Teisė būti pamirštam: kaip priversti internetą pamiršti tavo nuodėmes?

Teisė būti pamirštam – asmens privatumo apsaugos tema, kurios aktualumą priminė savaitgalį netikėtai paviešinti daugiau nei 3 mln. dokumentų, siejamų su JAV seksualiniu nusikaltėliu J. Epsteinu. Lietuviškasis discordas ir žiniasklaida negailėjo laiko ir jėgų surasti ir paviešinti lietuvišką pėdsaką įvardijant konkrečius asmenis, cituojant jų privatų susirašinėjimą.

JAV Teisingumo departamento paskelbtuose dokumentuose liko informacija, leidusi identifikuoti kai kuriuos su J. Epsteinu bendravusius lietuvius ir lietuvaites ir korespondencijoje tiesiog paminėtus asmenis. „Karščiausia“ tema tapo klausimas, ar apskritai ir kokia apimtimi galima skelbti informaciją apie asmenų privatų gyvenimą? Įvairios žiniasklaidos priemonės, jų redakcijos pasirinko kiek skirtingas pozicijas šiuo klausimu. Išgvildenus paties paskelbimo teisėtumo klausimą, atsiras ir kitas – kiek ilgai informacija bus pasiekiama, nes laikas bėga, o išviešinti asmenys turi savo privatumo lūkesčius.

Nors sakoma, kad internetas nieko nepamiršta, asmuo tam tikrais atvejais turi teisę reikalauti, kad  paieškos sistemos ir pirminiai šaltiniai, pvz. interneto žiniasklaidos archyvai, „pamirštų“ praeityje publikuotą su jo asmeniu susijusią informaciją. Žmogaus lūkestis nebūti persekiojamam už savo praeities klaidas visą likusį gyvenimą yra teisėtas, bet jis irgi turi tam tikrus apribojimus. Teisine prasme tai reiškia balanso paiešką tarp asmens privatumo apsaugos ir saviraiškos, spaudos laisvės, kuri apima visuomenės teisę būti informuotai ir spaudos archyvų funkciją demokratinėje visuomenėje.

Teisė būti pamirštam reiškia teisėtai paskelbtos informacijos apie asmens privatų gyvenimą panaikinimą po tam tikro laiko, kai ji praranda aktualumą visuomenei. Tokiu būdu prioritetas teikiamas asmens privatumo apsaugai.

Kokią informaciją galima reikalauti pamiršti? Turinio prasme teisė būti pamirštam dažnai buvo nagrinėjama siaurame kontekste – t. y. taip, kaip ji yra apibrėžta ES Bendrajame duomenų apsaugos reglamente (BDAR). Dar 2014 m. ES Teisingumo Teismas (ESTT) byloje prieš „Google“ nusprendė, kad būtent BDAR įtvirtinta „teisė būti pamirštam“ aiškintina taip, kad paieškos sistema tam tikrais atvejais privalo pašalinti paieškos rezultatuose nuorodas į seną, asmeniui žalingą informaciją. ESTT pažymėjo, kad svarbu vertinti, kiek jautrūs duomenys paskelbti, ar duomenys vis dar aktualūs, ar jie svarbūs visuomenei, ar asmuo yra viešas. Praktiškai tai reiškė, kad tam tikrais atvejais galima apriboti informacijos atsiradimą konkretaus paieškos sistemos rezultatuose, tačiau pirminiame šaltinyje – „interneto archyvuose“ – informacija išlieka nepakitusi.

Vis dėlto, teisė būti pamirštam išaiškinta ir kaip apimanti daugiau. Kaip 2023 m. pabrėžė Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Didžioji kolegija byloje Hurbain v. Belgium, teisė būti pamirštam yra integrali teisės į privataus gyvenimo apsaugą dalis, įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Taigi šiuo atveju privatumo apsauga gali siekti teisę reikalauti pašalinti informaciją net ir iš pirminio šaltinio skaitmeninėje erdvėje (net jei ji buvo paskelbta visiškai teisėtai).

Priimdamas sprendimą EŽTT atsižvelgė į šiuos kriterijus: archyvuotos informacijos pobūdį, aktualumą, jos prieinamumą skaitmeniniuose archyvuose, laiką, praėjusį nuo paskelbimo, galimą neigiamą poveikį saviraiškos laisvei (ir spaudos laisvei) pašalinus informaciją, taip pat – ar asmuo yra žinomas, koks buvo jo elgesys po nagrinėjamų įvykių.

EŽTT aiškiai pasakė, kad argumentas „istorijos neištrinsi“ negali būti absoliutus, internetas negali tapti amžinu teistumo ar kitų žmogaus klaidų „virtualiu registru“.

Tačiau reikia pažymėti, kad teisine prasme tokie atvejai yra labai individualūs, jie yra nagrinėjami pagal specifines kiekvieno atvejo aplinkybes. Čia nėra ir negali būti detalių taisyklių ir greitų sprendimų. Kol kas dažniausiai teismus pasiekia atvejai, kai prašoma pašalinti informaciją apie nusikaltimus, kurie buvo įvykdyti ir informacija apie juos paviešinta prieš dešimt ar daugiau metų.

Minėti prieš trejus metus EŽTT suformuluoti vertinamieji kriterijai yra svarbūs, nes ilgainiui jie padės suformuoti tam tikras praktikos tendencijas ir leis daryti apibendrinimus. Tačiau egzistuos ir daugelio žmonių taip nemėgstama, iš anksto iki galo neaiški „pilkoji teisinė zona“, kurioje teks pajausti ir padaryti motyvuotą sprendimą, ar apskritai, po kurio laiko ir kokia apimtimi teisė būti pamirštam gali būti realizuota konkrečiu atveju?

„Google“ yra sudariusi galimybę fiziniams asmenims, ES piliečiams užpildyti specialią teisę būti pamirštam internetinę formą pašalinti tam tikrus užklausų, susijusių su jo / jos asmeniu, rezultatus. Su tokiu prašymu galima kreiptis ir į kitas paieškos sistemas. Nesutikus joms pašalinti informaciją, lieka vienintelis, teisminis, kelias.

Komentaro autorius: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partneris, Intelektinės nuosavybės, technologijų ir duomenų apsaugos praktikos vadovas dr. Ąžuolas Čekanavičius

Atleidimas bandomojo laikotarpio metu: ką reikia žinoti, kad neatsidurtum teisme

Bandomasis laikotarpis dažnam kelia įtampą – tai laikas, kai tave vertina atidžiau, nuodugniau, kai esi labiau susikoncentravęs, nes nori palikti gerą įspūdį ir įsitvirtinti užimamoje pozicijoje. Tačiau iš esmės tai laikotarpis, kai abi šalys – tiek darbdavys, tiek darbuotojas – gali įsitikinti, ar konkretus darbas tinka konkrečiam žmogui. Lygiai taip, kaip darbdavys gali nuspręsti, kad darbuotojas nėra tinkamas darbui, taip ir pats darbuotojas gali prieiti prie išvados, kad vis tik pasirinkta darbovietė jam nėra tinkama. Tačiau ką daryti, kad vėliau netektų susitikti teisme?  

Visų pirma, dėl išbandymo termino šalys turi susitarti darbo sutartyje jos sudarymo metu, kitu atveju bus laikoma, kad išbandymo terminas nenustatytas.

Maksimalus išbandymo terminas šiuo metu yra 3 mėnesiai. Šio maksimumo šalys negali prailginti net ir tarpusavio susitarimu, t. y. negali susitarti, kad išbandymo terminas bus, tarkime, 4 mėnesiai. Jį galima proporcingai pratęsti tik tais atvejais, jeigu dėl laikino nedarbingumo, atostogų ar kitų svarbių priežasčių darbuotojas nebuvo darbe, nes šis laikas nėra įskaitomas į išbandymo laikotarpį. Jeigu šalys sudarytų terminuotą darbo sutartį trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui, išbandymo terminas turėtų būti proporcingas sutarties terminui, atitinkamai, trumpesnis negu trys mėnesiai.

Šiuo metu yra registruotas įstatymo projektas, kuriuo siekiama leisti šalims susitarti dėl ilgesnio išbandymo termino – iki 6 mėnesių. Vis tik tokį susitarimą būtų galima sudaryti ne su visais darbuotojais, o tik su tais, kurių darbo sutartyje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu 2 Valstybės duomenų agentūros paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai (šiuo metu – 4 855,2 Eur).

3 darbo dienų įspėjimas, būtinybė nurodyti priežastį

Bylose dėl atleidimo išbandymo metu pasitaiko darbuotojų argumentų, kad atleidimas laikytinas neteisėtu, nes darbuotojas buvo atleistas dar nepasibaigus išbandymo terminui, t. y. neišdirbus viso 3 mėnesių laikotarpio, argumentuojant, kad galimai darbuotojas dar būtų pagerinęs savo rodiklius. Vis tik nei Darbo kodeksas, nei teismų praktika nenumato darbdaviui pareigos sulaukti išbandymo termino pabaigos. Sprendimas dėl darbuotojo netinkamumo darbui gali būti priimtas bet kuriuo išbandymo laikotarpiu metu, svarbu, kad tai būtų padaryta iki išbandymo termino pabaigos. Tiesa, pati darbo sutartis gali būti nutraukta ir pasibaigus išbandymo terminui, svarbu, kad minėtas įspėjimas apie darbo santykių pabaigą būtų raštu įteiktas dar bandomojo laikotarpiu metu.

Nors atleidimas išbandymo metu laikomas lengvesne atleidimo procedūra – taikomas gana trumpas, 3 darbo dienų įspėjimo terminas, nereikia mokėti išeitinių išmokų, tačiau tai nereiškia, kad darbdaviui nekyla jokių pareigų. Vis dar populiarus mitas, kad išbandymo laikotarpiu galima darbuotoją atleisti be jokios priežasties. Tačiau priežastis pripažinti išbandymo rezultatus netinkamais turi būti, nes darbo ginčo atveju darbdavys turės įrodyti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo.

Dažniausiai nepatenkinamus išbandymo rezultatus lemia prasti veiklos rezultatai (netinkama darbo kokybė, žemas produktyvumas, įgūdžių trūkumas, klaidų kartojimas) arba nepriimtinas elgesys (netinkamas elgesys bei komunikacija komandoje, motyvacijos stoka, profesionalumo bei etikos stoka, kt.).

Grįžtamasis ryšys – svarbu, tinkamumo vertinimas – darbdavio prerogatyva

Išbandymo laikotarpio metu darbdaviams rekomenduotina daryti tarpinius pokalbius su darbuotojais, suteikiant jiems grįžtamąjį ryšį, informuojant apie darbo rezultatus bei siekiamus rodiklius, nurodant darbo ar elgesio trūkumus (jeigu tokių būtų). Kitaip tariant – būtų naudinga nurodyti darbuotojams, ko iš jų yra tikimasi. Pavyzdžiui, jeigu įmanoma, nustatyti objektyvius rodiklius tam tikra skaitine išraiška (reikia pasiekti tam tikrą procentą kokioje nors vertinamoje kategorijoje), darbuotoją su jais supažindinti ir tam tikru dažnumu aptarti su darbuotoju, kaip pastarajam sekasi juos vykdyti. Tai padėtų tiek pačiam darbuotojui suprasti, kaip jam pavyksta vykdyti pavestas funkcijas, tiek darbdaviui matyti, ar darbuotojas deda pastangas pasitaisyti ir pagerinti rodiklius. Žinoma, ir pats darbuotojas turėtų būti aktyvus – domėtis savo rezultatais, prašyti pagalbos, jeigu kyla neaiškumų, taisyti klaidas.

Paminėtina ir tai, kad išbandymo rezultatų vertinimas yra būtent darbdavio prerogatyva. Atitinkamai, net jeigu darbuotojui atrodo, kad jis dirbo gerai, tai savaime nereiškia, kad taip vertina ir darbdavys, ir kad toks darbuotojo darbas atitinka darbdavio lūkesčius. Šiuo atveju svarbi būtent konkretaus darbdavio subjektyvi pozicija, kad konkretus darbuotojas jam netinka. Todėl galima teigti, kad kiekvienas darbdavys gali nusistatyti kriterijus, pagal kuriuos vertins darbuotojų darbą ir kokie konkretūs rodikliai konkrečiam darbdaviui yra svarbūs. Žinoma, tai nesuteikia teisės darbdaviams piktnaudžiauti ar taikyti diskriminacinio pobūdžio kriterijus.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji teisininkė, advokatė Kamilė Skrupskytė

Lietuva skaidrina darbo atlygio sistemą: kokiems pokyčiams ruoštis

Jau kuris laikas daug diskusijų Lietuvoje kelianti tema – kaip bus įgyvendinama ES Skaidraus darbo užmokesčio direktyva, įpareigosianti darbdavius faktiškai užtikrinti vienodą darbo užmokestį vyrams ir moterims už tą patį ar vienodos vertės darbą. Pagaliau paaiškėjo, kokia apimtimi direktyvą planuojama perkelti į nacionalinę teisę – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija praėjusią savaitę pateikė įstatymo projektą su konkrečiais Darbo kodekso pakeitimo pasiūlymais.

Nors siekis sumažinti atskyrą tarp vyrų ir moterų atlyginimų Lietuvoje jokia naujiena, iki šiol trūko griežtesnio ir aiškesnio reguliavimo. Siūlomuose Darbo kodekso pakeitimuose konkrečiai įvardijama, ką turės daryti darbdavys, jei bus nustatyta, kad skirtumas tarp vyrams ir moterims mokamo uždarbio yra objektyviai nepagrįstas, kokios informacijos gali prašyti darbuotojai ir kas laukia darbdavių, nesilaikančių reikalavimų.

Naujos darbdavių pareigos 

Kas keičiasi? Įsigaliojus pakeitimams darbdaviai turės kas mėnesį „Sodrai“ teikti duomenis apie darbuotojų darbo užmokestį, darbo laiką ir pareigybės grupę. Jais remdamasi „Sodra“ apskaičiuos kiekvieno darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio (VDU) dydį, taip pat darbuotojų VDU pagal lytį toje pačioje pareigybių grupėje ir kas mėnesį šią informaciją pateiks Valstybinei darbo inspekcijai, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai ir darbdaviui. Be to, kas mėnesį bus viešai skelbiami darbdavių, turinčių ne mažiau kaip 8 darbuotojus, valandiniai VDU, mokami vyrams ir moterims.

100 ir daugiau darbuotojų turintys darbdaviai gaus ir papildomus duomenis, pvz. vyrų ir moterų darbo užmokesčio atotrūkį, tačiau jie bus teikiami rečiau – kas vienus arba trejus metus, priklausomai nuo įmonės dydžio. Mažesnės bendrovės taip pat galės gauti papildomus duomenis, jei to pageidaus.

Iškilus neaiškumams dėl darbo užmokesčio 100 ir daugiau darbuotojų turinčiose bendrovėse, jų darbuotojams ir darbuotojų atstovams paprašius, darbdavys turės pateikti paaiškinimus dėl bet kokio vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo. Paaiškinimo gali pareikalauti ir Valstybinė darbo inspekcija bei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Darbdavys privalės pagrįsti atlyginimų skirtumą objektyviais, lyties požiūriu neutraliais kriterijais. Nepavykus to padaryti jis bus įpareigotas ištaisyti skirtumą ne vėliau kaip per šešis mėnesius. Jei tai nebus padaryta, o darbo užmokesčio skirtumas tarp bet kurios pareigybių grupės vyrų ir moterų VDU sieks bent 5 proc., darbdavys, bendradarbiaudamas su darbuotojų atstovais, turės atlikti bendrą darbo užmokesčio vertinimą.

Darbo užmokesčio konfidencialumas 

Įsigaliojus Darbo kodekso pakeitimo įstatymo projektui, duomenys apie darbuotojo darbo užmokestį nebegalės būti laikomi konfidencialia informacija tuo atveju, jei darbuotojas šiuos duomenis atskleis siekdamas užtikrinti savo teisę už tokį patį ar vienodos vertės darbą gauti vienodą darbo užmokestį.

Taip pat iš darbuotojo bus draudžiama reikalauti informacijos apie anksčiau gautą darbo užmokestį. Tai jokiu  būdu nereiškia, kad bus draudžiama darbo pokalbio metu pasiteirauti apie darbo užmokesčio lūkesčius. Priešingai – darbdaviui atsiranda papildoma pareiga  pateikti darbuotojui kolektyvinės sutarties nuostatas, taip užtikrinant skaidresnes derybas dėl atlyginimo.

Darbo apmokėjimo sistemos pokyčiai 

Dar vienas planuojamas svarbus pokytis – darbo apmokėjimo sistema taps privaloma visiems darbdaviams. Šiuo metu ji privaloma tik tiems, kurių vidutinis darbuotojų skaičius yra 20 ir daugiau.

Priėmus siūlomus įstatymo pakeitimus, darbdaviai patvirtinti arba atnaujinti darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą turės iki š. m. birželio 7 dienos. Nauji pakeitimai reikalaus sistemoje detaliau pateikti informaciją. Joje pateikiami duomenys apie pareigybių suskirstymą į grupes pagal objektyvius, lyties požiūriu neutralius kriterijus, apimančius įgūdžius, kvalifikaciją, atsakomybę, darbo sąlygas ir kt. Taip pat – nustatytos darbo pagal pareigybių grupes ar pareigybes apmokėjimo formos, darbo užmokesčio dydžiai ar ribos, papildomo apmokėjimo, premijų skyrimo pagrindai, dydžiai ir tvarka, darbo užmokesčio indeksavimo tvarka.

Darbuotojo teisė gauti informaciją 

Darbuotojai turės teisę bet kuriuo metu raštu gauti informaciją iš darbdavio apie savo darbo užmokestį ir VDU dydžius pagal lytį savo pareigybių grupėje. Tačiau ši teisė bus apribojama, jei pareigybės grupėje bus per mažai lyginamųjų asmenų, dėl ko taptų įmanoma nustatyti konkretaus asmens darbo užmokestį. Tokiais atvejais informacija būtų teikiama tik darbuotojų atstovams, Valstybinei darbo inspekcijai ar Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Pastarieji informuotų darbuotoją tik apie tai, kad VDU skirtumas pareigybių grupėje yra didesnis nei 5 procentai. Darbdaviai taip pat privalės kasmet priminti darbuotojams apie jų teisę gauti informaciją ir kokia tvarka tai padaryti.

Kompensacija, delspinigiai ir netesybos 

Darbo kodekso pakeitimo įstatymo projekte numatytos gan griežtos pasekmės darbdaviams už naujųjų reikalavimų nepaisymą.

Jei būtų nustatyta, kad darbdavys pažeidė pareigą už tokį patį ar vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį, darbuotojui būtų priteisiama kompensacija, kuri apimtų ne tik nesumokėtą darbo užmokestį, tačiau ir nesuteiktus mokėjimus natūra (pvz.: suteikiamas įmonės automobilis, darbuotojo būsto nuomos apmokėjimas, kt.) bei kompensaciją už prarastas galimybes. Be to, galėtų būti mokami delspinigiai (jeigu darbo santykiai vis dar tęstųsi) arba netesybos (jeigu darbo santykiai būtų pasibaigę).

Dar svarbu atkreipti dėmesį, kad netesybų dydžiui nebebūtų taikomas maksimalus šiuo metu nustatytas šešių mėnesių terminas. Dėl to darbuotojui priteisiamos sumos galėtų reikšmingai išaugti.

Darbo kodekso pakeitimo projektas dar turės būti patvirtintas, kai kurios detalės gali keistis, tračiau kryptis aiški – darbdaviams neužteks deklaruoti, kad laikosi vienodo darbo užmokesčio principo, reikės tai užtikrinti ir praktiškai.

Komentaro autoriai: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ darbo teisės ekspertas Nerijus Patlabys ir jaunesnioji teisininkė Greta Galminaitė

Vieno parašo kaina: kaip per 24 valandas paralyžiuojamas sėkmingas verslas

Versle įprasta viską planuoti: pajamas, plėtrą, rezultatus, numatyti rizikas. Tačiau viena jų lieka paraštėse – tai situacija, kai visa įmonės veikla teisiškai priklauso nuo vieno vienintelio asmens ir jo pasiekiamumo. Praktika sprendimų galią sutelkti vienose rankose Lietuvos verslo kultūroje tebėra dažna, nes tai leidžia užtikrinti greitus sprendimus.

Kol viskas einasi gerai, tai pasiteisina. Tačiau kas nutinka bendrovei, kai vadovas dėl netikėtos mirties ar kito nelaimingo atsitikimo staiga eiti pareigų nebegali? Centralizacija tokiose situacijose tampa spąstais: įmonė akimirksniu praranda ne tik vadovą, bet ir galimybę valdyti savo pačios turtą bei duomenis.

Skaitmeninis akligatvis

Lietuvos skaitmenizacija galime pelnytai didžiuotis, tačiau kritinėmis akimirkomis ji gali tapti netikėta kliūtimi. Valstybinėse sistemose – RC, VMI, „Sodroje“ ar El. valdžios vartuose – įmonės atstovu yra jos vadovas. Jei jis nebuvo suteikęs įgaliojimų kitiems įmonės atstovams veikti šiose sistemose, nelaimės atveju įmonė pateks į teisinį akligatvį. Ką tai reiškia praktikoje?

Atsakingi darbuotojai – buhalteriai ar personalo specialistai – be vadovo suteiktų prieigų negalės atlikti svarbių funkcijų, pvz. pateikti deklaracijų, pranešti apie darbuotojų priėmimą ar atleidimą. Bus sudėtinga įregistruoti naująjį vadovą – duomenis Registrų centrui turi pateikti asmuo, jau turintis galiojančią prieigą. Jei ją turėjo tik buvęs vadovas, šis paprastas techninis veiksmas virs ilga procedūra.

Tokiais atvejais greita pagalba iš šalies nebus įmanoma – skubiai padėti negalės ir specialiai tam pasamdyti teisininkai, nes be vadovo patvirtinimo niekas kitas negalės jų prijungti prie bendrovės paskyrų.

Finansinis paralyžius

Kita krizės banga smogia per įmonės finansus. Dažniausiai tik vadovas turi išskirtinę teisę banko sistemose patvirtinti mokėjimus. Nors sąskaitos lieka atviros, be vadovo autorizavimo jos tampa praktiškai nepasiekiamos. Tai sukelia realų pavojų verslo tęstinumui.

Be vadovo patvirtinimo sustoja visi mokėjimai – neįmanoma išmokėti atlyginimus darbuotojams, sumokėti mokesčių, atsiskaityti su tiekėjais. Net jei įmonės sąskaitose pakanka lėšų, mokėjimų procesas sustoja.

Viešuosiuose pirkimuose ar skubiuose sandoriuose, kur terminai skaičiuojami valandomis, be vadovo patvirtinimo procesai tiesiog nutrūksta be galimybės juos „atgaivinti“ iki naujo vadovo paskyrimo. Tokios praleistos progos įmonei gali kainuoti brangiai.

Atsarginis planas yra

Gera žinia – tokių laiko ir finansų spąstų galima išvengti, vienas efektyviausių įrankių  rizikai suvaldyti yra vadinamoji prokūra. Skirtingai nei paprastas įgaliojimas, prokūra yra registruojama Registrų centre, todėl ji matoma visoms trečiosioms šalims (nuo banko iki notaro).

Svarbiausia prokūros ypatybė verslo tęstinumo prasme – ji nenutrūksta automatiškai mirus įmonės vadovui. Tai yra teisinis saugiklis, leidžiantis įmonei funkcionuoti (mokėti algas, pasirašyti krovinių dokumentus, bendrauti su institucijomis) tol, kol akcininkai priims sprendimą dėl naujos vadovybės. Prokūra taip pat suteikia prieigas prie esminių institucijų el. sistemų.

Alternatyvus sprendimas – iš anksto suteikti specialūs įgaliojimai atsakingiems asmenims (įmonės finansų vadovui, teisininkui) veikti valdžios institucijų, banko atžvilgiu. Ypač svarbu, kad tokie įgaliojimai būtų tinkamai įregistruoti. Tuomet įgalioti asmenys galės bent teikti deklaracijas ar matyti svarbius pranešimus, kol bus sprendžiamas naujojo vadovo paskyrimo klausimas.

Namų darbai vadovams ir akcininkams

Kad įmonė nepakliūtų į skaitmeninį akligatvį ir netaptų savo valdymo modelio
įkaite, rekomenduojama atlikti kelis praktinius žingsnius.

Sutvarkykite banko prieigas. Užtikrinkite, kad bent vienas papildomas asmuo (pvz. finansų vadovas) turėtų prieigas prie bendrovės sąskaitų ir teisę rengti bei tvirtinti mokėjimus. Tai vienintelis būdas išlaikyti finansinį stabilumą pereinamuoju laikotarpiu be tiesioginio vadovo.

Deleguokite teises el. sistemose. Suteikite įgaliojimus atsakingiems įmonės
specialistams veikti RC, VMI, „Sodroje“  ar El. valdžios vartų platformose. Tai padės išvengti
skaitmeninio akligatvio ir prireikus leis teisininkams skubiai registruoti pasikeitimus.

Užtikrinkite atstovavimo tęstinumą, peržiūrėkite bendrovės įstatus. Įregistruokite prokuristą ir suteikite būtinus įgaliojimus – tai pigiausia verslo apsaugos priemonė tokios krizės atveju. Be to, verta įsitikinti, ar bendrovės įstatuose numatyta prokuristo paskyrimo tvarka bei kiti sprendimų priėmimo mechanizmai yra pritaikyti maksimaliai greitam valdybos ar akcininkų reagavimui.

Užtikrinkite bendrovės valdysenos struktūrų „higieną“. Nuolat sekite valdybos kadencijos pabaigą, kad krizei ištikus ji būtų veiksni ir galėtų teisėtai paskirti naują vadovą. Taip pat pasirūpinkite, kad duomenys apie akcininkus JADIS sistemoje būtų teisingi ir aktualūs – be šio skaidrumo institucijos gali blokuoti bet kokį bandymą keisti įmonės atstovus.

Pasiruošimas galimam netikėtam vadovo pasitraukimui nėra perdėtas pesimizmas. Priešingai – tai brandaus verslo požymis, jo atsakomybės darbuotojams ir partneriams ženklas. Teisinė įmonės konstrukcija turi būti tokia, kad net ir netekus pagrindinio parašo, bendrovės gyvenimas nesustotų.

Komentaro autorė: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji teisininkė Aušra Abraitytė-Gedminė

Nauji reikalavimai elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigoms: tarp reguliacinės atitikties ir gerosios valdysenos principų

Nuo šių metų pradžios įsigalioję nauji Lietuvos banko (LB) teisiniai reikalavimai dėl vidaus kontrolės atsakomybių paskirstymo valdymo struktūroje elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų vadovams sukėlė nemažai klausimų. Didžiausias iššūkis – kaip atitikti naujuosius priežiūros reikalavimus ir nepažeisti gerosios valdysenos principų?

Elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigos kurį laiką nebuvo griežtai saistomos teisinių reikalavimų dėl priežiūros funkcijos, apimančios, be kita ko, vidaus auditą ir rizikų valdymą, formalizavimo ir priskyrimo. Nuo 2021-ųjų LB sukonkretino, kad jei įstaiga neturi stebėtojų tarybos, funkciją turi atlikti valdyba arba, jei, pagal Akcinių bendrovių įstatymą ši funkcija nėra priskirta valdybai, – visuotinis akcininkų susirinkimas.

Minėtame įstatyme taip pat yra reikalavimas, kuomet valdyba vykdo ir priežiūros funkciją, jos nariu negali būti įstaigos vadovas – o tai anksčiau buvo gana dažna praktika, ypač tarp mažesnių finansų rinkos dalyvių. Negalėdamos dėl to funkcijos patikėti valdybai, įstaigos ją perkeldavo visuotiniam akcininkų susirinkimui. Ilgainiui susiformavusi praktika ėmė kelti abejonių – ir dėl visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijos vykyti priežiūros funkciją, ir dėl atvejų, kai notarai atsisakydavo tvirtinti įmonės įstatus, jei juose būdavo numatyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas vykdys ir priežiūros funkciją.

„Dvigubas“ valdybos vaidmuo

Nuo šių metų reguliavimas reikšmingai keičiasi – visais atvejais, kai įstaigoje nėra suformuota stebėtojų taryba, tačiau yra (arba turi būti pagal Akcinių bendrovių įstatymą) valdyba, priežiūros funkcija privalės būti priskirta valdybai. Tačiau LB laikosi pozicijos, kad „priežiūros funkcija“ pagal LB reguliavimą ir pagal Akcinių bendrovių įstatymą yra skirtingi dalykai, kas leidžia valdyboje likti ir įstaigos vadovui. Skiriasi ir reikalavimas dėl valdybos narių skaičiaus – pagal Akcinių bendrovių įstatymą, pakanka trijų narių, tuo metu LB rekomenduoja turėti bent keturis (trijų narių valdyba priimtina tik labai mažoms įstaigoms).

Vertinant formaliai, atrodytų, nėra priežasčių, kodėl ir didesnė įstaiga negalėtų tinkamai funkcionuoti su trijų asmenų valdyba, jei visi jos nariai yra nepriklausomi profesionalai. Interesų konflikto ir nepriklausomumo rizikos būtų suvaldytos. Tačiau šiuo atveju svarbus yra būtent naujas „dvigubas“ valdybos vaidmuo – kyla abejonių, ar tikrai vos trijų narių valdyba galės veikti ir kaip valdymo, ir kaip priežiūros organas. Jei valdyboje bus 4 nariai, valdymo ir priežiūros vaidmenis galima bus padalinti po lygiai – du nariai būtų atsakingi už vieną, kiti du – už kitą sritį. Bet ar taip tiesmukai padaliję atsakomybes, užtikrinsime kolegialią valdyseną?

Iššūkis užtikrinti sprendimų kolegialumą

Iš pirmo žvilgsnio vertinant, naujos funkcijos apsiėmimas neturėtų sukelti didesnių sunkumų – svarbu, kad įstaigos su „dvigubu“ valdybos vaidmeniu vidaus tvarkose aiškiai apsirašytų, kada valdyba sprendimus priima vykdydama valdymo funkciją, kada – priežiūros. Tačiau kortas sumaišo dar vienas svarbus naujas reguliatoriaus reikalavimas – individualių atsakomybių priskyrimas valdybos nariams. T. y. kiekviena pagrindinė įstaigos veiklos sritis (strateginis planavimas, pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencija, rizikos valdymas, vidaus auditas, kt.) turi būti priskirta bent vienam valdybos nariui. Jei vienos srities priežiūrą vykdo keli nariai, jų atsakomybės taip pat turi būti aiškiai atskirtos, o jei valdyba atlieka ir valdymo, ir priežiūros funkciją, iškyla klausimas, ar tas pats narys gali būti atsakingas už jas abi.

Toks funkcijų atidalinimas kelia klausimų, o kaip užtikrinti valdybos kolegialumą, jei faktiškai ji turi būti išskaidoma į dvi sprendimus priimančių asmenų grupes? Valdyba pagal savo prigimtį yra kolegiali struktūra – sprendimus priima grupė asmenų, tai yra jų bendras žinių ir valios produktas. Tad kaip užtikrinti kolegialų sprendimą, jei teisę priimti jį turi tik pusė narių? Ar tikrai valdybos narys turi nebalsuoti valdybai priskirtais klausimais, nes jam / jai tai nėra individualiai priskirta atsakomybė? Klausimas, kaip užtikrinti šį reikalavimą ir suderinti jį su korporatyvinės valdysenos principais, lieka atviras.

Vadovas valdyboje: būti ar nebūti?

Ar verta įstaigos vadovui likti valdyboje – dar vienas nemažai diskusijų pastaruoju metu sukėlęs klausimas. Nors tiesioginio draudimo įstaigos vadovui eiti pareigas valdyboje nėra, įstaiga turi prievolę įrodyti, kad yra įdiegusi tinkamus interesų konfliktų valdymo mechanizmus. Ką tai reiškia? Pirmiausia, kaip nurodoma 2023 m. LB patvirtintuose gerosios valdysenos praktikos principuose, įstaigos organizacinė struktūra negali sudaryti prielaidų, kad tas pats asmuo priimtų sprendimus srityse, kurias pats ir prižiūri. Be to, reguliatorius yra išreiškęs poziciją, kad nepriklausomi nariai valdyboje ir vadovo (ar kito vykdomosios vadovybės nario) neskyrimas į valdybą yra tinkamiausia interesų konfliktų valdymo praktika.

Dar vienas argumentas ne(be)įtraukti vadovo į valdybą – praktinės problemos, kurios iškyla kai formuojant valdybą neįvertinama, ar jos sudėtis bus pakankama, jei vadovui (ar kitam nariui) tektų nusišalinti dėl interesų konflikto. Pavyzdžiui, penkių narių valdybai priimti sprendimą reikalingas bent keturių narių dalyvavimas (didesnė nei 2/3 dauguma) – jei valdyboje yra bent du priklausomi nariai (įskaitant vadovą), kuriems tektų nusišalinti, priimti sprendimą bus neįmanoma, nes niekaip nepavyks užtikrinti reikalingos daugumos.

Taigi vadovui likus įstaigos valdyboje, jos galimybės veikti efektyviai kaip valdymo ir kaip priežiūros organui mažėja. Kita vertus, noras įtraukti daugiau nepriklausomų narių gali būti irgi sunkiai įgyvendinamas – kuo daugiau reikia nepriklausomų narių, tuo sunkiau mažoje rinkoje juos surasti ir išlaikyti.

Ką daryti?

Akivaizdu, kad elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigoms reikia peržiūrėti ir įsivertinti esamą valdybos sudėtį, narių skaičių, galimybę valdybai priskirti priežiūros funkciją ir ją realiai vykdyti. Labai tikėtina, kad siekiant atitikti Lietuvos banko lūkesčius ir reikalavimus, kils klausimų, kaip tai suderinti su korporatyvinės teisės principais ir reikalavimais, ir ne į visus klausimus bus galima rasti šimtaprocentinius atsakymus.

Galbūt verta apsvarstyti ir galimybę pereiti prie dvipakopės valdymo struktūros – formuoti stebėtojų tarybą. Bet ir čia yra iššūkių – net jei ryžtamasi pakeisti įstaigos įstatus, korporatyvinę valdymo struktūrą ir visą vidinę dokumentaciją (politikas, tvarkas, procedūras ir kt.), dar reikia ne tik surasti bent tris naujus kandidatus į naujai formuojamą organą, bet ir pereiti griežtus reguliatoriaus „filtrus“. Nemenkas iššūkis mažoje vietos rinkoje yra rasti profesionalų, kurie nebūtų susiję su įstaiga, nedirbtų konkurentams, atitiktų nustatytą patirties ir kompetencijos standartą.

Komentaro autorė: Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ advokatė Lina Radavičienė

Naujos mitybos gairės amerikiečiams: kas sukėlė ažiotažą?

Sausio 7 d. Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo administracija paskelbė naujas mitybos gaires amerikiečiams, kurios sukėlė audringas diskusijas abiejose Atlanto pusėse. Kokia šių gairių reikšmė ir kodėl kilo ažiotažas?

Mitybos gairės amerikiečiams 2025–2030 metams (DGA) yra rekomendacijos, kaip maitintis, kad būtų patenkinti žmogaus maistinių medžiagų poreikiai ir kartu būtų saugoma sveikata, išvengta lėtinių ligų. JAV teisės aktai įpareigoja JAV Žemės ūkio ir Sveikatos bei žmogiškųjų paslaugų departamentus tokias gaires, pagrįstas moksliniais įrodymais, paskelbti bent kartą per penkerius metus.

Gairių įtaka – didesnė, nei atrodo

Nors gairės yra rekomendacinio pobūdžio, ir patys amerikiečiai pripažįsta, kad jų laikosi toli gražu ne visi, tačiau jos daro įtaką daugybės žmonių gyvenimui. Gairės yra nacionalinės mitybos politikos pagrindas ir lemia, kokie maisto produktai gali būti tiekiami ar perkami įvairiose programose. Skaičiuojama, kad bent 16 maisto pagalbos programų, kurios remiasi gairėmis, kasmet pasinaudoja kas ketvirtas JAV gyventojas. Tarp jų – daugiau nei 30 mln. vaikų, kurie mokyklose valgo maistą, privalantį atitikti specialiai mokykloms pagal DGA gaires sukurtus mitybos standartus.

Gairėmis taip pat remiasi ir sveikatos priežiūros specialistai bei bendruomenės sveikatos darbuotojai, siekiantys skatinti sveikos mitybos įpročius. Be to, DGA kaip moksliniu pagrindu remiasi Maisto ir vaistų administracija maisto ženklinimo taisyklėms, įskaitant maistingumo lenteles ir „sveikų“ teiginių aprašus ant maisto pakuočių.

Aukštyn kojomis

Kas sukėlė kritikos bangą? Įprastai iki šiol DGA būdavo išsamus, daugiau nei 100 puslapių apimties dokumentas. Naujųjų gairių apimtis – viso labo 8 puslapiai. Dar vienas ryškus pokytis – naujose gairėse akcentuojamas didesnis baltymų vartojimas ir pilno riebumo pieno produktai. Šie produktai perkeliami į vadinamosios maisto piramidės svarbiausią dalį, kartu su daržovėmis ir vaisiais. Baltųjų rūmų atstovai ne kartą yra pareiškę, kad siekia baigti „karą“ prieš baltymus ir sočiuosius riebalus.

Mitybos ekspertai šias rekomendacijas kritikuoja kaip nukrypimą nuo įprasto mokslinio konsensuso dėl augalinės mitybos ir primena, kad mėsos ir pieno produktai, kurių vartojimą skatina naujosios gairės, yra pagrindiniai širdies ir kraujagyslių ligų, taip pat diabeto, nutukimo veiksniai. Ekspertai pabrėžia, kad suvartojami didesni gyvulinės kilmės baltymų kiekiai gali būti žalingi sveikatai. Dėl to ir naujųjų gairių kūrėjų teiginiai, esą besilaikant šių mitybos rekomendacijų reikšmingai sumažės lėtinių ligų ir kartu sveikatos priežiūros išlaidos, sutinkami su atvira abejone. Dešimtmečius kauptų mokslinių duomenų atmetimas kelia sumaištį ir nepasitikėjimą naujomis rekomendacijomis.

Pokyčius lydinti kritika rodo, kad gairės, nors ir rekomendacinės, yra svarbios ir, ko gero, turės įtakos tolimesnėms diskusijoms ne tik apie amerikiečių, bet ir europiečių mitybos principus. Tačiau vertinant iš teisinės, reguliacinės pusės bent šiuo metu jie esminės įtakos ES verslo subjektams neturi.

Komentaro autorė: advokatė Giedrė Tubelytė

Stalai, komodos, kėdės: ar taikoma autorinė apsauga? Europos teismas pateikė atsakymą 

Tai, kad baldai – stalai, kėdės, komodos, sofos ir kt. – gali būti apsaugoti įregistruojant dizainą, nėra naujiena. Pagaminote stalą, šiek tiek įmantriau išlenkėte jo kojas ir galite teikti paraišką dizainui registruoti. Susimokėjote mokestį, įregistravote – įgyjate monopolį šio dizaino atžvilgiu bent 5 metams. Žinoma, dizainas turi būti naujas ir turėti individualių savybių, tačiau neprivalo pasižymėti jokiais meniniais ypatumais, neturi būti originalus.

Visai kitas klausimas, ar jūsų stalas su įmantriai išlenktomis kojomis gali būti saugomas kaip autorinis kūrinys. Tai yra svarbu, nes autorių teisių apsauga suteikia monopolį visai autoriaus gyvenimo trukmei ir 70 metų po mirties. Tokia stipri ilgalaikė apsauga taikoma be jokios formalios procedūros, t. y. nereikia nieko registruoti ir už tai susimokėti.

Tačiau iki šiol tiek gamintojams, tiek interjero specialistams ir baldų pardavėjams trūko aiškaus atsakymo, kada baldas gali būti laikomas autoriniu kūriniu, o kada – tik registruotinu dizainu. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) pagaliau šį mėnesį pateikė išaiškinimą byloje, kurioje nagrinėti Švedijos ir Vokietijos teismų užduoti klausimai dėl autorių teisių pažeidimų vertinimo bylose prieš baldų pardavėjus „Mio“ (Švedija) ir „Konektra“ (Vokietija).

Pramoniniai objektai kaip autoriniai kūriniai

ESTT jau daugelį metų laikosi praktikos, kad originalumas yra pagrindinis kriterijus objektą pripažįstant autoriniu kūriniu. Tai reiškia, kad kūrinys turi atspindėti autoriaus asmenybę ir išreikšti jo laisvus ir kūrybiškus sprendimus. ESTT ne kartą yra pasisakęs, kad pramoniniai, kasdienio naudojimo objektai gali būti originalūs lygiai taip kaip ir dailės, literatūros ar architektūros kūriniai. Originalu, vadinasi, saugoma, neoriginalu – nesaugoma.

Skamba paprastai, tačiau praktikoje kyla klausimų: ar baldų dizainas išvis gali būti originalus, jei didelę sprendimo dalį nulemia naudojimo paskirtis – aukštis, stabilumas, ergonomika. Kai baldo išvaizdą nulemia vien jo funkcija (neretu atveju taip ir yra), toks baldas negalėtų būti laikomas autoriniu kūriniu. Jei baldas visgi turi tam tikrų meninių elementų, kur yra riba, kai jau galėtume teigti, kad tai – autorinis kūrinys? Ar tikrai užtenka tik įmantriau išlenkti stalo koją, ypač jei panašių yra daugybė?

Naujausia ESTT praktika: aukštesnių reikalavimų pramoninio pobūdžio kūriniams nėra, tačiau estetinis poveikis savaime nelemia autorystės

Šių metų gruodžio 4 d. priimtame sprendime „Mio / Konektra“ byloje ESTT išnagrinėjo klausimą dėl taikomosios dailės kūrinių apsaugos, konkrečiai – baldų autorinės apsaugos. Išaiškinta, kad siekiant pripažinti pramoninį gaminį autoriniu kūriniu, originalumo vertinimui neturėtų būti taikomi jokie aukštesni standartai (pvz. estetikos) nei kitų rūšių kūriniams. Svarbiausia, kad būtų atlikti laisvi ir kūrybiški sprendimai, atspindintys autoriaus asmenybę.

Visgi, atliekant šį vertinimą būtina atsižvelgti į atitinkamo kūrinio rūšies savybes, baldų atveju – kad jie pirmiausia yra utilitariniai objektai, dažnu atveju gaminami masiškai. Todėl teismas, nagrinėjantis vartojimo prekės originalumo klausimą, turi ieškoti ir identifikuoti kūrybinius sprendimus, esančius to objekto formoje, kad galėtų paskelbti jį saugomu autorių teisių.

Kita vertus, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad meniniai bei estetiniai sumetimai visada yra kūrybinės veiklos dalis ir, kuriant baldo dizainą, visada bus aktualūs (pvz., spalvų, medžiagiškumo parinkimas). Šiuo atžvilgiu ESTT pabrėžė, kad vien modelio estetiškumas dar neleidžia spręsti, kad tai yra intelektinės veiklos rezultatas, atspindintis autoriaus pasirinkimo laisvę ir asmenybę. Net jei objekto kūrėjas priėmė sprendimus, kurių nenulėmė techniniai ar kiti apribojimai, šių sprendimų kūrybiškumas negali būti preziumuojamas autorių teisių tikslais.

Industrijoje nusistovėjusių formų naudojimas savaime neeliminuoja originalumo

ESTT nurodė, kad baldas, pagamintas tik iš rinkoje jau nusistovėjusių formų, gali būti originalus. Tačiau, vėlgi, būtina įvertinti, ar per tas nusistovėjusias formas, jų išdėstymą, jame galima įžvelgti autoriaus laisvus ir kūrybiškus pasirinkimus.

Viena vertus, jei rinkoje jau yra panašių dizainų, tai gali indikuoti, jog turime silpną ar net neegzistuojantį objekto originalumo lygį. Kita vertus, ESTT į rinkoje esamų dizainų panašumą žiūri atsargiai bei pabrėžia, kad negalima visiškai atmesti galimybės, kad du autoriai savarankiškai priima panašius ar net tapačius kūrybinius sprendimus pramoninio objekto atžvilgiu – tokiu atveju abu subjektai galėtų būti laikomi (savarankiškais) savo sukurtų modelių, net jei jie ir panašūs, autoriais.

Ką ESTT sprendimas reiškia verslui

Dizaino industrijos dalyviams – baldų gamintojams, interjero studijoms, mažmenininkams – šis ESTT sprendimas yra itin reikšmingas. Jis rodo, kad originalūs dizaino sprendimai gali būti saugomi autorių teisėmis net ir tuomet, kai objektas turi aiškią funkciją.

Tai turi dvi praktines pasekmes. Pirma, originalių baldų kūrėjai gali veiksmingiau kovoti su kopijuotojais ir pigesnėmis imitacijomis. Kopijuoti originalų baldą reikštų autorių teisių pažeidimą. Žinoma, originalumą neišvengiamai reikės įrodyti teisme, todėl, pagaminus naują baldą, geriausia strategija yra pirmiau siekti dizaino registracijos, o tik tada – esant poreikiui – įrodinėti, kad baldas yra originalus, atspindintis laisvus ir kūrybiškus autoriaus pasirinkimus.

Antra, verslams, kurie importuoja, gamina ar prekiauja baldais, svarbu įsitikinti, kad prekių dizainas nepažeidžia kito kūrėjo teisių. Net jei baldas atrodo paprastas, funkcionalus, tai nereiškia, kad jo dizainas nesaugomas. Vien pasitikrinti viešas dizaino registracijų duomenų bazes, panašu, nepakaks. Tačiau yra ir žinių, dėl kurių galima jaustis ramiau: vien tai, jog konkurento gaminys gražus ar sulaukė rinkos sėkmės, dar nereiškia, kad visos panašios estetikos prekės automatiškai bus laikomos pažeidimu. Bendras panašus stilius, atliepiantis tą pačią tendenciją ar dizaino kryptį, dar nėra autorių teisių pažeidimas, jei nekopijuojami konkretūs kūrybiniai sprendimai.

Komentaro autorius: asocijuotasis teisininkas, advokatas Vilius Norvaišas

„TMF Group“ įsigijo UAB „Nordgain“

„TMF Group“, Nyderlandų tarptautinė administracinių ir atitikties paslaugų bendrovė, teikianti apskaitos, mokesčių, personalo administravimo ir pasaulinio darbo užmokesčio paslaugas, įsigijo 100 % UAB „Nordgain“ akcijų. 

„Nordgain“ yra „Noewe“ grupės dalis, teikianti apskaitos, darbo užmokesčio ir mokesčių deklaravimo paslaugas Lietuvoje ir Latvijoje. Bendrovė yra žinoma dėl aukštų profesinių standartų ir nuosekliai augančio klientų portfelio, apimančio tiek vietines, tiek tarptautines įmones. 

Šis sandoris leis „TMF Group“ įsitvirtinti Baltijos šalyse ir dar labiau išplėsti teikiamų paslaugų spektrą regione, pasiūlant klientams dar platesnes tarptautines kompetencijas ir vieningus veiklos standartus. Integruodama „Nordgain“ komandos patirtį bei vietinę rinkos žinią, „TMF Group“ siekia dar labiau padidinti paslaugų efektyvumą ir kokybę.  

Prie sandorio dirbo asocijuotasis partneris Aleksandras Asovskij kartu su mūsų kontoros susijungimų ir įsigijimų komanda. Ji konsultavo klientą visais sandorio etapais – nuo teisinio patikrinimo ir derybų iki sutarties sudarymo bei užbaigimo procedūrų. 

„Ellex Valiunas“ M&A praktika yra viena didžiausių ir labiausiai patyrusių komandų Baltijos šalyse, kasmet dirbanti su reikšmingais vietiniais ir tarptautiniais sandoriais įvairiuose sektoriuose. 

Darbo santykiai su CEO – bendrųjų taisyklių nepakanka

Bendrovės vadovas (CEO) – tai ne eilinis darbuotojas, o ypatingą teisinį ir organizacinį statusą turintis juridinio asmens atstovas, kuriam suteikti įgaliojimai veikti bendrovės vardu. Nepaisant šio išskirtinumo, praktikoje vis dar ne retai pasitaiko atvejų, kai dėl netinkamai parengtų darbo santykių dokumentų vadovo atžvilgiu tenka taikyti bendrąsias darbo santykių praktikas ir taisykles, t. y. skirtas kitiems darbuotojams. Dar blogiau – kartais vadovo teisinis statusas būna dar mažiau aiškus ir reglamentuotas nei kitų pareigybių. Taip atsiranda situacijos, kai atsakomybės lygmuo ir sprendimų laisvė yra aukščiausio lygio, tačiau taikomi standartai – minimalūs arba klaidingi. Toks formalus požiūris ne tik neatitinka vadovo pozicijos esmės, bet ir kelia didelę riziką – nuo vidinių valdymo spragų iki teisinių ginčų dėl atlygio, poilsio ar atleidimo. Tai tik keli probleminių vietų pavyzdžiai, tačiau klaidos jose yra (per) dažnos ir (per) brangios. Todėl jas verta aptarti detaliau.  

CEO įdarbinimas ir atleidimas 

Neretai pasitaiko atvejų, kai vadovui naudojamas tas pats darbo sutarties šablonas, kaip ir kitiems aukšto lygio vadovams įmonėje. To nereikėtų daryti, nes CEO statusas skiriasi nuo visų kitų vadovų bent jau tuo, kad pagal galiojančią praktiką jį galima atšaukti bet kada ir su juo sudarytą darbo sutartį nutraukti be jokio įspėjimo (nebent šalys susitartų kitaip). Tad sudarius sutartį pagal kitiems darbuotojams skirtą šabloną, tikėtina, kad joje bus tik bendros nuorodos į atleidimo atveju taikomus įspėjimo terminus. Ginčo atveju tai gali būti traktuojama kaip šalių susitarimas, tad ir vadovas turi būti iš anksto įspėtas. 

Pavyzdžiui, jei bendrovė nutaria atleisti vadovą remdamasi Darbo kodekso nuostata, leidžiančia tai padaryti be priežasties ir be įspėjimo, tačiau sutartyje yra įprastinė įspėjimo sąlyga, teismas gali pripažinti, kad vadovo nebegalima atleisti be įspėjimo. Tokiu atveju atleidimas be įspėjimo gali būti laikomas negalimu, o bendrovė privalėtų išmokėti kompensaciją už visą neišlaikytą įspėjimo laikotarpį, galbūt net kartu su papildomomis sumomis. 

Mažiausiai, ką reiktų padaryti – tai iš vadovo darbo sutarties išbraukti visas nuorodas į darbo sutarties nutraukimo įspėjimo terminus. Na, o siekiant idealo, reikėtų turėti atskirą darbo sutarties šabloną, skirtą išskirtiniai vadovui, kuriame būtų aiškiai išdėstytas jo specifinis statusas, darbo sutarties nutraukimo tvarka ir kiti svarbūs su vadovo darbo santykiais susiję aspektai. 

CEO darbo užmokestis: kodėl būtinos aiškios taisyklės? 

CEO atlyginimo sistema dažnai būna sudaryta bent iš dviejų dalių: suderinto bazinio atlygio ir nuo rezultatų priklausančių priedų. Nors toks modelis atrodo įprastas, praktikoje pasitaiko atvejų, kai priedų skaičiavimo tvarka nustatoma per abstrakčiai arba iš viso nesuformuluota aiškiai. Pavyzdžiui, „valdybos nustatytas priedas pagal pasiektus rezultatus“ – tokia formuluotė be aiškių rodiklių palieka daug vietos interpretacijoms, o tai gali virsti ginču tiek su pačiu vadovu, tiek su kitais bendrovės organais.  

Ši problema tampa ypač aktuali tais atvejais, kai neapibrėžta priedų skyrimo tvarka taikoma ilgą laiką, o valdyba, remdamasi savo vidiniais kriterijais, suformuoja tam tikrą nusistovėjusią (nors ir nerašytą) praktiką. Tokiais atvejais CEO gali susidaryti lūkestis dėl tam tikro, pastovaus dydžio priedų, net jei aiški jų apskaičiavimo metodika nėra nustatyta. Esant tokiai situacijai, bandymas pereiti prie kitos, dažnai finansiškai mažiau palankios sistemos, gali būti sudėtingas tiek iš teisinės, tiek iš organizacinės perspektyvos. Praktikoje tai dažnai sukelia ginčus tarp vadovo ir bendrovės, o aiškios skaičiavimo formulės nebuvimas lemia teisinį neapibrėžtumą – galutinį sprendimą tokiais atvejais paliekant teismo nuožiūrai. 

Mažiausiai, ką tokioje situacijoje reiktų padaryti – tai tiek darbo sutartyje, tiek (jei taikoma) atskirame dokumente aiškiai ir konkrečiai apibrėžti nuo pasiektų rezultatų priklausančių priedų apskaičiavimo tvarką. Na, o siekiant idealo – finansiniai tikslai turėtų būti išreikšti formule ar kita objektyvia skaičiavimo metodika, o kiti nefinansiniai rodikliai – apibrėžti pamatuojamais, vertinti leidžiančiais kriterijais. 

Atostogos: interesų konfliktas, kai vadovas tampa pats sau prižiūrėtoju 

Vienas iš CEO darbo santykių aspektų, kuriame išties dažnai pasitaiko kuriozų, yra atostogos. Neretai organizacijose nėra aiškiai nustatyta, kaip yra tvirtinamos vadovo atostogos. Pagal įstatymą tai turėtų daryti valdyba ar akcininkų susirinkimas – t. y. tas organas, kuris pagal įstatus skiria ir atšaukia vadovą. Tačiau praktikoje neretai susiklosto situacijos, kai vadovas pats save „išleidžia“ atostogų, o administracija  tai tiesiog įformina. Tai paskatina atvejus, kai atostogos ar jų dalis lieka neįformintos, paliekant nežinią – buvo atostogos ar nebuvo.  

Tokios situacijos ypač pavojingos ilgalaikėje perspektyvoje – laikui bėgant atostogų likučiai kaupiasi, ir pasibaigus darbo santykiams kyla rizika dėl didelių kompensacijų. Kad būtų dar įdomiau, prisiminkime, kad atostogų kompensacijos ribojimas 3 metais taikomas tik tada, kai darbuotojas atostogomis galėjo pasinaudoti. Vadovo atveju dėl jo darbo specifikos šis klausimas gali būti sprendžiamas labai įvairiai. Kitaip tariant, nors praktikoje dažnai laikomasi požiūrio, kad vadovas yra pats atsakingas už viską – įskaitant ir savo atostogų planavimą – toks vertinimas galioja ne visada.  

Mažiausiai, ką šiuo atveju reiktų padaryti, tai nusistatyti viršutinę ribą, kurios negali peržengti vadovo atostogų likutis, ir ją praktiškai įgyvendinant (t. y. reguliariai išleidžiant vadovą atostogų ir jas tinkamai įforminant). Na, o siekiant idealo –  be šio „minimumo“ vadovą paskyrusiam bendrovės organui reikėtų patvirtinti tvarką, kuri reglamentuotų, kaip yra suteikiamos vadovo atostogos (ir, žinoma, jos laikytųsi bei atostogas įformintų). 

Pasitikėjimas reikalauja aiškių taisyklių 

CEO statusas įmonėje reikalauja ne tik pasitikėjimo, bet ir aiškių taisyklių. Įmonės ir vadovo bendradarbiavimo kontekste didžiausiais iššūkiais, paprastai, tampa laikas, finansai ir galimi išsiskyrimo scenarijai. Efektyvi šių iššūkių prevencija reikalauja ne tik teisinės kompetencijos, bet ir valdymo kultūros, kurioje laikomasi skaidrumo ir aiškumo principų. 

Gerai suformuota ir individualiai CEO pritaikyta darbo santykių schema leidžia ne tik išvengti konfliktų, bet ir sukuria tvirtą pagrindą pasitikėjimu grįstam vadovavimui. Na, o jei to pasitikėjimo vis tiek pritrūktų – bent lieka aišku, kuri sutarties eilutė leidžia išsiskirti ir atsiskaityti be staigmenų. 

Rinkis Europą gyvybės mokslams? Verslui reikės daugiau, nei šūkio

Šią liepą Europos Komisija pristatė ilgai lauktą strategiją „Rinkis Europą gyvybės mokslams“ (Choose Europe for Life Sciences), kurios ambicija – iki 2030 metų paversti Europos Sąjungą pasauliniu gyvybės mokslų inovacijų centru. Šis žingsnis yra ne tik bandymas atsikovoti prarastas pozicijas globalioje konkurencinėje kovoje, bet ir strateginis kvietimas kurti aukštą pridėtinę vertę kuriančias biotechnologijas, tokias kaip inovatyvūs vaistai, vakcinų platformos ar skaitmeninės terapijos produktai. Tačiau ar šis strateginis šuolis virs realiomis galimybėmis verslui, ar tik gerai parašyta vizija?  

Faktai rodo: ES turi dėl ko stengtis 

Gyvybės mokslų sektorius Europos Sąjungoje šiandien sukuria apie 1,5 trilijono eurų bendrosios pridėtinės vertės per metus – daugiau nei visos ES automobilių pramonės produkciją sudėjus kartu. Sektorius tiesiogiai ar netiesiogiai palaiko 29 milijonus darbo vietų, o tai rodo jo sisteminę reikšmę tiek ekonomikai, tiek sveikatos sistemų tvarumui. 

Tačiau, nepaisant šio masto, Europa praranda tempą. Vien per 2024 metus daugiau nei 40 % privačių investicijų į gyvybės mokslų inovacijas atiteko Šiaurės Amerikai, tuo metu Europos dalis nesiekė net 20 %. Klinikiniai tyrimai migruoja į Aziją ar JAV, o perspektyviausi jauni talentai vis dažniau renkasi labiau inovacijoms atviras gyvybės mokslų ekosistemas. 

Europos Komisijos atsakas – planas, kuriuo siekiama pertvarkyti tyrimų infrastruktūrą, įdiegti naują Biotechnologijų aktą, sukurti bandomąją reguliavimo aplinką startuoliams, sujungti investuotojus ir mokslininkus bei svarbiausia – mobilizuoti daugiau nei 10 milijardų eurų per artimiausius metus. Tai taikli intervencija į sektoriaus silpnąsias vietas: per lėtą inovacijų patekimą į rinką, išskydusią arba sustabarėjusią reguliavimo sistemą ir žemą kapitalo prieinamumą ankstyvojoje plėtros stadijoje. 

Barjerai realybėje – didesni už strategines antraštes 

Nors dokumentas vertas dėmesio, jo poveikis priklausys ne nuo ketinimų, o nuo įgyvendinimo mechanizmų. Šiuo metu strategija – politinis pareiškimas, o ne privalomas teisės aktas. Taip pat svarbu nepamiršti, kad kiti Europos teisėkūros procesai – kaip farmacijos reguliavimo peržiūra, privalomojo licencijavimo ar duomenų apsaugos trukmės keitimai – kelia nerimą verslui ir investuotojams. 

Jeigu viena ranka Europa skatins inovacijas, o kita mažins finansinę grąžą verslui, investuotojai rinksis aiškesnes alternatyvas – nuo Bostono iki Singapūro. Jei strategija netaps aiškiais teisės aktais su realiu biudžetu ir paskatomis, išlieka rizika, kad tai bus dar viena vizija, nepasiekusi verslo realybės. 

Lietuva taip pat turi šansą tapti vienu iš sėkmės pavyzdžių. Bet tam reikia ne tik pasirinkti Europą gyvybės mokslams – reikia pasirinkti proveržį. 

Lietuva: ar tapsime istorijos dalimi, ar jos stebėtojais? 

Lietuva šiame kontekste turi puikų startinį tašką – 2023 m. gyvybės mokslų sektorius sudarė beveik 3 % BVP, o eksporto vertė viršijo 2 mlrd. eurų. Tarptautiniai investuotojai jau žino tokius vardus kaip „Thermo Fisher Scientific“, „Northway Biotech“, „Sintezė“ ir kt. Šalyje formuojasi mokslo slėnių ekosistema, stiprėja universitetų bendradarbiavimas su verslu. 

Tačiau kliūtys tiek jauniems, tiek jau įsitvirtinusiems verslams išlieka skaudžios: ilga leidimų sistema, sunkumai pritraukiant kapitalą ir fragmentuota infrastruktūra. Jei ES strategijoje žadamos bandomosios reguliavimo aplinkos, sujungtos investuotojų platformos ar tiesioginis finansavimas taps realybe – tai gali būti tramplinas Lietuvos biotechnologijų šuoliui. 

Bet tam reikalinga valstybinė lyderystė. Politiką formuojantys ir ją įgyvendinantys valdžios atstovai, nacionalinės institucijos turi ne laukti, o pačios telktis prie ES iniciatyvų, koordinuoti startuolių integraciją į europinius finansavimo tinklus, stiprinti mokslinius duomenų centrus, supaprastinti reguliacinius procesus. Būtina ne tik pasirinkti Europą gyvybės mokslams, bet ir pasirinkti proveržio strategiją.  

Inovacija be prieigos? 

Tačiau klausimas, kurį vis dar retai keliame garsiai, išlieka – ką darysime su inovacijomis, kai jos gims? Net jei Lietuva sėkmingai pritrauks investicijas, išplėtos gamybos pajėgumus ir sukurs proveržines biotechnologijas, lieka esminis iššūkis – ar valstybė bus pasirengusi tas inovacijas įsigyti ir padaryti jas prieinamas Lietuvos rinkai (pvz., sveikatos sistemai, pacientams)? 

Viešųjų pirkimų bei sveikatos paslaugų ir produktų kompensavimo praktika dažnai nesuspėja paskui mokslo ir technologijų pažangą, o sveikatos sistemos biudžetai – nors ir pagrįstai – orientuojasi į kaštų efektyvumą, o ne ilgalaikį proveržio potencialą. Rizika aiški: sukursime, bet nenaudosime; inovuosime, bet nepritaikysime. Todėl kartu su investicine ir moksline strategija turime peržiūrėti ir valstybės inovacijų įsisavinimo modelį – kad tai, kas sukurta Lietuvoje ar Europoje, būtų prieinama ne tik užsienio rinkoms, bet ir mūsų žmonėms. 

Kada poilsis tampa pareiga – apie teisę „atsijungti“ ir darbdavio lūkesčius būti pasiekiamiems

Seime svarstomos Darbo kodekso pataisos, kuriomis siūloma įtvirtinti nuotoliniu būdu dirbančių darbuotojų teisę po darbo valandų būti nepasiekiamais darbdaviui. Vis dėlto ši tema aktuali ne tik nuotoliniam darbui – tai visiems darbuotojams ir darbdaviams svarbus klausimas. Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ ekspertai pažymi, kad teisė atsijungti – tai naujas verslo iššūkis, kuris parodys organizacijos darbo kultūros brandą.

Skaitmeninė darbo aplinka keičia darbo ir poilsio ribas 

Skaitmeniniai darbo įrankiai pakeitė tradicinį požiūrį į darbo laiką. Todėl el. laiškai po darbo valandų, „WhatsApp“ ar „Teams“ žinutės, savaitgaliniai skambučiai – ilgą laiką buvo laikomi įprasta darbo kasdienybe, ypač vadovų, klientų aptarnavimo ar projektų valdymo srityse. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau keliama vadinamosios teisės atsijungti idėja, kelianti esminį klausimą: kur baigiasi organizacinis efektyvumas ir prasideda pareiga gerbti darbuotojo poilsį? 

Ramūnas Petravičius, „Ellex Valiunas“ partneris, atkreipia dėmesį į darbdaviams kylantį iššūkį – išlaikyti pusiausvyrą tarp efektyvaus verslo veikimo ir darbuotojų teisės į poilsį. 

„Verslas atsiduria tarp dviejų polių: viena vertus – būtinybė greitai reaguoti ir užtikrinti klientų pasitenkinimą, kita vertus – vis didesni darbuotojų lūkesčiai aiškioms riboms tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Dažnai ir patys darbuotojai nesuvaldo darbų perdavimo atostogų metu ir vėliau jaučiasi nepagrįstai trukdomi. Kai kurios ES šalys (pvz., Prancūzija, Ispanija, Airija) jau reikalauja turėti tokias politikos nuostatas, o Italijoje ir Graikijoje teisė atsijungti įtvirtinta nuotoliniams darbuotojams. Lietuvoje šis klausimas tampa ne tik teisinės ar personalo politikos, bet ir darbdavio reputacijos dalimi“, – pažymi ekspertas. 

Darbdavio pareiga užtikrinti darbuotojo poilsį: ką sako Darbo kodeksas? 

Lietuvos Darbo kodeksas aiškiai nustato, kad poilsio laikas yra laisvas nuo darbo. Kitaip tariant, darbuotojo teisė ilsėtis – tai ne tik jo apsauga, bet ir darbdavio pareiga užtikrinti aiškų darbo ir poilsio atskyrimą. Darbdavys turi organizuoti darbą taip, kad darbuotojo teisės nebūtų pažeidžiamos. Atšaukti darbuotoją iš atostogų galima tik gavus jo raštišką sutikimą. 

„Teisiniu požiūriu, bet kokia reikšminga komunikacija su darbuotoju po darbo valandų gali būti laikoma darbo funkcijų vykdymu. Jei tai nėra aiškiai numatyta kaip budėjimas ar papildomas darbas, darbdaviui gali kilti pareiga tai kompensuoti“, – sako Ramūnas Petravičius. 

„Atsijungimo“ kultūra – darbdavių konkurencinis pranašumas 

Nors verslas neretai skeptiškai vertina visišką „atsijungimo“ politiką, ypač dinamiškoje aplinkoje, būtent lankstumas čia tampa nauju privalumu – gebėjimu gerbti darbuotojo teisę į poilsį. Skaidri komunikacija apie lūkesčius, aiškiai apibrėžtos ribos – visa tai formuoja brandžią organizacinę kultūrą. 

„Tarptautinės bendrovės, bendradarbiaujančios su Europos partneriais, jau taiko šiuos standartus. Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje teisė atsijungti įtvirtinta teisės aktuose, o daugelis kitų įmonių savanoriškai įtraukia ją į vidaus politiką dėl reputacijos ir ESG priežasčių. Tai tampa gero valdymo ženklu“, – teigia „Ellex Valiunas“ partneris. 

Aiškios taisyklės – mažesnės rizikos 

Teisė atsijungti nereiškia visiško komunikacijos draudimo po darbo valandų, tačiau tokia komunikacija turi būti reglamentuota. Turi būti atsakyta į klausimus: kur baigiasi būtinybė ir prasideda įprotis, kada tokia komunikacija laikytina papildomu darbu ir turi būti kompensuojama, bei kaip užtikrinama, kad ji nevirstų nuolatiniu spaudimu darbuotojams. 

Ramūno Petravičiaus teigimu, aiškus šių klausimų reglamentavimas padeda verslui: 

• išvengti ginčų dėl darbo laiko apskaitos ir apmokėjimo 

• palaikyti darbuotojų produktyvumą ir mažinti perdegimo riziką

• stiprinti darbdavio, kaip socialiai atsakingos organizacijos, įvaizdį

Teisė atsijungti – ne grėsmė, o galimybė 

„Teisė atsijungti“ verslui nereiškia grėsmės. Tai – galimybė kurti aiškias ir sąžiningas taisykles, kurios stiprina organizacinę kultūrą, mažina teisinę riziką ir didina konkurencinį pranašumą. Tokios įmonės tampa patraukliais darbdaviais šiuolaikinėje, sparčiai kintančioje darbo rinkoje. 

Viešieji pirkimai ir mokestiniai pokyčiai: ar turime atsparumo mechanizmus?

Viešojo pirkimo sutarčių kainų indeksavimas turėtų būti priemonė, padedanti išlaikyti ekonominę pusiausvyrą, kai keičiasi aplinkybės, kurių nei pirkėjas (valstybė), nei tiekėjas negali kontroliuoti. COVID-19 pandemija išmokė mus lankstesnio požiūrio į sutarčių sąlygų koregavimą, tačiau vis dar įprasta, jog viešieji pirkimai leidžia sutarčių kainų indeksavimą – tik pasikeitus pridėtinės vertės mokesčiui (PVM). Kyla klausimas: ar tai pakankama ir teisinga? Kai valstybė siekia būti ne tik didžiausia pirkėja, bet ir patikima partnerė, toks ribotas indeksavimo modelis kelia abejonių dėl skaidrumo bei verslo aplinkos tvarumo. 

Muitų karai – nematoma grėsmė tiekimo grandinėse 

Pastaraisiais metais vis ryškesni tampa vadinamieji muitų karai. Europos Sąjunga paskelbė papildomus tarifus kiniškiems elektromobiliams, Jungtinės Amerikos Valstijos ketina apmokestinti žaliųjų technologijų komponentus, o Kinija atsakė įvesdama antidempingo muitus kai kurioms Europos prekėms, tarp jų – ir konjakui. 

Ši dinamika rodo, kad muitų tarifai artimiausiu metu gali smarkiai kisti. Toks pokytis tiesiogiai paveikia tiekimo sąnaudas įmonėms, vykdančioms viešojo pirkimo sutartis. Nors muitų dydžiai priklauso nuo valstybės ar tarptautinių sprendimų, o ne tiekėjų valios, dauguma sutarčių Lietuvoje nenumato galimybės perskaičiuoti kainos dėl tokių išorinių veiksnių – nes muitai nėra laikomi PVM. 

Pavyzdžiui, Lietuvos medicinos technologijų bendrovė, tiekianti diagnostinę įrangą ar vienkartines medicinos priemones pagal ilgalaikę viešojo pirkimo sutartį, gali susidurti su staigiu sąnaudų šuoliu, jei komponentai ar galutiniai gaminiai iš Kinijos pabrangs dėl naujų muitų ar eksporto ribojimų. Tokie pokyčiai gali padidinti savikainą net 15–30 proc. Esant minimalioms pelno maržoms, tokia našta gali paversti sutarties vykdymą ekonomiškai neįmanomu. 

Lankstesnis kainų indeksavimas – mažiau rizikos ir ginčų 

Tiek neseniai priimti pelno mokesčio pakeitimai, tiek augantys muitai – tai objektyvūs valstybės politikos sprendimai, tiesiogiai veikiantys tiekėjų finansinius įsipareigojimus ir sutarčių vykdymo kaštus. Tačiau šie pokyčiai praktikoje dažnai nėra laikomi pakankamu pagrindu keisti sutarties kainą. 

Rezultatas – paradoksas: valstybė vienašališkai keičia ekonomines sąlygas, didindama verslo išlaidas, tačiau neleidžia šių pokyčių atspindėti sutartyse, jei tai nėra susiję su PVM. Toks požiūris kuria disbalansą tarp sutarties šalių ir gali mažinti pasitikėjimą viešaisiais pirkimais – tiek dėl finansinės rizikos, tiek dėl galimų teisminių ginčų, kurių būtų galima išvengti, įtvirtinus aiškesnes ir lankstesnes indeksavimo nuostatas. 

Ką daro kitos valstybės? 

Ši problema nėra būdinga tik Lietuvai. Daugelis Europos šalių jau yra pripažinusios, kad tokie išoriniai veiksniai kaip nauji muitai, mokesčių pokyčiai ar geopolitiniai sprendimai daro tiesioginę įtaką sutarčių vykdymui, ir yra sukūrusios mechanizmus, leidžiančius į tai reaguoti. 

Vokietijoje viešojo sektoriaus sutartyse plačiai taikomi kainų indeksavimo mechanizmai, susieti su vartotojų kainų indeksu arba konkrečių sąnaudų komponentais – darbo užmokesčiu, medžiagomis, net muitais. Tokia sistema leidžia automatiškai koreguoti kainą, palaikant šalių ekonominę pusiausvyrą. 

Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Skandinavijos šalyse viešųjų pirkimų teisės aktai dažnai numato aiškius ir standartizuotus mechanizmus, leidžiančius perskaičiuoti kainą dėl fiskalinių ar prekybos politikos pokyčių, tokių kaip nauji muitai, eksporto apribojimai ar subsidijų pokyčiai. 

Todėl atsakingos institucijos Lietuvoje turėtų imtis iniciatyvos dar prieš tai, kai dėl nepakankamų indeksavimo nuostatų ir besikeičiančios mokestinės aplinkos ims strigti sutarčių vykdymas. Rekomendacijos perkančiosioms organizacijoms indeksuoti kainas ne tik dėl PVM, bet ir dėl kitų reikšmingų mokestinių pokyčių padėtų išvengti neefektyvumo ir teisinės rizikos. 

Pusiausvyra tarp stabilumo ir lankstumo 

Globali ekonomika ir geopolitinė įtampa lemia, kad verslas turi nuolat prisitaikyti prie aplinkybių, kurių pats nekontroliuoja. Valstybė, kaip viešųjų pirkimų sutarties šalis, negali likti pasyvi tokios dinamikos akivaizdoje – būtina numatyti mechanizmus, kurie apsaugotų tiekėjus nuo priverstinio veikimo nuostolingomis sąlygomis. 

Tik užtikrinus sąžiningą rizikų pasidalijimą tarp šalių, viešieji pirkimai išliks ne tik konkurencingi, bet ir patrauklūs ilgalaikei, tvariai partnerystei tarp valstybės ir verslo. 

Roma II reglamentas: ar laikas peržiūrėti ES taisykles dėl nesutartinėms prievolėms taikytos teisės?

Europos Sąjungai (ES) 2007 m. priėmus reglamentą (EB) Nr. 864/2007, geriau žinomą kaip Roma II reglamentas, ES lygiu buvo suvienodintos valstybių narių kolizinės teisės normos, taikytinos nesutartinėms prievolėms. Prieš keletą savaičių paskelbtoje Europos Komisijos ataskaitoje dėl Roma II taikymo analizuojama, kaip reglamentas buvo taikomas valstybėse narėse, kokie iššūkiai kilo praktikoje ir kokie galimi Roma II tobulinimo būdai. Apie tai pasakoja Agnė Kiseliauskaitė.

Roma II sistema ir pagrindinės taisyklės  

Roma II nustato, kurios valstybės teisė yra taikytina nesutartinėms prievolėms civiliniuose ir komerciniuose santykiuose. Roma II taikomas ES lygiu, išskyrus Daniją, ir pasižymi universalumu – reglamente įtvirtintos taisyklės taikomos nepriklausomai nuo ginčo šalių gyvenamosios vietos ar pilietybės. Be to, jis gali nukreipti į trečiosios šalies teisę, jei pagal reglamento taisykles būtent ji turi būti taikoma konkrečiam nesutartiniam teisiniam santykiui. Roma II materialinė taikymo sritis yra apibrėžta 1 str., aiškiai numatant, kam reglamentas netaikomas, pvz., nesutartinėms prievolėms atsirandančioms dėl privataus gyvenimo ir su asmeniu susijusių teisių pažeidimo, įskaitant garbės ir orumo įžeidimą, nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms iš šeimos santykių ir santykių, kurie pagal jiems taikytiną teisę laikomi turinčiais panašias pasekmes, įskaitant išlaikymo prievoles ir kt. 

Roma II 14 str. įtvirtinta šalių teisę susitarti dėl jų nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės. Nesant tokio susitarimo, 4 str. reglamento straipsnis įtvirtinta tripakopę bendrąją taisyklę: pirma dalis įtvirtina lex loci damni taisyklę, pagal kurią iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala; antra dalis numato, kad tais atvejais, kai abiejų asmenų įprastinė gyvenamoji vieta žalos atsiradimo metu yra toje pačioje valstybėje narėje, taikoma tos valstybės, o ne žalos atsiradimo vietos, teisė; trečioji dalis įtvirtina glaudžiu ryšiu paremtą išimtį (angl. escape clause), pagal kurią tais atvejais, kai pagal visas bylos aplinkybes yra aišku, kad deliktas yra akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita nei 1 ar 2 dalyse nurodyta šalimi, taikoma tos kitos šalies teisė.    

Roma II 4-13 str. įtvirtina atskiras taisykles, taikytinas specifiniams deliktams (pvz., atsakomybei už produktus, nesąžiningai konkurencijai, aplinkai žalai ir kt.), nepagrįstam praturėjimui, ikisutartiniams santykiams ir negotiorum gestio. 

Komisijos ataskaitoje nurodoma, kad nors Roma II reglamentas iš esmės pasiekė savo tikslus, tam tikrose srityse išryškėjo trūkumai, reikalaujantys dėmesio. Esminiai jų aptariami žemiau. 

Identifikuoti trūkumai ir galimi Roma II pakeitimai 

Vienas iš pagrindinių ataskaitoje nurodytų trūkumų yra susijęs su nesutartinėmis prievolėmis, kylančiomis dėl privatumo ir asmens teisių pažeidimų, ypač skaitmeninėje erdvėje. Nesutartinės prievolės, susijusios su privatumo ir asmens teisių pažeidimais, įskaitant garbės ir orumo įžeidimą, nebuvo įtrauktos į Roma II taikymo sritį dėl teisėkūros proceso metu kilusių nesutarimų. Viena iš pagrindinių priežasčių buvo būtinybė suderinti saviraiškos ir informacijos laisvę su teise į privatų gyvenimą ir reputaciją, o ši pusiausvyra skirtingose ES valstybėse narėse užtikrinama skirtingai. Dėl šių skirtumų ir demokratinių visuomenių ypatingo dėmesio saviraiškos laisvei, galiausiai nebuvo priimta bendros taisyklės dėl privatumo pažeidimų bylose taikytinos teisės. 

Komisija nurodo, kad tuo atveju, jei į Roma II būtų planuojama įtraukti taisyklę dėl privatumui ir asmens teisėms taikytinos teisės, yra būtina išsamiai įvertinti šios taisyklės santykį su Bendruoju duomenų apsaugos reglamentų (BDAR). Teisės į žalos atlyginimą klausimams, kuriuos BDAR reglamentuoja vienodai, nauja Roma II taisyklė neturėtų jokios praktinės įtakos. Tačiau teisės aspektams, kurių BDAR nereglamentuoja, ši nuostata gali turėti reikšmingų pasekmių. 

Be to, Komisija akcentuoja ir būtinybę įvertinti, kad dabartinis reglamentavimas sudaro palankias sąlygas naudotis teisminio persekiojimo strategijomis, pvz. strateginiais ieškiniais dėl visuomenės dalyvavimo, kitaip dar žinomais kaip SLAPP (angl. strategic lawsuit against public participation). Komisija pabrėžia, kad SLAPP reiškinys patvirtina, jog galimybė rinktis taikytiną teisę ir jurisdikciją gali sudaryti sąlygas piktnaudžiavimui, todėl svarstant naują Roma II reglamento redakciją, nauja asmeninėms neturtinėms teisėms taikytina taisyklė turėtų būti taikoma visose su privatumo ir su asmeniu susijusių teisių pažeidimų bylose, nepriklausomai nuo to, ar tos bylos iškeltos piktnaudžiaujant.  

Kita Komisijos identifikuota problema yra susijusi su kolektyviniu teisių gynimu, kai žalą patiria grupė nukentėjusių asmenų, pvz. kelias ES valstybes nares apimančios bylos dėl konkurencijos laisvę ribojančių veiksmų, atsakomybės už prospektus, masinės žalos ir kt. bylos. Kai kolektyviniais veiksmais siekiama atlyginti žalą visiems nukentėjusiems asmenims grupėje, žalos atsiradimo vieta nustatoma kiekvienam reikalavimui ir kiekvienam nukentėjusiam asmeniui atskirai. Dėl to teismui, nagrinėjančiam kolektyvinius teisių gynimo atvejus, gali prireikti taikyti kelis skirtingus materialinės teisės aktus įvairiems grupės narių reikalavimams.  

Kelių materialinės teisės aktų taikymas dažnai apsunkina bylos vertinimą, didina bylinėjimosi išlaidas ir trukmę, taip pat gali atgrasyti vartotojų judėjimus nuo bylinėjimosi. Kita vertus, alternatyvus požiūris – skirtingų teisės aktų taikymas priklausomai nuo to, ar kolektyvinio teisių gynimo atveju pateikiami individualūs, ar kolektyviniai ieškiniai – gali turėti įtakos teisės normų aiškumui, o tai savo ruožtu gali sumažinti teisinį tikrumą. Komisijos vertinimu, jeigu Roma II reglamentas būtų peržiūrimas, aptartai problematikai reikėtų skirti daugiau dėmesio. 

Komisija taip pat kreipė dėmesį į su dirbtinio intelekto (DI) naudojimu ir vykstančia technologine pažanga susijusį poreikį teisės sistemas pritaikyti DI keliamiems iššūkiams. Kadangi metodai, skirti spręsti sudėtingas problemas, susijusias su vis platesniu dirbtinio intelekto (DI) taikymu, dar yra kuriami, šiuo metu sunku tiksliai įvertinti, ar Roma II reikėtų papildyti konkrečiomis taisyklėmis. Dauguma valstybių narių pripažino, kad praktinė patirtis sprendžiant teisės pasirinkimo klausimus DI bylose yra ribota, o nors buvo užsiminta apie galimas problemas, jos nebuvo detaliai apibrėžtos. Komisijos vertinimu, DI taikytinos teisės klausimas yra galimai per ankstyvas ir reikalaujantis išsamesnės analizės. 

Kas toliau? 

Atsižvelgdama į pateiktą informaciją, Komisija planuoja atlikti išsamesnį vertinimą ir apsvarstyti, ar reikia keisti Roma II reglamentą. Esant tokiam poreikiui, Komisija svarstys galimybė rengti pasiūlymą dėl Roma II dalinio pakeitimo ar išdėstymo nauja redakcija. Be to, Komisija nagrinės, ar reikia atlikti kitus pakeitimus ar pateikti paaiškinimus tose srityse, kur esamos taisyklės yra tinkamos, kad jas būtų lengviau taikyti. 

„Ellex Valiunas“ vardu platinami melagingi laiškai

Fiksuojame atvejų, kai internetiniai sukčiai prisidengia „Ellex Valiunas“ vardu ir elektroniniame laiške dėl tariamos intelektinės nuosavybės pažeidimų prašo paspausti nuorodą arba atidaryti prisegtus dokumentus.

Primygtinai raginame neatidaryti jokių prisegtų dokumentų ar nuorodų, jei kyla bent menkiausia abejonė dėl laiško autentiškumo.

Imamės priemonių, kad būtų sustabdytas šios dezinformacijos plitimas ir būtų rasti atsakingi asmenys.

Žingsnis link lengvesnio tarpvalstybinio bendrovių bendradarbiavimo – naujausi ES bendrovių teisės pakeitimai

Europos Sąjunga (ES) žengia dar vieną žingsnį skaitmeninio pasaulio link – 2024 m. gruodžio 19 d. buvo patvirtinta nauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuri turėtų palengvinti bendrovių veiklą tarpvalstybiniu mastu.

Šiuo metu susiduriama su administracinėmis ir teisinėmis kliūtimis, ypatingai tais atvejais, kada reikia įrodyti savo bendrovės statusą ar įsitikinti kitų valstybių narių registrų duomenimis, o tai lemia papildomų legalizavimo reikalavimų poreikį (pavyzdžiui, apostilės).

Šia Direktyva taip pat siekiama, ES lygmeniu, užtikrinti didesnį duomenų apie bendrovės prieinamumą, padėti stiprinti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą ir bendradarbiavimą vidaus rinkoje bei sudaryti sąlygas jų tiesioginiam naudojimui tarpvalstybinėje veikloje.

Bendrovėms aktualios skaitmeninės priemonės – daugiau duomenų, mažiau biurokratijos

Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės procedūros atliekant bendrovių dokumentų ir informacijos ex-ante patikrinimą skiriasi, egzistuoja tam tikros abejonės dėl pateikiamų kitų valstybių narių registro duomenų. Siekiant užtikrinti, kad teikiama informacija būtų patikima, Direktyvoje nustatyti būtiniausi bendrovių duomenų tikrinimo standartai, o valstybės narės privalės užtikrinti, kad informacija apie bendroves būtų tiksli.

Susiejant kelias esamas ES lygmens registrų sistemas, įskaitant Komercinių registrų sąveikos sistemą (angl. Business Registers Interconnection System (BRIS), tikrųjų savininkų registrų sąveikos sistema (angl. Beneficial Ownership Registers Interconnection System (BORIS) bei nemokumo registrų sąsajos sistemą (angl. Insolvency Registers Interconnection system (IRI), duomenys apie bendroves taps lengviau prieinami visoje ES.

Taip pat, į Direktyvą įtraukiamas vienkartinio informacijos pateikimo principas – bendrovės turės pateikti tam tikrus duomenis tik vieną kartą, net ir plėsdamos savo veiklą į kitas ES valstybes nares. Atitinkamai, bendrovė, steigdama juridinį asmenį kitoje valstybėje narėje, neprivalėtų pakartotinai teikti informacijos, esančios tos bendrovės valstybės narės registruose.

Tokiu būdu palengvinus tarpvalstybinį bendrovės duomenų naudojimą, sukuriamos lengvesnės sąlygos vykdyti tarpvalstybinę veiklą, steigti naujas patronuojamąsias bendroves ar filialus kitoje valstybėje narėje.

Direktyvoje numatomi ir nauji skaitmeniniai dokumentai. Vienas iš jų – daugiakalbis skaitmeninis ES įgaliojimas – elektroninis dokumentas, kurio turinys atitinka nacionalinius teisinius reikalavimus, skirtas tarpvalstybinėms procedūroms. Šis įgaliojimas, pateikiamas bendrovės registre, leis advokatams, notarams, finansų įstaigoms, valdžios institucijoms bei kitiems teisėtą interesą turintiems asmenims patikrinti jo galiojimą, taip supaprastinant verslo procedūras bendrojoje rinkoje ir sumažinant apostilių bei vertimų formalumus.

Be skaitmeninio ES įgaliojimo, Direktyva taip pat siekiama įvesti ES bendrovės pažymėjimą, kuriuo siekiama, kad bendrojoje rinkoje bendrovės turėtų galimybę paprastu ir tarpvalstybiniu mastu pripažįstamu būdu įrodyti, kad bendrovė yra teisiškai įregistruota valstybėje narėje. Šiame pažymėjime, kurį turės išduoti ir patvirtinti nacionaliniai registrai, bus pateikiama pagrindinė informacija visomis ES kalbomis, įskaitant, bendrovės pavadinimą, registruotos buveinės adresą, jos atstovus ir kt. Valstybių narių institucijos ir registrai privalės pripažinti ir priimti ES įmonės pažymėjimą, taip įmonėms turėtų būti palengvinama administracinė našta atliekant tarpvalstybines administracines procedūras, dalyvaujant teisminiuose procesuose bei atliekant kitas verslo operacijas bendrojoje rinkoje.

Abu europiniai šablonai bus prieinami elektroniniu būdu, o jų autentiškumas patvirtinamas naudojantis Reglamente (ES) Nr. 910/2014 nustatytomis patikimumo užtikrinimo paslaugomis, taip siekiant garantuoti, kad dokumentuose pateikiama tikra ir aktuali informacija.

Šie pokyčiai atveria kelią į inovatyvesnį verslo aplinkos vystymą Europoje, suteikiant įmonėms daugiau galimybių augti tarptautiniu mastu, atsisakant legalizavimo formalumų ir stiprinant tarpusavio pasitikėjimą tarp valstybių narių registrų.