dešimtmečius.

Planuojama reforma yra ES reakcija į augantį spaudimą stiprinti Europos įmonių konkurencingumą, ypač JAV ir Kinijos rinkos dalyvių atžvilgiu. Jei pokyčiai bus įgyvendinti, verslo įmonių susijungimų Europoje vertinimas taps lankstesnis. Priimant sprendimus šalia tradicinio poveikio kainoms vertinimo daugiau reikšmės įgis ilgalaikiai veiksniai: investicijos, inovacijos, tvarumas, ekonomikos atsparumas.

Taigi kokie pokyčiai planuojami?

Daugiau dėmesio inovacijoms

Iki šiol ES koncentracijų kontrolė buvo grindžiama aiškia ir gana paprasta logika – buvo vertinama, ar sandoris sumažins konkurenciją ir padidins kainas. Tuo metu naujuose pasiūlymuose daugiau dėmesio skiriama tam, kaip sandoris paveiks inovacijas ir būsimą konkurenciją.

Vertindamos sandorius institucijos paprastai analizuoja, ar iš rinkos nedings svarbi konkurencinė jėga. Tai gali būti ne tik agresyviai kainomis konkuruojanti įmonė, bet ir inovatyvus rinkos dalyvis, galintis ateityje tapti reikšmingu konkurentu. Kitaip tariant, svarbus gali būti ir tas verslas, kuris šiandien nėra didelis, bet turi potencialo ateityje augti ir daryti konkurencinį spaudimą senbuviams.

Ypač tai aktualu sektoriuose, kuriuose didelę reikšmę turi moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra. Jei susijungia panašias veiklas vykdančios įmonės, kyla rizika, kad dalis projektų bus nutraukti, o inovacijų tempas sulėtės. Kita vertus, sujungus resursus jie bus naudojami efektyviau ir sukurs didesnę vertę vartotojams.

Vertinamas poveikis darbuotojams

Naujų gairių projektas numato, kad vertinant susijungimus bus atsižvelgiama ir į jų poveikį darbo rinkai. Tai reiškia, kad bus žiūrima, ar po sandorio nesumažės konkurencija dėl darbuotojų.

EK gali analizuoti susijungimo poveikį atlyginimams, darbo sąlygoms ir darbuotojų mobilumui. Tai ypač aktualu sektoriuose, kuriuose reikalingi specifiniai įgūdžiai, o darbuotojų pasirinkimo galimybės yra ribotos, pvz., IT, finansinių technologijų, inžinerijos, aukštos kvalifikacijos sveikatos priežiūros srityse. Sumažėjusi konkurencija tarp darbdavių gali silpninti darbuotojų derybinę galią, o tai gali daryti netiesioginį poveikį ir vartotojams – per kainas, kokybę ar pasirinkimą.

Mažumos akcijų paketo įsigijimas

Rengiamose gairėse detalizuojamas ir mažumos akcijų paketų vertinimas. Nors tokie sandoriai nesuteikia kontrolės, EK gali vertinti, ar net ir nedidelė dalis konkurento akcijų nesukuria paskatų riboti konkurenciją ir ar nedidina informacijos mainų rizikos.

Praktikoje tai reiškia, kad bus analizuojama ne tik formalioji kontrolė, bet ir faktinė įtaka. Pavyzdžiui, ar investuotojas įgyja galimybę daryti įtaką strateginiams sprendimams, gauti jautrią komercinę informaciją ar kitaip paveikti konkurento elgesį rinkoje.

Papildomas dėmesys skiriamas ir vadinamajai bendrai nuosavybei, kai tas pats investuotojas turi akcijų keliuose tarpusavyje konkuruojančiuose versluose. Tokiais atvejais gali mažėti paskatos agresyviai konkuruoti, nes investuotojas bus suinteresuotas visų portfelio įmonių rezultatais.

Verslui tai reiškia, kad net ir nedidelės investicijos į konkurentus gali patekti į konkurencijos teisės vertinimo lauką.

Sandorio nauda, stiprinanti konkurencingumą

Dar vienas svarbus akcentas – daugiau dėmesio vertinant sandorius bus skiriama jų poveikiui stiprinant verslo konkurencingumą Europoje. EK, panašu, siekia aiškiau parodyti, kad susijungimai gali būti vertinami palankiau, jei jie prisideda prie verslo konkurencingumo stiprinimo.

Taigi net ir tais atvejais, kai sandoris gali mažinti konkurenciją, bus vertinama, ar sukuriama nauda tai atsveria. Tai atveria galimybę plačiau taikyti efektyvumo argumentus, tačiau kartu keliama ir aukštesnė kartelė įmonėms – jos turės pateikti konkrečius įrodymus, kad deklaruojama susijungimo nauda (mažesnės sąnaudos, geresnės investavimo galimybės, didesnis tiekimo saugumas, tvarumas, kt.) yra reali ir pasiekiama.

Visgi jei po sandorio rinkoje lieka labai nedaug žaidėjų, net ir akivaizdi nauda gali būti laikoma nepakankama.

Balanso paieška

ES įmonių masto klausimas tampa ne tik ekonominiu, bet ir strateginiu tikslu didinti Europos konkurencingumą ir ekonominį atsparumą sukrėtimams. Planuojama reforma nėra koncentracijų kontrolės silpninimas. Jos tikslas – modernizuoti tvarką išlaikant esminius konkurencijos apsaugos principus, tačiau taikant juos lanksčiau.

ES siekia sudaryti sąlygas verslui augti ir konkuruoti su dideliais JAV ir Kinijos žaidėjais, tačiau tuo pačiu išvengti situacijų, kai vidaus rinkoje susiformuoja pernelyg stiprūs žaidėjai, galintys silpninti konkurenciją. Tai iš esmės yra balanso paieška tarp masto ir konkurencijos.

Susijungimai gali padidinti investicijas, skatinti inovacijas, stiprinti tiekimo grandines. Kita vertus, jie gali ir mažinti konkurenciją, o tai ilgainiui reiškia aukštesnes kainas, mažesnį pasirinkimą ir silpnesnes paskatas kurti naujus produktus. Todėl kiekvienu atveju reikės vertinti ne tik deklaruojamą naudą, bet ir realų jos tikėtiną poveikį rinkai.

Papildomų kriterijų taikymas neišvengiamai didins vertinimo kompleksiškumą. Tai suteiks EK daugiau lankstumo vertinti realią sandorių ekonominę naudą, tačiau kartu augs ir sprendimų neapibrėžtumas. Jei anksčiau daug kas rėmėsi gana aiškiais rodikliais, tokiais kaip rinkos dalys ar koncentracijos lygis, dabar atsiranda daugiau galimybių remtis inovacijų, investicijų ar atsparumo argumentais. Kiekvienas sandoris taps individualaus vertinimo objektu, kuriame svarbios ne tik rinkos dalys, bet ir gebėjimas įtikinamai pagrįsti sandorio naudą.

Artimiausiu metu konkurencijos politika bus balanso paieška siekiant dviejų tikslų – leisti įmonėms augti ir išlaikyti realią konkurenciją.

Koks poveikis Lietuvos verslui?

Atsiras daugiau erdvės pagrįsti susijungimus ne tik tradiciniais konkurencijos kriterijais, bet ir pasiremiant investicijų, inovacijų ir atsparumo argumentais. Tai aktualu sektoriams, kuriems reikalingos didelės investicijos arba kurių įmonės konkuruoja regioniniu ar globaliu mastu. Didesnis mastas jų atveju galėtų būti vertinamas kaip privalumas, leidžiantis efektyviau investuoti, plėstis ir stiprinti konkurencingumą.

Kita vertus, dėl savo dydžio Lietuvos rinka išlieka jautri koncentracijai. Net ir esant lankstesniam požiūriui ES lygiu, sandoriai, kurie reikšmingai sumažintų konkurenciją nacionaliniu lygmeniu (pavyzdžiui, sumažintų pagrindinių rinkos dalyvių skaičių), tikėtina, ir toliau būtų vertinami itin atsargiai. Tai reiškia, kad vadinamieji „4 į 3“ ar „3 į 2“ tipo susijungimai Lietuvoje ir toliau išliks problemiški.

ES koncentracijų kontrolės politikoje artimiausiu metu turėtume stebėti balanso paieškas – tarp poreikio leisti įmonėms augti, investuoti ir konkuruoti globaliai bei būtinybės išlaikyti veiksmingą konkurenciją vidaus rinkoje. Ar ši pusiausvyra bus pasiekta, paaiškės, kai EK patvirtins naujas gaires ir pradės jas taikyti praktikoje.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji teisininkė Lorena Nomeikaitė

„Mergermarket“ ir LSEG: 2026 m. Vidurio ir Rytų Europos sandorių rinkoje pirmauja „Ellex“

Advokatų kontora „Ellex“ 2026-uosius pradėjo stipriai – „Mergermarket“ paskelbtais šių metų pirmojo ketvirčio susijungimų ir įsigijimų sandorių rinkos (M&A) duomenimis, pagal sandorių skaičių „Ellex“ pirmauja Vidurio ir Rytų Europoje.

LSEG („London Stock Exchange Group“) paskelbtais naujausiais duomenimis, „Ellex“ taip pat buvo aukščiausiai reitinguota Baltijos šalių advokatų kontora Europoje bei Šiaurės Europoje pagal didžiausią įvykdytų M&A sandorių skaičių mažos kapitalizacijos ir vidutinės kapitalizacijos įmonių sandorių kategorijose.

Iš viso, „Mergermarket“ teisinių kontorų reitingo duomenimis,  pirmąjį šių metų ketvirtį „Ellex“ atstovavo klientams 16 (paskelbtų) sandorių, kas sudarė 10,7 proc. visų Vidurio ir Rytų Europoje vykdytų sandorių. Sandorių, ties kuriais dirbo „Ellex“ teisininkai, atskleista bendra vertė – 216 mln. JAV dolerių. Pernai tuo pačiu metu „Ellex“ reitinge užėmė 5-ąją vietą su 12 sandorių, kurie sudarė 5,3 proc. visų Vidurio ir Rytų Europos M&A rinkos sandorių.

Tokie rezultatai rodo ir pačios M&A rinkos regione, kuri nebėra priklausoma nuo kelių didelių, išskirtinių sandorių, aktyvumą.

„Baltijos šalių M&A rinka į 2026-uosius įėjo ant labai tvirto 2024–2025 metų pagrindo. Metus rinka pradėjo turėdama daug sukaupto kapitalo ir nuosekliai investuodama į aktyviausius sektorius: technologijos, energetika, infrastruktūra, paslaugos, dabar galima išskirti dar vieną labai svarbią ir sparčiai augančią sritį – gynybos sektorių. Labai svarbus akcentas – ir toliau dalyvauja daug vietinio bei regioninio kapitalo. Duomenys rodo, kad vietinis kapitalas Baltijos šalyse jau yra sisteminis M&A rinkos variklis, o ne išimtis“, – komentuoja advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partneris Paulius Gruodis.

Pirmojo ketvirčio „Ellex“ rezultatą nulėmė ne atsitiktiniai ar pavieniai sandoriai, o nuoseklus 2025 m. įdirbis ir platus esamų klientų portfelis visose trijose Baltijos šalyse, ypač aktyviausiuose rinkos sektoriuose.

P. Gruodis taip pat atkreipia dėmesį, kad „PE/VC fondai toliau išlieka aktyvūs (pvz., 2025 m. Baltijos startuolių VC finansavimas pasiekė rekordinį 607 mln. eurų lygį), matom strateginius, konsoliduojančius sandorius ir vis dar palankų finansavimo foną, kuris, aišku, keisis, jeigu geopolitinė įtampa dėl besitęsiančio konflikto Persijos įlankoje užsitęs“.

„Mergermarket“ (Niujorkas, JAV) – pirmaujanti verslo analitikos ir naujienų platforma, teikianti statistiką ir įžvalgas apie M&A, rinkos sandorius, tendencijas. „Mergermarket“ 2026 m. I ketvirčio reitingus galite atsisiųsti čia.

LSEG (Londonas, JK) yra viena pirmaujančių pasaulio finansų rinkų infrastruktūros ir duomenų teikėjų, valdanti Londono akcijų biržą.

„Ellex“ veikia visose Baltijos šalyse, turi biurus Vilniuje, Rygoje ir Taline, kur dirba apie 270 teisininkų ir kitų sričių specialistų.

A. Kisieliauskaitė. Kiek kainuoja bylinėjimasis užsienyje, ir ką verslas pamiršta įvertinti?

Lietuvos verslas, veikiantis tarptautinėje rinkoje, siekia išvengti bylinėjimosi užsienyje – išties dažnai teisinius ginčus geriausia spręsti „namų“ jurisdikcijoje, kur ir teisinė aplinka aiški, ir procesas labiau pažįstamas. 

Tačiau tokį požiūrį lemia ne tik patogumas ar įpročiai. Praktikoje sprendimą vengti užsienio teismų dažnai nulemia ir su tuo susiję papildomi kaštai, kurie išryškėja tik kilus ginčui.

Bylinėjimosi kaina – daugiau nei viena eilutė biudžete

Akivaizdžiausios išlaidos – teisininkų paslaugos įkainiai. Tačiau praktikoje vien tuo apsiriboti nepavyks. Įprastai bylinėjimasis užsienyje reiškia, kad procese dalyvaus kelios teisininkų komandos.

Lietuvos advokatai dažnai tokiais atvejais koordinuoja procesą, padeda pasirinkti užsienio teisininkus, užtikrina komunikaciją tarp jų ir kliento, taip pat – formuoja bendrą bylos strategiją. Į procesą įtraukti vietos advokatai atstovauja įmonei teisme ir dirba pagal konkrečios valstybės taisykles.

Svarbu įvertinti ir tai, kad skirtingose valstybėse advokatų įkainiai gali reikšmingai skirtis. Tokiose jurisdikcijose kaip pavyzdžiui, Vokietija ar Jungtinė Karalystė (Londonas tebėra svarbus finansinis centras), valandiniai įkainiai gerokai didesni nei Lietuvoje. Tai reiškia, kad net ir panašios apimties ginčas gali kainuoti ženkliai daugiau vien dėl to, kurioje valstybėje jis nagrinėjamas.

Prieš priimdamas sprendimą bylinėtis verslas vertina, ar ginčas apskritai yra ekonomiškai pagrįstas (įskaičiuojamos ir galimos advokatų išlaidos, proceso trukmė, tikimybė jį laimėti, galimas priteistos sumos dydis). Tokiais atvejais gali būti naudinga iš anksto pasikonsultuoti su teisininkais – gal yra galimybė taikyti supaprastintas tarptautines procedūras ar kitus procesinius sprendimus, kurie leistų sumažinti kaštus ar net išvengti būtinybės įtraukti užsienio advokatus.

Prie bylinėjimosi kaštų prisideda ir kitos tiesioginės išlaidos. Pavyzdžiui, ekspertai, kurių gali prireikti vertinant finansinius ar techninius klausimus. Nors tokios išlaidos patiriamos ir vietos ginčuose, tarptautiniuose procesuose jos gali būti didesnės dėl papildomo koordinavimo ar poreikio įtraukti vietos specialistus. Net ir tais atvejais, kai pasirenkamas Lietuvoje dirbantis ekspertas, gali atsirasti papildomų išlaidų, susijusių su jo dalyvavimu procese užsienyje – kelione, apgyvendinimu, kitais organizaciniais kaštais.

„Nematomos“ išlaidos, kurios išryškėja procese

Dar didesnę įtaką bendram kaštų dydžiui turi netiesioginės išlaidos, kurios dažnai paaiškėja tik proceso metu.

Visų pirma – su dokumentų vertimais susijusios išlaidos. Tarptautiniuose ginčuose versti tenka ne tik sutartis ar procesinius dokumentus, bet ir įrodymus, susirašinėjimą ar techninę medžiagą.

Antra, skiriasi procesinės taisyklės. Terminai, įrodymų pateikimo tvarka ar teismų praktika gali lemti ilgesnį procesą ir, atitinkamai, papildomą darbą, kuris iš anksto ne visada yra akivaizdus. Kai kuriose jurisdikcijose bylos nagrinėjimas gali trukti reikšmingai ilgiau nei Lietuvoje – pavyzdžiui, Italijoje civilinių bylų nagrinėjimo trukmė praktikoje vis dar laikoma viena ilgesnių Europos Sąjungoje (ES).

Trečia, bylinėjimasis užsienyje reikalauja ir daugiau vidinių resursų. Sprendimų priėmimas užtrunka ilgiau, būtinas intensyvesnis koordinavimas tarp skirtingų šalių, vadovybės dėmesys  nukreipiamas nuo kasdienės veiklos.

Didžiausias kaštas – laikas ir neapibrėžtumas

Nors finansinės išlaidos yra svarbios, praktikoje didelę reikšmę turi proceso trukmė ir su juo susijęs neapibrėžtumas. Ilgai trunkantis ginčas reiškia įšaldytas lėšas, sudėtingesnį finansinį planavimą ir ribotas galimybes priimti tolesnius verslo sprendimus.

Tokiose situacijose svarbus tampa ne tik pats ginčo rezultatas, bet ir tai, kada jis bus pasiektas. Kelerius metus trunkantis procesas gali turėti tiesioginį poveikį pinigų srautams, investiciniams sprendimams ar net bendram veiklos stabilumui.

Laimėtas ginčas – ne pabaiga

Svarbu ir tai, kad net ir sulaukus palankaus teismo sprendimo procesas nesibaigia, jį dar reikia įvykdyti. ES šalyse narėse teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas yra palyginti sklandus, tačiau trečiosiose valstybėse tai gali tapti dar vienu, papildomu procesu, reikalaujančiu laiko, išlaidų ir teisinio darbo.

Praktikoje iškyla ir papildomų rizikų – vykdant sprendimą svarbu, ar skolininkas vis dar turi turto, ar jis nėra perkeltas į kitą jurisdikciją. Net ir laimėtas ginčas ne visada automatiškai virsta realiai atgautomis lėšomis.

Tokiais atvejais turto paieškai ir jo išieškojimui gali prireikti papildomų investicijų. Neatsitiktinai pastaraisiais metais vis dažniau pasitelkiamos specializuotos turto susigrąžinimo (angl. asset recovery) paslaugos.

Taigi vertinant ginčo kaštus svarbu numatyti ne tik bylinėjimosi etapą, bet ir visą kelią iki realaus rezultato.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji partnerė Agnė Kisieliauskaitė

„Foreign Direct Investment Reviews 2026“ – „Ellex Valiunas“ įžvalgos apie užsienio investicijų patikrą Lietuvoje

Paskelbtas tarptautinis leidinys Foreign Direct Investment Reviews 2026: A Global Perspective, kuriame – advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ teisininkų Roberto Čiočio, Aušros Abraitytės-Gedminės ir Justino Celencevičiaus įžvalgos apie užsienio investicijų patikros procesą Lietuvoje.

Tiesioginės užsienio investicijos (TUI), galinčios turėti įtakos Lietuvos nacionaliniam saugumui (investicijos energetikos, transporto, IT, finansų ir gynybos sektoriuose, taip pat strateginėse įmonėse ir infrastruktūros projektuose) yra tikrinamos. Leidimas yra būtinas prieš užbaigiant sandorį, o reikalavimų nesilaikymas gali lemti investicijos pripažinimą negaliojančia arba akcininko teisių netekimą.

Investuotojams iš ES, NATO, EFTA ir EBPO šalių patikros procesas paprastai yra sklandesnis, tuo metu kitų jurisdikcijų investuotojams jis gali būti sudėtingesnis ir išsamesnis.

Straipsnyje nagrinėjama patikros proceso apimtis ir trukmė. „Ellex Valiunas“ teisininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuva svarsto patikros sistemos plėtrą, įtraukiant žemės ūkio ir maisto sektorius, atsižvelgiant į augantį dėmesį tiekimo grandinių saugumui.

W&C FDI Reviews 2026 leidinys pateikia įžvalgas apie sparčiai kintančią investicinę aplinką įvairiose pasaulio jurisdikcijose.

Kaip būsto statybos ar remontas perauga į teisinį ginčą

Būsto statyba ar remontas neretam Lietuvos gyventojui yra viena didžiausių finansinių investicijų. Deja, praktika rodo, kad tiek statant namą, tiek atliekant buto remontą kyla nemažai ginčų. Dažnai ginčai kyla tam tikruose rangos santykių „rizikos taškuose“ – sudarant sutartį, keičiant darbų apimtį, atsiskaitant ir priimant atliktus darbus. Ką verta žinoti, jei atšilus orams kaip tik planuojate atsinaujinti būstą ar statyti namą?

Neaiški ir neišsami rangos sutartis

Tiek statant namą, tiek samdant meistrus remontui nereikėtų apsiriboti trumpa, bendro pobūdžio sutartimi ar juo labiau susitarimu el. paštu (jau nekalbant apie žodinį susitarimą). Kilus ginčui bus lengviau apginti savo interesus, jei būsite aiškiai įvardiję ir sutarę, kokie konkretūs darbai turi būti atlikti, kokia yra galutinė kaina, per kiek laiko darbai turi būti baigti. Taip pat – kaip bus sprendžiamas papildomų darbų, kurie nebuvo aptarti ir suplanuoti, klausimas.

Siekiant sumažinti riziką sutartyje svarbu įtvirtinti kelias sąlygas. Pirmiausia – detalią darbų apimtį ir turinį. Ne mažiau svarbu aptarti kainos struktūrą ir jos keitimo sąlygas. Sutartyje turi būti aiškiai nurodyta, ar kaina yra fiksuota, ar ji bus apskaičiuojama, pavyzdžiui, pagal faktines sąnaudas. Jei numatoma galimybė ją koreguoti, būtina nustatyti ir konkretų kainos koregavimo mechanizmą. Abstrakti kainos koregavimo frazė „atsižvelgus į pasikeitusias aplinkybes“ gali tapti ginčo objektu.

Kainos sutartyje nustatymo aspektui yra aktualus vienas Lietuvos Aukščiausiojo teismo (LAT) išaiškinimas – jei statybos rangos sutartyje nurodyta konkreti darbų atlikimo kaina (o ne apytikrė sąmata ar įvardijami kainos apskaičiavimo kriterijai), Civilinis kodeksas nenumato galimybės jos keisti (didinti ar mažinti). Taigi teismas yra išaiškinęs, kad šios nuostatos privalu laikytis net tais atvejais, kai sudarant sutartį nebuvo galima tiksliai numatyti visų darbų apimties ar išlaidų.

Sutartyje taip pat būtina aptarti atsiskaitymo tvarką. Mokėjimų grafiką užsakovui naudingiausia susieti su atliktų darbų etapais, o ne vien tik kalendorinėmis datomis. Tuo pačiu būtina įvardinti, koks dokumentas (pavyzdžiui, atliktų darbų aktas) bus pagrindas inicijuoti mokėjimą.

Kas dar turėtų būti rangos sutartyje?

Žinoma, darbų pradžios ir pabaigos terminai, priežastys, kurios bus laikomos pateisinamomis pratęsti terminus,  ir atsakomybė už vėluojančius atlikti darbus. Atskirai dar verta būtų aptarti papildomų darbų užsakymo tvarką – statybos ar remontas retai vyksta be pakeitimų, todėl sutartyje naudinga numatyti, kaip bus derinami papildomi darbai (ar reikalingas rašytinis susitarimas, kaip nustatoma jų kaina ir kaip jie įtraukiami į bendrą terminą).

Galiausiai svarbu nepamiršti ir iš anksto susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų – kokiais atvejais tai galima padaryti nesikreipiant į teismą, kaip bus atsiskaitoma už jau atliktus darbus, ar reikės grąžinti avansą, mokėti netesybas.

Aiškiai surašyta sutartis svarbi net ir planuojant nedidelės apimties remontą – būtent tai dažniausiai ir lemia, ar nesutarimus pavyks išspręsti derybomis, ar teks kreiptis į teismą.

Papildomi darbai, nenurodyti rangos sutartyje

Praktikoje būtent dėl jų kyla nemažai ginčų. Tipinė situacija – rangovas atlieka tam tikrus papildomus darbus, vėliau pateikia sąskaitą, o užsakovas teigia tokių darbų neužsakęs, su kaina nesutinka ir apskritai mano, kad jie turėjo būti sutartų darbų dalis.

Vienintelis kelias išvengti konflikto – susiderinti iš anksto dėl tokių nenumatytų, papildomų darbų, pageidautina – raštu, nurodant jų apimtį ir kainą arba bent jau kainos apskaičiavimo būdą. To nepadarius gali būti sudėtinga įrodyti, ar papildomi darbai apskritai buvo užsakyti ir kokia buvo jų kaina.

Tiesa, Lietuvos teismų praktikoje būta atvejų, kai tam tikri papildomi darbai buvo pripažinti būtinais – LAT yra konstatavęs, kad vartotojas turi suprasti, jog tam tikri sutarti darbai apima ir paruošiamuosius veiksmus. Pavyzdžiui, vartotojui turėtų būti akivaizdu, kad trinkelių grindinio dangos įrengimas yra paruošiamasis veiksmas trinkelių paklojimui.

Skubotas darbų priėmimas

Užbaigus darbą, šalys įprastai pasirašo darbų perdavimo ir priėmimo aktą. Tai yra teisiškai svarbi procedūra, nes kilus ginčui dėl darbų apimties, kokybės ar atsiskaitymo vienu iš pagrindinių įrodymų dažnai tampa būtent darbų perdavimo ir priėmimo aktas.

Labai svarbu neskubėti jį pasirašyti, ypač jei pastebimi atliktų darbų trūkumai. Pasirašius darbų perdavimo ir priėmimo aktą ir vėliau kilus ginčui, rangovas galės remtis tuo, kad darbai buvo priimti be išlygų. Tačiau net ir pasirašęs aktą be pastabų, užsakovas nepraranda teisės remtis trūkumais, jei jie nebuvo akivaizdūs priėmimo metu. Teismai vertins trūkumų pobūdį ir spręs, ar galėjo jie būti pastebėti darbų priėmimo metu.

Beje, teismai yra aiškiai pasisakę, kad mažareikšmių trūkumų nepakanka atsisakyti pasirašyti perdavimo ir priėmimo aktą.

Ar gali rangovas pasirašyti pats vienas darbų perdavimo ir priėmimo aktą, jei užsakovas atsisako tai padaryti dėl pastebėtų trūkumų? Rangovas taip gali padaryti, jei mano, kad atsisakymas priimti darbus yra nepagrįstas, ir jis, rangovas, tinkamai, t. y. sutartyje nustatytu terminu ir sąlygomis, įvykdė prievolę perduoti užsakovui atliktus darbus. Toks vienašališkai pasirašytas aktas taip pat turi teisinę galią ir galioja tol, kol teismas nepripažįsta jo negaliojančiu. Vienašališkai pats aktą pasirašęs rangovas turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti priversti užsakovą atsiskaityti.

Daugeliu atvejų tokių ginčų galima išvengti (ar bent jau išvengti teismo salės) skyrus daugiau dėmesio rengiant sutarties tekstą, išsamiai jame išvardijant darbų apimtis, taip pat – įvardijant veiksmus, kaip bus vykdomas projektas vėluojant darbams ar apskaičiuojama papildomų, nenumatytų darbų kaina.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ teisininkė Ieva Gruzdytė

„Ellex“ arbitražo komanda – tarp pasaulio geriausiųjų

Paskelbtas naujausias tarptautinis „GAR 100“ reitingas, į kurį trečius metus iš eilės įtraukiama „Ellex“ arbitražo komanda.

„GAR 100“ yra arbitražo žinyno „Global Arbitration Review” kasmet sudaromas geriausių pasaulyje arbitražo komandų reitingas.

„Ellex“ ginčų ir arbitražo teisininkų komanda yra viena didžiausių Baltijos šalyse ir labiausiai patyrusių sprendžiant sudėtingas komercinio ir investicinio arbitražo bylas. Komandą sudaro 23 ekspertai, kurie yra sukaupę išskirtinę patirtį atstovaudami Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybėms investiciniuose ginčuose, taip pat  – atstovaudami klientams arbitražo institucijose įvairiose komercinio pobūdžio bylose.

Į „GAR 100“ atrenkamos išskirtinę patirtį ir reputaciją turinčios arbitražo komandos, įvertinus jų svarbiausias bylas, pasiektus rezultatus ir bendrą poveikį formuojant arbitražo praktiką tarptautiniu mastu.

Daugiau apie „Ellex“ arbitražo komandą skaitykite čia.

Reikia pinigų gynybai? Pinigų yra!

Lietuva ieško pinigų gynybai. Iš kurios kišenės juos paimti? Diskutuojame apie mokesčius, skolinimąsi, biudžeto perskirstymą. Bet sprendimas gali būti ir paprastesnis. Pinigų nereikia ieškoti, jų yra, bet ar mes juos pasiimsime – štai kur klausimas.

Gal jau ne visi prisimena, bet kadaise buvo toks liūdnai pagarsėjęs bankas „Sekundė“ su liūdnai pagarsėjusiu šūkiu „Reikia pinigų? Pinigų yra!“ Tik imk. Susigundžiusiųjų netrūko, kuo viskas baigėsi – žinome.

Šiandien niekas tokių stebuklų nebežada, bet klausimas iš esmės tas pats – iš kur paimti pinigų? Gynybai. Ir štai čia atsakymas, kuris skamba netikėtai paprastai: pinigų yra. Tik jie – ne bankuose ir ne mokesčių mokėtojų kišenėse, jie – žemėje.

Valstybė pradeda pardavinėti

Ilgą laiką valstybė buvo žemės savininkė, bet ne pardavėja. Valstybinė žemės ūkio paskirties žemė buvo nuomojama, dirbama, bet neperleidžiama.

Dabar tai keičiasi. Po neseniai įsigaliojusių Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pakeitimų atsirado reali galimybė tokią žemę įsigyti. Tačiau ne visiems – pirmiausia tiems, kurie ją jau dirba, turi ūkininko statusą, realiai užsiima žemės ūkiu. Kitaip sakant, tiems, kas jau yra „sistemos dalis“. Tai nėra kvietimas „ateiti ir supirkti Lietuvą“. Tačiau esmė čia ne  ūkininkai ir jų nuomojama (dirbama) valstybinė žemė, esmė šio pokyčio – valstybė pradeda savo valdomą turtą versti pinigais.

Pinigai nemaži

Svarbu akcentuoti (ši detalė viešose diskusijose kartais praslysta pro akis) – valstybė žemės neparduoda pigiau nei privatus savininkas. Priešingai. Kaina yra nustatoma pagal rinkos vertę, bet tuo viskas nesibaigia – ji dar papildomai padidinama 25 procentais. Be to, pati vertė tikrinama keliais būdais ir pasirenkama didesnė.

Kitaip tariant, valstybė sąmoningai parduoda žemę brangiau nei „vidutinė rinka“. Tai leidžia užtikrintai sakyti, kad nevyksta valstybinio turto išpardavimas, tai yra būdas iš sandorio išeiti su maksimumu, aukščiausia kaina. Ir čia prasideda įdomioji dalis.

Kiekvienas hektaras – ir šiek tiek gynybos

Šio sprendimo politinis svoris atsiskleidžia labai paprastai: didžioji dalis pajamų iš pardavimo keliauja į Valstybės gynybos fondą. Tai reiškia, kad kiekvienas parduotas hektaras yra ne tik sandoris tarp valstybės ir ūkininko, tai ir tiesioginė įmoka į Lietuvos gynybą.

Taip susijungia dvi sritys, kurios įprastai egzistuoja atskirai: žemės ūkis ir nacionalinis saugumas. Taigi atsirado reali nauja galimybė padidinti šalies gynybos fondą nerenkant naujų papildomų mokesčių, o tiesiog pasitelkiant turimus resursus.

Pinigų yra, klausimas – kiek jų pasiimsime

Valstybė šalyje valdo reikšmingus žemės plotus. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos skelbiamą statistiką, 2025 sausio 1 d. duomenimis, valstybės nuosavybėje yra apie 262 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės. Jei tik dalis tokios žemės būtų parduota, kalbame apie šimtus milijonų eurų vertės sandorius.

Tai nėra vienkartinis „reikia pinigų, pinigų yra“ triukas ar pažadas. Tai gana lėtas sprendimas su aiškiu mechanizmu paversti neaktyvų turtą aktyviais pinigais. Ir tai daroma gana „kietai“ – ne diskontuojant, bet, priešingai, prašant didesnės kainos nei rinka.

Ar viskas taip paprasta?

Kaip visada – ne visai. Toks kainos nustatymas kelia nemažai klausimų. Ar didesnė nei rinkos kaina neatbaidys dalies pirkėjų? Ar valstybė neparduos to, kas ilgainiui galėtų būti strategiškai svarbu? Ar procesas bus skaidrus?

„Sekundė“ žadėjo lengvus pinigus „iš oro“. Valstybė šiandien daro priešingai – bando pinigus pasiimti iš to, ką turi. Be pažadų, be triukų, be stebuklų. Ar tai veiks – priklausys, kaip visuomet, nuo detalių įgyvendinant. Bet pats principas vertas dėmesio: kartais sprendimų nereikia ieškoti toli, pakanka pasižiūrėti, kas guli po kojomis.

Komentaro autorius: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotasis partneris Edvinas Džulis

„The Legal 500“ vėl skyrė aukščiausius įvertinimus „Ellex Valiunas“

Šią savaitę paskelbti dar vieni tarptautiniai advokatų kontorų reitingai – „The Legal 500“. Naujausio, 2026 m. reitingo duomenimis, „Ellex Valiunas“ komanda išlaikė aukščiausius įvertinimus – 11 iš 12 teisės sričių skirtas aukščiausias įvertinimas „Tier 1“. Taip pat „Ellex Valiunas“ komanda įvertinta 27 individualiais reitingais (išviso 26 ekspertai).  Tokius aukštus įvertinimus „Ellex Valiunas“ išlaiko kelerius metus iš eilės.   

„Tier 1“ įvertintos „Ellex Valiunas“ praktikos sritys: 

• Bankininkystė, finansai ir kapitalo rinkos  

• Komercinė teisė, įmonių susijungimai ir įsigijimai (M&A)  

• Ginčų sprendimas  

• ES ir konkurencijos teisė  

• Intelektinė nuosavybė  

• NT ir statyba  

• Laivybos ir transporto teisė  

• Darbo teisė   

• Fintech  

• Energetika ir projektai  

• Technologijos, žiniasklaida ir komunikacijos (TMT) 

„Tier 2“ įvertinta Mokesčių praktikos grupė.  

Asmeniniu reitingu įvertinti kontoros ekspertai:  

Bankininkystė, finansai ir kapitalo rinkos:  

• Ieva Dosinaitė – Hall of Fame  

• Giedrius Stasevičius – Hall of Fame  

• Eglė Neverbickienė – Next Generation Partners  

• Enrika Tamašauskaitė – Next Generation Partners  

Komercinė teisė, įmonių teisė ir susijungimai/įsigijimai (M&A):  

• Rūta Armonė – Leading partners  

• Paulius Gruodis – Leading partners  

• Žilvinas Zinkevičius – Leading partners  

Ginčų sprendimas:  

• Valentinas Mikelėnas – Hall of Fame  

• Vilija Vaitkutė Pavan – Hall of Fame  

• Egidijus Baranauskas – Leading partners 

Darbo teisė:  

• Ramūnas Petravičius – Leading partners  

• Rimantas Stanevičius – Next Generation Partners  

• Nerijus Patlabys – Leading associates 

ES ir konkurencijos teisė:  

• Marius Juonys – Leading partners   

• Karolis Kačerauskas – Next Generation Partners  

Fintech: 

• Ieva Dosinaitė – Leading partners 

Intelektinė nuosavybė:  

• Ąžuolas Čekanavičius – Next Generation Partners   

• Vilius Norvaišas – Leading associates 

Energetika ir projektai:  

• Dovilė Greblikienė – Leading partners   

• Edvinas Beikauskas – Leading associates 

Nekilnojamasis turtas ir statyba:  

• Olga Petroševičienė – Leading partners   

• Dovilė Stančikaitė – Next Generation Partners 

Mokesčiai:  

• Gintaras Balčius – Leading partners  

• Rūta Švedarauskienė – Next Generation Partners 

Technologijos, žiniasklaida ir komunikacijos (TMT):  

• Jaunius Gumbis – Hall of Fame   

• Rūta Karpičiūtė – Leading partners  

• Tomas Kamblevičius – Next Generation Partners
   

Į šių metų reitingą iš viso įtraukti 74 teisininkai iš „Ellex“ Vilniaus, Rygos ir Talino kontorų – t. y. trečdalis visų teisininkų („Ellex“ Baltijos šalyse dirba beveik 220 teisininkų). Buvo reitinguota 31 praktikos grupė – 26 iš jų, kaip ir pernai, įvertintos aukščiausiu „Tier 1“ reitingu. Tai rodo komandos meistriškumą ir stiprias pozicijas teikiant visą teisinių paslaugų spektrą Baltijos šalyse. 

Teisės žinyno „The Legal 500“ kasmet rengiamas reitingas „The Legal 500 EMEA“ vertina daugiau nei 150 Europos, Vidurio Rytų ir Afrikos šalių advokatų kontoras ir teisininkus. „The Legal 500“ reitingas laikomas vienu autoritetingiausių pasaulyje, jis remiasi kiekybiniais duomenimis, rinkos analize ir konfidencialiomis klientų apklausomis. Vertinimo procese didelis dėmesys skiriamas advokatų kontorų patirčiai įgyvendinant sudėtingus vietos ir tarptautinius projektus, teisinių paslaugų inovatyvumui ir komandos gebėjimui prisitaikyti prie kintančių verslo poreikių. Teisininko įtraukimas į „The Legal 500“ reitingą teisininkų bendruomenėje pripažįstamas kaip aukščiausios kompetencijos įrodymas, o klientams tai tarnauja kaip patikimas papildomas orientyras renkantis geriausius savo srities ekspertus. 

Išsamesnius duomenis rasite čia.